Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. K. ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys M. E., UAB „Vielav“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie šalių teisinius santykius nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bylose dėl paskolos santykių pripažinimo. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 2009-12-30 suteikė atsakovui A. Z. 1 900 GBP dydžio paskolą; pinigus mokėjimo pavedimu pervedant ieškovo draugei J. M.; pinigai iš sąskaitos buvo perduotos atsakovui. Ieškovas reikalauja grąžinti skolą, atsakovas su ieškiniu nesutinka, motyvuodamas, kad pinigai buvo paskolinti trečiajam asmeniui M. E. jo prašymu. Teigė, kad jis veikė kaip tarpininkas tarp ieškovo ir trečiojo asmens.

CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma).

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, nurodė, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui; jeigu atsakovas atsikirtimus ieškiniui pagrindžia tuo faktu, kad jis gavo pinigų mažiau nei nurodo ieškovas, ar išviso negavo, arba kad paskola yra grąžinta, tai tokių aplinkybių įrodinėjimo našta priklauso atsakovui. Ieškovas taip pat pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009, kuria pasisakyta, kad bylose dėl pinigų pervedimo veiksmo teisinio kvalifikavimo, prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių, bet ir kitokių santykių pagrindu; kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pinigų perdavimo fakto bei dėl perduotų pinigų sumos, atsakovas neįrodinėjo pinigų grąžinimo fakto. Atsakovas ginčija savo prievolę grąžinti jam perduotus pinigus, motyvuodamas, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas buvo įsipareigojęs pinigus grąžinti. Teigė, kad pinigai buvo skirti trečiajam asmeniui, nes pastarasis neturėjo sąskaitos banke; pinigai buvo perduoti trečiajam asmeniui, todėl prievolė grąžinti pinigus kilo trečiajam asmeniui, o jis veikė kaip tarpininkas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo prievolės grąžinti jam perduotus pinigus, įrodinėjimo našta nagrinėjamoje byloje priklausė atsakovui, tačiau jo atsikirtimo ieškiniui teiginiai liko neįrodyti. Savo poziciją atsakovas pagrindžia faktu, kad mokėjimo pavedimo tekste yra paminėtas trečiojo asmens vardas (Mustafa) bei liudytojų, kurie patvirtino, kad atsakovas buvo perdavęs kažkokius pinigus trečiajam asmeniui, parodymais,

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas be pagrindo nevertino ir nepasisakė dėl svarbaus įrodymo – trečiojo asmens M. E. paaiškinimų. Trečiais asmuo nurodė, kad atsakovas 2009 m. prašė paskolinti 1 900 GBP; jis tuo metu laisvų pinigų neturėjo, todėl paprašė savo pažįstamą – ieškovą G. K. paskolinti atsakovui pinigų. Taigi trečiojo asmens paaiškinimai paneigia atsakovo iškeltą versiją apie tai, kad jis buvo tarpininku perduodant ieškovo paskolintus pinigus trečiajam asmeniui ir patvirtina ieškovo poziciją apie tai, kad ieškovą ir atsakovą siejo paskoliniai santykiai. Kokių nors kitokių įrodymų apie tai, kad ieškovo ar atsakovo santykiuose atsakovas veikė kaip trečiojo asmens agentas (CK 6.780 str.) arba įgaliotas asmuo (CK 6.756 str.), teismui nepateikta. Trečiojo asmens paaiškinimų kontekste įrašas mokėjimo pavedime (Mustafa) neįrodo, kad pervesti į atsakovo draugės sąskaitą pinigai buvo paskolinti trečiajam asmeniui. Pažymėtina, kad trečiojo asmens paaiškinimų detalės sutampa su ieškovo paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu (b.l.51) ir ieškovo pateiktos SMS žinutės teksto (b.l. 28-29) turiniu. Ieškovas paaiškino, kad pinigus pervedė atsakovui jo prašymu, į atsakovo draugės sąskaitą. Mokėjimo pavedime buvo paminėtas trečiais asmuo, nes jis prašė paskolinti atsakovui pinigų.

