Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1013-556/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-06
Bylos Nr.: A-1013-556/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-03579-2021-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“
Atsakovas: Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

29.7Nacionalinė parama

Administracinė byla Nr. A-1013-556/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03579-2021-3Procesinio sprendimo kategorija 29.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilkesna“ kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. V1(19.2)-4360 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas), Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. SD(19.2)-20627 „Atsakymas dėl 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo dėl darbo vietos steigimo termino pratęsimo Nr. G(19.2)-112980)“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. 2021 m. sausio 19 d. su Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriumi buvo sudaryta savarankiško užimtumo rėmimo sutartis Nr. URS(19.2)-208 (19.2.55) (toliau – ir Rėmimo sutartis), kurioje buvo numatytas UAB „Vilkesna” darbo vietos steigimo subsidijavimas. Sutarties terminas pratęstas iki 2021 m. lapkričio 19 d. Rėmimo sutarties 2.1 papunkčiu pareiškėjas įsipareigojo įsteigti verslo ir administravimo specialisto darbo vietą iki 2021 m. lapkričio 19 d.

2.2. Atsakovas 2021 m. lapkričio 9 d. pareiškėjui išsiuntė raštą Nr. SD(19.2)-19959 dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės įgyvendinimo, kuriuo prašė iki 2021 m. lapkričio 15 d. pateikti darbo vietos steigimo dokumentus. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui iki 2022 m. birželio 1 d., tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Atsakovas 2021 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. SD(19.2)-20627 nurodė, kad iki 2021 m. lapkričio 19 d. iš subsidijos gavėjo negavo pranešimo apie sudarytas materialines ir teisines sąlygas naujai darbo vietai sukurti: subsidijos gavėjas nesudarė sąlygų Užimtumo tarnybos specialistams patikrinti steigiamos darbo vietos, jos atitikties paraiškoje nurodytiems reikalavimams ir tai, kaip įsteigtoje darbo vietoje naudojamos už subsidiją darbo vietoms steigti subsidijos gavėjo įsigytos darbo priemonės. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas padarė išvadą, kad verslo ir administravimo specialisto darbo vieta nebuvo įsteigta Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nustatytu terminu. Pareiškėjas taip pat gavo 2021 m. lapkričio 29 d. pretenziją Nr. SD(19.2)-(19.2.106Mr), kuria prašoma per 15 darbo dienų nuo šios pretenzijos pateikimo dienos grąžinti į atsakovo nurodytą sąskaitą pervestą 15 624,69 Eur subsidiją (avansą). Atsakovas 2021 m. lapkričio 29 d. priėmė Įsakymą, kuriuo įspėjo pareiškėją, kad, praėjus 10 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo pateikimo dienos, Rėmimo sutartis bus laikoma nutraukta.

2.3. Pareiškėjas nesutinka su Raštu ir Įsakymu, nes dėl šalyje susiklosčiusios nepalankios situacijos (COVID-19 pandemijos) ir skelbiamų karantinų triko tiekimai. Ketindamas įsigyti automobilį, pareiškėjas kreipėsi į UAB „Autolead”, UAB „Autopark”, UAB „Inchcape Motors” ir kt., tačiau nei vieno pasiūlymo negavo. Tai patvirtina kvietimai pateikti pasiūlymą. Buvo daromos apklausos, tačiau nebuvo gautas nei vienas pasiūlymas darbo priemonei (automobiliui) įsigyti. Visa tai pareiškėjas vertina kaip force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) aplinkybes, nes ne nuo pareiškėjo valios priklausė COVID-19 pandemijos sukelti padariniai, jis negalėjo atsiradusių aplinkybių kontroliuoti ar užkirsti joms kelią. Pareiškėjas kreipėsi į Užimtumo tarnybą su prašymu pratęsti terminą dėl force majeure aplinkybių, dėl kurių Rėmimo sutarties įvykdymas laiku tapo neįmanomas.

