Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-447-382/2014

Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00155-2011-2

2014 m. gruodžio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. D., A. B., E. V. ir jo gynėjo Sigito Jasevičiaus apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. vasario–kovo mėnesiais įvykdytos veikos) dvejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. balandžio 10 d. įvykdytos veikos) dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. gegužės 2 d. įvykdytos veikos) dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta – trejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo A. B. sulaikymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 4 d.

E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. vasario–kovo mėnesiais įvykdytos veikos) trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. balandžio 10 d. įvykdytos veikos) trejų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. gegužės 2 d. įvykdytos veikos) trejų metų ir dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė už šias veikas paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė E. V. nustatyta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo E. V. sulaikymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas E. V. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. birželio 17 d. įskaitytinai ir atlikta bausmė pagal 2013 m. birželio 20 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V., M. D. ir A. B. nuteisti už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, veikdami organizuota grupe.

R. O. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ir pardavė, veikdamas bendrininkų grupe.

E. V., M. D., A. B. ir M. M., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, veikdami organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas, turėdami tikslą jas parduoti, ir jas pardavė:

2011 m. vasario mėnesį Klaipėdos mieste, tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, E. V. ir M. D. susitarė neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga – kanapėmis ir jų dalimis, turėdami tikslą jas parduoti. Įgyvendindami susitarimą, jie pasiskirstė vaidmenimis: E. V. turėjo rūpintis narkotinių medžiagų įgijimu pardavimui, o M. D. – organizuoti šių medžiagų pardavimą kitiems asmenims. Vykdydamas susitarimą, M. D. 2011 m. vasario mėn. Klaipėdos m., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, į organizuotos grupės veiklą įtraukė A. B., kuris ieškojo asmenų, galinčių platinti narkotines medžiagas ir gabenti tokiems asmenims narkotines medžiagas. Veikdamas pagal bendrą susitarimą, A. B. 2011 m. vasario mėn., Plungės m., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, į organizuotos grupės veiklą įtraukė M. M., sutaręs su juo, kad A. B. teiks M. M. narkotines medžiagas, o M. M. šiomis medžiagomis neteisėtai prekiaus Plungės m. Įgyvendindamas bendrą susitarimą, E. V. 2011 m. kovo mėn. Klaipėdos m., Naujojoje Uosto g., ties namu, pažymėtu Nr. 29, ant pėsčiųjų tako, apie 22 val. pardavė M. D. narkotinę medžiagą – ne mažiau kaip 16,868 g kanapių ir jų dalių, kurią įgijęs M. D. kartu su A. B. 2011 m. kovo 21 d., apie 20 val., automobiliu atgabeno į Plungės m., kur pagal išankstinį susitarimą su M. M. susitiko Plungės m., Gondingos g., prie parduotuvės „Bumas“ esančių garažų ir pardavė narkotines medžiagas – ne mažiau kaip 16,868 g, siekdami jas platinti Plungės m., M. M. už 675 Lt.

E. V., M. D. ir A. B. įgyvendinant ankstesnį bendrą susitarimą neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, veikiant organizuota grupe, E. V. 2011 m. balandžio 10 d., Klaipėdos m., Naujojoje Uosto g., ties namu, pažymėtu Nr. 29, ant pėsčiųjų tako, apie 21 val. pardavė M. D. narkotinę medžiagą – ne mažiau kaip 21,40 g kanapių ir jų dalių, kurią įgijęs M. D. kartu su A. B. 2011 m. bandžio 10 d., apie 00.15 val., automobiliu atgabeno į Plungės m., kur pagal išankstinį susitarimą su M. M. susitiko Plungės m., J. Tumo-Vaižganto g. 81, prie prekybos centro „Maxima XX“ automobilių stovėjimo aikštelėje, ir pardavė narkotines medžiagas – ne mažiau kaip 21,40 g kanapių ir jų dalių, siekdami jas platinti Plungės m., M. M. už 750 Lt.

2011 m. gegužės 2 d., apie 14 val., E. V., išeidamas iš ankstesnio bendro susitarimo su organizuotos grupuotės nariais M. D. bei A. B., pasiūlė R. O., kuriam nebuvo žinoma, kad E. V., M. D. bei A. B. dalyvauja organizuota grupe ir tokiu būdu, R. O. veikiant bendrininkų grupe, E. V., M. D. ir A. B. veikiant organizuota grupe, 2011 m. gegužės 2 d., apie 19 val., Klaipėdos m., Naujojoje Uosto g., ties 29 namu Nr., automobilių stovėjimo aikštelėje E. V. įdavė R. O. narkotinę medžiagą – ne mažiau kaip 27,170 g kanapių ir jų dalių, kurią įgijęs R. O. kartu su E. V., M. D., A. B. 2011 m. gegužės 2 d., apie 22.35 val., automobiliu atgabeno į Plungės m., kur pagal išankstinį A. B. susitarimą su M. M. susitiko Plungės mieste, J. Tumo-Vaižganto g. 81, prie prekybos centro „Maxima XX“ automobilių stovėjimo aikštelėje, ir pardavė narkotines medžiagas – ne mažiau kaip 27,170 g, siekdami jas platinti Plungės mieste, M. M. už 750 Lt.

