- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- e2A-542-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16580-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijos draudimas“
- Ieškovas
- R. S.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei valstybės įmonei ,,Indėlių ir investicijos draudimas“ dėl įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. S. prašė priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijos draudimas“ jos naudai 3 043,22 Eur draudimo išmoką, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 8 d. ieškovė su AB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. U9962359 ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 007863, pagal kurią įsigijo 3 041,01 Eur (10 500 Lt) Indėlio sertifikatą su 2,65 proc. fiksuota metine palūkanų norma. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui „Snoras“ iškėlė bankroto bylą. 2012 m. sausio 9 d. ieškovė bankrutuojančiam AB bankui „Snoras“ pateikė savo kreditorinius reikalavimus pagal Indėlio sertifikato sutartį Nr. S 007863: 3 041,01 Eur (10 500 Lt) pagrindinį reikalavimą ir 5,08 Eur (17,53 Lt) palūkanų. Atsakovė 2018 m. spalio 15 d. Pažyma Nr. 05-1016 informavo ieškovę, jog ieškovei priklausė 3 043,22 Eur indėlių draudimo išmoka už BAB banko „Snoras“ indėlio sertifikatą, kuri iki 2016 m. lapkričio 24 d. nebuvo atsiimta. 2018 m. gruodžio 14 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama išaiškinti, kodėl valstybė, apdraudusi jos indėlį AB banke „Snoras“, neišmoka jai priklausančios draudimo išmokos. Atsakovė 2019 m. sausio 14 d. raštu Nr. 05-25 ieškovei išaiškino, jog jos teisė kreiptis dėl draudimo išmokos galioja 5-erius metus nuo draudžiamojo įvykio (AB banko „Snoras“ pripažinimo nemokiu 2011 m. lapkričio 24 d.), t.y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmokos ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 3 043,22 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 043,22 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-10-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 668 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.
4. Teismas nurodė, kad indėlių draudimo sistemą reglamentuojančios imperatyvios nacionalinės teisės normos atsakovei nenustatė pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatuota, kad atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Teismas darė išvadą, kad atsakovės pareiga ieškovei išmokėti indėlio draudimo išmoką atsirado 2015 m. lapkričio 17 d., todėl atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovė praleido 5 metų terminą, per kurį ieškovė galėjo įgyvendinti savo subjektinę teisę į draudimo išmokos išmokėjimą atmetė kaip nepagrįstus, nes ieškovė dėl indėlio draudimo išmokos išmokėjimo į atsakovę kreipėsi nepraleidusi šio termino (2018 m.). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti.
6. Nurodo, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Todėl draudimo išmokas už Snore laikytus indėlius buvo galima atsiimti per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Apie draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, išmokų atsiėmimo vietą buvo skelbiama IID, Snoro interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse. Informacija apie skelbtą draudimo išmokų už Snoro indėlius mokėjimo tvarką IID interneto svetainės skiltyje ,,Naujienos” yra matoma ir iki šiol. Be to, IID žiniasklaidos priemonėse ir savo interneto svetainėje informavo buvusius Snoro indėlininkus, kad iki 2016 m. lapkričio 24 d. indėlininkams neatsiėmus jiems priklausančių draudimo išmokų, lėšos bus grąžintos į Indėlių draudimo fondą. Pažymi, kad IĮIDĮ neįtvirtina pagrindų, kuriais remdamasis IID galėtų mokėti draudimo išmokas pasibaigus indėlininko teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui.
7. Ieškovė nenurodė, kodėl dėl draudimo išmokos kreipėsi praėjus net trims metams po jos minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo dėl išmokų išmokėjimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuotos praktikos analogiškose bylose - LAT 2020 m. vasario 20 d. nutartis Nr. e3K-3-25-916/2020, kadangi pripažino, jog ieškovė yra nepraleidusi įstatyme nustato 5 metų termino.
8. Mano, jog ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą, todėl ieškinys negalėjo būti tenkinamas, nes jis pateiktas ne tuo teisiniu pagrindu. Ieškovė neįrodė, kad indėlio draudimo išmoka negalėjo būti atsiimta per įstatyme numatytą 5 metų terminą, skaičiuojamą nuo Snoro draudžiamojo įvykio dienos.
Žemesnės instancijos teismas
9. Nesutinka su teismo sprendimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 043,22 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-10-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi tai prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai analogiškose bylose.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. S. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pareigą išmokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus LAT vienareikšmiškai susiejo su 2015 m. lapkričio 17 d. LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, o ne su draudiminiu įvykiu, įvykusiu 2011 m. lapkričio 24 d., todėl teisė gauti šias išmokas taip pat atsirado nuo 2015 m. lapkričio 17 d. Atsižvelgiant į tai, IĮIDĮ nuostatos, jog indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5-erius metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, šiuo atveju negalima taikyti formaliai, kadangi teisė į išmoką nesiejama su draudžiamuoju įvykiu, taigi ir terminas šiai išmokai gauti negali būti su šiuo įvykiu siejamas.
11. Mano, jog atsakovė klaidingai traktuoja LAT 2019 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 ir terminą mokėti draudimo išmokas ženkliai sumažina. Susidaro situacija, kai atsakovė indėlių draudimo išmokas privalo mokėti tik nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. t.y. apie 1-erius metus. Pati atsakovė tuo tarpu nurodo, jog ieškovė pagal IĮIDĮ turi teisę atsiimti indėlių draudimo išmoką per 5-erius metus. Kitaip tariant, sukuriama visiškai nelygiavertė situacija, kai atsakovės pareiga ženkliai sumažėja, o tuo tarpu ieškovė neturi teisės pasinaudoti 5-erių metų terminu savo teisėms įgyvendinti, kurios iš esmės jai numatytos įstatymo.
12. Taigi, įvertinus teisės į indėlio draudimo išmoką atsiradimo momentą, ir terminą, per kurį nuo šios teisės atsiradimo ieškovė kreipėsi į atsakovę, teigtina, jog ieškovė savo teises įgyvendino per protingą, įstatymo nuostatas atitinkantį, terminą.
13. Nurodo, kad teismas teisingai pripažino, jog pareigą išmokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus LAT susiejus su jo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, o ne su draudiminiu įvykiu, įvykusiu 2011 m. lapkričio 24 d., senatis indėlių draudimo išmokoms atsiimti sietina ne su draudžiamuoju įvykiu, o su minėta LAT nutartimi, priimta 2015 m. lapkričio 17 d. Todėl ieškovė nepraleido termino atsiimti indėlių draudimo išmoką (kreiptis dėl šios išmokos išmokėjimo).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijos draudimas“ apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
15. Byloje kilo ginčas dėl įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl išmokos. Toks teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nepagrįsti.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 8 d. ieškovė su AB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. U9962359 ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 007863, pagal kurią įsigijo 3 041,01 Eur (10 500 Lt) Indėlio sertifikatą su 2,65 proc. fiksuota metine palūkanų norma. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu AB „Snoras“ banką pripažino nemokiu, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB „Snoras“ bankui buvo iškelta bankroto byla. 2012 m. sausio 9 d. ieškovė bankrutuojančiam AB bankui „Snoras“ pateikė savo kreditorinius reikalavimus pagal Indėlio sertifikato sutartį Nr. S 007863: 3 041,01 Eur (10 500 Lt) pagrindinį reikalavimą ir 5,08 Eur (17,53 Lt) palūkanų. Atsakovė 2018 m. spalio 15 d. Pažyma Nr. 05-1016 informavo ieškovę, jog ieškovei priklausė 3 043,22 Eur indėlių draudimo išmoka už BAB banko „Snoras“ indėlio sertifikatą, kuri iki 2016 m. lapkričio 24 d. nebuvo atsiimta. 2018-12-14 ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama paaiškinti, kodėl neišmokama jai priklausanti draudimo išmoka.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi pateikė išaiškinimą, jog indėliai yra draudžiami indėlio suma draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ne didesne nei 100 000 eurų. AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
18. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (redakcija galiojusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo metu, t. y. nuo 2015 m sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d., toliau IĮIDĮ) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Analogiška nuostata dėl indėlininko teisės gauti draudimo išmoką galiojimo termino yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje.
19. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo mokėti draudimo išmokos, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis (tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo, nes būtent tokią išvadą, kad indėlių sertifikatai patenka į draudimo apsaugą, padarė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pateikęs nurodytoje byloje prejudicinį sprendimą (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje C-671/13). Tiek minėtoje byloje, tiek vėlesnėje savo praktikoje kasacinis teismas išaiškino, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019).
