Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

11. Teismo nuomone, Inspekcija, 2020 m. liepos 17 d. raštu prašydama pareiškėjo tikslinti reikalavimą, nurodė, koks turi būti reikalavimas, taip pat išaiškino institucijų kompetencijas dėl pareiškėjo keliamų klausimų. Pareiškėjas 2020 m. liepos 17 d. Inspekcijos rašto „Dėl skundo nagrinėjimo“ neskundė. Tikslindamas skundą pareiškėjas nurodė, kad jis aiškiai suformulavo klausimus, ir jei į juos Inspekcija negali atsakyti – prašė juos persiųsti kompetentingoms institucijoms.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 3R-681(2.13-1.), kuriuo nutrauktas pareiškėjo skundo nagrinėjimas ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais, pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, nustatė, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, ginčijamas Duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimas, atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą ir atsiliepimo priedai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, pareiškėjo skundas teismui ir V. Ž. pateikti dokumentai Kauno miesto savivaldybės administracijai jau yra byloje, todėl tokių dokumentų pateikimas kartu su apeliaciniu skundu nevertintinas kaip naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimas. Dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo priedų 5 punkte ir esančių bylos 112–121 ir 130–142 lapuose, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šios nutarties 25 punkte išdėstytu teisiniu reguliavimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos, netenkina pareiškėjo prašymo pridėti ir tirti naujus įrodymus, nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo priedų 5 punkte. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos tokia išvada daroma nustačius, kad minėti įrodymai galėjo būti teikiami ir vertinami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas neišreikalavo/nuslėpė šiuo įrodymus, nes būtent pareiškėjas, o ne atsakovas, disponuoja minėtais įrodymais, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes šiuos įrodymus pateikti anksčiau, tačiau to nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo priedų 5 punkte ir bylos 112–121 ir 130–142 lapuose esantys įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamo ginčo dalyku.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. skundas, kurį pareiškėjas 2020 m. liepos 27 d. raštu patikslino, Inspekcijoje nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nes Inspekcija ginčijamu 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 3R-681(2.13-1.) nutraukė pareiškėjo skundo nagrinėjimą ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais. Nutraukdama skundo nagrinėjimą Inspekcija neturėjo pareigos pasisakyti dėl pareiškėjo skundo esmės, taip pat ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas Inspekcijos priimto Sprendimo, kuriuo nutrauktas pareiškėjo skundo nagrinėjimas, pagrįstumą ir teisėtumą, neturėjo pareigos pasisakyti dėl pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. skunde keliamų klausimų. Tik iš esmės išnagrinėjus pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. skundą ir jo 2020 m. liepos 27 d. patikslinimą, būtų atsakyta į pareiškėjo skunduose keliamus klausimus. Šiuo apsektu taip pat pažymėtina, kad teismas nagrinėja bylą pagal pareiškėjo suformuluotą skundo pagrindą ir dalyką, kurie apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-415/2019). Nagrinėjimu atveju pareiškėjo ginčo dalykas yra Duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 3R-681(2.13-1.), kuriuo atsakovas nutraukė pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. skundo nagrinėjimą ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas, todėl teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, būtent ir vertino, ar atsakovas turėjo teisinį pagrindą nutraukti pareiškėjo skundo nagrinėjimą minėtais pagrindais.

29. Sprendžiant klausimą, ar Duomenų apsaugos inspekcija 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 3R-681(2.13-1.), kuriam pritarė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ir teisėtai ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais nutraukė pareiškėjo skundo nagrinėjimą, pažymėtina, kad Duomenų apsaugos inspekcija, vykdydama jai pavestą skundų nagrinėjimo funkciją, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdama į skundo nagrinėjimo metu surinktą medžiagą, gali priimti vieną iš šių procesinių sprendimų: 1) skundą (jo dalį) pripažinti pagrįsta (ADTAĮ 31 str. 1 d. 1 p.); 2) skundą (jo dalį) atmesti (ADTAĮ 31 str. 1 d. 2 p.); 3) nutraukti skundo ar jo dalies nagrinėjimą, egzistuojant bent vienam iš ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, t. y. kai gaunamas pareiškėjo prašymas nenagrinėti skundo ar jo dalies (ADTAĮ 29 str. 1 d. 1 p.); paaiškėja, kad yra šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2–6, 8 punktuose nurodytas pagrindas (nurodyti pagrindai) atsisakyti nagrinėti skundą ar jo dalį (ADTAĮ 29 str. 1 d. 2 p.); pareiškėjas priežiūros institucijos reikalavimu nepateikia papildomų dokumentų ir (ar) informacijos, be kurių neįmanoma išnagrinėti skundo ar jo dalies (ADTAĮ 29 str. 1 d. 3 p.); paaiškėja, kad negalima skundo ar jo dalies išnagrinėti dėl informacijos trūkumo ar kitų reikšmingų aplinkybių (ADTAĮ 29 str. 1 d. 4 p.); paaiškėja, kad pareiškėjas mirė (ADTAĮ 29 str. 1 d. 5 p.).

30. ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo nagrinėti skundą pagrindai: 1) skundas ar jo dalis neatitinka šio įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų, taikomų skundo turiniui. Šio įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nurodytos informacijos nenurodymas skunde negali būti pagrindas atsisakyti nagrinėti skundą, jei skundas be šios informacijos gali būti nagrinėjamas; 2) skunde nurodytų aplinkybių ar dalies jų tyrimas nepriklauso priežiūros institucijos kompetencijai; 3) skundas ar jo dalis tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėta priežiūros institucijoje, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų; 4) skundas ar jo dalis tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėta arba yra nagrinėjama Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisme; 5) skundas ar jo dalis tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėta kitos Europos Sąjungos valstybės narės priežiūros institucijoje; 6) dėl skundo ar jo dalies dalyko yra pradėtas ikiteisminis tyrimas; 7) skundo tekstas neįskaitomas, neaiškiai suformuluotas pareiškėjo prašymas ar skundo turinys nesuprantamas; 8) nuo skunde ar jo dalyje nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo praėjo daugiau kaip 2 metai.

31. ADTAĮ 28 straipsnis nustato teisę priežiūros institucijai pareikalauti iš pareiškėjų papildomos informacijos bei dokumentų, reikalingų skundui nagrinėti, kartu įpareigojant išaiškinti papildomos informacijos bei dokumentų nepateikimo padarinius.

32. Duomenų apsaugos inspekcija, kaip priežiūros institucija, BDAR 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais įgaliojimais, tarp jų ir teisę duomenų valdytojui ar duomenų tvarkytojui nurodyti patenkinti duomenų subjekto prašymus pasinaudoti savo teisėmis pagal BDAR (BDAR 58 str. 2 d. c p.), turi teisę naudotis tik išnagrinėjusi skundą iš esmės ir konstatavusi duomenų subjekto teisės pažeidimo faktą, t. y. pareiškėjo skundą pripažinusi pagrįstu (ADTAĮ 31 str. 2 d. 1 p.).

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2020 m. liepos 13 d. skundu kreipėsi į Duomenų apsaugos inspekciją dėl neteisėto asmens duomenų perdavimo. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Statybos inspekcija 2020 m. vasario 11 d. tikrino jam priklausančius statinius, adresu (duomenys neskelbtini), o šį patikrinimą iniciavo Administracijos darbuotoja, pasinaudodama pareiškėjo sutuoktinės V. Ž. pateiktais dokumentais. Skunde pareiškėjas Duomenų apsaugos inspekcijos prašė pateikti jam atsakymus į klausimus: 1) kokiu teisiniu pagrindu Administracijos skyriaus darbuotoja, pasinaudodami pareiškėjo sutuoktinės V. Ž. pateiktais dokumentais, iniciavo Statybos inspekcijos pareiškėjui priklausančių statinių patikrinimą; 2) prašė nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu remiantis Administracijos darbuotoja, naudodama vieno fizinio asmens pateiktus duomenis, tikrina kito fizinio asmens duomenis; 3) prašė nurodyti, kokiu Administracijos nuostatų punktu remiantis, darbuotoja iniciavo Statybos inspekcijos patikrinimą ir perdavė duomenis kitai institucijai (b. l. 28). Duomenų apsaugos inspekcija 2020 m. liepos 17 d. raštu Nr. 2R-3618(2.13) „Dėl skundo nagrinėjimo“, vadovaudamasi ADTAĮ 28 straipsnio 2 dalimi, įpareigojo pareiškėją patikslinti skundo reikalavimą ir faktinį pagrindą (kokius, kieno veiksmus skundžia), pateikti papildomus įrodymus skundo aplinkybėms pagrįsti, taip pat prašė patikslinti, ar skundą pareiškėjas teikia savo, ar sutuoktinės vardu. Duomenų apsaugos inspekcija išaiškino ir nurodė pareiškėjui, kad su klausimais, kuriuos pareiškėjas užduoda 2020 m. liepos 13 d. skunde, jis turi kreiptis į Administraciją. Taip pat išaiškino, kad tuo atveju, jei pareiškėjas mano, jog jo teisės yra pažeistos, vadovaujantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostatomis, jis turi teisę kreiptis į teismą. Inspekcija nurodė, kad šis raštas dėl skundo nagrinėjimo gali būti skundžiamas teismui (b. l. 40–41). Pareiškėjas 2020 m. liepos 27 d. rašte „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, kad skunde yra suformulavęs tris aiškius klausimus, ir jeigu Duomenų apsaugos Inspekcija negali pateikti į juos atsakymų, prašė juos (klausimus) persiųsti tai galinčioms padaryti institucijoms. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžia Administracijos veiksmus, jog Administracijos darbuotojai, pasinaudodami pareiškėjo sutuoktinės pateiktais dokumentais, tikrino pareiškėjo turtą, kad metaduomenyse nurodyti jo (pareiškėjo) asmens duomenys ir privalomasis nurodymas surašytas jo atžvilgiu, nors turėjo būti surašytas sutuoktinei. Pareiškėjas teigė, kad jo sutuoktinė dėl jos asmens duomenų naudojimo pretenzijų neturi, pareiškėjas sutuoktinės interesų neatstovauja (b. l. 42). Duomenų apsaugos inspekcija ginčijamu 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 3R-681 (2.13-1.) nutraukė pareiškėjo skundo nagrinėjimą. Inspekcija Sprendime nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi dėl asmens duomenų tikrinimo ir perdavimo kitai institucijai, tačiau iš pateiktų įrodymų matyti tik pareiškėjo sutuoktinės duomenys, o pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė pretenzijų dėl jos asmens duomenų naudojimo neturi ir jis (pareiškėjas) neatstovauja savo sutuoktinės interesų. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija dėl galimo pareiškėjo sutuoktinės asmens duomenų pažeidimo skundo nagrinėjimą nutraukė ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Inspekcija taip pat nurodė, kad pareiškėjas aiškiai nesuformulavo savo skundo reikalavimo, jo nepagrindė, todėl skundo nagrinėjimą dėl kitų pareiškėjo keliamų klausimų nutraukė ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Inspekcija išaiškino pareiškėjui, kad į jo klausimus, keliamus skunde, pagal kompetenciją gali atsakyti Administracija (b. l. 48–49).