Nuteistųjų M. D., A. B. bei nuteistojo E. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka E. V., M. D. ir A. B. kaltei dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsti. Esminių BPK pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus, paveikusių nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo E. V. ir jo gynėjo apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija abejoti šiais liudytojų parodymais neturi pagrindo, kadangi jie visiškai sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, kurie neginčijamai patvirtina apelianto kaltę dėl narkotikų platinimo.

Taigi ši išdėstytų įrodymų visuma paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad E. V. kaltė yra grindžiama tik R. O. parodymais, kurie neatitinka bylos medžiagos. Nagrinėjamu atveju visi šie faktai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti atsitiktinių aplinkybių sutapimas, nes šioje nutartyje išdėstyti bei aptarti įrodymai tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo, o remiantis šių įrodymų visumos pagrindu nustatytos objektyvios aplinkybės patvirtina E. V. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad apeliantas skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu pagrįstai yra pripažintas kaltu už šių nusikalstamų veikų padarymą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentų

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas tiek dėl M. D. kaltės, tiek dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybių.

Pagal BPK 270 straipsnio 1 dalį teismo posėdyje proceso dalyviai gali pareikšti prašymus dėl naujų įrodymų rinkimo, nurodydami, kokias aplinkybes nauji įrodymai padės nustatyti. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja teismo tenkinti visų kaltinamųjų ir jų gynėjų perteklinių prašymų. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėja išklausė proceso dalyvių nuomones dėl visų pateiktų nuteistojo gynėjo prašymų ir protokoline nutartimi priėmė sprendimą, kuriuo vienus prašymus tenkino, kitus atmetė, motyvuodama kiekvieną jų. Taigi apylinkės teismas nepažeidė BPK nustatyto reikalavimo motyvuoti priimtą sprendimą dėl atsisakymo tenkinti proceso dalyvio teismo posėdyje pareikštus prašymus. Tai, kad teisėja raštu kaltinamojo advokatui išaiškino, jog teismas negali revizuoti ikiteisminio tyrimo veiksmų, ir nurodė ginčijamo ikiteisminio tyrimo subjekto nutarimo apskundimo tvarką, neduoda pagrindo teigti, kad teismas pažeidė BPK nuostatas ar kad veikė šališkai. Beje, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Apygardos teismas nenagrinėja skundo argumentų, susijusių su apelianto abejone, ar pagrįstai M. M. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi šį nutarimo teisėtumą patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ne visus nuteistojo gynėjo prašymus. Gynėjo prašymu, buvo iškviesti ir kaip liudytojai apklausti pareigūnai, atlikę ar dalyvavę atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus – S. Jurinas, R. Jonušas, L. Armalienė, A. Bagdonavičius. Apklausus šiuos liudytojus, teismas protokolinė nutartimi nusprendė tenkinti ir advokato prašymą dėl duomenų pareikalavimo apie R. Jonušo atostogas, R. Jonušo, L. Armalienės ir S. Jurino darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraštį, taip pat būtent M. D. advokato iniciatyva buvo iškviestas ir teisme apklaustas A. B., prie bylos pridėti prašomi dokumentai (t. 4, b. l. 96–97; 144). Taigi gynybai buvo sudarytos visos sąlygos tinkamai realizuoti savo teises ir išsiaiškinti kylančius klausimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje vadovavosi tik tiesiogiai teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Tai, kad teismas padarė kitokią išvadą ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso šalių palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodą elgesį su proceso šalimis, tariamai turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, todėl darytina išvada, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo nešališkas.

Nors M. D. apeliaciniame skunde deklaratyviai neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, kad A. B. jį apkalbėjo, o vienintelio liudytojo M. M. parodymai neginčytinais įrodymais nėra patvirtinti, tačiau bylos duomenys šiuos nuteistojo argumentus paneigia. Jo kaltę, padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, neabejotinai patvirtina – tiek paties jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis visiškai pripažino savo kaltę, išsamiai nurodydamas visas nusikaltimų padarymo aplinkybes, tiek kito nuteistojo E. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nuteistųjų A. B., R. O., liudytojų A. D., M. D., M. M. nuoseklūs parodymai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – parodymų patikrinimo vietos, parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos duomenys. Šie įrodymai papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų padarytų nusikalstamų veikų vaizdą, todėl abejoti šių parodymų patikimumu ir jais nesiremti pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo.

