- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-06
- Bylos Nr.
- I-2532-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02940-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 51.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, ir teismo nutartimi (b. l. 7–9) priimtame skunde prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas), neturtinei žalai atlyginti po 20 Eur už kiekvieną dieną už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–3) nurodė, kad jis nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Nuo 2017 m. kovo 29 d. jis paskirtas į 5-to būrio 3-ą gyvenamąją patalpą, ir joje buvo laikomas visą buvimo pataisos namuose laikotarpį. Tuo metu, kai buvo paskirtas į šią patalpą, joje buvo laikoma 20 nuteistųjų, įskaitant jį. Patalpos plotas buvo 51,70 kv. m. Nebuvo užtikrina minimali gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m. Gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, ant lubų ir sienų buvo grybelis ir pelėsis. Žiemą dėl drėgmės buvo šalta, temperatūra nukrisdavo iki 0 °C. Gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, blakių, jų būdavo išduotuose čiužiniuose, antklodėse, ir pagalvėse. Jis prašydavo minėtus daiktus pakeisti, tačiau ir pakeitus padėtis nepasikeisdavo, jis nuolat būdavo sukandžiotas blakių. Padėtis nepasikeisdavo ir po to, kai apsilankydavo institucija, naikinanti parazitus. Prausykloje buvo 6 kranai, 1 praustuvė kojoms ir dušas, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus (5-tame būryje buvo 50–60 nuteistųjų) jis kartais nusiprausti galėdavo apie 24 val. nakties. 5-to būrio tualete buvo 3 pisuarai, 3 klozetai. Tarp klozetų sienelės buvo 1 m aukščio ir 1 m pločio, tai neužtikrindavo privatumo atliekant gamtinius reikalus. Kadangi būryje buvo 50–60 nuteistųjų, gaminti maistą virtuvėje užtrukdavo iki vėlaus vakaro, jis dažnai nespėdavo pasigaminti maistą, nes virtuvę 22 val. užrakindavo. Dėl to jam būdavo atimta galimybė pasidaryti valgyti. Būryje nebuvo įrengta daiktų sandėlio patalpa, dėl to savo daiktus jam tekdavo laikyti po lova kartu su drabužiais, patalyne. Kadangi jis nuolat būdavo sukandžiotas blakių, jam neleisdavo eiti išsimaudyti į pirtį, nes pirtis pagal grafiką būdavo tik 1 kartą per savaitę, to tikrai nepakakdavo, o žiemą maudytis su šaltu vandeniu būryje jis negalėdavo, nes nuolat sirgdavo dėl šalto oro patalpoje. Prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 75) pareiškėjas tvirtino, kad tam tikru metu gyvenamojoje patalpoje buvo 20 miegamųjų vietų, kurios visos buvo užimtos. Prašė išreikalauti iš atsakovės atstovo duomenis, kiek tam tikru metu gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuteistųjų, ir įvertinti, kad gyvenamojoje patalpoje buvo daug baldų, ir tai dar labiau suvaržė jo judėjimo laisvę. Prašė įvertinti, kad trims būriams buvo skirtos tik dvi nedidelės sanitarinių mazgų patalpos, jų įrengimas tragiškas, nuteistųjų daug, dėl to buvo atimta teisė atlikti gamtinius reikalus niekieno nestebimam. Prašyme prijungti papildomą medžiagą kaip įrodymą (b. l. 89) pareiškėjas nurodė, kad prie šio prašymo pridėtos 3 kortelės su 2017–2018 m. 2-o miegamojo schemomis yra paimtos nuo šio miegamojo durų, ir jos patvirtina, kad šiame miegamajame buvo iki 19 miegamųjų vietų, jos visos nuolat buvo užpildytos, o atsakovės atstovas klaidingai nurodė, jog 2-ame miegamajame buvo 16 miegamųjų vietų.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į skundą į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 15–21) nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas 5-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,42 kv. m, joje buvo iki 16 nuteistųjų. Teigė, kad patalpų atitikimas higienos normų reikalavimams yra periodiškai tikrinamos šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Sąlygos pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje atitiko teisės aktų reikalavimus. Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“, kuri nuolat prižiūri ir tikrina patalpas ir esant poreikiui atlieka parazitų naikinimo darbus. 2017 m. rugsėjo 6 d. visų būrių sanitariniuose mazguose sienelės tarp unitazų (klozetų) buvo paaukštintos iki 1,5 m aukščio arba įrengtos dar aukštesnės. 5-to būrio nuteistieji galėjo naudotis 7-to būrio daiktų sandėliu. 2019 m. vasario 12 d. rašte dėl papildomų duomenų (b. l. 65) nurodė, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs nė vieno prašymo dėl naudojimosi dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Pateikė duomenis apie sanitarinį mazgą. 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 82) ir 2019 m. kovo 20 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 94) nurodė, kad teisės aktai nenumato pareigos kaupti duomenis, kiek gyvenamojoje patalpoje buvo asmenų ir kokia jų kaita, ir kad teismui buvo pateiktas didžiausias skunde nurodytu laikotarpiu buvęs nuteistųjų skaičius. Minėtame 2019 m. kovo 20 d. rašte be to, nurodė, kad negali patvirtinti, iš kur pareiškėjas pateikė kaip papildomus duomenis 5-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos miegamųjų vietų schemų kopijas su kitų asmenų vardais ir pavardėmis, ir kokio laikotarpio šie duomenys. Teigė, kad negali nepasitikėti Marijampolės pataisos namuose dirbančių kompetentingų specialistų pateiktais duomenimis apie minėtos gyvenamosios patalpos miegamųjų vietų skaičių. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsiliepime teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys. Be to, Marijampolės pataisos namai neteisėtų veiksmų neatliko, o nenustačius bent vienos iš būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 15), Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2017 m. balandžio 5 d. įsakyme Nr. 7/07-325 dėl pareiškėjo perkėlimo į 51-brigadą (b. l. 22) ir Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2019 m. sausio 11 d. pažymoje (b. l. 23) nurodytais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namų 5-tame būryje buvo laikomas ne nuo 2017 m. kovo 29 d., kaip jis nurodė skunde (b. l. 2), o nuo 2017 m. balandžio 5 d. Paminėti bylos duomenys (b. l. 15, 23) patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas iki 2018 m. liepos 29 d. Byloje esant tokiems duomenims apie pareiškėjo buvimo datas, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. liepos 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 5-to būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 51,70 kv. m., tuo metu, kai jis buvo paskirtas į šią patalpą (t. y. nuo 2017 m. kovo 29 d.) buvo laikoma 20 nuteistųjų, įskaitant ir jį, jam nebuvo užtikrina minimali gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m. (b. l. 2); atsikirtime teigė, kad tam tikru metu jo gyvenamojoje patalpoje buvo 20 nuteistųjų (b. l. 75); prašyme prijungti papildomą medžiagą kaip įrodymą teigė, kad gyvenamojoje patlapoje buvo iki 19 miegamųjų vietų (b. l. 89).
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 15–16), Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2019 m. sausio 11 d. pažymoje (b. l. 23) nurodytais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas buvo ginčo laikotarpiu laikomas 5-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, o ne 3-oje, kaip jis teigė skunde. Pareiškėjas nei atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 75), nei prašyme prijungti papildomą medžiagą (b. l. 89) neginčijo to, kad jis buvo laikomas 2-oje gyvenamojoje patalpoje. Iš atsakovės atstovo pateiktos 5-to būrio schemos (b. l. 58) matyti, kad 2-a gyvenamoji patalpa yra 51,42 kv. m ploto (tuo tarpu pareiškėjas skunde buvo nurodęs didesnį savo gyvenamosios patalpos plotą – 51,70 kv. m). Jau rašyta, kad pareiškėjas 5-tame būryje buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 5 d., o ne nuo 2017 m. kovo 29 d., kaip jis nurodė skunde.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).
Pareiškėjas prie teismu pateikto prašymo prijungti papildomą medžiagą kaip įrodymą (b. l. 89) pridėjo tris korteles (b. l. 90–92). Ant kiekvienos iš šių kortelių yra užrašyta, kad tai 5-to būrio 2-a gyvenamoji patalpa ir pažymėtos miegamosios vietos (vienoje kortelėje – 19 miegamųjų vietų, antroje kortelėje – 19 miegamųjų vietų, trečioje kortelėje – 17 miegamųjų vietų), o ant šių miegamųjų vietų su pieštuku užrašytos pavardės. Pareiškėjas minėtame prašyme teigė, kad šios trys kortelės yra su 2017–2018 metų 2-o gyvenamosios patalpos schemomis, jos yra paimtos nuo šios gyvenamosios patalpos durų, ir šios kortelės patvirtina, kad šioje gyvenamojoje patalpoje buvo iki 19 miegamųjų vietų, jos visos nuolat buvo užpildytos (b. l. 89). Atsakovės atstovas duomenis apie pareiškėjo gyvenamąją patalpą pateikė atsiliepime (b. l. 15–16), prie atsiliepimo pridėjo Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2019 m. sausio 11 d. pažymą (b. l. 23), kurioje esantys duomenys apie nuteistųjų skaičių gyvenamojoje patalpoje atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 19 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 82) ir 2019 m. kovo 20 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 94) nurodė, kad teismui buvo pateiktas didžiausias tą laikotarpį buvusių nuteistųjų skaičius. Atsakovės atstovas 2019 m. kovo 20 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad negali patvirtinti, iš kur pareiškėjas pateikė kaip papildomus duomenis 5-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos miegamųjų vietų schemas su kitų asmenų vardais ir pavardėmis, ir kokio laikotarpio yra šie duomenys (b. l. 94). Tad atsakovės atstovas nepatvirtino to, kad pareiškėjo pateiktos kortelės buvo paimtos nuo 5-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos durų, ir to, kad šios kortelės buvo ginčo laikotarpio. Be to, ant šių kortelių užrašytos pavardės ranka su pieštuku, todėl teismui kelia pagrįstų abejonių dėl jų tikrumo. Be to, ant vienos iš šių kortelių (b. l. 92) nėra paties pareiškėjo pavardės. Dėl nurodytų priežasčių teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, nesivadovauja šių kortelių duomenimis, o vadovaujasi atsakovės atstovo nurodytais duomenimis.
Taigi, vadovaujantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 15–16, 23, 58), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 5-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,42 kv. m, kurioje buvo laikoma iš viso 16 asmenų, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,21 kv. m ploto (51,42 / 16 = 3,21). Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, 5-to būrio 2-as miegamasis buvo bendrabučio tipo (b. l. 16, 18). Iš aukščiau nurodytų duomenų apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą teismas daro išvadą, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpai (3,1 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto.
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, ant lubų ir sienų buvo grybelis ir pelėsis.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Jos 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.8 papunktis nustato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šis 11.8 papunktis taikomas pareiškėjo atveju, kadangi pareiškėjas 5-ame būryje buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, o ne kameroje (pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 75 straipsnio 2 dalį, drausmės grupei priskirti nuteistieji (o ne paprastajai ar lengvajai grupei priskirti nuteistieji) yra laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus).
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad sąlygos pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 17). Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų į kompetentingą instituciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 17). Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis Marijampolės pataisos namuose buvo patikrintas 2016 m. spalio 25 d., t. y. iki ginčo laikotarpio (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12) (b. l. 26–28). Šis patikrinimas yra artimas ginčo laikotarpiui. Vėlesnių patikrinimo aktų byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Šio patikrinimo metu buvo patikrinti Marijampolės pataisos namai bendrai, ir jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir oro drėgmei) pažeidimų nenustatyta (b. l. 28). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo atidaryti langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje.
BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, pažymėjo, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo (t. y. Higienos normos HN 37:2009 48 punkto, kuriame įtvirtinta, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių, Areštinių veiklos taisyklių 9.2 punkto, kuriame įtvirtinta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose) matyti, kad už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės patalpų švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje žiemą dėl drėgmės buvo šalta, temperatūra nukrisdavo iki 0 °C.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Ši Higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai šiltajam ir šaltajam metų periodui. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis (taikytinas pareiškėjo atveju) nustato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad sąlygos pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 17). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, atlikęs patikrinimą Marijampolės pataisos namuose, jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir oro temperatūrai) pažeidimų nenustatė (b. l. 28). Teismas, atsižvelgdamas į paminėtus patikrinimo akto duomenis, sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai užtikrino tinkamą oro temperatūrą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Marijampolės pataisos namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis), o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas su skundais nei į Marijampolės pataisos namų administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos patalpų būklės nesikreipė (b. l. 17), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, blakių, jų būdavo pataisos namų išduotuose čiužiniuose, antklodėse, ir pagalvėse; jis prašydavo pakeisti šiuos daiktus, tačiau ir juos pakeitus, padėtis nepasikeisdavo, jis nuolat būdavo sukandžiotas blakių; padėtis nepasikeisdavo ir po to, kai apsilankydavo institucija, naikinanti parazitus.
Higienos normos HN 134:2015 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje; 33 punktas (jo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., t. y. galiojusi ginčo laikotarpiu) nustato, kad turi būti pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai, dezinfekuotojo parašas; 42 punktas nustato, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu nustatė ir patikrinimo akte nurodė, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai (patalynė ir nuteistųjų minkštasis inventorius) skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 24 punktą); pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 33 punktą) (b. l. 27). Šie patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad Marijampolės pataisos namuose buvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų dėl minkštojo inventoriaus dezinfekavimo. Pareiškėjas skunde ir neteigė, kad jų buvo nesilaikoma. Atsakovės atstovo paaiškinimu atsiliepime (b. l. 16), pareiškėjas galėjo duoti savo minkštąjį inventorių (čiužinį, antklodę, pagalvę) išdezinfekuoti, tačiau to nepadarė. Iš pateiktos į bylą Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalo kopijos (b. l. 44–57) duomenų matyti, kad antklodės, čiužiniai ir pagalvės ginčo laikotarpiu buvo dezinfekuojami. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas nedavė dezinfekuoti savo minkštojo inventoriaus (b. l. 16). Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė, kad jis davė dezinfekuoti savo minkštąjį inventorių. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę duoti išdezinfekuoti savo minkštąjį inventorių.
Be to, toliau nurodyti bylos įrodymai, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose ginčo laikotarpiu buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat prižiūri ir tikrina Marijampolės pataisos namų patalpas ir esant poreikiui atlieka parazitų naikinimo darbus (b. l. 16). Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos Marijampolės pataisos namų su UAB „Dezinfa“ ir jos priedo (b. l. 30–34), ir 2018 m. kovo 20 d paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-28, sudarytos Marijampolės pataisos namų su ta pačia bendrove (b. l. 36–39) kopijos. Šią aplinkybę, kad UAB „Dezinfa“ Marijampolės pataisos namuose atliko kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas, taip pat patvirtina minėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto (b. l. 26–28) duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu nustatė ir šiame patikrinimo akte nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (UAB „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugos) (vertinta pagal 2014 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. KN-2014/422/27/10-157), tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus (b. l. 27). Paminėti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Pastebėtina, kad ir pareiškėjas skunde nurodė, kad kenkėjus naikinanti įmonė lankydavosi Marijampolės pataisos namuose. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo šiuo aspektu (dėl kenkėjų buvimo) konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmetą kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 3) nurodė, kad jam neleisdavo eiti išsimaudyti į pirtį (kadangi jis nuolat būdavo sukandžiotas blakių), nes pirtis pagal grafiką būdavo tik 1 kartą per savaitę, to jam tikrai nepakakdavo, o žiemą maudytis su šaltu vandeniu būryje jis negalėdavo, nes nuolat sirgdavo dėl šalto oro patalpoje.