2.4. Rėmimo sutarties 17 punkte numatyta, jog ginčai dėl šios sutarties vykdymo sprendžiami derybomis. Nepavykus susitarti per 30 kalendorinių dienų, ginčai dėl Rėmimo sutarties vykdymo sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka teisme pagal Užimtumo tarnybos administracijos padalinio adresą. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau į jokias derybas atsakovas nesileido. Pareiškėjui taip pat visiškai nesuprantama, kodėl ginčijamame Įsakyme, kuris gali būti apskųstas per vieną mėnesį nuo šio sprendimo pateikimo dienos, nurodyta, kad, praėjus 10 kalendorinių dienų nuo šio Įsakymo pateikimo dienos, Rėmimo sutartis bus laikoma nutraukta. Pareiškėjo įsitikinimu, Rėmimo sutartis galėjo nutrūkti tik įsigaliojus atsakovo priimtam Įsakymui.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog:

3.1. Užimtumo tarnybos informacinio pobūdžio Raštas pareiškėjui buvo pateiktas vadovaujantis Rėmimo sutarties 3.3 papunkčio nuostatomis, įpareigojančiomis Užimtumo tarnybą ne vėliau kaip per 15 darbo dienų išnagrinėti raštu pateiktus subsidijos gavėjo prašymus ir paklausimus. Vadovaudamasi šiuo Rėmimo sutarties punktu, Užimtumo tarnyba, gavusi pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo, kuriuo pareiškėjas prašė pratęsti darbo vietos įsteigimo terminą iki 2022 m. birželio 1 d., atsakė, kad prašymas negali būti tenkinamas.

3.2. Pareiškėjas, kaip verslo subjektas, sudarydamas Rėmimo sutartį ir siekdamas pasinaudoti ženklia valstybės parama, puikiai žinojo savo įsipareigojimus. Rėmimo sutarties sąlyga, kuri įtvirtinta sutarties 2.1 papunktyje, taip pat jam buvo žinoma, su ja jis sutiko pasirašydamas sutartį. Šiuo konkrečiu atveju Užimtumo tarnyba nesutiko pakeisti Rėmimo sutarties 2.1 papunkčio, pratęsiant darbo vietų įsteigimo terminą iki 2022 m. birželio 1 d., kadangi Rėmimo sutartyje nustatytas terminas – 2021 m. lapkričio 19 d., yra galutinis ir negali būti keičiamas. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte imperatyviai nustatyta, kad subsidijos gavėjas privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį.

3.3. Įsakymą Užimtumo tarnyba priėmė vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 11 dalimi, 44 straipsnio 6 dalies 2 punktu, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 (toliau – ir Užimtumo rėmimo priemonių aprašas), 74.1 papunkčiu, 78 punktu ir Rėmimo sutarties 6, 19 punktu, 6.1.2 papunkčiu. Pareiškėjas Rėmimo sutarties 2.1 papunkčiu įsipareigojo įsteigti verslo ir administravimo specialisto darbo vietą iki 2021 m. lapkričio 19 d. Užimtumo tarnyba savo įsipareigojimus įvykdė, pervesdama 15 624,69 Eur subsidijos, tačiau pareiškėjas savo įsipareigojimų neįvykdė, t. y. darbo vietos iki Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nurodyto termino neįsteigė. Pareiškėjas pažeidė Rėmimo sutartį, todėl jam kyla atsakomybė, numatyta Rėmimo sutarties 4 dalyje, t. y. pareiškėjas privalo grąžinti jam pervestą subsidiją taip, kaip nurodyta Rėmimo sutarties 6 punkte, 6.1 ir 6.1.2 papunkčiuose, kadangi neįsteigė darbo vietos iki 2.1 papunktyje nurodyto laikotarpio. Toks pat reguliavimas numatytas ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkte (subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė (nepritaikė) darbo vietos iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio).

3.4. Šiuo konkrečiu atveju Užimtumo tarnyba vienašališkai nutraukė Rėmimo sutartį, apie tai įspėjusi pareiškėją, kadangi pasirašydami Rėmimo sutartį Užimtumo tarnyba ir pareiškėjas Rėmimo sutarties 19 punktu susitarė, jog Rėmimo sutartis gali būti nutraukta sutarties šalies iniciatyva, jei nustatoma, kad kita sutarties šalis nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų, įspėjus įsipareigojimų nevykdančią šalį prieš 10 kalendorinių dienų. Pareiškėjas nesirūpino tinkamu Rėmimo sutarties įgyvendinimu, t. y. Rėmimo sutartį pareiškėjas pasirašė 2021 m. sausio 19 d., tačiau viešuosius pirkimus dėl darbo priemonių pirkimo (konkrečiai – automobilio) pradėjo paskutinėmis nustatyto 10 mėnesių darbo vietos įsteigimo termino dienomis. Iš prie skundo pridėtų kvietimų matyti, kad UAB „Autolead“, UAB „Autopark“ ir UAB „Inchcape Motors“ kvietimai dėl automobilio įsigijimo pateikti tik 2021 m. lapkričio 7 d. – praėjus ilgam terminui po Rėmimo sutarties pasirašymo. Kiti kvietimai pateikti: UAB „BRC Autocentras“ ir UAB „Autopark“ 2021 m. rugsėjo 6 d., UAB „Autobonus“ 2021 m. kovo 12 d. ir rugsėjo 6 d. Tokie pareiškėjo veiksmai parodo, kad jis netinkamai rūpinosi Rėmimo sutarties vykdymu, delsė atlikti viešuosius pirkimus ir taip sau užkirto kelią laiku įsteigti darbo vietą.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. SD(19.2)-20627, kuriuo nuspręsta nepratęsti termino darbo vietai įsteigti, ir 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-4360, kuriuo nuspręsta susigrąžinti 15 624,69 Eur pareiškėjui išmokėtos subsidijos, teisėtumo bei pagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė Rėmimo sutartyje nustatyto darbo vietos įsteigimo termino, tačiau pareiškėjas akcentavo, kad tai įvyko ne dėl jo neveikimo, o dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksnių (force majeure), kuriuos sukėlė COVID-19 pandemija.

6. Teismas nustatė, kad 2021 m. sausio 19 d. pareiškėjas ir Užimtumo tarnyba pasirašė Rėmimo sutartį ir 2021 m. vasario 3 d. susitarimą Nr. URS(19.2)-376, kuriuo buvo nustatytas darbo vietos įsteigimo terminas iki 2021 m. lapkričio 19 d. Užimtumo tarnyba 2021 m. vasario 5 d. pareiškėjui avansu pervedė 15 624,69 Eur subsidijos. 2021 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas Užimtumo tarnybai pateikė prašymą dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d. Užimtumo tarnyba Raštu atsakė, jog nesutinka darbo vietos įsteigimo termino pratęsti iki 2022 m. birželio 1 d. Užimtumo tarnyba Įsakymu priėmė sprendimą dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo.

7. Teismas pažymėjo, kad Rėmimo sutarties 8 punkte nustatyta, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad tai atsitiko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti ir numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar pasekmių atsiradimui. Šiuo pagrindu pareiškėjas siekė pratęsti terminą darbo vietai įsteigti. Rėmimo sutarties 11 punkte buvo aptarta, kad nenugalimos jėgos aplinkybės turi būti patvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 „Dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ ir Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 222 „Dėl Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Ginčijamame Rašte atsakovas išsamiai išdėstė aplinkybes ir sąlygas dėl force majeure aplinkybių taikymo ir nenustatė tokių, kurias pareiškėjas įvertina kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes. Teismas su tokiu aplinkybių vertinimu sutiko, nes pareiškėjas neįrodė, jog dėl COVID-19 pandemijos sutriko transporto priemonių tiekimas, rinkoje nebuvo reikalingų prievolei įvykdyti prekių (automobilių). Kartu su 2021 m. lapkričio 16 d. prašymu dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d. pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu buvo galima spręsti, kada ir kokių veiksmų atlikimas vykdant viešuosius pirkimus strigo dėl COVID-19 pandemijos. Tokius įrodymus pareiškėjas privalėjo pateikti kartu su 2021 m. lapkričio 16 d. prašymu, o ne bylos nagrinėjimo metu.

8. Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, jog Rėmimo sutartį pareiškėjas pasirašė 2021 m. sausio 19 d. (pandemija jau buvo prasidėjusi, todėl turėjo įvertinti epidemiologines aplinkybes), tačiau viešuosius pirkimus dėl darbo priemonių pirkimo (automobilio) pradėjo paskutinėmis nustatyto 10 mėnesių darbo vietos įsteigimo termino dienomis. Iš prie skundo pridėtų kvietimų matyti, kad UAB „Autolead“, UAB „Autopark“ ir UAB „Inchcape Motors“ kvietimai dėl automobilio įsigijimo pateikti tik 2021 m. lapkričio 7 d. – praėjus beveik 10 mėnesių terminui po Rėmimo sutarties pasirašymo. Kiti kvietimai pateikti: UAB „BRC Autocentras“ 2021 m. rugsėjo 6 d., UAB „Autopark“ pateiktas 2021 m. birželio 12 d. ir rugsėjo 6 d., UAB „Autobonus“ – 2021 m. kovo 12 d. ir rugsėjo 6 d. Tokie pareiškėjo veiksmai patvirtina, kad Rėmimo sutartis nebuvo tinkamai vykdoma (CK 6.200 str.). Šie pareiškėjo veiksmai taip pat patvirtina, kad Užimtumo tarnyba pagrįstai nenustatė force majeure aplinkybių taikymo.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą prašymo apibrėžimą ir vertintinas kaip prašymas nenurodytas Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 45.1–45.3 papunkčiuose, į kurį atsakoma laisva forma. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, nurodytą 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme dėl termino įsteigti darbo vietą pratęsimo, turinį.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakymas asmeniui, bet kuria forma (skundu ar prašymu) besikreipusiam į viešojo administravimo instituciją, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, vienas jų – išsamumo reikalavimas. Išsamumo reikalavimą patvirtina Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punktas. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėjo prie išvados, kad Raštas yra tinkamai motyvuotas, nes jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai, pateiktas suprantamas pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, t. y. Raštas nėra formalus ir deklaratyvus, jame iš esmės atsakyta į pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme keltus klausimus. Teismas nusprendė, kad panaikinti Raštą remiantis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui.

11. Teismas nurodė, kad ginčijamame Įsakyme konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Rėmimo sutarties 2.1 papunktį, t. y. neįsteigė darbo vietos per Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nurodytą terminą. Teismas pastebėjo, kad tiek pagal Rėmimo sutarties 2.1 papunktį, tiek pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punktą, toks pažeidimas vertinamas kaip esminis, už kurį taikoma poveikio priemonė yra visos subsidijos susigrąžinimas. Vienašališkas Rėmimo sutarties nutraukimas buvo apspręstas Rėmimo sutarties 19 punkte (sutartis gali būti nutraukta sutarties šalies iniciatyva, jei nustatoma, kad kita sutarties šalis nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų, įspėjus įsipareigojimų nevykdančią šalį prieš 10 kalendorinių dienų). Užimtumo tarnyba vienašališkai nutraukė Rėmimo sutartį, apie tai įspėjusi pareiškėją prieš 10 kalendorinių dienų.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkto bei Rėmimo sutarties 2.1 papunkčio nuostatas, nes jis nustatyta tvarka ir terminu neįsteigė darbo vietos. Tad pareiškėjas privalo grąžinti visą jam atsakovo suteiktą subsidiją. Atsakovas tinkamai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės nuostatas, todėl priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą Įsakymą, kurį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

13. Teismo vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakė.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; pareiškėjui iš atsakovo Užimtumo tarnybos priteisti byloje patirtas išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis, iš esmės vertinant tik atsakovo argumentus, pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.

14.2. Į bylą pateikti rašytiniai duomenys pakankamai pagrindžia tai, jog pareiškėjas dėl aplinkybių, niekaip nepriklausančių nuo jo valios, bei pareiškėjo nekontroliuojamų, negalėjo įvykdyti su atsakovu sudarytos Rėmimo sutarties iki sutartyje nustatyto termino. Šios nustatytos aplinkybės yra pakankamos tam, kad konstatuoti force majeure aplinkybių buvimą, o tai yra pagrindas pratęsti Rėmimo sutartyje nustatytą jos įvykdymo (t. y. darbo vietos įsteigimo) terminą.

14.3. Teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo aplaidumą vykdant Rėmimo sutartį, neva visus sutarčiai vykdyti reikiamus veiksmus pradėjus atlikinėti tik pačioje termino pabaigoje. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos, subjektyvios, jomis tik bandoma pateisinti atsakovo veiksmus ir sprendimus, neatitinkančius nei teisės aktų reikalavimų, nei pačioje Rėmimo sutartyje nustatytų sąlygų. Pareiškėjas nesielgė neatsakingai ir vykdė visas Rėmimo sutarties sąlygas tiek, kiek jos objektyviai galėjo būti vykdomos pagal tuo metu buvusią situaciją, pagal esamas, nuo pareiškėjo valios nepriklausančias ir pareiškėjo nekontroliuojamas aplinkybes, o būtent – dėl šalyje buvusios COVID-19 pandemijos situacijos ir jos sukeltų pasekmių pasaulinėms ekonomikos rinkoms, sutrūkinėjusioms tiekimo grandinėms.