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka tiek su Inspekcijos, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju buvo pagrindas nutraukti pareiškėjo skundo nagrinėjimą ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais. Įvertinus pareiškėjo 2020 m. liepos 13 d. skundo, paduoto Duomenų apsaugos inspekcijai, turinį, priešingai, nei teigia pareiškėjas, nebuvo aiškus pareiškėjo skundo dalykas ir jo (skundo) nagrinėjimo ribos, todėl Duomenų apsaugos inspekcija 2020 m. liepos 17 d. raštu Nr. 2R-3618(2.13) „Dėl skundo nagrinėjimo“, vadovaudamasi ADTAĮ 28 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai įpareigojo pareiškėją patikslinti skundo reikalavimą ir faktinį pagrindą, pateikti papildomus įrodymus skundo aplinkybėms pagrįsti. Iš pareiškėjo pateikto 2020 m. liepos 27 d. rašto „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuo pareiškėjas tikslino Duomenų apsaugos inspekcijai paduotą skundą, turinio matyti, jog pareiškėjas skundžia Administracijos veiksmus, nes Administracijos darbuotojai, pasak pareiškėjo, pasinaudodami jo sutuoktinės pateiktais dokumentais, tikrino pareiškėjo turtą ir jo atžvilgiu surašė privalomąjį nurodymą; taip pat pareiškėjas nurodė neatstovaujantis savo sutuoktinės interesų dėl galbūt padaryto jos teisių pažeidimo; prašė jo skundą persiųsti nagrinėti kompetentingai institucijai, jeigu pati Inspekcija negali atsakyti į pareiškėjo klausimus. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju sutiktina su Inspekcijos vertinimu, kad pareiškėjo skundo reikalavimai ir jų pagrindimas nebuvo aiškūs, pareiškėjas nesuformulavo reikalavimų, į kuriuos Inspekcija pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją galėtų atsakyti, taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų, be kurių Inspekcija negalėjo išnagrinėti skundo, dėl ko buvo pagrindas nutraukti skundo nagrinėjimą pagal ADTAĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad Duomenų apsaugos inspekcija ginčijamame Sprendime įvertino pareiškėjo teiginius apie Administracijos darbuotojų veiksmus, kurie, pasak pareiškėjo, perdavė jo asmens duomenis Statytų inspekcijai. Šiuo aspektu atsakovas Sprendime nurodė, kad iš Administracijos rašto, adresuoto Statybų inspekcijos Kauno teritoriniam skyriui, matyti tik pareiškėjo sutuoktinės asmens duomenys, tačiau iš minėto rašto nematyti, jog perduoti ar tikrinti pareiškėjo asmens duomenys. Taip pat iš papildomai pateiktų raštų, tarp jų Statybų inspekcijos privalomojo nurodymo, nematyti, kokius pareiškėjo duomenis Administracija tikrino. Inspekcija ginčijamame Sprendime pagrįstai nurodė, kad nėra įgaliota vertinti, ar Administracija ir Statybų inspekcija turėjo teisinį pagrindą pradėti pareiškėjui priklausančių statinių tikrinimą. Inspekcija taip pat pagrįstai išaiškino pareiškėjui, kad šiuos veiksmus pareiškėjas turi teisę skųsti teisės aktų nustatyta tvarka, kurią pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą turėjo nurodyti skundžiami asmenys.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Duomenų apsaugos inspekcija, vertindama, jog neturi kompetencijos pateikti atsakymus į pareiškėjo keliamus klausimus, VAĮ 14 straipsnio 8 dalies nuostatų pagrindu turėjo persiųsti pareiškėjo skundą kompetentingam viešojo administravimo subjektui. Pareiškėjo teigimu, kompetentingas viešojo administravimo subjektas atsakyti į jo keliamus klausimus yra Administracija. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Inspekcija, nustačiusi, jog neturi kompetencijos atsakyti į pareiškėjo klausimus, turėjo pagrindą persiųsti skundą nagrinėti kompetentingam viešojo administravimo subjektui, tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas pats buvo kreipęsis į Administraciją dėl ginče keliamos informacijos suteikimo. Vėliaus, nesutikdamas su Administracijos pateiktais atsakymais/veiksmais, pareiškėjas skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Atsakovui, nagrinėjant pareiškėjo skundą, buvo žinoma informacija apie pareiškėjo kreipimusis į Administraciją dėl informacijos suteikimo, pareiškėjas Administracijai adresuotus keipimusis buvo pateikęs kartu su skundu Inspekcijai (b. l. 29–35, 38–39). Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Inspekcija, nepersiųsdama pareiškėjo skundo nagrinėti Administracijai, šiuo atveju nepadarė VAĮ 14 straipsnio 8 dalies nuostatų pažeidimo, nes, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas jau buvo pasirinkęs savo teisių gynimo būdą, pats kreipdamasis į Administraciją ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Aplinkybė, kad Administracija nepateikia atsakymų į pareiškėjo kreipimusis, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, nes pareiškėjas savo teises dėl Administracijos veiksmų/neveikimo gali ginti ABTĮ nustatyta tvarka.

37. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik atsakovo pateiktais argumentais, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, kurio nėra pagrindo naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

39. Vertindama pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, t. y. neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; kt.).

41. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

42. Pareiškėjas reikalavimą priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą sieja su atsakovo priimtu Sprendimu. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė negatyvius išgyvenimus, jam padidėjo kraujo spaudimas, jaučia nemigą, stresą, emocinę depresiją, neigiamas emocijas, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, reputacijos žlugdymą, neigiamos nuomonės apie valstybines institucijas susiformavimą, pasitikėjimo valstybe žlugdymą.

43. Nagrinėjamu atveju konstatavus ginčijamo atsakovo Spendimo pagrįstumą ir teisėtumą nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus, susijusius su Sprendimo priėmimu. Pareiškėjas, be savo paaiškinimų apie patirtus išgyvenimus, atskirai prašomos priteisti neturtinės žalos neįrodinėjo. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

44. Šiuo atveju nenustačius Duomenų apsaugos inspekcijos neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjui neįrodžius neturtinės žalos atsiradimo fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

46. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.