20. Taigi, kaip jau minėta nutarties 17, 19 punktuose VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado, tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsakovė, 2015 m. lapkričio 17 d. LAT priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, apie draudimo išmokų išmokėjimo tvarką ir išmokų atsiėmimo vietą paskelbė jos ir BAB banko „Snoras“ interneto svetainėse bei žiniasklaidos priemonėse, taip pat - ėmė mokėti indėlių draudimo išmokas už paties draudėjo išleistus skolos vertybinius popierius (indėlio sertifikatus). Ieškovė į atsakovę dėl indelių išmokėjimo kreipėsi 2018 m. gruodžio 14 d. Kadangi pareiga mokėti draudimo išmokas už aptartus vertybinius popierius atsakovei atsirado tik nuo 2015-11-17 (minėtos LAT nutarties Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-18 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 38 p.), kolegija pripažįsta, kad ieškovės teisė kreiptis dėl tokios išmokos t.p. negalėjo atsirasti anksčiau (iki 2015-11-17 ar nuo 2011-11-24 draudiminio įvykio – kaip nurodo apeliantė). Ir kadangi, kaip minėta, ieškovė į atsakovė dėl išmokos kreipėsi 2018-12-14, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepraleido minėtame draudimo įstatyme nustatyto 5 metų termino, per kurį ji galėjo įgyvendinti savo subjektinę teisę į draudimo išmokos išmokėjimą.
21. Sutiktina su ieškovės pozicija, jog, skaičiuojant terminą teisei į draudimo išmoką įgyvendinti nuo draudiminio įvykio (2011-11-24), kaip jį skaičiuoja atsakovė, nepagrįstai būtų suvaržyti ieškovės interesai, kadangi nagrinėjamu atveju ji šia teise realiai galėtų naudotis ne 5 m., kaip numatyta įstatyme, o tik vienerius (nuo 2015-11-27 (LAT nutarties Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo) iki 2016-11-24). O tai, kolegijos vertinimu, nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga ieškovės atžvilgiu, ypač įvertinant aplinkybę, jog, kaip nurodyta aptartoje teismų praktikoje, indėlių sertifikatai (vertybiniai popieriai, dėl kurių ieškovė ir reikalavo draudimo išmokos) expressis verbis (tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą (2019-02-18 LAT nutarties Nr. e3K-7-3-687/2019 37 p.).
22. Pažymėtina, kad, kaip minėta, byloje nustatyta, jog ieškovė kreditorinius reikalavimus AB bankas SNORAS bankroto byloje pateikė 2012-01-09. Tai, kolegijos vertinimu, t.p. gali būti pripažįstama savo teisių, siekiant atgauti prarastas lėšas, o tame tarpe ir priklausančias išmokas (t.p. ir draudiminę pagal indėlių draudimo įstatymą), įgyvendinimu. Tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, t.p. galėtų būti laikoma pagrindu pripažinti, kad ieškovė nėra praleidusi 5 metų termino teisei į draudimo išmoką įgyvendinti.
23. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuotos praktikos LAT 2020 m. vasario 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-25-916/2020. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantės minimoje byloje buvo keliamas klausimas dėl jau praleisto termino indėlių draudimo išmokai gauti atnaujinimo, t.y. ieškovas laikė, kad jis yra praleidęs nurodytą terminą. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas, kada ieškovei atsirado teisė kreiptis į atsakovę dėl išmokos gavimo, ieškovei nurodant, kad tokia teisė atsirado vėliau ir terminas nepraleistas. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dėl termino indėlių draudimo išmokai gauti taikymo nagrinėjamoje byloje netaikytini.
24. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
25. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019, 18 punktas). CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). T.p. kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019). CK 6.37 straipsnio 2 dalis grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019).
27. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė po 2018-12-14 ieškovės kreipimosi neišmokėjo jai indėlių draudimo išmokos, ko pasekoje ieškovė turėjo kreipėsi į teismą. Teismas gavęs ieškovės reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas pagrįstai jį tenkino. Tai atitinka nutarties 25 p. nurodytos kasacinio teismo praktikos nuostatas – atsakovė vėliausiai nuo 2018-12-14 turėjo prievolę išmokėti piniginę išmoką ieškovei, šios prievolės atsakovė nevykdė iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos, ieškiniu ieškovė reikalavo procesinių palūkanų, ieškovės reikalavimas dėl išmokos priteisimo teismo buvo patenkintas.
28. Kiti skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
29. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, į.k. 110069451, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.