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas ir Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad nuteistieji vieną kartą per savaitę galėjo pasinaudoti dušu pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 19). Iš Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtinto dušinės darbo grafiko (b. l. 42) duomenų matyti, kad 5-to būrio nuteistieji (taigi, ir pareiškėjas) galėjo nusiprausti duše kiekvieną sekmadienį 9–11.30 val. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose taip pat nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 44 punktą) (b. l. 27–28). Nei Higienos norma HN 134:2015, nei Vidaus tvarkos taisyklės, nei kiti teisės aktai nenustato reikalavimo sudaryti sąlygas pataisos įstaigose nuteistiesiems nusiprausti pirtyje. Kadangi pareiškėjas teigė, kad pirtis Marijampolės pataisos namuose buvo 1 kartą per savaitę, darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad jam neleisdavo nusiprausti duše (o ne pirtyje) dažniau nei vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip numatyta aptartose teisės normose. Nors pareiškėjas skunde teismui ir teigė, kad jam neužtekdavo nusiprausti 1 kartą per savaitę, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės pataisos namų administraciją su prašymu praustis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovas 2019 m. vasario 13 d. rašte dėl papildomų duomenų (b. l. 65) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pateikęs nė vieno prašymo dėl naudojimosi dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2207-261-2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2509-602/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Nagrinėjamu atveju, nei Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 14 d. pažymoje (b. l. 25), nei kitoje bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs dažniau praustis duše po karštu vandeniu dėl kokios nors ligos. Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tad ši teisės norma nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį ir į prausyklą. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto patikrinimo metu 2016 m. spalio 25 d. taip pat nustatė ir patikrinimo akte nurodė, kad karštas vanduo yra tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 18 punktą) (b. l. 27). Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad žiemą maudytis su šaltu vandeniu būryje jis negalėdavo, nes nuolat sirgdavo dėl šalto oro patalpoje (b. l. 3), bylos duomenys to nepatvirtina: Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 14 d. pažymos (b. l. 25) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų į šią tarnybą nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nesudarydami pareiškėjui galimybės duše praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas, bei neužtikrindami karšto vandens tiekimo į prausyklą. Todėl minėti pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad 5-to būrio prausykloje buvo 6 kranai, 1 praustuvė kojoms ir dušas, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus (5-tame būryje buvo 50–60 nuteistųjų) jis kartais nusiprausti galėdavo tik apie 24 val. nakties.
Pareiškėjo nurodytų sanitarinių įrenginių skaičių iki 2016 m. gruodžio 31 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – 2004 m. Aprūpinimo normos), minėto įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., sanitarinių įrenginių skaičiaus nereglamentavo, o nuo 2017 m. birželio 8 d. sanitarinių įrenginių skaičių reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos). Kadangi minėto teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. birželio 7 d., neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018).
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusių 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 13.1 papunktis numato, kad dušo patalpa aprūpinama dušo čiaupais (galvutėmis) (1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui).
