- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- e2S-323-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38916-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eurotransport24“
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurotransport24“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurotransport24“ ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo priėmimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Eurotransport24“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. B. 1630,58 Eur darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip paduotą nesilaikant teisės normomis nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos.
3. Teismas nurodė, kad tiesiogiai teisme nagrinėjami darbo ginčai dėl teisės, nurodyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 3 dalyje, 231 straipsnyje. Visais kitais atvejais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka – kreipimasis į darbo ginčų komisiją.
4. Darbo ginčų komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-344, 4 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisija nagrinėja darbo ginčus, nurodytus DK 215 straipsnyje, išskyrus kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų ir darbo ginčus dėl streikų ar lokautų, DK IV dalies II skyriuje nustatyta tvarka.
5. Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė savo reikalavimus atsakovui (buvusiam darbuotojui) kildina iš darbo sutarties, reikalaudama priteisti žalą, atsiradusią dėl apgadinto ieškovės vilkiko. Atsižvelgdamas į nurodytas teisės nuostatas, teismas sprendė, kad tokio pobūdžio reikalavimai negali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesilaikant teisės normomis nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl ieškinį atsisakė priimti.
6. Kartu teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos nenumato jokių išimčių, leidžiančių nesilaikyti ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos tuo atveju, jei atsakovo (darbuotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad, nepaisant ieškinyje išdėstytų aplinkybių dėl teisės ieškinį paduoti tiesiogiai teismui, ieškovė turi kreiptis į darbo ginčų komisiją.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Nors DK 220 straipsnis numato, kad prieš kreipiantis į teismą dėl iš darbo santykių kylančio ginčo būtina kreiptis į darbo ginčų komisiją, tačiau šiuo atveju ieškinys yra reiškiamas atsakovui (darbuotojui), kuris neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir yra žinoma, kad darbo ginčų komisija iš esmės visais atvejais, kai jai pateikiamas prašymas nagrinėti tokį ginčą (kai darbuotojai yra ukrainiečiai, baltarusiai), atsisako nagrinėti tokį prašymą motyvuodama tuo, kad pagal darbo ginčų komisijos veiklą, kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus ji neturi kompetencijos nagrinėti ginčą, kai atsakovo (darbuotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje. Be to, pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nėra numatytas darbo ginčų komisijos sprendimų pripažinimas ir vykdymas Baltarusijos Respublikoje. Dėl to, net ir tuo atveju, jei darbo ginčų komisija priimtų darbdaviui (ieškovui) palankų sprendimą, faktiškai jis niekada nebūtų įgyvendintas, o kreiptis į teismą po tokio sprendimo taip pat nebūtų galima, nes teismas tikėtina nurodytų, jog ginčas jau yra išspręstas palankiai ieškovui.
7.2. Vilniaus miesto apylinkės teisme jau buvo nagrinėta analogiškų bylų, kai ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu darbuotojui (ukrainiečiui, baltarusiui) nurodydami, kad, vadovaudamiesi proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nesikreipė į darbo ginčų komisiją būtent dėl to, jog yra žinoma, kad ji atsisako nagrinėti tokius ginčus, ir analogiškais atvejais ieškiniai yra priimami, bylos nagrinėjamos, išnagrinėtos ir sprendimai yra įsiteisėję (pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2909-631/2019; 2019 m. spalio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1120-996/2019; 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1009-631/2019 ir kt.).
7.3. Remiantis susiklosčiusia praktika, tarptautinių sutarčių viršenybės principu, DK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis, proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, teisingumo ir protingumo principais, kreipimasis į darbo ginčų komisiją šiuo atveju būtų nepagrįstas ir akivaizdžiai formalus, nepagrįstai apkrautų darbo ir laiko sąnaudomis darbo ginčų komisiją, šalis, todėl šiuo atveju pagrįsta ir teisinga laikyti, jog ieškovė turi teisę teikti iš karto ieškinį darbo sutartyje šalių susitartam teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
10. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų priėmimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
11. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad tokio pobūdžio reikalavimas, kokį pareiškė ieškovė (dėl darbuotojo neteisėtais veiksmais darbdaviui padarytos žalos atlyginimo), negali būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme, atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip paduotą nesilaikant privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 412 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad CPK normos nenumato jokių išimčių, leidžiančių nesilaikyti ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos tuo atveju, jei atsakovo (darbuotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje.
12. Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su skundžiama nutartimi, teigia, kad kreipimasis į darbo ginčų komisiją šiuo atveju būtų nepagrįstas ir formalus, nes ieškinys reiškiamas atsakovui (darbuotojui), kuris yra Baltarusijos pilietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėje narėje, o darbo ginčų komisija iš esmės visais atvejais, kai jai pateikiamas prašymas nagrinėti tokį ginčą (kai darbuotojai yra ukrainiečiai, baltarusiai), atsisako nagrinėti tokį prašymą, motyvuodama tuo, kad pagal darbo ginčų komisijos veiklą, kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus ji neturi kompetencijos nagrinėti ginčą, kai atsakovo (darbuotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje. Be to, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nėra numatytas darbo ginčų komisijos sprendimų pripažinimas ir vykdymas Baltarusijos Respublikoje, todėl net ir tuo atveju, jei darbo ginčų komisija priimtų darbdaviui (ieškovei) palankų sprendimą, faktiškai jis nebūtų įgyvendintas.
13. Aptariamu atveju ieškinio reikalavimas pareikštas Baltarusijos Respublikos piliečiui, kurio gyvenamoji vieta yra Baltarusijos Respublikoje. Taigi nagrinėjamai civilinei bylai būdingas užsienio (tarptautinis) elementas. Byloje nėra ginčo, kad tokiais atvejais, sprendžiant dėl teismų jurisdikcijos, sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei kitų teisinių santykių, taikytinos 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Teisinės pagalbos sutartis) nuostatos.
14. Teisinės pagalbos sutarties 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines ir šeimos bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuotas susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos institutas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad susitariančiųjų valstybių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui.
15. Iš esmės analogiškai teismingumo klausimas sureguliuotas ir DK 215 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.
16. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. liepos 4 d. sudaryto papildomo susitarimo prie darbo sutarties 3.2 punkte susitarė, kad visi ginčai, kilę dėl žalos atlyginimo tarp darbdavio ir darbuotojo, sprendžiami geranoriškai darbdavio buveinėje, o nepavykus susitarti – ginčas sprendžiamas teisme ir yra teismingas pagal darbdavio buveinės vietą. Taigi šalys, sudarydamos papildomą susitarimą prie darbo sutarties, jurisdikciją jų tarpusavio ginčams dėl žalos atlyginimo perdavė Lietuvos Respublikos teismams, kuriuose darbo ginčai nagrinėjami vadovaujantis CPK ir DK nuostatomis.
17. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tik tuo atveju, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
18. DK 220 straipsnis, reglamentuojantis darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ir teisme, nustato privalomą išankstinį darbo ginčo nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje. Tokios nuostatos tikslas – siekti greitesnio ir efektyvesnio darbo ginčo išnagrinėjimo ir abi puses tenkinančio kompromiso.
19. Jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 412 straipsnio 1 dalis).
20. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė (darbdavė) pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo (darbuotojo) darbo metu darbdavei padarytos žalos atlyginimą. Tokie ginčai priskiriami individualiems darbo ginčams (DK 213 straipsnis), kuriems privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka.
21. Nors ieškovė (apeliantė) aptariamu atveju ir neginčija to, kad šalių kilusiam ginčui taikytina išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, tačiau teigia, jog šiuo atveju kreipimasis į darbo ginčų komisiją būtų nepagrįstas ir formalus, nes, ieškovės žiniomis, darbo ginčų komisija iš esmės visais atvejais atsisako nagrinėti tokius darbdavių prašymus, motyvuodama tuo, kad pagal darbo ginčų komisijos veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus ji neturi kompetencijos nagrinėti ginčą, kai atsakovo (darbuotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje.