Kadangi teisėjų kolegija, atsakydama anksčiau į nuteistojo E. V. apeliacinio skundo argumentus dėl jo kaltės, kurie visiškai yra susiję ir su nuteistojo M. D. kaltės įrodymais, išsamiai juos išdėstė ir aptarė, todėl atsakydama į apelianto M. D. skundą jų papildomai nebeanalizuoja ir nekartoja.

Vienas pagrindinių M. D. apeliacinio skundo argumentų, ginčijant kaltę, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie buvo duoti policijos pareigūnams darant spaudimą, jį kankinant. Tačiau teisėjų kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus kaip visiškai nepagrįstus, ir tai vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad 2011 m. gegužės 4 d. M. D. pranešus apie įtarimą, jam buvo išaiškina teisė turėti gynėją, tačiau jis savo noru atsisakė gynėjo ir tai savo parašu patvirtino – turėti gynėją išaiškinimo protokole ir protokole dėl gynėjo atsisakymo (t. 2, b. l. 62–63). Įtariamojo apklausos protokolo teisingumą patvirtino savo parašu (t. 2, b. l. 67). Įtariamasis jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų duomenų nepareiškė. Pastebėtina ir tai, kad 2011 m. gegužės 11 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, įtariamasis savo pozicijos (būdamas nesuimtas) nepakeitė ir nurodė E. V. kaip asmenį, iš kurio įgydavo narkotines medžiagas, taip pat nurodė vietą, kur E. V. narkotines medžiagas jam perduodavo (t. 2, b. l. 73–77; 82–82). Net praėjus kuriam laikui, t. y. 2012 m. spalio 24 d., M. D., apklaustas kaip įtariamasis, savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad visus savo parodymus, kuriuos davė 2011 m. gegužės 4 d. apklausiant jį kaip įtariamąjį, tvirtina visiškai ir prašo jais vadovautis (t. 2, b. l. 100). Viso ikiteisminio tyrimo metu ir jo pabaigoje susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga nenurodė jokių duomenų apie jo teisių pažeidimus, neužtikrinant tinkamos teisės į gynybą arba jam daromą psichologinį ar fizinį pareigūnų spaudimą bei kankinimą, nepateikė ir prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Be to, pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja L. Armalienė parodė, kad jai buvo pavesta šioje byloje atlikti tyrimą. Ji apklausinėjo proceso dalyvius. M. D. apklausos protokolas buvo surašytas iš jo parodymų (t. 4, b. l. 67).

Visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo M. D. aiškinimą, jog atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, jis buvo kankinamas bei jam daromas spaudimas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, M. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra užfiksuoti teisingai, nepažeidžiant BPK normų reikalavimų. Svarbu pažymėti, kad M. D. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant jo parodymus su visa kita bylos medžiaga.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad liudytoja M. D. ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus būtų buvusi kaip nors paveikta pareigūnų. Ši liudytoja savo parodymus patvirtino ir teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 66).

Taigi byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti, aptarti įrodymai, nustatytos objektyvios aplinkybės patvirtina M. D. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Apelianto pateikiamas byloje nustatytų aplinkybių interpretavimas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl toks apelianto argumentacijos būdas niekaip nepatvirtina apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su priimto sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu.

Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo, platinimo, tačiau mano, kad nustatytų faktų vertinimas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 1 dalį yra neteisingas. Teigia, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 264 straipsnį, t. y. kaip padėjimas asmeniui įgyti narkotines medžiagas, kadangi visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jis tik padėjo įsigyti narkotinių medžiagų. Kita dalis apeliacinio skundo argumentų – dėl pirmosios instancijos teismo padarytų jo teisės į gynybą pažeidimų, susijusių su BPK normų pažeidimais, nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumo, provokacijos bei neteisingai paskirtos bausmės.

Nuteistasis A. B. prašydamas perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 264 straipsnį apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino šių jo padarytų nusikaltimų padarymo motyvus bei tikslus, neatsižvelgė į tai, kad jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų vartojimo, jog jam yra diagnozuotos psichinės ligos, dėl kurių buvo prirašyti nervų sistemą raminantys vaistai. Tik todėl, kad vaistų poveikis buvo nepakankamas, jis pradėjo vartoti narkotines medžiagas, kurių slopinantis, raminantis poveikis jam padėdavo. Nesugebėjęs atsiskaityti už įsigytas narkotines medžiagas, jis įsiskolino ir tik siekdamas grąžinti susidariusią skolą, bijodamas galimo susidorojimo ir neturėdamas išeities, sutiko platinti E. V. narkotines medžiagas. Nuteistojo manymu, jis atliko tik tarpininko vaidmenį, t. y. gautas iš M. D., o paskutiniuoju atveju iš R. O. narkotines medžiagas jis perduodavo M. M., o iš jo gautus pinigus atiduodavo M. D., paskutiniu atveju – R. O. Nuteistojo įsitikinimu, būtent šios aplinkybės sudaro pagrindą jo veiksmus vertinti kaip padėjėjo, įgyjant narkotines medžiagas.

BK 264 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad nukentėjusysis imtų vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, ir kurie gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir pan. Šioje byloje tokių aplinkybių nustatyta nėra.

Priešingai nuteistojo tvirtinimui, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. B. ne padėjo įsigyti narkotines medžiagas, lenkiamas tai padaryti, o narkotines medžiagas platino turėdamas tikslą iš to gauti naudą. Byloje esantys įrodymai neabejotinai liudija, beje, to neginčija ir pats apeliantas, kad iš M. D. įgytas narkotines medžiagas jis platino. Už parduotas narkotines medžiagas pinigus atiduodavo – M. D., o pastarasis E. V. Motyvas, kad jis už tai atlygio negaudavo, o tiesiog už darbą pasiimdavo savo vartojimui narkotinių medžiagų, jo atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nešalina. Taigi nuteistasis nusikalstamą veiką padarė pats, įgyvendindamas objektyviuosius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, to nenurodė ir pats apeliantas, kad kažkas iš organizuotos grupės narių jį būtų lenkęs, prievarta vertęs ar grasinęs platinti narkotines medžiagas. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad A. B. buvo itin aktyvus organizuotos grupės narys. Jis buvo atsakingas už tolimesnį narkotinių medžiagų platinimą Plungėje ir akivaizdu, jog tai darė nieko neverčiamas. Iš telefoninių pokalbių ir trumpųjų pranešimų turinio matyti, kad tarp jo ir nuteistojo M. D. bei M. M. užfiksuoti nevienkartiniai ryšiai tarpusavyje dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir pardavimo. Išanalizavus šiuos pokalbius bei susirašinėjimus trumpaisiais pranešimais matyti, kad tarpusavyje intensyviai buvo derinami klausimai dėl narkotinių medžiagų pardavimo, jų kiekio, susitikimų vietos, laiko. Neretais atvejais dėl atvežamų naujų narkotinių medžiagų kiekio ar jų pardavimo M. M. iniciatyva buvo rodoma būtent iš A. B.: A. B. – M. M.: „žiūrėk, kiek tau reikės anglių kilogramų, kiek kilų anglių tau reikės. palauk“ M. M. – „kaip tarėmės“, A. B. – „ nu sakyk nebijok skaičių tiesiai šviesiai taigi anglis juk galima atvežti“, M. M. – „tris“. Taigi apylinkės teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybė, kad būtent A. B. į nusikalstamą veiką įtraukė M. M., yra visiškai pagrįsta, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nusikaltimus įvykdė tik būdamas provokuojamas M. M. bei bijodamas susidorojimo dėl skolos už narkotines medžiagas susidarymo. Pastebėtina, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentus paneigia ir ta aplinkybė, kad pokalbiuose yra užfiksuota, jog A. B. telefonu bendrauja ne tik su nuteistuoju M. D. ar M. M., kuriam platino narkotines medžiagas, tačiau ir kitais asmenimis – K. P., su kuriuo kalba apie narkotinių medžiagų turėjimą (t. 1, b. l. 146–149). Liudytoja M. D. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad iš pradžių gavus pasiūlymą pirkdavo „žolę“ iš A. B., M. D. Esant išdėstytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad A. B. padarytos nusikalstamos veikos galėtų būti teisiškai vertinamos kaip BK 264 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (padėjimas asmeniui įsigyti, vertimas, lenkimas ar kitoks jo pratinimas ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas).

Kadangi nuteistasis didžiąją dalį apeliacinio skundo grindžia tuo, jog jis turi rimtų sveikatos problemų, todėl priprato vartoti narkotines medžiagas, nes tik jų poveikis jam padeda, pažymėtina, kad gydymo tikslams narkotinės medžiagos ar psichotropinės medžiagos gali būti vartojamos tik pagal gydytojo receptą. Gali būti vartojamos tapačios šios medžiagos, pavyzdžiui, morfijus skausmui malšinti, metadonas nuo narkomanijos gydytis, taip pat jos gali būti sudėtinė kitų vaistinių preparatų dalis. Visais kitais atvejais, t. y. nesant gydytojo paskyrimo, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas pripažįstamas jų vartojimu ne gydymo tikslams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. B.veika teisingai kvalifikuota pagal 260 straipsnio 1 dalį, t. y. nustačius faktines aplinkybes, sudarančias šio nusikaltimo sudėtį, taigi baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus kaip atskiras veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, nes jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip tęstinė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bendrai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.).

Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. B. padarė tris savarankiškas nusikalstamas veikas, kadangi kiekviena iš šių veikų buvo įgyvendinta atskirai, kitoje vietoje, kitu metu, skiriasi įgytų medžiagų kiekiai, jų įgijimo ir perdavimo aplinkybės ir tai įrodo, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neskirti ekspertizės, siekiant nustatyti, ar paimtose kanapėse ir jų dalyse yra veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio, pažymėtina, kad ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį, teismas pats nusprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui teisę spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (LAT nutartys Nr. Nr. 2K-299/2009, 2K-494/2012, 2K-682/2012, 2K-83/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. B. teismui pateikė prašymą paskirti byloje cheminę ekspertizę, šis nuteistojo prašymas buvo išspręstas BPK 253 straipsnyje nustatyta tvarka – priimant motyvuotą nutartį, prieš tai išklausius kitų proceso dalyvių nuomonės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nutartyje išdėstytais motyvais, kad byloje yra motyvuotos specialisto išvados, kuriose konstatuota, kad tyrimui pateiktos medžiagos yra narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys, todėl nėra jokio pagrindo tirti, ar paimtos medžiagos yra pluoštinės kanapės. Taigi pirmosios instancijos teismas neskirdamas šios ekspertizės BPK nuostatų nepažeidė ir A. B. teisių į gynybą nesuvaržė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

BK 260 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nuteistas A. B., numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Vienintelė bausmės rūšis, nustatyta už šį nusikaltimą, yra laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę A. B. atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris sunkius nusikaltimus, į jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, jo asmenį, kad turi sveikatos sutrikimų, nėra teistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra nustatyta jokių išimtinių nuteistojo A. B. padarytus nusikaltimus ar jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, kurių visuma sudarytų pagrindą išvadai, kad baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas šiam nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis davė išsamius parodymus apie savo bei kitų organizuotos grupės narių nusikalstamus veiksmus, tuo padėdamas byloje nustatyti objektyvią tiesą, taip pat sveikatos būklė bei jo elgesys po nusikaltimų padarymo, yra svarbios, todėl skirdamas nuteistajam bausmes pirmosios instancijos teismas jas įvertino ir paskyrė mažesnes negu įstatymo už padarytas veikas nustatytas bausmės vidurkis bausmes, tačiau vien šios aplinkybės, įvertinus visas kitas pirmiau aptartas nuteistojo A. B. padarytas nusikalstamas veikas, jo aktyvų vaidmenį šių veikų padaryme, taip pat, kad ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį intensyviai bando sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų padaryme, nėra pakankamos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui.

Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir pirmą kartą teisiamam nuteistajam už padarytus sunkius nusikaltimus skirdamas laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis padėjo nustatyti tiesą šioje byloje, t. y. padėjo išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas, ko teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau atsižvelgus į byloje esančias aplinkybes, kolegija pagrindo pripažinti, kad A. B. dėka šioje byloje buvo išaiškinti nusikaltimai, neturi jokio pagrindo. Pastebėtina, kad apeliantas skundu stengiasi savo veiksmus pateisinti ir ginčija ne tik faktines bylos aplinkybes, tačiau ir organizuotos grupės buvimą.

Dėl organizuotos grupės

Nuteistieji A. B. ir M. D. savo apeliaciniuose skunduose ginčija BK 25 straipsnio 3 dalies nuorodą į BK 260 straipsnio 1 dalį, t. y. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie veikė organizuota grupe.

A. B. kvestionuodamas organizuotos grupės buvimą jo veikoje, apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje nėra tinkamai aprašytos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tiek organizuotos grupės narių, tiek ir jų tarpusavio susitarimo, organizuotumo lygis. Be to, nors nuosprendyje buvo konstatuoti visi organizuotos grupės narių analogiški veiksmai, t. y. narkotinių medžiagų įgijimas, turint tikslą jas platinti, tačiau nenustatyta, kad kuris nors iš nuteistųjų būtų organizuotos grupės vadovas ar turėtų kitokį, skirtingą nei kiti vaidmenį, kas yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis.

Apelianto M. D. skunde teigiama, jog konkretūs jo ir kitų nuteistųjų veiksmai, susiję su organizuotos grupės egzistavimu, narkotikų įgijimu, organizuotumu juos platinti Plungės mieste neįvardyti nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje, nei liudytojų parodymuose.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų padarant nusikalstamą veiką. Tokia bendrininkavimo forma pripažįstama tais atvejais, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo.

Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nusikalstamas veikas apeliantai padarė veikdami organizuota grupe kartu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes organizuotos grupės inkriminavimui svarbūs faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų kiekio, jų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantai, darydami nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, visais atvejais dalyvavo ne mažiau kaip trijų asmenų grupėje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad visi kaltinamieji įgyvendino bendrai suderintus nusikalstamų veikų planus. Bylos duomenimis, šiai organizuotai grupei vadovavo, jų narių veiksmus koordinavo, grupės nariams duodavo nurodymus ir kitas vadovo funkcijas atliko E. V., kuris parūpindavo pardavimui narkotinių medžiagų iš Klaipėdos miesto, ir M. D., kuris turėjo surasti asmenis, kurie tas E. V. įgytas narkotines medžiagas pardavinės. Tai, kad organizuotą grupę, turėdami tikslą neteisėtai disponuoti ir platinti narkotines medžiagas, 2011 metais subūrė būtent šie asmenys, įtraukdami į ją kitus nuteistuosius, akivaizdžiai parodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai, t. y. ne tik anksčiau aptarti nuteistųjų ir liudytojų parodymai, tačiau ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai (pokalbiuose naudojami menami žodžiai, sutartiniai simboliai, kaip pavyzdžiui, „ar yra“, „pongas“, „galima gaut tinkai ir po 1 sudetus“ „duot nesverta ir metriuka“, ir kiti), iš kurių aiškiai matyti, kad M. D. koordinuoja kito organizuotos grupės nario – A. B. – veiksmus ir vadovauja nusikalstamai veiklai. Iš telefoninių pokalbių taip pat aiškiai galima suprasti, kad organizuotos grupės nariai – M. D. ir A. B. – išgyvena dėl skolos atidavimo E. V., t. y. asmeniui, kuris ir parūpina jiems narkotines medžiagas. Byloje įrodyta, kad M. D. parūpindavęs narkotinių medžiagų jas atgabendavo A. B., kuris buvo atsakingas už narkotinių medžiagų pardavimą Plungės mieste, o A. B. į nusikalstamą veiką dar įtraukė ir M. M., kuris nupirkęs iš A. B. narkotines medžiagas turėjo irgi jas platinti Plungėje. Priešingai nuteistojo A. B. tvirtinimui, bylos medžiaga liudija, kad jis atliko įvairius E. V., M. D. nurodytus veiksmus – supirkinėjo iš jų narkotines medžiagas, gabendavo jas į sutartas vietas pardavimui, perduodavo uždirbtus pinigus M. D. Pažymėtina, kad pats apeliantas A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad narkotinių medžiagų pardavimo scenarijus visada būdavo tas pats – jis narkotines medžiagas paimdavo iš M. D., o pastarasis gautus pinigus perduodavo E. V. Jis žinojo kad M. D. narkotines medžiagas įgyja iš E. V., nes apie tai jie kalbėdavo. Taigi kiekvienas iš jų turėjo skirtingus vaidmenis ir atliko jiems priskirtas užduotis, o bendrais jų veiksmais buvo realizuotas suderintas nusikalstamos veikos planas. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad A. B. narkotines medžiagas perduodavo ne tik M. M., tačiau ir kitiems asmenims, o tai reikalauja ypatingo organizuotumo derinant tokius pardavimus. Taigi toks užduočių pasiskirstymas ir suvokimas, jog kiekvienas bendrininkas savo veiksmais prisideda prie galutinio rezultato – narkotinių medžiagų pardavimo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog bendrininkai save identifikavo organizuotos grupės nariais. Svarbu pažymėti ir tai, kad organizuotos grupės subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, tai ir liudija byloje esantys įrodymai.

Nors apeliantas A. B. bando įtikinti teismą, kad tiek kaltinamajame akte, tiek ir teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra padarytos loginės klaidos, aprašant organizuotos grupės narių veiksmus, t. y., kad pirmame nusikalstamos veikos epizode M. M. įvardytas kaip organizuotos grupės narys, veikęs organizuota grupe kartu su kitais asmenimis, tačiau antrame ir trečiame nusikalstamos veikos epizode M. M., kaip organizuotos grupės narys, veikęs organizuota grupe kartu su kitais asmenimis, jau neminimas, nors nurodoma, kad jis vis dėlto veikė pagal išankstinį susitarimą su juo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Akivaizdu, kad tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendžio nustatomoje dalyje yra konstatuota, kad E. V., M. D. ir A. B. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti, veikdami organizuota grupe. Taigi organizuota grupė susidarė iš trijų asmenų. Toliau yra aprašomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, paminint ir M. M., kadangi M. M. A. B. iniciatyva buvo įtrauktas į nusikalstamų veikų darymą, kurios buvo vykdomos organizuota grupe, tačiau, kaip žinoma, M. M. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindais.