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 5-tame būryje (b. l. 15, 23). Atsakovės atstovo 2019 m. vasario 12 d. rašte dėl papildomų duomenų (b. l. 65) ir Marijampolės pataisos namų Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 67) nurodytais duomenimis, ginčo laikotarpiu 5-tame būryje buvo 54–63 nuteistieji, 6-tame būryje – 48–52 nuteistieji, 7-tame būryje – 50–53 nuteistieji, taigi, ginčo laikotarpiu šiuose trijuose būriuose iš viso buvo nuo 152 iki 168 nuteistųjų, šių būrių nuteistiesiems buvo skirti naudotis 2 sanitariniai mazgai. Kaip jau rašyta, pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovo 2019 m. vasario 12 d. rašte dėl papildomų duomenų (b. l. 65) ir Marijampolės pataisos namų Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 67) nurodytais duomenimis, viename iš minėtų sanitarinių mazgų buvo 7 vandens čiaupai (kranai), kitame – 6 vandens čiaupai (kranai). Iš fotografijų (b. l. 70, 74) matyti, kad viename sanitariniame mazge įrengti 7 vandens čiaupai ir viena ilga praustuvė (vietoje atskirų 7 praustuvių), kitame sanitariniame mazge – 6 vandens čiaupai ir viena ilga praustuvė (vietoje 6 atskirų praustuvių). Teismas sprendžia, kad tai atitinka 7 praustuves ir 6 praustuves, kadangi įrengta tiek prausimosi vietų nuteistiesiems, ir nuteistieji galėjo jose nusiprausti. Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunkčio reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi nagrinėjamu atveju 168 asmenims (įskaitant pareiškėją) teko 13 praustuvių (7 + 6), tad 13 asmenų teko 1 praustuvė (168 / 13 = 12,92 ? 13). Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad nebuvo pakankamai praustuvių, ir šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
2017 m. Aprūpinimo normos nenustato reikalavimo prausykloje įrengti plautuves kojoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad buvo per mažai plautuvių kojoms, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nors ir teigė, kad 5-to būrio prausykloje buvo dušas, tačiau kitame skundo lape (b. l. 3) patvirtino, kad jis galėdavo nusiprausti pirtyje (t. y. duše) pagal grafiką 1 kartą per savaitę. Iš dušinės darbo grafiko (b. l. 42) matyti, kad 5-to būrio nuteistieji (taigi, ir pareiškėjas) galėjo nusiprausti duše kiekvieną sekmadienį 9–11.30 val. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nespėdavo nusiprausti duše, ir galėdavo jame nusiprausti tik 24 val. nakties. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl nepakankamo dušo įrenginių skaičiaus, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 5-to būrio tualete buvo 3 pisuarai, 3 klozetai, tarp klozetų sienelės buvo 1 m aukščio ir 1 m pločio, tai neužtikrindavo privatumo atliekant gamtinius reikalus, dėl to jis jausdavosi nepatogiai; pareiškėjas atsikirtime nurodė, kad trims būriams buvo skirtos tik dvi nedidelės sanitarinių mazgų patalpos.
Pareiškėjo nurodytų sanitarinių įrenginių skaičių iki 2016 m. gruodžio 31 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos 2004 m. Aprūpinimo normos, minėto įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., sanitarinių įrenginių skaičiaus nereglamentavo, o nuo 2017 m. birželio 8 d. sanitarinių įrenginių skaičių reglamentavo 2017 m. Aprūpinimo normos. Kadangi minėto teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. birželio 7 d., neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018).
Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusių ir ginčo laikotarpiu galiojusių 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).
Kaip jau rašyta, remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 65, 67), nustatyta, kad 5-tame, 6-tame ir 7-tame būriuose iš viso buvo nuo 152 iki 168 nuteistųjų, šių būrių nuteistiesiems buvo skirti naudotis 2 sanitariniai mazgai. Kaip jau rašyta, pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovo 2019 m. vasario 12 d. rašte dėl papildomų duomenų (b. l. 65) ir Marijampolės pataisos namų Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 11 d. pažymoje (b. l. 67) nurodytais duomenimis, šiuose sanitariniuose mazguose buvo po 3 klozetus ir po 3 pisuarus. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su kanalizacijos įrenginiu (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis patais. ir papild. leid., p. 554), o unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (ten pat, p. 1131). Iš šių sąvokų paaiškinimų teismas sprendžia, kad klozetas yra tupiamas, o unitazas yra sėdimas. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotografijų (b. l. 68–69, 71–73) matyti, kad šiuose dviejuose sanitariniuose mazguose buvo po 3 unitazus (o ne klozetus) ir po 3 pisuarus. Tad iš viso šiuose dviejuose sanitariniuose mazguose buvo 6 unitazai ir 6 pisuarai. Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi nagrinėjamu atveju 168 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 6 unitazai ir 6 pisuarai, todėl 14 asmenų teko 1 unitazas arba pisuaras (168 / 12 = 14). Be to, nors pareiškėjas ir teigė, kad buvo 3 pisuarai ir 3 klozetai, tačiau nenurodė, kad jų buvo per mažai, kad jis nespėdavo jais laiku pasinaudoti, ir kad jam tekdavo laukti eilėje. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės nepakankamai įrengiant unitazų ir pisuarų.