22. Nurodytai aplinkybei pagrįsti ieškovė (apeliantė) kaip pavyzdį pateikė teismui darbo ginčų komisijos 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės (darbdavės) prašymą atsakovui (darbuotojui) dėl darbdavei padarytos žalos atlyginimo, nes reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai. Iš nurodyto darbo ginčų komisijos sprendimo turinio matyti, kad jį teismas grindė jau aptarta DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys būtų susitarusios ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka. Priešingai nei nagrinėjamos bylos atveju, nurodytoje darbo byloje nebuvo nustatyta, kad darbdavė ir darbuotojas būtų sudarę rašytinį susitarimą pakeisti įstatymo nustatytą teismingumą. Būtent ši aplinkybė laikytina turinčia esminės teisinės reikšmės, sprendžiant dėl kilusio ginčo (ne)priskyrimo darbo ginčų komisijos kompetencijai. Taigi vien tai, kad darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, savaime nereiškia, kad toks darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje.
23. Ieškovė (apeliantė) atskirajame skunde taip pat teigia, kad, net ir tuo atveju, jei darbo ginčų komisija priimtų jai palankų sprendimą, faktiškai jis nebūtų įgyvendintas, nes Teisinės pagalbos sutartyje nėra numatytas darbo ginčų komisijos sprendimų pripažinimas ir vykdymas Baltarusijos Respublikoje.
24. Pagal Teisinės pagalbos sutarties 1 straipsnį vienos susitariančiosios šalies piliečiai kitos susitariančiosios šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos susitariančiosios šalies piliečiai. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad vienos susitariančiosios šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos susitariančiosios šalies teismus, prokuratūrą, vidaus reikalų įstaigas, Baltarusijos Respublikos ūkinius teismus, notarines kontoras (toliau – teisingumo įstaigos) bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės (įskaitant ūkines), šeimos ir baudžiamosios bylos, gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai. Teisinės pagalbos sutarties 52 straipsnio 1 dalis nustato, kad susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog Teisinės pagalbos sutartyje nėra atskirai aptartas darbo ginčų komisijos sprendimų pripažinimas ir vykdymas Baltarusijos Respublikoje, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad darbo ginčų komisija nelaikytina teisingumo įstaiga Teisinės pagalbos sutarties prasme ir kad jos sprendimai negalėtų būti pripažinti ir vykdomi Baltarusijos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisinės pagalbos sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasirašyta 1992 metais, todėl būtų nepagrįsta tikėtis, kad šioje sutartyje susitariančiosios šalys pateiktų išsamų teisingumo įstaigoms priskirtinų subjektų sąrašą, juolab kad valstybės institucinė sąranga gali kisti. Be to, iš Teisinės pagalbos sutarties 1 straipsnio turinio matyti, kad jis nėra skirtas sutartyje vartojamoms sąvokoms apibrėžti, o šio straipsnio 2 dalis pateikia tik pavyzdinį teisingumo įstaigų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinių skyrių darbo ginčų komisijos įstatymu yra priskirtos privalomoms ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucijoms, taip pat įvertinus jų nagrinėjamų bylų pobūdį (individualūs darbo ginčai ir kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės) bei priimamų sprendimų privalomumą, nesant priešingą išvadą leidžiančių daryti duomenų, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ieškovės (apeliantės) atskirojo skundo argumentą, kad darbo ginčų komisija nelaikytina teisingumo įstaiga Teisinės pagalbos sutarties 52 straipsnio prasme ir jos priimtas sprendimas negalėtų būti pripažintas ir vykdomas Baltarusijos Respublikoje.
26. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymas nenumato jokių išimčių, leidžiančių nesilaikyti privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos tuo atveju, jeigu atsakovo (darbuotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Tai, kad yra buvę atvejų, kai teismai priėmė ieškovų (darbdavių) ieškinius, pastariesiems prieš tai nesikreipus į darbo ginčų komisiją, kaip nurodo ieškovė, neteikia pagrindo šiuo konkrečiu atveju atleisti ieškovę nuo pareigos laikytis įstatymo imperatyviai nustatytos privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.
27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų priėmimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.