Liudytojų L. A. ir K. Z. parodymai taip pat nepatvirtino, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovo būtų buvę pavedimo ar komiso santykiai. Liudytojai paliudijo, kad matė pinigų perdavimo faktą, o apie tai, kad minėtus pinigus ieškovas pervedė trečiajam asmeniui į J. M. sąskaitą liudytojams tapo žinoma iš atsakovo žodžių. Pagal bylos medžiaga, ieškovą, atsakovą ir trečiąjį asmenį siejo bendro verslo santykiai per UAB „Vielav“, taigi vien pinigų perdavimo faktas bendrame byloje surinktų įrodymų kontekste atsakovo versijos neįrodo. Pažymėtina, kad apie perduodamų pinigų kilmę ir paskirtį liudytojai sužinojo iš paties atsakovo žodžių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog proceso šalis, naudodamasis savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; etc.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovą ir atsakovą siejo paskoliniai santykiai. Tai įrodo pinigų perdavimo atsakovui faktas, ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai. Atsakovo atsikirtimo ieškiniui argumentai, jog pinigai per jį buvo perduoti trečiajam asmeniui arba pinigai buvo investuoti į verslą, todėl atsakovas neturėjo prievolės jų grąžinti, atmetami, kaip neįrodyti. Atsakovo atsikirtimas, kad ieškovas buvo pateikęs du identiškus reikalavimus J. M. ir atsakovui, kas, jo vertinimu, patvirtina, jog ieškovo pozicija dėl pervestų pinigų buvo nenuosekli, ieškovo pateiktų įrodymų nepaneigia. Faktas, kad ieškovas prisipažino rėmęs atsakovo verslą (lavašų gamybą,) teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat neįrodo, kad atsakovas neturi pareigos jų grąžinti. Aplinkybę, kad pinigai buvo perduoti kaip paskola patvirtina ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai. Kaip jau buvo minėta, aplinkybes, atleidžiančios nuo prievolės grąžinti pinigus, turėjo įrodinėti atsakovas. Dėl analogiškų motyvų atmetamas atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentas, jog ieškovas neįrodė savo teiginių, jog galėjo pervesti pinigus trečiajam asmeniui tiesiogiai.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskolos sutartiniai santykiai. Paskolos grąžinimas nebuvo apibrėžtas konkrečiu terminu. Ieškovas 2012-04-03 raštu pareikalavo grąžinti skolą, todėl atsakovui kilo prievolė ją grąžinti. Ieškinys tenkinamas, iš atsakovo priteisiama 1 900 GBP skola (CK 6.873 str. 1 d.). Paskolos grąžinimo terminas pervedant pinigus atsakovui nustatytas nebuvo, taigi atsakovas privalėjo grąžinti skolą per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą grąžinti skolą (CK 6.873 str. 2 d.). Ieškovo reikalavimas grąžinti skolą buvo įteiktas atsakovui 2012-04-03, t.y. atsakovas turėjo įvykdyti sutartį iki 2012-05-03; nuo 2012-05-04 atsakovo prievolė grąžinti pinigus pažeista. Ieškinys buvo pareikštas 2012-05-04, civilinė byla buvo iškelta 2012-05-07. LR CK 6.874 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos, jis privalo paskolos davėjui mokėti LR CK 6.210 straipsnyje numatytas palūkanas nuo tos dienos, kai paskola turėjo būti grąžinta, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų LR CK 6.37 straipsnyje mokėjimą; ieškovas reikalauja jas priteisti. Ieškovas taip pat pareiškė reikalavimą dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytų palūkanų priteisimo nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki skolos grąžinimo. Ieškovas pareiškė reikalavimus dėl tokio pat dydžio (5 proc. metinių) palūkanų priteisimo CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindais už skolos sumą, tačiau pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį – nuo dienos, kai atsakovas turėjo įvykdyti sutartį (2012-05-04) iki prievolės įvykdymo, kitu atveju – nuo civilinės bylos iškėlimo (2012-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Abiejų rūšių palūkanų paskirtis yra ta pati - jos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą laiku. Ieškovas neteikė įrodymų, kad jo nuostoliai viršytų įstatymo numatytas 5 proc. dydžio palūkanas, priteisti ieškovui didesnio nei 5 proc. dydžio palūkanas nėra pagrindo. Ieškovo reikalavimai dėl palūkanų priteisimo tenkinami iš dalies, pritiesiant 5 proc. dydžio palūkanas nuo 2013-05-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors šį ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybes biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisimos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1, 2 d.).

Patenkinus ieškinio reikalavimą, ieškovui iš atsakovo priteisiama 242 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą bei 3 932,50 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme; iš viso - 4 174,50 Lt (b.l.88-99).

Apeliaciniame procese ieškovas sumokėjo 242 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą bei 605 Lt atstovavimo išlaidų; patenkinus apeliacinį skundą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo tenkinamas pilnai.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, priteisti ieškovui G. K. (gim. duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 900 GBP (Didžiosios Britanijos svarų sterlingų); priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-05-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui G. K. (gim. duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 4 174,50 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 874 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme; iš viso priteisti 5 048,50 Lt (penkis tūkstančius keturiasdešimt aštuonis litus, 50 centų).