Dėl įrodymų, gautų imituojant nusikalstamas veikas, vertinimo

Visi trys nuteistieji: E. V., M. D., A. B., apeliaciniuose skunduose ginčija nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumą, teigdami, kad šioje byloje duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl neturi jokios įrodomosios vertės. Pasak nuteistųjų, M. M., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip asmuo, kuris aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, veiksmuose, kuriais buvo imituojama nusikalstama veika, buvo provokacijos požymių, o už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. M. M. ir policijos pareigūnai neapsiribojo pasyviu stebėjimu, o aktyviai skatino A. B. daryti nusikaltimus, todėl buvo pažeistos BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nusikalstamą veiklą imituojantys veiksmai (NVIV) buvo pritaikyti nepažeidžiant jų sankcionavimo pagrindų. Telšių apskrities VPK Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Šio tyrimo metu 2011 m. kovo 22 d. buvo sulaikytas M. M., kuris pardavė S. J. apie vieną gramą narkotinės medžiagos – kanapių. Įtariamojo apklausos metu 2011 m. kovo 28 d. M. M. nurodė, kad narkotines medžiagas jam pristato A. B. su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, narkotines medžiagas atveža iš Klaipėdos miesto. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu, t. y. dar 2011 m. kovo 28 d., buvo gauti duomenys, jog A. B. su kitais nenustatytais asmenimis galbūt neteisėtai disponuoja narkotinėmis medžiagomis turėdami tikslą jas platinti bei jas platina Plungės mieste gyvenantiems ir narkotines medžiagas vartojantiems asmenims, siekiant išsiaiškinti sunkius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnyje, t. y. neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, buvo nutarta taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį patikrinti šią informaciją. Vadovaujantis BPK 159 straipsniu, prokurorui kreipusis į ikiteisminio tyrimo teisėją, Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi buvo leista M. M. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius prieš A. B. bei kitus su juo susijusius asmenis ir slaptus tyrimo veiksmus – tartis dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų pirkimo, pardavimo, platinimo, įgyti narkotinių bei psichotropinių medžiagų, atlikti slaptą vaizdo ir garso fiksavimą ir įrašų darymą, siekiant surinkti duomenis, reikšmingus nusikalstamą veiką darančių asmenų išaiškinimui bei patraukimui baudžiamojon atsakomybėn.

NVIV dalyviui M. M. iš A. B. nupirkus 2011 m. balandžio 10 d. 21,40 g ir 2011 m. gegužės 2 d. 21,170 g narkotinių medžiagų, informacija, kad A. B. su organizuotos grupės nariais platina narkotines medžiagas, pasitvirtino.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atmestini kaip nepagrįsti M. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad 2011 m. balandžio 1 d. jokių duomenų apie organizuotos grupės egzistavimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo ir šioje stadijoje jie veikė neteisėtai, nes siekė provokuodami patraukti kitus asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Iš 2011 m. kovo 28 d. Kriminalinės policijos tyrėjo S. Jurino tarnybinio pranešimo matyti, kad gauta informacija apie tai, kad A. B. ir vaikinas, vardu A., neteisėtai disponuoja narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti (t. 1, b. l. 9).

Minėtos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad NVIV buvo sankcionuoti teisėtai. Tačiau, kad teismas pripažintų taikant NVIV surinktą informaciją įrodymu byloje, nepakanka, kad jie būtų sankcionuoti nepažeidžiant atitinkamų BPK nuostatų. NVIV teisėtais daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas. Net ir esant minėtuose teisės aktuose numatytiems sankcionavimo pagrindams, negalima taikant NVIV asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. Galima tik prisijungti prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių nusikaltimų. Pagal inkriminuojamų veikų padarymo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai.

Kolegija galėtų sutikti su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, kad NVIV būtų buvę realizuoti neteisėtai, jeigu M. M. būtų provokavęs A. B. nusikalsti. Tačiau iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad M. M. aktyviais veiksmais būtų raginęs gauti, o po to jam parduoti narkotines medžiagas, taip pat būtų įkalbinėjęs A. B. parduoti šias medžiagas jam nesutikus to daryti.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas M. M. parodė, kad jis yra pirkęs iš A. B. narkotines medžiagas. Su A. B. jie buvo klasiokai. Jis nuvažiavo pas A. B. pasikalbėti keletą kartų ir A. B. jam pasiūlė iš jo įsigyti narkotinių medžiagų. Atsakė, jog nežino, kad reikia pagalvoti. Susitikus kitą kartą, A. B. vėl užsiminė apie tai ir jis sutiko. Jis pats narkotinių medžiagų nevartojo, todėl jas pirko pardavimui. Iš jo žolę pirko tris kartus. 2011 m. vasario mėnesį jis narkotines medžiagas iš A. B. pirko prie garažų bendrijos Gandingos gatvėje. Susiskambindavo, pasakydavo A. B., kokio kiekio jam reikia, ir A. B. jam atveždavo narkotinių medžiagų, o jis iš karto atsiskaitydavo. Su kuo A. B. buvo atvažiavęs, jis nematė. Antrą kartą buvo taip pat. Trečio karto neprisimena. Būdavo, kad dėl narkotinių medžiagų paskambina pats A. B., teiraudamasis, ar jis dar jų turi, jis atsakydavo, kad dar yra, tada už poros dienų pats paskambindavo ir pasakydavo, jog pasibaigė. A. B. pats pasakydavo, kada turi narkotinių medžiagų (t. 4. b. l. 37–38). Šiuos liudytojo M. M. parodymus patvirtina byloje esantys telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolas, kuriame užfiksuota, kad pats A. B. skambindavo M. M. ir teiraudavosi, kokio kiekio jam reikia – A. B. – M. M.: „žiūrėk, kiek tau reikės anglių kilogramų, kiek kilų anglių tau reikės. palauk“ M. M. – „kaip tarėmės“, A. B. – „nu sakyk nebijok skaičių tiesiai šviesiai taigi anglis juk galima atvežti“, M. M. – „tris“.

Taigi kolegijai abejonių nekyla, kad visais trimis inkriminuotais atvejais, t. y. 2011 m. kovo 21 d., 2011 m. balandžio 10 d. ir 2011 m. gegužės 2 d., A. B. pats nusprendė elgtis nusikalstamai ir pardavė narkotines medžiagas M. M. Nenustatyta, jog M. M. kokiais nors veiksmais A. B. skatino ar vertė tai daryti. Bylos medžiaga patvirtina, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo tik prisijungta prie daromų nusikalstamų veikų. Juo labiau, kaip ne kartą jau minėta šioje nutartyje, yra duomenų, kad narkotinės medžiagos buvo parduotos ne tik NVIV dalyviui. Taikant NVIV nebuvo suvaržyta A. B. pasirinkimo laisvė, nes nuteistasis, užuot pardavęs narkotines medžiagas, galėjo pasirinkti kitą, teisėtą elgesio variantą, t. y. atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į teisėsaugos institucijas ir pranešti apie kurstymą padaryti nusikaltimą, bet to nepadarė. Taigi teigti, jog nusikaltimai buvo išprovokuoti, nėra jokio pagrindo.

Kolegija mano, kad tiek nuteistojo A. B., tiek M. D. apeliacinių skundų argumentai neva po pirmosios nusikalstamos veikos padarymo (2011 m. balandžio 10 d.) turėjo būti tiriami surinkti duomenys, o ne „tiražuojami“ ir daromi nauji nusikaltimai, yra nepagrįsti. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad toliau tęsiant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyti, o vėliau – perduoti teismui ir nuteisti asmenys, susiję su narkotinių medžiagų platinimu, t. y. E. V., R. O., M. D. Tai rodo, kad ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką buvo prisidėta prie naujų bylos aplinkybių, t. y. visos grupės narių nustatymo.

Apeliantas M. D. ginčydamas įrodymų patikimumą, gautų imituojant nusikalstamas veikas, skunde taip pat nurodo, kad M. M. apžiūra atlikta netinkamai, t. y. ne pagal BPK 145 straipsnyje numatytas taisykles, be to, teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad R. Jonušas 2011 m. gegužės 2 d. turėjo kasmetines atostogas ir negalėjo dalyvauti šių veiksmų atlikime. Siekiant pasiaiškinti šias apelianto skunde nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas buvo apklaustas pareigūnas R. Jonušas. Jis patvirtino, kad 2011 m. gegužės 2 d. atostogavo ir sulaikyme nedalyvavo, o apie nusikaltimus padariusių asmenų sulaikymą jį informavo telefonu. Gali būti, kad surašant aktą dėl pinigų pateikimo M. M., buvo padaryta techninė klaida, paliekant (neištrinant) jo duomenis (t. 4, b. l. 94–95). Kolegija, įvertinusi tai, daro išvadą, kad ši techninė klaida nėra esminė ir neduoda pagrindo keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto teismo nuosprendžio. Vien formalūs procedūriniai trūkumai negali paneigti gautų duomenų teisėtumo, juo labiau, kad šių veiksmų metu nustatytos aplinkybės buvo patvirtintos kitais byloje surinktais įrodymais.

Atmestini ir apelianto teiginiai, kad NVIV dalyvio apžiūra turėjo būti atlikta vadovaujantis BPK 145 straipsniu. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 145 straipsnis reglamentuoja kratos atlikimo tvarką, o šiuo atveju duomenų apie tai, kad apžiūrint M. M. buvo atliekama krata, nėra.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo motyvas, kad pareigūnai atliko slaptą sekimą neturėdami teismo leidimo dėl šių procesinių veiksmų atlikimo. Kaip minėta anksčiau, Plungės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi buvo leista atlikti šiuos procesinius veiksmus.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad NVIV buvo sankcionuoti ir realizuoti teisėtai, o jų naudojimo metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais E. B., M. D. ir E. V. dalyvavimą padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. D., A. B., nuteistojo E. V. ir jo gynėjo advokato Sigito Jasevičiaus apeliacinius skundus atmesti.