14.4. Pareiškėjas Rėmimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė nuolat, ne tik sutartyje nustatyto termino pačioje pabaigoje, kaip nepagrįstai sprendžiama teismo sprendime: pareiškėjas dar 2021 m. vasario 17 d. įsigijo darbo vietos įrengimui skirtą kompiuterį, atsakovui pateikė pirkimą patvirtinančius dokumentus; 2021 m. vasario 28 d. pareiškėjas įsigijo draudimą, kaip tai numatyta Rėmimo sutarties 2.11 punkte; jau 2021 m. kovo 12 d. pareiškėjas pradėjo automobilio paieškas; atsižvelgiant į tai, jog nei vienas pasiūlymas nebuvo gautas, atitinkamai pareiškėjas aktyviai ir nuolat teikė siūlymus bei užklausimus automobilių prekybą užsiimančioms bendrovėms – tokie užklausimai elektroniniu paštu buvo siunčiami 2021 m. birželio 12 d., 2021 m. rugsėjo 6 d., 2021 m. lapkričio 7 d. Nepaisant aktyvių pareiškėjo pastangų, pareiškėjas taip ir nesulaukė nei vieno pasiūlymo automobiliui įsigyti. Pareiškėjui nėra suprantama, kodėl teismas nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie vykdytas transporto priemonės paieškas nuo 2021 m. kovo 12 d., nevertino jas patvirtinančių rašytinių įrodymų, kodėl sprendime nurodoma, kad automobilio paieškos pradėtos neva tik 2021 m. lapkričio 7 d., t. y. 8 mėnesiais vėliau, nei pareiškėjas iš tikrųjų pradėjo automobilio paieškas. Teismas vertino ne visus byloje esančius įrodymus, o tik selektyviai atrinktus, kurie galėtų labiau atitikti sprendimo argumentus dėl pareiškėjo reikalavimų atmetimo.

14.5. Dėl pasaulyje susiklosčiusios nepalankios situacijos, COVID-19 pandemijos ir daugelyje pasaulio šalių skelbiamų karantinų ar kitokių apribojimų asmenims bei įmonių veiklai, triko automobilių gamyba ir tiekimai. Tai, kad dėl COVID-19 pandemijos automobilių tiekimas sutriko, o užsakytų automobilių laukimo laikas tapo itin ilgas yra plačiai žinoma aplinkybė, apie kurią gausiai rašoma ir masinės žiniasklaidos priemonėse. Pareiškėjas dėjo visas įmanomas protingas pastangas Rėmimo sutarčiai įvykdyti – vykdė apklausas, tačiau nebuvo gautas nei vienas pasiūlymas darbo priemonei (automobiliui) įsigyti. Visa tai pareiškėjas vertintina kaip force majeure aplinkybes.

14.6. Pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti ar nuspėti, jog nesulauks nei vieno pasiūlymo dėl automobilio įsigijimo, kadangi iki 2021 m. sausio mėnesio nebuvo duomenų, jog Lietuvos Respublikoje būtų sutrikdyta automobilių pardavimo veikla ar automobiliams reikalinga puslaidininkių gamyba. Šiuo metu naujo automobilio reikia laukti metus ar ilgiau, o iki Rėmimo sutarties sudarymo automobilio laukimo trukmė buvo vos 2–4 mėnesiai, todėl spręstina, jog pareiškėjas negalėjo žinoti, jog sutrikus puslaidininkių gamybai, sergant darbuotojams ir esant kitoms aplinkybėms, susijusioms su COVID-19, automobilių pramonė sulėtės, dėl ko pareiškėjas negalės laiku įsigyti automobilio ir dėl to negalės sutartyje nustatytu terminu įrengti darbo vietos. Pagal ūkio sektorius prie ekonomikos kryčio prisidėjo daugelis ūkio veiklų, ypač apdirbamoji gamyba ir paslaugos. Būtent šios ekonominės veiklos labiausiai ir buvo nukentėjusios nuo pandemijos.

14.7. Atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje akcentuoja Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktą kaip nekeičiamą imperatyvą, tačiau būtent force majeure aplinkybės gali būti pagrindas pakeisti Užimtumo įstatyme nustatytą 10 mėnesių terminą Rėmimo sutarčiai įvykdyti. Pareiškėjas automobilio paieškas vykdė nuo 2021 m. kovo iki 2021 m. lapkričio mėnesio, tačiau per visą šį laikotarpį negavo nei vieno pasiūlymo automobiliui įsigyti.

14.8. Atsakovas akivaizdžiai pažeidė Rėmimo sutarties 17 punkto nuostatas, numatančias, kad ginčai dėl sutarties vykdymo sprendžiami derybomis per 30 dienų. Pareiškėjas siekė taikiai susitarti su atsakovu, tačiau atsakovas, pažeisdamas minėtą sąlygą, kategoriškai atsisakė derėtis ir vienašališkai nutraukė sutartį nepasibaigus sutartyje nustatytam derybų terminui.

14.9. Vertinant skundžiamų atsakovo sprendimų turinį VAĮ įtvirtinto išsamumo principo kontekste, negalima sutikti su teismo išvada, jog sprendimas nepratęsti termino atitinka šį principą. Sprendime nepratęsti termino nėra nurodyta ir detaliai aptartos aplinkybių pripažinimo force majeure aplinkybėmis sąlygos, nėra aptarta ir nurodyta, kodėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės tokiomis nepripažintinos. VAĮ 3 straipsnio 9 punktas įtvirtina objektyvumo principą, reikalaujantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Šioje byloje ginčijami atsakovo administraciniai sprendimai nėra priimti objektyviai ir nešališkai, sprendimuose ginčo aplinkybės vertinamos subjektyviai ir šališkai, dalį aplinkybių interpretuojant akivaizdžiai atsakovui palankia linkme, o dalį aplinkybių apskritai ignoruojant.

Atsiliepimas

15. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Užimtumo tarnyba atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Apeliaciniame skunde surašyti deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kurie buvo nurodyti ir pradiniame pareiškėjo skunde, atspindi tik pareiškėjo nuomonę, jais pareiškėjas iš esmės gynėsi viso bylos nagrinėjimo metu, bet jie nepaneigia skundžiamame sprendime teismo išdėstytų argumentų. Teismas aiškiai ir tiksliai pasisakė dėl šio ginčo esmės nurodydamas, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkto bei Rėmimo sutarties 2.1 papunkčio nuostatas, nes jis nustatyta tvarka ir terminu neįsteigė darbo vietos.

15.2. Užimtumo tarnyba pagrįstai nenustatė force majeure aplinkybių. Nežiūrint į tai, kad pareiškėjas visiškai nekreipė dėmesio į Rėmimo sutarties 5 dalį, kurioje aiškiai ir tiksliai išdėstytos sąlygos ir tvarka nenugalimos jėgos aplinkybėms patvirtinti, ką jis iki pat šio momento ignoruoja ir interpretuoja savaip, t. y. sau palankia linkme, pareiškėjas viso ginčo metu neprašė Užimtumo tarnybos atleisti nuo visų įsipareigojimų vykdymo, o tik prašė Rėmimo sutarties įvykdymo laikotarpį, t. y. darbo vietos terminą pratęsti iki 2022 m. birželio 1 d., todėl dėl pradiniame atsiliepime išdėstytų Užimtumo tarnybos argumentų ir motyvų nenugalimos jėgos buvimo ar nebuvimo faktas nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo prašomo Rėmimo sutarties įvykdymo laikotarpio pratęsimo iki 2022 m. birželio 1 d.