Klozetų (unitazų) atitvėrimą sanitariniame mazge nuo 2017 m. birželio 8 d. reglamentuoja 2017 m. Aprūpinimo normų 7 punkto 7.6 papunktis, kuris nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Šis 7 punktas reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, todėl yra taikomas nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge klozetai ar unitazai turi būti įrengti kabinose ir atitverti tam tikro aukščio sienele.
Iš schemos (b. l. 59) bei fotografijų (b. l. 68–74) matyti, kad 5-to, 6-to ir 7-to būrių 2 sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų – įrengti kitoje patalpoje. Iš fotografijų (b. l. 69, 73) matyti, kad minėtuose sanitariniuose mazguose pisuarai (t. y. specialaus vyrų klozeto kriauklės šlapimui nutekėti (Vaitkevičiūtė, Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 853)) neatitverti sienelėmis, tačiau nei 2004 m. Aprūpinimo normos, nei 2017 m. Aprūpinimo normos (jų 7 punktas) nenumatė reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus vieną nuo kito sienelėmis. Pareiškėjas ir nesiskundė dėl to, kad pisuarai nebuvo atitverti.
Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, koks sienelių aukštis tarp unitazų buvo iki 2017 m. rugsėjo 6 d., tik paaiškino, kad po minėtos datos sienelės buvo paaukštintos (b. l. 18), todėl teismas sprendžia, kad sienelės buvo 1 m aukščio, kaip nurodė pareiškėjas. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. visų būrių sanitariniuose mazguose sienelės tarp unitazų (klozetų) buvo paaukštintos iki 1,5 m aukščio arba įrengtos dar aukštesnės (b. l. 18). Šią aplinkybę patvirtina 2017 m. rugsėjo 6 d. avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktas (b. l. 29), kuriame yra duomenys, kad atlikus darbus, sienelių aukštis yra apie 1,8 m. Į bylą yra pateiktos 5-to, 6-to ir 7-to būrių dviejų sanitarinių mazgų fotografijos, iš kurių matyti, kad unitazai šiuose sanitariniuose mazguose yra atitverti vienas nuo kito (iš šonų) pakankamai aukštomis pertvaromis (b. l. 68, 70–71). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje yra konstatavęs, kad vien tai, kad šiuo atveju atskirose pataisos namų tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų nesiekė 1,5 m aukščio, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo naudojantis tokiais sanitariniais mazgais pažeidimą. Taip pat konstatavo, kad įvertinus tai, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 5-to, 6-to ir 7-to būrių du sanitariniai mazgai (kuriais naudojosi pareiškėjas) buvo ne gyvenamojoje patalpoje, o kitoje patalpoje, kad unitazai sanitariniuose mazguose buvo atskirti pakankamai aukštomis sienelėmis (iki 2017 m. rugsėjo 6 d. sienelių aukštis buvo 1 m, o po šios datos – apie 1,8 m), ir atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad unitazai sanitariniame mazge buvo tinkamai atitverti, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) dėl to, kad buvo netinkamai atitverti unitazai.
Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja, koks turi būti sanitarinio mazgo plotas lengvajai ir paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, todėl pareiškėjo argumentas dėl to, kad sanitariniams mazgams buvo skirtos nedidelės patalpos, nėra teisiškai reikšmingas.
Pareiškėjas skunde (b. l. 3) nurodė, kad 5-tame būryje nebuvo įrengta daiktų sandėlio patalpa, dėl to savo daiktus jam tekdavo laikyti po lova kartu su drabužiais, patalyne.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte yra išvardintos patalpos, įrengiamos pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose. Šis punktas taikomas pareiškėjo atveju, kadangi pareiškėjas 5-ame būryje buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, o ne kameroje (pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį, drausmės grupei priskirti nuteistieji (o ne paprastajai ar lengvajai grupei priskirti nuteistieji) yra laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Minėtame taisyklių 5 punkte nėra įtvirtinta reikalavimo, kad nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamajame korpuse būtų įrengtas daiktų sandėlis. Nors aptartas teisinis reglamentavimas ir nenustato reikalavimo įrengti daiktų laikymo sandėlį, atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, daiktų laikymo sandėlis buvo įrengtas 7-to būrio nuteistiesiems (b. l. 19). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad 5-to būrio (kuriame buvo ir pareiškėjas) nuteistieji galėjo naudotis 7-to būrio daiktų sandėliu, kuris schemoje pažymėtas 1-78 (b. l. 19). Į bylą yra pateikta schema, kurioje yra pažymėtas daiktų sandėlis (1-78) (b. l. 59). Kadangi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kaip rašyta, neįtvirtina reikalavimo įrengti daiktų sandėlį, o šiuo atveju daiktų sandėlis buvo įrengtas (kitam būriui – 7-tam), ir pareiškėjas galėjo naudotis 7-to būrio sandėliu, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 3) nurodė, kad gaminti maistą virtuvėje užtrukdavo iki vėlaus vakaro, nes būryje buvo 50–60 nuteistųjų, tad jis dažnai nespėdavo pasigaminti maistą, nes virtuvę 22 val. užrakindavo, dėl to jam būdavo atimta galimybė pasidaryti valgyti.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte yra išvardintos patalpos, įrengiamos pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose. Šiame 5 punkte nėra imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę (remiantis 5.11 papunkčiu, virtuvėlė kiekvienam būriui įrengiama tik esant techninėms galimybėms). Nors aptartas teisinis reglamentavimas ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę, paties pareiškėjo skunde (b. l. 3) nurodytais duomenimis, Marijampolės pataisos namuose virtuvėlė nuteistiesiems buvo įrengta. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nemokamą maitinimą galėjo gauti pataisos įstaigos valgykloje, kadangi teisinis reglamentavimas (BVK 173 straipsnio 4 dalis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės ir kiti teisės aktai) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad nuteistieji maistu yra aprūpinami pataisos namų valgykloje, kurioje yra tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė (b. l. 19). Taigi, pareiškėjas neprivalėjo pats gaminti sau maistą virtuvėlėje. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas, be to, maistą galėjo laikyti šaldytuve (b. l. 19), pareiškėjas skunde to neneigė. Kadangi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kaip rašyta, neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę (ji įrengiama tik esant techninėms galimybėms), o šiuo atveju virtuvėlė buvo įrengta, be to, pareiškėjas gaudavo nemokamą maitinimą pataisos namų valgykloje, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų Marijampolės pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Be to, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės pataisos namų medikus ar psichologus dėl pablogėjusios sveikatos ir psichologinės būklės, kurią galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos, ir kad jam buvo nustatyti sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 14 d. pažymos (b. l. 25) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos ar netinkamų kalinimo sąlygų į šią tarnybą nesikreipė. Psichologinės tarnybos 2019 m. sausio 15 d. pažymos (b. l. 24) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl psichologinės būklės, pablogėjusios dėl gyvenimo sąlygų, į šią tarnybą nesikreipė. Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.
Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.