Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-02-12 · Civilinė byla Nr. e2-189-330/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-02-12Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-07-04Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-11-21Lietuvos apeliacinis teismas
  4. KasacijaNutartis · 2020-07-03Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-12
Bylos Nr.
e2-189-330/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02055-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Ieškovas
Kanados įmonės Rakhin Consulting
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, uždarajai akcinei bendrovei „Emilė“, uždarajai akcinei bendrovei „KIR1“
Kategorijos
Civilinės bylos Nr. e2-189-330/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02055-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 12 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės Kanados įmonės Rakhin Consulting & Enginering LTD atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5133-912/2018 pagal ieškovės Kanados įmonės Rakhin Consulting & Enginering LTD ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, uždarajai akcinei bendrovei „Emilė“, uždarajai akcinei bendrovei „KIR1“ dėl sandorių ir turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys bankrutavusi kooperatyvinė bendrovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, antstolis V. M., notarė J. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą, pradiniu ieškiniu prašydama 1) pripažinti visų atsakovių 2012 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą hipotekos sandorį dėl administracinio prekybos pastato Vilniuje, J. Galvydžio g. 3, įkeitimo negaliojančiu ab initio (nuo pradžių); 2) pripažinti atsakovių UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl administracinio prekybos pastato (duomenys neskelbtini), negaliojančiu ab initio; 3) pripažinti 2017 m. lapkričio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-17-240-10099 negaliojančiu ab initio, 4) panaikinti administracinio prekybos pastato (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją viešame registre, atliktą atsakovės UAB „KIR1“ vardu; 5) priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje taip pat buvo suformuluotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugo priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovei UAB „KIR1“ perleisti nuosavybės teisę į administracinį prekybos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir bet kokiu būdu jį apsunkinti (įkeisti, suvaržyti, išnuomoti, suteikti panaudai ir kt.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovė UAB „KIR1“ būtų nesąžininga daikto įgijėja. Teismo pažymėta, jog ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad esant ieškovei tikėtinai palankiam teismo sprendimui ir pareiškus atgręžtinį reikalavimą, atsakovė UAB „KIR1“ būtų nepajėgi jį įvykdyti. Pasak teismo, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų apribotos atsakovės, kaip sąžiningos įgijėjos teisės, pažeista šalių interesų pusiausvyra. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepagrindė antrosios būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo vykdymui.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Atskiruoju skundu ieškovė Kanados įmonė Rakhin Consulting & Enginering LTD prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia sprendimo neįvykdymo grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

5.2. Teismas nepagrįstai atsakovės UAB „KIR1“ veiksmuose neįžvelgė nesąžiningumo. Su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo pastatas naujojo savininko (atsakovės UAB „KIR1“) yra įkeistas. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi ginčo turtas gali būti apsunkintas, perleistas tretiesiems asmenims.

5.3. Atsakovė UAB „KIR1“ įsigijo turtą pernelyg maža kaina, todėl neatmestina, kad ši atsakovė nesąžiningai įsigijo ginčo turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

7. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė ir papildomus įrodymus – vertinimo ataskaitų ir konsultacijos dėl turto rinkos vertės kopijas. Naujų įrodymų priėmimo būtinumas apeliantės neargumentuojamas, iš įrodymų turinio nenustatyta, jog jie objektyviai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintą išimtį. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šių papildomų įrodymų prie bylos medžiagos nepridėti ir jų nevertinti.

8. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, o šalys šios teismo išvados neginčija. Vadinasi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga nustatyta, todėl apeliacinis teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

10. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Analizuojant nutarties 8 punkte apibūdintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).

11. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien aplinkybė, jog ieškinys paduotas dėl teisių į nekilnojamąjį turtą, yra pakankama konstatuoti, kad kyla reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ir dėl šios priežasties reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka, atmeta jį kaip teisiškai nepagrįstą ir pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes ir ginčo šalių elgesį, o vien ginčo objektas per se (liet. pats savaime) nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakyti jas taikyti.

12. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o deklaratyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės nesudaro teisinio pagrindo varžyti kito asmens teises (CPK 178 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės dėl to, jog ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovių ketinimą ginčo turtą perleisti ar kitaip suvaržyti, t. y. neįrodė faktinės teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Minėta, jog būtent ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, taigi ir savo teiginius dėl realios grėsmės, kad galbūt ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas. Svarbu pažymėti, kad paprastai grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui konstatuojama ir laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantė tiek pirmosios instancijos teismui pareikštame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek paduotame atskirajame skunde cituoja teismų praktiką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė ketina nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar jas suvaržyti (CPK 178 straipsnis).

14. Jau minėta, kad kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė akcentuoja aplinkybę, jog ginčo objektas yra nekilnojamasis daiktas, kuriam nustatyta hipoteka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė pati savaime nesukelia objektyvios prielaidos spręsti, jog atsakovė ketins išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą. Nenustačius tikrųjų hipotekos nustatymo priežasčių ir aplinkybių, hipotekos sandoris negali būti a priori (liet. iš anksto) vertinamas kaip nesąžiningas ir nukreiptas į galbūt sąmoningą teismo sprendimo nevykdymą.

15. Apeliacinis teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepagrindė būsimo jai tikėtinai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, t. y. neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas nenagrinėja kitų ieškovės atskirajame skunde dėstomų argumentų ir dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas spendžia, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti šią nutartį atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis