Šiaulių apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinys buvo tenkintas; teismas nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 2044,14 Eur skolą, 147,18 Eur delspinigius, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2191,32 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 25 Eur žyminio mokesčio.

4. 2019 m. rugsėjo 4 d. teisme buvo priimti atsakovės UAB „Gėlių pieva“ prieštaravimai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose atsakovė prašė: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; 2) priteisti iš ieškovės atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5. 2019 m. rugsėjo 13 d. teisme buvo priimtas atsakovės UAB „Gėlių pieva“ priešieškinis ieškovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo. Priešieškinyje atsakovė prašė teismo: 1) priteisti iš ieškovės 2873,61 Eur įgytą be teisinio pagrindo sumą; 2) 718,80 Eur palūkanų; 3) 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) 81,00 Eur sumokėtą žyminį mokestį bei kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. galutiniu sprendimu teismas nusprendė preliminarų sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą; ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti; priteisti atsakovei UAB „Gėlių pieva“ iš ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2873,61 Eur sumokėto avanso, 718,80 Eur palūkanų ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteisiamos 2873,61 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti atsakovei UAB „Gėlių pieva“ iš ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2501 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas vertino kaip pakankamai įrodytas (ir papildomai neįrodinėtinas) aplinkybes, kad atsakovė neturi pareigos mokėti nuompinigių už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d., kad 2013 m. kovo 12 d. atsakovė išnuomotose patalpose komercinės veiklos nevykdė ir kad atsakovė (teisėtai) nuo 2013 m. kovo 1 d. vienašališkai nutraukė sutartį. Teismas konstatavo, kad atsakovė iš viso neturi pareigos mokėti mokesčio, nes prekybos centro atidarymo faktas nenustatytas laikotarpiu iki pat šalių sutarties nutraukimo (2013 m. kovo 1 d.). Teismas nurodė, jog šalių sutartis nutraukta nuo 2013 m. kovo 1 d. ir nuo to laikotarpio atsakovė patalpomis nesinaudojo, tad ieškinio reikalavimus priteisti nuompinigius už 2013 m. balandį pagal PVM sąskaitą faktūrą NTV Nr. 15993 už 2013 m. kovą suvartotą elektros energiją, eksploatacines išlaidas ir patalpų šildymą pagal PVM sąskaitas faktūras NTV Nr. 16221 ir NTV Nr. 16408 atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas vertino kaip nepakankamai įrodytus ieškinio reikalavimus dėl mokesčių už patalpų šildymą 2013 m. sausio – vasario mėnesiais pagal PVM sąskaitas faktūras NTV Nr. 16121 ir NTV Nr. 16134, taip pat dėl mokesčio už elektros energiją ir eksploatacines išlaidas 2013 m. vasarį pagal PVM sąskaitą faktūrą NTV Nr. 15896.

11. Padaręs išvadą, kad atsakovė iš viso neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio už jokį laikotarpį, taip pat nenustatęs kitokių atsakovės skolų ieškovei, kurios galėtų būti dengiamos iš sumokėtos avansinės įmokos, teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ši suma turėtų būti grąžinama atsakovei.

12. Teismas konstatavo, jog ieškinys pareikštas dėl atsiskaitymo pagal terminuotą nuomos sutartį, ir nors šalys susitarė dėl periodinio atsiskaitymo (kas mėnesį), tačiau toks periodinis atsiskaitymas (t. y. periodinis „įmokų“ mokėjimas) šalių sutartinių nuomos santykių netransformuoja į Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytus teisinius santykius dėl periodinių „išmokų“, kaip tokių. Remdamasis šiuo motyvu, teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės argumentus, kuriais buvo apeliuojama į ieškinio reikalavimams esą taikytiną sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo išvien remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-20088-592/2013 ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1209-661/2014 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikydamas pakankamai įrodytomis (ir papildomai neįrodinėtinomis) aplinkybes, kad atsakovė neturi pareigos mokėti nuompinigių už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.; kad 2013 m. kovo 12 d. atsakovė išnuomotose patalpose komercinės veiklos nevykdė; kad atsakovė teisėtai nuo 2013 m. kovo 1 d. vienašališkai nutraukė sutartį.

13.2. Siekiant tinkamai įvertinti bylos esmę bei nustatyti objektyvias faktines aplinkybes, susijusias su ginču, yra reikalinga įvertinti visą byloje pateiktą įrodomąją medžiagą, ne vien remtis prejudicinę galią turinčias faktines aplinkybes, kadangi tokiu atveju susiklosto praktika, jog teismas sprendimą priima iš esmės nevertindamas byloje esančių rašytinių duomenų, o toks sprendimas negali būti teisėtas bei pagrįstas. Tik tinkamai ir išsamiai įvertinus šalių byloje pateiktus rašytinius įrodymus galima priimti teisingą, teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Nėra faktinio bei teisinio pagrindo kitaip vertinti prejudicinius faktus, kurie buvo nustatyti tarp ieškovės ir atsakovės išnagrinėtose civilinėse bylose. Pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik prejudicinę galią turinčius faktus, bet ir iš esmės vertino ieškovės papildomai pateiktas – vėliau išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir klausimą dėl pareigos jas apmokėti nagrinėjo iš esmės. Nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti tariamai patirtas išlaidas už patalpoms suteiktus komunalinius patarnavimus, kuriomis, atsakovei teisėtai nutraukus sutartį dar nuo 2013 m. kovo 1 d., atsakovė nesinaudojo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne vien prejudicinę galią turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis, bet vertino visą byloje pateiktą įrodomąją medžiagą, įskaitant ir naujų PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo aplinkybes, jų turinį, gretino ieškovės reikalavimus su jau reikštais išnagrinėtoje byloje.

14.2. Ieškovė reikalavimą į atsakovę galėtų įgyti suteiktų paslaugų pagrindu, o ne vien išrašiusi mokestinius dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras. Pats ginčo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas nereiškia ir neįrodo, kad jose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, juo labiau tomis sumomis, kurios jose yra nurodytos, nes CK 6.718 ir 6.720 straipsniai numato, kad paslaugų teikėjas turi teisę į atlyginimą tik už atliktas paslaugas. Ieškovė reikalauja priteisti skolą už tariamai suteiktas paslaugas, už kurias PVM sąskaitas-faktūras išrašė jau atsakovei teisėtai vienašališkai nutraukus nuomos sutartį nuo 2013 m. kovo 1 d., todėl atsakovė neturi pagrindo jas apmokėti. Ieškovė ne tik nepateikė jokių duomenų apie tokių sąskaitų pateikimą atsakovei, bet ir nepagrindė savo apskaičiuotų sumų. Vien tik tai, kad ieškovė yra patalpų savininkė – nuomotoja bei ieškinio reikalavimai yra grindžiami jos pačios išrašytomis ginčo PVM sąskaitomis-faktūromis nesuponuoja teisėtos išvados, kad ieškovė teikė atsakovei nurodytas paslaugas, t.y. ieškovė nepagrindė suteiktų paslaugų fakto, o skolos dydžio nepagrindė leistinais ir patikimais duomenimis.

14.3. Atsakovė pažymi, jog ji niekada nepripažino, kad jos avansu sumokėtos sumos būtų įskaitytos į kokias nors ieškovės reikalaujamas sumas. Tarp šalių išnagrinėtoje byloje buvo nuspręsta, kad atsakovė neturi mokėti nuomos mokesčio už 2013 m. sausio bei vasario mėnesius, nes ieškovė neįrodė sutartimi aptarto patalpų atidarymo fakto, nuo kurio turėjo prasidėti mokėjimai, išnuomotos patalpos buvo su esminiais trūkumais – nebuvo šildomos, patalpose buvo šalta, pastate nuolat vyko statybos darbai, eskalatorius neveikė ir kt. Atsakovė vienašališkai nuo 2013 m. kovo 1 d. nutraukė sutartį bei patalpose nebevykdė ūkinės-komercinės veiklos. Atsakovei nekyla pareiga mokėti nuomos mokestį ir už vėlesnį šioje byloje reikalaujamą laikotarpį. Vien tai, jog atsakovė dėl 2012-10-16 mokėjimo nurodymu sumokėto 9922,00 Lt, kas atitinka 2873,61 Eur sumą, priteisimo kreipėsi 2019 metais, jokiu būdu nereiškia, jog atsakovė sutiko su įskaitymu.

14.4. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimus, išsamiai aptarė ir įvertino byloje esančius įrodymus, atsakė į visus tiek ieškovės, tiek atsakovės keltus reikalavimus bei argumentus. Byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo klausimus, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

Žemesnės instancijos teismas

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. spalio 10 d. tarp UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (nuomotojos) ir UAB „Gėlių pieva“ (nuomininkės) buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Sutarties 2.1. punkte buvo numatyta, kad nuomotoja įsipareigoja suteikti nuomininkei pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), negyvenamąsias patalpas (ar jų dalį), turinčias apie 40 kv. m. bendro ploto, inventorizacijos plane patalpos pažymėtos indeksu 14, už užmokestį valdyti ir naudotis, o nuomininkė įsipareigoja mokėti nuomos mokestį sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais bei vykdyti kitus šioje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Sutarties 3.1. punkte sutarta, kad nuomotoja įsipareigoja perduoti nuomininkei sutarties sąlygas bei patalpų paskirtį atitinkančias patalpas. Nuomotojai perduodant nuomininkei patalpas, pasirašomas patalpų perdavimo-priėmimo aktas (sutarties 3.4. punktas). Sutarties 4.1. punkte šalys susitarė, jog už patalpų nuomą nuomininkė moka nuomotojai patalpų nuomos mokestį, kuris sudaro 4100 Lt per mėnesį, už visą sutarties 2.1. punkte nurodytą plotą ir papildomai sumoka tai sumai privalomą mokėtiną į biudžetą nustatyto dydžio PVM, jei jį nuomininkei privalu mokėti. Į nuomos mokestį neįskaičiuota naudojimosi komunalinėmis paslaugomis išlaidos bei išlaidos už bendrųjų patalpų ir teritorijos eksploatavimą ir priežiūrą. Nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo prekybos centro atidarymo dienos (sutarties 4.2. punktas). Sutarties 4.3. punkte buvo numatyta, jog nuomininkė po sutarties pasirašymo per 1 kalendorinę dieną, išankstinio apmokėjimo būdu privalo sumokėti dviejų nuomos mėnesių dydžio nuomos mokesčio sumą ir papildomai sumoka tai sumai privalomą mokėtiną į biudžetą nustatyto dydžio PVM, jei jį nuomininkei privalu mokėti. Šalys susitaria, kad išankstiniu būdu sumokėta pinigų suma bus užskaitoma už pirmąjį ir paskutinį nuomos mėnesį. Nuomininkė iš anksto sutinka, kad pagal šią sutartį susidariusį įsiskolinimą nuomotoja turi teisę išskaičiuoti iš nuomininkės sumokėtos sumos už paskutinį nuomos mokestį (sutarties 4.4. punktas). Be nuomos mokesčio nuomininkė įsipareigojo atlyginti patalpų išlaikymo išlaidas (sutarties 4.8. punktas). Nuomininkė įsipareigoja mokėti nuomotojai proporcingai pagal užimamą plotą pastate, bendrųjų patalpų ir teritorijos eksploatacijos išlaidas: elektros energiją, šilumos energiją, vandenį ir kanalizaciją, kitas teikiamas paslaugas (sutarties 4.8.2. punktas). Apmokėjimas už šioje sutartyje įvardintas komunalines paslaugas vykdomas pagal nuomotojos pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, jeigu nuomininkė nėra sudariusi tiesioginių sutarčių su komunalinių paslaugų tiekėjais (sutarties 4.9 punktas). Šalys susitaria, kad visos sąskaitos-faktūros, susijusios su šia sutartimi, bus pateikiamos elektroninėmis priemonėmis (sutarties 4.11.1. punktas). 2012 m. gruodžio 12 d. tarp šalių buvo pasirašytas patalpų perdavimo-priėmimo aktas.

17. Nustatyta, kad į bylą ieškovė pateikė atsakovės neapmokėtų sąskaitų (už nustatytą nuomos mokestį ir komunalines paslaugas) kopijas bei jų suvestinę (sąskaitos Nr. NTV15896, Nr. NTV15993, Nr. NTV16121, Nr. NTV16134, Nr. NTV16221, Nr. NTV16408) už 2013 m. kovo – balandžio mėnesių laikotarpį, ieškovės nurodyta bendra atsakovės įsiskolinimo suma – 2044,15 Eur.

18. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-20088-592/2013 pagal ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei UAB „Gėlių pieva“ dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu teismas nusprendė ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsakovei UAB „Gėlių pieva“ 2420 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime konstatavo, kad atsakovė 2013-01-09, 2012-01-31, 2013-02-20 raštais kreipėsi į ieškovę, jog nuomojamos patalpos yra netinkamos tokiai veiklai; nuo 2013-03-01 atsakovė sutartį vienašališkai nutraukė; 2013-04-12 atsakovė grąžino ieškovei jos išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-03-01); 2013-03-12 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog atsakovė protokolo surašymo dieną ieškovės išnuomotose patalpose komercinės veiklos nevykdė; neįrodžius sutartimi aptarto patalpų atidarymo fakto, ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti nuompinigius ir jų pagrindu kildinamus delspinigius; dėl sutarties nutraukimo yra kalta pati ieškovė, todėl ji ir turi prisiimti atsakomybę už nuostolių atsiradimą.

19. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1209-661/2014) minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinis teismas nurodė, jog atsakovė nuo 2013 m. kovo 1 d. vienašališkai nutraukė sutartį; šalių sutartį atsakovė nutraukė dėl nepašalintų nuomojamų patalpų trūkumų; būtent ieškovė atsako už nuomoto daikto trūkumus, apie kuriuos atsakovė savo pretenzijose reiškė nuo pat 2013 m. sausio mėnesio ir kurių ieškovė nesiteikė pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovė sutartį nutraukė nesilaikydama joje nurodytos nutraukimo tvarkos; sprendė, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės už vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje numatytos baudos.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados šioje byloje turi prejudicinę galią. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino kaip pakankamai įrodytas (ir papildomai neįrodinėtinas) aplinkybes, kad atsakovė neturi pareigos mokėti nuompinigių už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.; kad 2013 m. kovo 12 d. atsakovė išnuomotose patalpose komercinės veiklos nevykdė; kad atsakovė (teisėtai) nuo 2013 m. kovo 1 d. vienašališkai nutraukė sutartį; kad nurodytoje byloje teismo konstatuotas neįrodytas prekybos centro atidarymo faktas (nuo kurio, vadovaujantis sutarties 4.2. punktu, pradedamas skaičiuoti nuomos mokestis); kad atsakovė iš viso neturi pareigos mokėti tokio mokesčio, nes prekybos centro atidarymo faktas nenustatytas laikotarpiu iki pat šalių sutarties nutraukimo (2013 m. kovo 1 d).