15.3. Pareiškėjo argumentas, kad force majeure aplinkybės gali būti pagrindas pakeisti Užimtumo įstatyme nustatytą 10 mėnesių terminą Rėmimo sutarčiai įvykdyti, visiškai nelogiškas, neteisingas ir prieštaraujantis ne tik Užimtumo įstatymui, Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašui, patvirtintam Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163 (toliau – ir Paslaugų teikimo aprašas), Rėmimo sutarčiai, bet ir suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai, aiškinant darbo vietos įsteigimo termino svarbą. LVAT 2023 m. liepos 7 d. sprendime administracinėje byloje eA-754-815/2023 iš esmės analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis šiai bylai konstatavo, kad teisės aktuose yra numatytas maksimalus 10 mėnesių terminas nuo sutarties pasirašymo dienos, kuomet subsidijos gavėjas privalo atlikti visas paraiškoje numatytas veiklas ir įsteigti darbo vietas. Teisės aktai nenustato jokių išimčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti pratęstas. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis LVAT 2023 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-218-822/2023. Nors paminėtuose LVAT išaiškinimuose kalbama apie darbo vietų įsteigimo terminą vykdant vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo sutartis, tačiau Užimtumo įstatymo 44 straipsnis visa apimtimi taikomas visoms paramos darbo vietoms steigti priemonėms, tarp jų Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktas taikomas ir savarankiško užimtumo rėmimo sutartims, t. y. subsidijos gavėjas privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos.

15.4. Pagal savarankiško užimtumo rėmimo sutarčių esmę tinkamas tokių sutarčių sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, kadangi savarankiško užimtumo rėmimo priemonės įgyvendinamos naudojant viešuosius finansus (valstybės biudžeto ir/ar Europos Sąjungos fondų lėšas), siekiant socialinių tikslų – aktyvios darbo rinkos priemonių įgyvendinimo ir nedarbo lygio mažinimo, todėl svarbus tiek racionalius paskirstymas, tiek efektyvus šių lėšų panaudojimas. Įvertinus visas ginčo aplinkybes, jos leidžia pripažinti, kad pareiškėjo Rėmimo sutarties įsipareigojimų pažeidimas buvo ne formalus, kaip siekia įrodyti pareiškėjas, priešingai, esminis, juolab, pakankamas pagrindas vienašališkos Rėmimo sutarties nutraukimui ir subsidijos grąžinimui (CK 6.205, 6.217 str., Užimtumo įstatymo 44 str., Rėmimo sutarties 6, 6.1 ir 6.1.2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. SD(19.2)-20627 „Atsakymas dėl 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo dėl darbo vietos steigimo termino pratęsimo Nr. G(19.2)-112980)“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas pratęsti terminą darbo vietai įsteigti, ir Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2021 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-4360 „Dėl subsidijos, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, grąžinimo“, kuriuo nuspręsta susigrąžinti 15 624,69 Eur pareiškėjui išmokėtą subsidiją. Pareiškėjas taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punkto bei Rėmimo sutarties 2.1 papunkčio nuostatas, nes nustatyta tvarka ir terminu neįsteigė darbo vietos, todėl pareiškėjas privalo grąžinti visą jam atsakovo suteiktą subsidiją. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo veiksmai patvirtina, kad Užimtumo tarnyba pagrįstai nenustatė force majeure aplinkybių taikymo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo nurodytų force majeure aplinkybių; atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje akcentuoja Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktą kaip nekeičiamą imperatyvą, tačiau būtent force majeure aplinkybės gali būti pagrindas pakeisti Užimtumo įstatyme nustatytą 10 mėnesių terminą Rėmimo sutarčiai įvykdyti; pareiškėjas Rėmimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė nuolat, ne tik sutartyje nustatyto termino pačioje pabaigoje, kaip nepagrįstai nurodyta teismo sprendime; atsakovo ginčijami administraciniai aktai nėra priimti objektyviai ir nešališkai.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažymi, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir naikinti ginčijamus aktus.

22. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio (Parama darbo vietoms steigti) (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-941 redakcija) 6 dalies 2 punktas numato, kad subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis neįsteigė (nepritaikė) darbo vietos iki vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje nurodyto laikotarpio.

23. Pareiškėjas (subsidijos gavėjas) Rėmimo sutarties 2.1 papunkčiu įsipareigojo įsteigti verslo ir administravimo specialisto darbo vietą iki 2021 m. vasario 1 d. Užimtumo tarnyba pagal šią sutartį įsipareigojo skirti pareiškėjui subsidiją darbo vietai steigti. Rėmimo sutartyje numatyta ta, kad subsidijos gavėjas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo Užimtumo tarnybos pretenzijos pateikimo dienos privalo grąžinti visą subsidiją, jeigu neįsteigė darbo vietos iki sutarties 2.1 papunktyje nurodyto laikotarpio.

