Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Grauželio, Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“ atstovams K. M. ir advokatui R. N.,

atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei R. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Vilkesna“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. V1(19.2)-4360 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo priemonę, grąžinimo“, Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. SD(19.2)-20627 ir įpareigoti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui.

Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2021 m. sausio 19 d. su Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriumi (toliau – ir Užimtumo tarnyba, ir Atsakovė) buvo sudaryta savarankiško užimtumo rėmimo sutartis Nr. URS(19.2)-208 (toliau – ir Rėmimo sutartis), kurioje buvo numatytas UAB „Vilkesna” darbo vietos steigimo subsidijavimas. Sutarties terminas pratęstas iki 2021 m. lapkričio 19 d. Rėmimo sutarties 2.1 papunkčiu pareiškėja įsipareigojo įsteigti verslo ir administravimo specialisto darbo vietą iki 2021 m. lapkričio 19 d.

Pažymėjo, kad 2021 m. lapkričio 9 d. Atsakovė pareiškėjai išsiuntė raštą Nr. SD(19.2)-19959 dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės įgyvendinimo, kuriuo prašė iki 2021 m. lapkričio 15 d. pateikti darbo vietos steigimo dokumentus. Pareiškėja 2021 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui iki 2022 m. birželio 1 d., tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

2021 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. SD(19.2)-20627 Atsakovė nurodė, kad iki 2021 m. lapkričio 19 d. negavo pranešimo apie sudarytas materialines ir teisines sąlygas naujai darbo vietai sukurti: subsidijos gavėjas nesudarė sąlygų Užimtumo tarnybos specialistams patikrinti steigiamos darbo vietos, jos atitikties paraiškoje nurodytiems reikalavimams ir tai, kaip įsteigtoje darbo vietoje naudojamos už subsidiją darbo vietoms steigti subsidijos gavėjo įsigytos darbo priemonės. Dėl nurodytų aplinkybių Atsakovė padarė išvadą, kad verslo ir administravimo specialisto darbo vieta nebuvo įsteigta Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nustatytu terminu.

Akcentavo, kad gavo 2021 m. lapkričio 29 d. pretenziją Nr. SD(19.2)-(19.2.106Mr), kuria prašoma per 15 darbo dienų nuo šios pretenzijos pateikimo dienos grąžinti į Atsakovės nurodytą sąskaitą pervestą 15 624,69 Eur subsidiją (avansą). 2021 m. lapkričio 29 d. Atsakovė priėmė įsakymą Nr. V1(19.2)-4360, kuriuo įspėjo pareiškėją, kad, praėjus 10 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo pateikimo dienos, Rėmimo sutartis bus laikoma nutraukta.

Pareiškėja nesutinka su 2021 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. SD(19.2)-20627 ir 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 119.2)-4360, nes dėl šalyje susiklosčiusios nepalankios situacijos (COVID-19 pandemijos) ir skelbiamų karantinų triko tiekimai. Ketindama įsigyti automobilį, pareiškėja kreipėsi į UAB „Autolead”, UAB „Autopark”, UAB „Inchcape Motors” ir kt., tačiau nė vieno pasiūlymo negavo. Buvo daromos apklausos, tačiau nebuvo gautas nei vienas pasiūlymas darbo priemonei (automobiliui) įsigyti. Visa tai pareiškėja vertina kaip force majeure aplinkybes, nes ne nuo pareiškėjos valios priklausė COVID-19 pandemijos sukelti padariniai, ji negalėjo atsiradusių aplinkybių kontroliuoti ar užkirsti joms kelią. Pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybą su prašymu pratęsti terminą dėl force majeure aplinkybių, dėl kurių Rėmimo sutarties įvykdymas laiku tapo neįmanomas.

Paminėjo, kad Rėmimo sutarties 17 punkte numatyta, jog ginčai dėl šios sutarties vykdymo sprendžiami derybomis. Nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai dėl Rėmimo sutarties vykdymo sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka teisme pagal Užimtumo tarnybos administracijos padalinio adresą. Pareiškėja kreipėsi į Atsakovę tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau į jokias derybas Atsakovė nesileido. Pareiškėjai taip pat visiškai nesuprantama, kodėl ginčijamame įsakyme, kuris gali būti apskųstas per vieną mėnesį nuo šio sprendimo pateikimo dienos, nurodyta, kad, praėjus 10 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo pateikimo dienos, Rėmimo sutartis bus laikoma nutraukta. Pareiškėjos įsitikinimu, Rėmimo sutartis galėjo nutrūkti tik įsigaliojus Atsakovės priimtam 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymui Nr. V1(19.2)-4360.

Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Užimtumo tarnybos 2021 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. G(19.2)-112980 „Atsakymas dėl 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo dėl darbo vietos steigimo termino pratęsimo“ (toliau – ir Ginčijamas raštas) yra informacinio pobūdžio, kuris pareiškėjai buvo pateiktas, vadovaujantis Rėmimo sutarties 3.3 papunkčio nuostatomis, įpareigojančiomis Užimtumo tarnybą ne vėliau kaip per 15 darbo dienų išnagrinėti raštu pateiktus subsidijos gavėjo prašymus ir paklausimus. Vadovaudamasi šiuo Rėmimo sutarties punktu, Užimtumo tarnyba, gavusi pareiškėjos 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo, kuriuo pareiškėja prašė pratęsti darbo vietos įsteigimo terminą iki 2022 m. birželio 1 d., atsakė, kad prašymas negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, kad 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. V1(19.2)-4360 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo priemonę, grąžinimo“ (toliau – ir Ginčijamas įsakymas) Užimtumo tarnyba priėmė vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 11 dalimi, 44 straipsnio 6 dalies 2 punktu, Užimtumo rėmimo priemonių aprašo 74.1 papunkčiu, 78 punktu ir Rėmimo sutarties 6 punktu, 6.1.2 papunkčiu, 19 punktu. Pareiškėja Rėmimo sutarties 2.1 papunkčiu įsipareigojo įsteigti verslo ir administravimo specialisto darbo vietą iki 2021 m. lapkričio 19 d. Užimtumo tarnyba savo įsipareigojimus įvykdė, pervesdama 15624,69 Eur subsidijos, tačiau pareiškėja savo įsipareigojimų neįvykdė, t. y. darbo vietos iki Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nurodyto termino neįsteigė. Pareiškėja pažeidė Rėmimo sutartį, todėl jai kyla atsakomybė, numatyta Rėmimo sutarties 4 dalyje, t. y. pareiškėja privalo grąžinti jai pervestą subsidiją taip, kaip nurodyta Rėmimo sutarties 6 punkte, 6.1 ir 6.1.2 papunkčiuose, kadangi neįsteigė darbo vietos iki 2.1 papunktyje nurodyto laikotarpio. Toks pat reglamentavimas numatytas ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkte (subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė (nepritaikė) darbo vietos iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio).

Šiuo konkrečiu atveju Užimtumo tarnyba vienašališkai nutraukė Rėmimo sutartį, apie tai įspėjusi pareiškėją, kadangi pasirašydamos Rėmimo sutartį Užimtumo tarnyba ir pareiškėja Rėmimo sutarties 19 punktu susitarė, kad Rėmimo sutartis gali būti nutraukta sutarties šalies iniciatyva, jei nustatoma, kad kita sutarties šalis nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų, įspėjus įsipareigojimų nevykdančią šalį prieš 10 kalendorinių dienų.

Akcentavo, jog pareiškėja nesirūpino tinkamu Rėmimo sutarties įgyvendinimu, t. y. Rėmimo sutartį pareiškėja pasirašė 2021 m. sausio 19 d., tačiau viešuosius pirkimus dėl darbo priemonių pirkimo (konkrečiai – automobilio) pradėjo paskutinėmis nustatyto 10 mėnesių darbo vietos įsteigimo termino dienomis. Iš prie skundo pridėtų kvietimų matyti, kad UAB „Autolead“, UAB „Autopark“ ir UAB „Inchcape Motors“ kvietimai dėl automobilio įsigijimo pateikti tik 2021 m. lapkričio 7 d. – praėjus ilgam terminui po Rėmimo sutarties pasirašymo. Kiti kvietimai pateikti: UAB „BRC Autocentras“ ir UAB „Autopark“ 2021 m. rugsėjo 6 d., UAB „Autobonus“ 2021 m. kovo 12 d. ir rugsėjo 6 d. Tokie pareiškėjos veiksmai parodo, kad ji netinkamai rūpinosi Rėmimo sutarties vykdymu, delsė atlikti viešuosius pirkimus ir taip sau užkirto kelią laiku įsteigti darbo vietą.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 19 d. pareiškėja ir Užimtumo tarnyba pasirašė savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. URS(19.2)-208 ir 2021 m. vasario 3 d. susitarimą Nr. URS(19.2)-376, kuriuo buvo nustatytas darbo vietos įsteigimo terminas iki 2021 m. lapkričio 19 d. (b. l. 7–12). 2021 m. vasario 5 d. Užimtumo tarnyba pareiškėjai avansu pervedė 15624,69 Eur subsidijos (b. l. 81).

2021 m. lapkričio 16 d. pareiškėja Užimtumo tarnybai pateikė prašymą dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d. (b. l. 91). 2021 m. lapkričio 18 d. Užimtumo tarnyba raštu Nr. G(19.2)-112980 „Atsakymas dėl 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo dėl darbo vietos steigimo termino pratęsimo atsakė, jog nesutinka darbo vietos įsteigimo termino pratęsti iki 2022 m. birželio 1 d. (b. l. 92–94). Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento direktorius 2021 m. lapkričio 29 d įsakymu Nr. V1(19.2)-4360 priėmė sprendimą dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo (b. l. 95–96).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. SD(19.2)-20627, kuriuo nuspręsta nepratęsti termino darbo vietai įsteigti, ir 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-4360 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo priemonę, grąžinimo“, kuriuo nuspręsta susigrąžinti 15624,69 Eur pareiškėjai išmokėtos subsidijos, teisėtumo bei pagrįstumo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nesilaikė Rėmimo sutartyje nustatyto darbo vietos įsteigimo termino, tačiau akcentuoja, kad tai įvyko ne dėl jos neveikimo, o dėl nuo jos valios nepriklausančių veiksnių (force majeure), kuriuos sukėlė COVID-19 pandemija.

Rėmimo sutarties 8 punkte nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už Sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad tai atsitiko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti ir numatyti Sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar pasekmių atsiradimui. Šiuo pagrindu pareiškėja siekė pratęsti terminą darbo vietai įsteigti.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-147/2020). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

Rėmimo sutarties 11 punkte buvo aptarta, kad nenugalimos jėgos aplinkybės turi būti patvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 „Dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 222 „Dėl Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka.

Ginčijamame rašte atsakovė išsamiai išdėstė aplinkybes ir sąlygas dėl force majeure aplinkybių taikymo ir nenustatė tokių, kurias pareiškėja įvertina kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes. Teisėjų kolegija su tokiu aplinkybių vertinimu sutinka, nes pareiškėja neįrodė, jog dėl COVID-19 pandemijos sutriko transporto priemonių tiekimas, rinkoje nebuvo reikalingų prievolei įvykdyti prekių (automobilių). Kartu su 2021 m. lapkričio 16 d. prašymu dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d. (b. l. 91) pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu buvo galima spręsti, kada ir kokių veiksmų atlikimas vykdant viešuosius pirkimus strigo dėl COVID-19 pandemijos. Tokius įrodymus pareiškėja privalėjo pateikti kartu su 2021 m. lapkričio 16 d. prašymu, o ne bylos nagrinėjimo metu (b. l. 122–125).

Svarbia aplinkybe teismas laiko tai, jog Rėmimo sutartį pareiškėja pasirašė 2021 m. sausio 19 d. (pandemija jau buvo prasidėjusi, todėl turėjo įvertinti epidemiologines aplinkybes), tačiau viešuosius pirkimus dėl darbo priemonių pirkimo (automobilio) pradėjo paskutinėmis nustatyto 10 mėnesių darbo vietos įsteigimo termino dienomis. Iš prie skundo pridėtų kvietimų matyti, kad UAB „Autolead“, UAB „Autopark“ ir UAB „Inchcape Motors“ kvietimai dėl automobilio įsigijimo pateikti tik 2021 m. lapkričio 7 d. – praėjus beveik 10 mėnesių terminui po Rėmimo sutarties pasirašymo. Kiti kvietimai pateikti: UAB „BRC Autocentras“ 2021 m. rugsėjo 6 d., UAB „Autopark“ pateiktas 2021 m. birželio 12 d. ir rugsėjo 6 d., UAB „Autobonus“ – 2021 m. kovo 12 d. ir rugsėjo 6 d. (b. l. 27–30, 36–37, 41–45). Tokie pareiškėjos veiksmai patvirtina, kad Rėmimo sutartis nebuvo tinkamai vykdoma (Civilinio kodekso 6.200 straipsnis). Šie pareiškėjos veiksmai taip pat patvirtina, kad Užimtumo tarnyba pagrįstai nenustatė force majeure aplinkybių taikymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d. (b. l. 91), atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą prašymo apibrėžimą ir vertintinas kaip prašymas nenurodytas Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 45.1–45.3 papunkčiuose, į kurį atsakoma laisva forma. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į pareiškėjo suformuluotų reikalavimą, nurodytą 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo, turinį.

Tikrinant, ar Užimtumo tarnyba tinkamai reagavo į pareiškėjos prašymą ir pateikė pakankamą atsakymą, teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinančia, kad turi būti nustatyta, ar konkrečiu atveju viešojo administravimo subjekto priimtais aktais, veiksmais (neveikimu) nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Pažymėtina, jog individualiems administraciniams aktams yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-7 punktuose nustatyti reikalavimai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pažymi, kad atsakymas asmeniui, bet kuria forma (skundu ar prašymu) besikreipusiam į viešojo administravimo instituciją turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, vienas jų – išsamumo reikalavimas. Išsamumo reikalavimą patvirtina Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punktas, kuriame nustatyta, kad vienas iš viešojo administravimo principų yra išsamumo, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad Ginčijamas raštas, įvertinus jo turinį teisinio ir faktinio pagrindimo aspektu, yra tinkamai motyvuotas, nes jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai, pateiktas suprantamas pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, t. y. Ginčijamas raštas nėra formalus ir deklaratyvus, jame iš esmės atsakyta į pareiškėjos 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme keltus klausimus.

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad panaikinti Ginčijamą raštą remiantis pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui.

Ginčijamame įsakyme konstatuota, jog pareiškėja pažeidė Rėmimo sutarties 2.1 papunktį, t. y. neįsteigė darbo vietos per Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nurodytą terminą. Pastebėtina, kad tiek pagal Rėmimo sutarties 2.1 papunktį, tiek pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punktą, toks pažeidimas vertinamas kaip esminis, už kurį taikoma poveikio priemonė yra visos subsidijos susigrąžinimas. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, kad subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė (nepritaikė) darbo vietos iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio.

Vienašališkas Rėmimo sutarties nutraukimas buvo apspręstas Rėmimo sutarties 19 punkte (Sutartis gali būti nutraukta Sutarties šalies iniciatyva, jei nustatoma, kad kita Sutarties šalis nevykdo Sutartyje numatytų įsipareigojimų, įspėjus įsipareigojimų nevykdančią šalį prieš 10 kalendorinių dienų). Užimtumo tarnyba vienašališkai nutraukė Rėmimo sutartį, apie tai įspėjusi pareiškėją prieš 10 kalendorinių dienų.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi nustatyti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja pažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkto bei Rėmimo sutarties 2.1 papunkčio nuostatas, nes ji nustatyta tvarka ir terminu neįsteigė darbo vietos. Tad pareiškėja privalo grąžinti visą jai Atsakovės suteiktą subsidiją.

Visa tai apibendrinus ir įvertinus, spręstina, kad atsakovė tinkamai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės nuostatas, todėl priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą Ginčijamą įsakymą, kurį naikinti pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.