24. Byloje nustatyta, kad 2021 m. vasario 3 d. susitarimu Nr. URS(19.2)-376 dėl Rėmimo sutarties pakeitimo buvo nustatytas darbo vietos įsteigimo terminas iki 2021 m. lapkričio 19 d.

25. Užimtumo tarnyba savo įsipareigojimus įvykdė, pervesdama 15 624,69 Eur subsidijos, tačiau pareiškėjas savo įsipareigojimų neįvykdė, t. y. darbo vietos iki Rėmimo sutarties 2.1 papunktyje nurodyto termino neįsteigė.

26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė Rėmimo sutartyje nustatyto darbo vietos įsteigimo termino, tačiau pareiškėjas akcentavo, kad tai įvyko ne dėl jo neveikimo, o dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksnių (force majeure), kuriuos sukėlė COVID-19 pandemija.

27. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 16 d. Užimtumo tarnybai pateikė prašymą pratęsti terminą darbo vietos įsteigimui iki 2022 m. birželio 1 d. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrius 2021 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. SD(19.2)-20627 netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti terminą darbo vietai įsteigti, nes pagal teisės aktus darbo vietos įsteigimo terminas negali būti ilgesnis kaip 10 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Atsakovas ginčijamame Rašte išdėstė aplinkybes ir sąlygas dėl force majeure aplinkybių taikymo ir nenustatė tokių, kurias pareiškėjas įvertina kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas su tokiu aplinkybių vertinimu sutiko, nes pareiškėjas neįrodė, jog dėl COVID-19 pandemijos sutriko transporto priemonių tiekimas, rinkoje nebuvo reikalingų prievolei įvykdyti prekių (automobilių) (žr. nutarties 7 p.).

28. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyrius, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 11 dalimi, 2021 m. lapkričio 29 d. priėmė įsakymą Nr. V1(19.2)-4360 dėl 15 624,69 Eur subsidijos grąžinimo, įgyvendinant savarankiško užimtumo rėmimo priemonę, pagal 2021 m. sausio 19 d. sudarytą Rėmimo sutartį. Užimtumo tarnyba nustatė, kad pareiškėjas neįvykdė Rėmimo sutarties 2.1 papunkčio, todėl privalo grąžinti visą jam pervestą subsidiją, nes subsidijos gavėjas neįsteigė darbo vietos iki sutartyje nurodyto termino, t. y. iki 2021 m. lapkričio 19 d. (Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 2 punktas, Rėmimo sutarties 6 punktas, 6.1.2 papunktis).

29. Pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punktą (2020 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XIII-2882 redakcija) nustatyta, kad subsidijos gavėjas, išskyrus Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytus subsidijos gavėjus, privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją ne vėliau kaip per 10 mėnesių nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, išskyrus vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo atvejį.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, LVAT praktiką, sprendžia, kad teisės aktuose yra numatytas maksimalus 10 mėnesių terminas nuo vienos iš paramos darbo vietoms steigti priemonių įgyvendinimo sutarties pasirašymo dienos, kuomet subsidijos gavėjas privalo darbo vietą įsteigti (pritaikyti) ir visiškai atsiskaityti su Užimtumo tarnyba už suteiktą subsidiją. Teisės aktai nenustato jokių išimčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti pratęstas (žr., pvz., LVAT 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-822/2023; 2023 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje eA-754-815/2023).

31. Pažymėtina, kad Rėmimo sutarties 8 punkte nustatyta, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad tai atsitiko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti ir numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar pasekmių atsiradimui. Rėmimo sutarties 11 punkte buvo aptarta, kad nenugalimos jėgos aplinkybės turi būti patvirtintos Civilinio kodekso bei Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 „Dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ ir Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 222 „Dėl Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka.

32. Nors, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas negalėjimą per nustatytą terminą įvykdyti sutarties grindžia force majeure aplinkybėmis ir dėl to prašė atsakovo pratęsti sutarties įvykdymo terminą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas laikėsi sutartyje numatytų nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių patvirtinimo tvarkos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Užimtumo tarnyba pagrįstai nenustatė force majeure aplinkybių taikymo (žr. nutarties 7–8 p.).

33. Ginčijami administraciniai aktai atitinka VAĮ reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė teisės normas, todėl atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkesna“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius