Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

jų gynėjams advokatams Daivai Dereškevičienei, Rostislav Polubianko, Valdemarui Koltiušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B., V. B. ir Vy. B. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 284 str. 1 d., taikant BK 48 straipsnio 1-2 d., 3 d. 1 p., 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., taikant BK 48 straipsnio 1-2 d., 3 d. 1 p., 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Tuo pačiu nuosprendžiu Vy. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., taikant BK 48 straipsnio 1-2 d., 3 d. 1 p., 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Nuspręsta solidariai iš T. B., V. B., Vy. B. nukentėjusiojo P. T. naudai priteisti 68 Lt turtinės žalos, 1500 Lt neturtinės žalos, nukentėjusiojo J. O. naudai priteisti 1000 Lt neturtinės žalos, kitoje dalyje ieškinius atmesti.

Nuspręsta iš T. B. ir V. B. nukentėjusiojo J. O. naudai priteisti po 500 Lt (iš kiekvieno) proceso išlaidų už dalyvavusio advokato pagalbą, o iš V. B. ir Vy. B. priteisti nukentėjusiojo P. T. naudai po 500 Lt (iš kiekvieno) proceso išlaidų už dalyvavusio advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B., V. B., Vy. B. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2011 m. gegužės 29 d. apie 19.00 val. viešoje vietoje, gatvėje, šalia parduotuvės, esančios Vilniaus g. 11, Dieveniškių mstl., Šalčininkų r, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiųjų P. T. ir J. O. atžvilgiu, D. V., T. M. akivaizdoje, iš chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais T. B. kartu su V. B. sustabdė gatve važiuojantį automobilį „Audi A6”, v.n. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo nukentėjusysis P. T., o šalia pastarojo ant priekinės keleivio sėdynės sėdėjo nukentėjusysis J. O., ir V. B., atidaręs automobilio dureles, sudavė kumščiu tris kartus nukentėjusiajam J. O. į veido sritį, nuo ko jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas ir pastarasis prarado sąmonę, tuo metu kaltinamasis T. B. atidaręs automobilio dureles iš vairuotojo pusės, sudavė kumščiu tris kartus nukentėjusiajam P. T. į veido sritį, sugriebė pastarąjį abejomis rankomis už megztinio, ištempė jį iš automobilio į lauką ir pargriovė ant žemės, o tuo metu kaltinamasis Vy. B. koja vieną kartą spyrė atsikėlusiam nuo žemės nukentėjusiajam P. T. į dešinės juosmens viršutinę dalį, paskui kaltinamasis V. B. su kaltinamuoju Vy. B. sudavė kojomis ne mažiau kaip šešis kartus nukentėjusiajam P. T. į įvairias kūno vietas, o kaltinamasis T. B. atsisėdęs ant automobilio „Audi A6”, v.n. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynės, kumščiu vieną kartą sudavė į veido sritį nukentėjusiajam J. O. ir nagais apdraskė pastarajam veidą, tuo metu kai iš parduotuvės išbėgusi pardavėja T. M. pradėjo šaukti pagalbos, kad nustotų mušti J. O. ir P. T., kaltinamasis T. B. išlipęs iš automobilio vieną kartą keliu spyrė nukentėjusiajam P. T. į nosį, dėl ko nukentėjusiajam P. T. buvo padaryti sužalojimai: poodinė kraujosruva dešinės akies srityje, kliniškai diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas, nukentėjusiajam J. O. padaryti sužalojimai: kraujosruvos galvos kairėje pusėje, kairės akies ir kairio žando srityje, nubrozdinimas viršugalvio srityje, odos įdrėskimai veide ir kakle, tiek visumoje, tiek atskirai nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiais savo veiksmais jie sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja T. M. apklausta teismo posėdžio metu visiškai paneigė nukentėjusiųjų ir liudytojo D. V. parodymus dėl V. B. dalyvavimo konflikte. Liudytoja teismui parodė, kad dirba pardavėja parduotuvėje, išgirdo lauke garsiai rėkiančius vyrus ir nusprendė išeiti į lauką pažiūrėti, kas ten vyksta, lauke pamatė T. B. stovintį su P. T. ir J. O., jokių muštynių tarp jų nematė, daugiau jokių žmonių nebuvo. Liudytoja matė du automobilius, dėl V. B. ir Vy. B. nieko pasakyti negalėjo, nes jų įvykio vietoje nematė. Taip pat liudytoja T. M. teismo posėdžio metu parodė, kad kai ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją buvo vykdoma jos apklausa, nebuvo jokio vertėjo, po apklausos tyrėja jai rusiškai perskaitė apklausos protokole parašytą tekstą ir parodė, kur reikia pasirašyti, t. y. tyrėja pati išvertė tekstą į rusų kalbą. Pasirašant protokolą liudytoja nežinojo, ar protokole buvo parašyta taip, kaip ji papasakojo tyrėjai. Apeliantas mano, kad teismas, neišaiškinęs liudytojos T. M. apklausos aplinkybių, pažeidė BK 20 str. reikalavimus ir šališkai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą sprendimą.

Apeliantas pažymi, kad J. O. ir P. T. teismui parodė, kad jų drabužiai buvo suplėšyti, aptepti krauju, bet jų drabužiai apžiūrėti nebuvo, taip pat ekspertizei atlikti nebuvo paimtas nei V. B., nei kitų nuteistųjų, nei nukentėjusiųjų kraujas, iš nukentėjusiųjų automobilio sėdynių nebuvo paimta kraujo pėdsakų.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teisme jis neigė, jog apskritai įvykio dieną buvo Dieveniškėse, tačiau nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrintos jo mobiliojo telefono skambučių išklotinės pagal telefono buvimo vietą ir nebuvo apklaustas liudytojas, kurį apeliantas prašė apklausti teisme. Apeliantas nurodo, kad teismas patenkino jo prašymą apklausti liudytoją, kuris būtų patvirtinęs faktą, jog V. B. tą dieną, kai tarp T. B., J. O. ir P. T. buvo konfliktas, įvykio vietoje nebuvo. Apelianto pakviestas į teismą liudytojas apklaustas nebuvo, nes teismo posėdis neįvyko, į kitą teismo posėdį jam teismo šaukimas išsiųstas nebuvo, teismas nusprendė užbaigti įrodymų tyrimą neapklausus minėto liudytojo. Pasak apelianto, tai yra teismo šiurkštus BPK 44 str. 7 d. reikalavimų pažeidimas ir turi būti vertinamas kaip teismo šališkumas jo atžvilgiu. Apeliantas mano, kad teismas tokiu būdu suvaržė įstatymų garantuotas V. B. teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, ignoravo apelianto teisę į teisingą ir nešališką teismą, neatsižvelgė į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto reikalavimus. Pasak apelianto, skundžiamas teismo nuosprendis dėl jo kaltės įvertinimo ir su tuo susijusio bausmės parinkimo bei turimų dėl to įrodymų yra pagrįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis, teismas V. B. atžvilgiu buvo šališkas.

Taip pat liudytoja T. M. teismo posėdžio metu parodė, kad kai ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją buvo vykdoma jos apklausa, nebuvo jokio vertėjo, po apklausos tyrėja jai rusiškai perskaitė apklausos protokole parašytą tekstą ir parodė, kur reikia pasirašyti, t. y. tyrėja pati išvertė tekstą į rusų kalbą. Pasirašant protokolą liudytoja nežinojo, ar protokole buvo parašyta taip, kaip ji papasakojo tyrėjai. Apeliantas mano, kad teismas, neišaiškinęs liudytojos T. M. apklausos aplinkybių, pažeidė BK 20 str. reikalavimus ir šališkai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą sprendimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo imtasi aktyvių veiksmų siekiant nustatyti visas konflikto, įvykusio tarp apelianto ir J. O., P. T., aplinkybes. Pasak apelianto, taip pat netirtos aplinkybės dėl J. O. ir P. T. panaudoto smurto T. B. atžvilgiu, dėl ko jis buvo sužalotas ir iš dalies prarado regėjimą. Apeliantas pažymi, kad J. O. ir P. T. teismui parodė, kad jų drabužiai buvo suplėšyti, aptepti krauju, bet jų drabužiai apžiūrėti nebuvo, taip pat ekspertizei atlikti nebuvo paimtas nei apelianto, nei kitų nuteistųjų, nei nukentėjusiųjų kraujas, iš nukentėjusiųjų automobilio sėdynių nebuvo paimta kraujo pėdsakų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad V. B. ir Vy. B. neigė, jog apskritai įvykio dieną buvo Dieveniškėse, tačiau nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrintos jų mobiliųjų telefonų skambučių išklotinės pagal telefono buvimo vietą ir nebuvo apklaustas liudytojas, kurį V. B. prašė apklausti teisme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Sergejus Korotčenka, nukentėjusiųjų J. O., P. T. atstovai advokatai Bogdanas Jermak, Darius Paškauskas prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji T. B., V. B. ir Vy. B., jų gynėjai advokatai Daiva Dereškevičienė, Rostislav Polubianko, V. K., prašė apeliacinius skundus patenkinti ir nuteistuosius išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas G. V. parodė, kad tą dieną, t. y. gegužės 29 d. (neatsimena kurių metų), apie 13-14 val., buvo su žmona Akropolyje, kai prekybos centre susitiko V. B., su kuriuo ankščiau dirbo statybose, o paskui pradėjo bendrauti šeimomis. Jie kurį laiką pasivaikščiojo po Akropolį ir nusprendė važiuoti pas G. V. į namus. Atvažiavo pas juos apie 17 val., o namuose pamatė, kad namo rūsį užpylė vanduo, todėl vandenį iš rūsio išpylė. Tada dar pasėdėjo iki 21-22 val., paskui V. B. su žmona ir vaikais išvažiavo namo. Liudytojas nurodė, kad neliudijo Šalčininkų rajono apylinkės teisme, nes nebuvo kviestas, nors buvo 3 ar 4 kartus atvažiavęs į teismą, pastovėdavo už durų. Pažymėjo, kad jo niekas nekvietė atvykti į policijos komisariatą parodyti aplinkybių, norėjo pats pasakyti, kad tą dieną V. B. buvo su juo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta T. M. parodė, kad įvykio metu dirbo parduotuvėje, buvo tamsu. Išgirdusi triukšmą, balsus, išėjo į lauką, kur matė P. T., J. O. ir T. B., kitų nuteistųjų V. B. ir Vy. B. įvykio vietoje nematė. Tuo metu ji pasakė, kad paskambins policijai ir nuėjo pasiimti telefono. Liudytoja parodė, kad jai išėjus į lauką, minėti asmenys buvo atokiau ant gatvės, liudytoja neturėjo laiko pažiūrėti, kokioje pozoje buvo nukentėjusysis ir nuteistasis. Liudytoja negalėjo pasakyti, ar P. T. su T. B. stumdėsi, jie stovėjo, tačiau liudytoja negalėjo pasakyti, ką jie darė. Liudytoja nematė, kaip P. T. buvo traukiamas iš automobilio. Liudytoja matė, kad nukentėjusysis J. O. sėdėjo automobilyje ir sakė jai iškviesti policiją. Ji matė, kad ant J. O. kaktos kažkas buvo, gal kraujo. Liudytoja parodė, kad įvykio metu, išskyrus nukentėjusįjį ir nuteistąjį, pašalinių asmenų nepastebėjo, nes į lauką išbėgo porai minučių. Policijoje apklausos metu jai parodė V. B. ir Vy. B. nuotraukas bei paklausė, ar juos pažįsta, liudytoja pasakė, kad pažįsta, tačiau jų įvykio vietoje nematė. Liudytoja paaiškino, kad apklausos metu vertėjo nebuvo, jai vertė pati tyrėja, po liudytojos duotų parodymų jai liepė pasirašyti, tad ji ir pasirašė. Liudytoja parodė, kad V. B. ir Vy. B. yra jos giminaičiai iš senelio pusės, T. B. taip pat yra tolimas jos giminaitis. Liudytoja pažymėjo, kad po parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, niekas jos neprašė pakeisti parodymų. Liudytoja nurodė, kad įvykius prisimena vienodai gerai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir dabar, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ne taip užrašė. Kolegijos pirmininkei pagarsinus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja paaiškino, kad išgirdo triukšmą ir išėjo iš parduotuvės pasižiūrėti, pamatė, kad ant grindinio gulėjo P. T., o šalia jo T. B.. Liudytoja pažymėjo, kad tai matė jau pačiame gale, tačiau negali pasakyti, kad šalia dar stovėjo V. B. ir Vy. B., liudytoja jų nematė. Liudytoja paaiškino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai užrašyti ne visai teisingai, nes ji pasakė, kad žino V. B. ir Vy. B., bet jų įvykio vietoje nematė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta M. K. – K. parodė, kad dirba tyrėja kriminalinių tyrimų skyriuje. Nagrinėjamoje byloje ji atliko ikiteisminį tyrimą. Liudytoja paaiškino, kad T. M. buvo apklausta dalyvaujant vertėjai, apklausa vyko rusų kalba. M. K. – K. apklausos protokolą rašė lietuvių kalba iš liudytojos paaiškinimų ir tikrai negalėjo rašyti to, ko liudytoja nesakė. Prieš T. M. pasirašant protokolą, jis buvo jai išverstas vertėjos. T. M. pastabų dėl protokolo neturėjo, tik norėjo šiuo protokolu remtis ir teisme. Liudytoja paaiškino, jog T. M. pasakojo, kad buvo darbe, kai išgirdo triukšmą ir išėjo į kiemą. T. M. taip pat minėjo, kad vienas iš kaltinamųjų yra jos tolimas giminaitis, sakė, kad matė visus tris kaltinamuosius, nes juos pažinojo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistieji T. B., V. B. ir Vy. B. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - T. B., V. B. ir Vy. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymo išteisinti ir bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas T. B., V. B. ir Vy. B. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl T. B., V. B. ir Vy. B. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 str. lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje teisės pažeidimo padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar teisės pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Dėl to įstatymai ir numato, kad asmenys viešoje vietoje turi elgtis taip, kad nesudarytų nepatogumų kitiems žmonėms, netrikdytų įprasto jiems gyvenimo būdo (LAT 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Nors nuteistieji T. B., V. B. ir Vy. B. neigia padarę nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertintina kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniuose skunduose V. B. ir Vy. B. pateikia savo įvykio versiją, neva jų įvykio vietoje nebuvo, o T. B. – kad muštynes pradėjo nukentėjusieji J. O., P. T., jis tik gynėsi nuo jų užpuolimo, kartu su juo nei V. B., nei Vy. B. nebuvo. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinių skundų teiginiais.

Nuosekliais nukentėjusiojo J. O. parodymais nustatyta, kad 2011 m. gegužės 29 d., apie 19.00 val., važiuojant kartu su P. T. jam priklausančiu ir jo vairuojamu automobiliu „Audi A6“ į Dieveniškių mstl. savo reikalais, pakeliui jie paskambino V. B. norėdami išsiaiškinti, ko jis norėjo, nes pastarasis prieš tai pats skambino. Dieveniškių miestelyje juos sustabdė T. B., V. B.. J. O. sėdėjo automobilyje, kai iš dešinės pusės priėjo V. B., o iš kairės pusės priėjo T. B.. V. B. atidarė automobilio dureles ir pradėjo jį mušti, jis trumpam prarado sąmonę. T. B. įlindo į automobilį iš vairuotojo pusės ir mušė jį. Jis T. B. nemušė, pastarasis atsisėdo ant jo, nubrozdino jam veidą ir sudavė vieną kartą į veidą. Muštynių iniciatoriumi buvo T. B.. V. B. jam sudavė 3 smūgius kumščiu į galvos sritį, galvos dešinė pusė buvo sumušta. Po V. B. smūgių jam kraujavo nosis, po T. B. smūgių buvo nubrozdintas veidas, pastarasis grasino, kad jį pasmaugs. Jis buvo mušamas tik automobilyje. Muštynės vyko apie 10 minučių, Vy. B. jo nemušė. Įvykio vieta buvo netoli esančios parduotuvės, įvykį matė pardavėja T. M. ir D. V., pirmi iš įvykio vietos pasišalino T. B., V. B. ir Vy. B., kurių automobilis stovėjo apie 30 m nuo artimiausios parduotuvės, o jis kartu su P. T. iš karto nuvažiavo į ligoninę, o po to į policiją. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo J. O. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 6, 26), akistatų su V. B. ir Vy. B. metu (t. 1, b. l. 82, 97), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 1 b. l. 187 – 188), todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo. Nukentėjusysis J. O. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu atpažino V. B., Vy. B. ir T. B. kaip asmenis, kurie 2011-05-29, apie 19.00 val., Šalčininkų r., Dieveniškių mstl., viešoje vietoje, gatvėje šalia parduotuvės, esančios Vilniaus g. 11, sumušė jį ir P. T. (t. 1, b. l. 20-25).

Taip pat nuosekliais nukentėjusiojo P. T. parodymais nustatyta, kad 2011 m. gegužės 29 d. V. B. paskambino jam ir pasakė, kad reikia susitikti, dėl ko nepasakė. Jam ir J. O. reikėjo važiuoti matuoti žemę, todėl paskambino V. B. norėdamas sužinoti, ko pastarasis norėjo. Atvažiavo į Dieveniškių miestelį. T. B., V. B. ir Vy. B. jų jau laukė. T. B. ištraukė jį iš automobilio, suplėšė megztinį, sudavė jam koja į nosį. Pribėgo Vy. B. ir pradėjo jį mušti, sudavė koja į pilvą, dėl ko jis pargriuvo, po to pribėgo V. B., jie kartu mušė jį kojomis tol, kol iš parduotuvės išbėgo T. M.. Pastaroji matė, kaip jį gulintį ant žemės mušė V. B. ir Vy. B.. Tuo metu prie parduotuvės privažiavo D. V.. T. B. sudavė kumščiu į veidą ir vienas ištraukė jį iš automobilio, o priėjęs Vy. B. mušė jį šalia automobilio. Po to T. B. įlindo į automobilį ir mušė J. O., o V. B. atėjo mušti jį. Pastarasis kartu su Vy. B. mušė jį kojomis. Vy. B. sudavė jam 2-3 kartus, po to V. B. mušė- nežino kiek smūgių sudavė, bet abu sudavė daugiau negu šešis kartus. Jam buvo sumuštas veidas, kraujavo nosis, sumušta nugara, iš karto paguldė į ligoninę, gulėjo apie 2 savaites. Muštynės truko apie 6-7 minutes, iš parduotuvės išbėgusi T. M. šaukė, kad iškvies policiją, pirmi iš įvykio vietos išvažiavo T. B., V. B. ir Vy. B.. Po įvykio važiuojant į ligoninę, poste juos sustabdė R. V., kuris matė, kad jie buvo sumušti. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo P. T. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių taip pat nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 27,43), akistatų su V. B. ir Vy. B. metu (t. 1, b. l. 81, 98), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 1 b. l. 188-189), todėl jais abejoti nėra pagrindo. Nukentėjusysis P. T. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino V. B., Vy. B. ir T. B. kaip asmenis, kurie 2011-05-29, apie 19.00 val., Šalčininkų r., Dieveniškių mstl., viešoje vietoje, gatvėje šalia parduotuvės, esančios Vilniaus g. 11, sumušė jį ir J. O. (t. 1, b. l. 37-42).

Tai, kad 2011 m. gegužės 29 d. nukentėjusiųjų P. T. ir J. O. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir jiems padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialistų išvados. 2011 m. lapkričio 23 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 3532/11(01) konstatuota, kad P. T. nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies srityje, kliniškai diagnozuotas galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. P. T. padaryti sužalojimai tiek visumoje, tiek atskirai kiekvienas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, kurie padaryti prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ Šalčininkų r. sav. Ligoninę 2011 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 35-36). Iš 2011 m. birželio 1 d., 2011 m. spalio 21 d. teismo medicinos specialistų išvadų Nr. G 1759/11 (01) ir Nr. G 3122/11 (01) matyti, kad J. O. padarytos kraujosruvos galvos kairėje pusėje, kairės akies ir kairio žando srityse, nubrozdinimas viršugalvio srityje, odos įdrėskimai veide ir kakle, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku (2011 m. gegužės 29 d.), paveikus kietais, bukais bei ribotą paviršių turinčiais daiktais, odos įdrėskimai galėjo atsirasti nuo įdrėskimų nagais, kraujosruva kairės akies srityje galėjo atsirasti nuo spaudimo pirštu, nubrozdinimas ir kraujosruva galvos plaukuotojoje dalyje galėjo atsirasti nuo smūgių sudavimo, sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 13-14, 18-19). Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas R. V., kuris parodė, kad tuo metu atlikinėjo praktiką G. Žagunio užkardoje. Į postą automobiliu „Audi A6“ atvažiavo nukentėjusieji - P. T. vairavo automobilį, J. O. sėdėjo šalia. Patikrino jų dokumentus, automobilį ir jie nuvažiavo. Matė, kad P. T. veidas buvo kruvinas, išteptas krauju, J. O. kažkas buvo su ausim, jie buvo sumušti, tačiau jam nieko nepasakojo, tik sakė, kad važiuoja į ligoninę (t. 2, b. l. 116). Pažymėtina, kad minėtos specialistų išvados taip pat patvirtina, jog nukentėjusieji P. T. ir J. O. 2011 m. gegužės 29 d. iškart po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą, kur nurodė, kad buvo sumušti. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nukentėjusieji P. T. ir J. O. apie įvykį policijai pranešė taip pat 2011 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 1-2).

Nukentėjusiųjų nuosekliai ir neprieštaringai nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino įvykį matęs D. V., kuris apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme parodė, kad kartu su draugu V. S. važiavo į Vilniaus miestą, užvažiavo į V. V. parduotuvę, esančią Dieveniškių mstl. centre, matė P. T. ir kaltinamųjų automobilius, abu buvo „Audi“. Vyko muštynės, matė, kaip T. B. abiem rankom traukė P. T. iš automobilio, o V. B. ir Vy. B. mušė pastarąjį kojomis. To momento, kai P. T. nukrito ant žemės, nematė, šalia J. O. buvo vyras, panašus į V. B.. Iš parduotuvės išbėgo T. M. ir pradėjo rėkti, jis užėjo į parduotuvę, išeidamas matė išvažiuojantį kaltinamųjų automobilį, vėliau išvažiavo ir nukentėjusieji, P. T., eidamas link automobilio šlubavo, sėdo prie vairo, o J. O. sėdėjo šalia vairuotojo (t. 1, b. l. 189-190). Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu D. V. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 45). Apeliantai skunduose nepagrįstai nurodo, kad liudytojo D. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, buvo prieštaringi, liudytojas teisiamajame posėdyje negalėjo teisingai apibūdinti įvykio vietos, konflikto dalyvių. Atkreiptinas dėmesys, kad D. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme aiškiai nurodė, kad šalia parduotuvės, esančios Dieveniškių mstl. centre vyko muštynės, jis matė, kaip T. B. abiem rankom traukė P. T. iš automobilio, o V. B. ir Vy. B. mušė pastarąjį kojomis. Pažymėtina, kad liudytojas D. V. atliekant ikiteisminį tyrimą asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino V. B., Vy. B. ir T. B. kaip asmenis, kurie 2011-05-29, apie 19.00 val., Šalčininkų r., Dieveniškių mstl., viešoje vietoje, gatvėje šalia parduotuvės, esančios Vilniaus g. 11, sumušė J. O. ir P. T. (t. 1, b. l. 46-51). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių D. V. būtų šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamus asmenis tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie juos melagingus paaiškinimus, todėl nuosekliais liudytojo parodymais abejoti nėra pagrindo.

Nukentėjusiųjų nuosekliai nurodytas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtino liudytoja T. M.. Pažymėtina, kad liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš dalies pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad dirba pardavėja K. B. prekybos įmonėje, esančioje Vilniaus g., Dieveniškių mst., Šalčininkų r. Įvykio dieną buvo darbe, išgirdusi riksmus išėjo į lauką, kur pamatė T. B. ir P. T., jie tarpusavyje stumdėsi. Ji jiems surėkė, kad eina kviesti policiją ir grįžo atgal į parduotuvę pasiimti telefono. J. O. sėdėjo automobilyje toliau nuo muštynių vietos. Atstumas nuo parduotuvės iki muštynių buvo 50 m. Teisėjai pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus T. M. parodymus, liudytoja nurodė, kad tyrėja ne taip užrašė jos duotus parodymus, nes ne taip ją suprato, ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nedalyvavo vertėjas. Tyrėja su ja bendravo rusiškai ir vertė parodymus į rusų kalbą. Tyrėja apklausos metu jokio spaudimo jai nedarė. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas rodė V. B. ir Vy. B. nuotraukas, liudytoja juos pažįsta asmeniškai, bet įvykio metu jų nematė. (t. 2, b. l. 181-182).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta T. M. parodė, kad įvykio metu dirbo parduotuvėje, buvo tamsu. Išgirdusi triukšmą, balsus, išėjo į lauką, kur matė P. T., J. O. ir T. B., kitų nuteistųjų V. B. ir Vy. B. įvykio vietoje nematė. Tuo metu ji pasakė, kad paskambins policijai ir nuėjo pasiimti telefono. Liudytoja parodė, kad jai išėjus į lauką, minėti asmenys buvo atokiau ant gatvės, liudytoja neturėjo laiko pažiūrėti, kokioje pozoje buvo nukentėjusysis ir nuteistasis. Liudytoja negalėjo pasakyti, ar P. T. su T. B. stumdėsi, jie stovėjo, tačiau liudytoja negalėjo pasakyti, ką jie darė. Liudytoja nematė, kaip P. T. buvo traukiamas iš automobilio. Liudytoja matė, kad nukentėjusysis J. O. sėdėjo automobilyje ir sakė jai iškviesti policiją. Ji matė, kad ant J. O. kaktos kažkas buvo, gal kraujo. Liudytoja parodė, kad įvykio metu, išskyrus nukentėjusįjį ir nuteistąjį, pašalinių asmenų nepastebėjo, nes į lauką išbėgo porai minučių. Policijoje apklausos metu jai parodė V. B. ir Vy. B. nuotraukas bei paklausė, ar juos pažįsta, liudytoja pasakė, kad pažįsta, tačiau jų įvykio vietoje nematė. Liudytoja paaiškino, kad apklausos metu vertėjo nebuvo, jai vertė pati tyrėja, po liudytojos duotų parodymų jai liepė pasirašyti, tad ji ir pasirašė. Liudytoja parodė, kad V. B. ir Vy. B. yra jos giminaičiai iš senelio pusės, T. B. taip pat yra tolimas jos giminaitis. Liudytoja pažymėjo, kad po parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, niekas jos neprašė pakeisti parodymų. Liudytoja nurodė, kad įvykius prisimena vienodai gerai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir dabar, tačiau jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ne taip užrašė. Kolegijos pirmininkei pagarsinus liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja paaiškino, kad išgirdo triukšmą ir išėjo iš parduotuvės pasižiūrėti, pamatė, kad ant grindinio gulėjo P. T., o šalia jo T. B.. Liudytoja pažymėjo, kad tai matė jau pačiame gale, tačiau negali pasakyti, kad šalia dar stovėjo V. B. ir Vy. B., liudytoja jų nematė. Liudytoja paaiškino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai užrašyti ne visai teisingai, nes ji pasakė, kad žino V. B. ir Vy. B., bet jų įvykio vietoje nematė (t. 3, b. l. 81-82).

Iš liudytojos T. M. parodymų, perskaitytų BPK 276 str. 1 d. 2 p. nustatyta tvarka, matyti, kad 2011 m. pavasarį, galimai gegužės mėnesio pabaigoje, bet tiksliai datos neprisimena, apie 19.00 val. jai būnant vienai parduotuvėje išgirdo triukšmą. Išėjusi į lauką pažiūrėti kas atsitiko, kitoje kelio pusėje pamatė ant žemės gulintį P. T., o prie jo stovėjo jai pažįstami T. B., V. B. ir Vy. B., kurie gimė Dieveniškių mstl., tačiau šiuo metu gyvena Vilniuje. Ji asmeniškai nematė, kad kažkas muštų gulintį P. T., tik girdėjo riksmus. Supratusi, jog tarp jų įvyko konfliktas, pasakė, kad iškvies policiją. J. O. tuo metu sėdėjo automobilyje ant priekinės keleivio sėdynės ir rusų kalba pasakė jai kviesti policiją. Nubėgo į parduotuvę pasiimti savo mobilaus ryšio telefono, o kai grįžo atgal, prie parduotuvės jau nieko nebuvo (t. 1, b. l. 44).

Taigi liudytoja T. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ginčijamą aplinkybę, kad įvykio vietoje ji matė ant žemės gulintį P. T., o šalia jo T. B., V. B. ir Vy. B.. Nors nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-592/2010). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja T. M. apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja apklausos metu jokio spaudimo jai nedarė, tačiau pažymėjo, kad tyrėja ne taip užrašė jos duotus parodymus, nes ne taip ją suprato, ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nedalyvavo vertėjas, tyrėja su ja bendravo rusiškai ir vertė parodymus į rusų kalbą. Šias aplinkybės liudytoja nurodė ir apklausta apeliacinės instancijos teisme, kur paaiškino, kad apklausos metu vertėjo nebuvo, jai vertė pati tyrėja, po liudytojos duotų parodymų jai liepė pasirašyti, tad ji ir pasirašė. Liudytoja paaiškino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai užrašyti ne visai teisingai, nes ji pasakė, kad žino V. B. ir Vy. B., bet jų įvykio vietoje nematė. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja T. M. apklausos protokole pasirašė ir patvirtino, kad jos parodymai surašyti teisingi, kad jai išversta į suprantamą rusų kalbą, ir jokių pastabų neturėjo. Protokole taip pat nurodyta, kad apklausoje dalyvavo vertėja A. Š. (t. 1, b. l. 44). Šias aplinkybes patvirtino apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta tyrėja M. K. – K., kuri parodė, kad T. M. buvo apklausta dalyvaujant vertėjai, apklausa vyko rusų kalba. M. K. – K. apklausos protokolą rašė lietuvių kalba iš liudytojos paaiškinimų ir tikrai negalėjo rašyti to, ko liudytoja nesakė. Prieš T. M. pasirašant protokolą, jis buvo jai išverstas vertėjos. T. M. pastabų dėl protokolo neturėjo, tik norėjo šiuo protokolu remtis ir teisme. Liudytoja paaiškino, jog T. M. pasakojo, kad buvo darbe, kai išgirdo triukšmą ir išėjo į kiemą. T. M. taip pat minėjo, kad vienas iš kaltinamųjų yra jos tolimas giminaitis, sakė, kad matė visus tris kaltinamuosius, nes juos pažinojo (t. 3, b. l. 96-97). Taigi byloje nėra objektyvių duomenų, kad apklausiant T. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo panaudoti neleistini tyrimo metodai, ar kad jos parodymus įtakojo tyrimą atlikę pareigūnai. Taip pat nėra duomenų, kad minėtoje apklausoje nedalyvavo vertėjas, todėl tyrėja neteisingai užrašė liudytojos duotus parodymus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos T. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei atmetė jos parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, kadangi jie ne tik prieštarauja jos paties anksčiau duotiems parodymams, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų P. M. ir J. T., kurie patvirtino nuteistųjų nurodytas aplinkybes, parodymai skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo išsamiai išanalizuoti bei pagrįstai vertinti kritiškai, kadangi jų parodymai iš dalies prieštarauja paties T. B. parodymams, kuris parodė, kad jis pastūmė P. T., kuris neišlaikė pusiausvyros ir nuriedėjo atbulas į apačią laiptais, vedančiais į parką. Savo ruožtu liudytojas P. M. teigė, kad J. O. pastūmė T. B. nuo laiptų. Be to, nei vienas iš šių liudytojų nematė viso įvyko. Liudytoja J. B. taip pat įvykio nematė, tik iš sutuoktinio T. B. žodžių parodė, kad jos vyrą sumušė nukentėjusieji. Todėl jos parodymai nėra informatyvūs ir pirmosios instancijos teismas jais taip pat pagrįstai nesirėmė. Be to, šių asmenų parodymai neatitinka kitų bylos duomenų.

Apeliantai skunduose atkreipia dėmesį, kad V. B. ir Vy. B. neigė, jog apskritai įvykio dieną buvo Dieveniškėse, tačiau nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrintos jų mobiliųjų telefonų skambučių išklotinės pagal telefono buvimo vietą. Pažymėtina, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras buvo įpareigotas pateikti telefonų išklotines (t. 3, b. l. 55). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014 m. spalio 31 rašte nurodoma, kad nėra galimybės gauti informacijos apie 2011-05-29 buvusius telekomunikacinius įvykius (išklotines), kadangi remiantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 66 str. 5 d. abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos (t. 3, b. l. 63). Taigi šiuo metu nėra galimybės patikrinti V. B. ir Vy. B. mobiliųjų telefonų skambučių išklotinių pagal telefono buvimo vietą.

Apeliantai taip pat nurodo, kad nebuvo apklaustas liudytojas, kurį buvo prašoma apklausti teisme ir kuris būtų patvirtinęs faktą, jog V. B. tą dieną, kai tarp T. B., J. O. ir P. T. buvo konfliktas, įvykio vietoje nebuvo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas minėtas liudytojas G. V., kuris parodė, kad tą dieną, t. y. gegužės 29 d. (neatsimena kurių metų), apie 13-14 val., buvo su žmona Akropolyje, kai prekybos centre susitiko V. B., su kuriuo ankščiau dirbo statybose, o paskui pradėjo bendrauti šeimomis. Jie kurį laiką pasivaikščiojo po Akropolį ir nusprendė važiuoti pas G. V. į namus. Atvažiavo pas juos apie 17 val., o namuose pamatė, kad namo rūsį užpylė vanduo, todėl vandenį iš rūsio išpylė. Tada dar pasėdėjo iki 21-22 val., paskui V. B. su žmona ir vaikais išvažiavo namo. Liudytojas nurodė, kad neliudijo Šalčininkų rajono apylinkės teisme, nes nebuvo kviestas, nors buvo 3 ar 4 kartus atvažiavęs į teismą, pastovėdavo už durų. Pažymėjo, kad jo niekas nekvietė atvykti į policijos komisariatą parodyti aplinkybių, norėjo pats pasakyti, kad tą dieną V. B. buvo su juo (t. 3, b. l. 80-81). Atkreiptinas dėmesys, kad V. B. 2012 m. kovo 22 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011 m. gegužės 29 d., apie 19.00 val., jis tikrai negalėjo būti šalia parduotuvės, esančios Vilniaus g. 11, Dieveniškių mst., Šalčininkų r., kadangi galimai tą dieną dirbo, kur tiksliai buvo, neprisimena (t. 1, b. l. 79). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. nenurodė G. V., kaip asmens, galinčio patvirtinti, kad 2011 m. gegužės 29 d., apie 19.00 val., nuteistasis įvykio metu buvo Vilniuje. Be to, liudytojas G. V. negalėjo nurodyti, kuriais metais jis buvo sutikęs V. B. prekybos centre. Atsižvelgiant į tai, G. V. parodymai vertinami kritiškai ir nėra pagrindo jais vadovautis.

Nors apeliantai pažymi, kad J. O. ir P. T. teismui parodė, kad jų drabužiai buvo suplėšyti, aptepti krauju, bet jų drabužiai apžiūrėti nebuvo, taip pat ekspertizei atlikti nebuvo paimtas nei V. B., nei kitų nuteistųjų, nei nukentėjusiųjų kraujas, iš nukentėjusiųjų automobilio sėdynių nebuvo paimta kraujo pėdsakų, tačiau teismo vertinimu tai nepaneigia nurodytų aplinkybių, kad 2011 m. gegužės 29 d. nukentėjusiųjų P. T. ir J. O. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir jiems padaryti atitinkami sveikatos sutrikdymai, kurias patvirtina aptarti duomenys. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012 ir kt.).

Apeliantas T. B. skunde nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo imtasi aktyvių veiksmų siekiant nustatyti visas konflikto, įvykusio tarp apelianto ir J. O., P. T., aplinkybes. Pasak apelianto, taip pat netirtos aplinkybės dėl J. O. ir P. T. panaudoto smurto T. B. atžvilgiu, dėl ko jis buvo sužalotas ir iš dalies prarado regėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra specialisto išvada, kad T. B. galimai 2011 m. gegužės 29 d. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, šiuo metu dėl šio fakto atliekamas ikiteisminis tyrimas (t. 1, b. l. 171, t. 2, b. l. 164-166, t. 3, b. l. 60), kadangi teismo medicinos specialistai pareikalavo papildomos medžiagos apie T. B. sveikatos būklę nuo pat jo gimimo siekiant nustatyti, ar jam buvo padaryti sužalojimai, ar T. B. jo nurodytas ligas turėjo nuo vaikystės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad tai neįrodo, kad nuteistasis T. B. tik gynėsi nuo nukentėjusiųjų užpuolimo. Be to, pažymėtina, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismas daro pagal byloje surinktų įrodymų visetą, o ne apsiriboja vienu iš įrodymų.

Apeliantas T. B. skunde pažymi, kad teismas, kvalifikuodamas veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, privalėjo nustatyti T. B. tyčią, tačiau, pasak apelianto, jo veiksmuose tyčios nėra. Apeliantas mano, kad jo susistumdymas su P. T. ir J. O. negali būti aiškinamas kaip tyčinis siekiant pažeisti viešąją tvarką. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl įvykio faktinių aplinkybių, pripažino apelianto elgesį įžūliu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką. Pasak apelianto, byloje nėra jokių duomenų apie jo agresyvumą, aplinkinius šokiruojantį elgesį, kuriuo galėjo būti sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad T. B., V. B., Vy. B. nusikalstamus veiksmus, t. y. smūgių sudavimą nukentėjusiesiems, atliko viešoje vietoje – Dieveniškių miestelio gatvėje, šalia parduotuvės, aplinkinių (D. V., T. M.) akivaizdoje ir dėl tokio įžūlaus elgesio įvykį matę asmenys neabejotinai patyrė neigiamų emocijų, šoką – T. M. šaukė, kad nustotų mušti, nes kvies policiją. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistųjų veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad T. B., V. B., Vy. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Objektyvūs bylos duomenys – viešoje vietoje aplinkinių akivaizdoje nuteistųjų prieš nukentėjusiuosius panaudotas fizinis smurtas – patvirtina juos veikus tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė savo atliekamų veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jų veiksmų bus ne tik padaryta žala nukentėjusiesiems, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtį (BK 284 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas V. B. nepagrįstai teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes, kaip matyti iš teismo motyvų, kaltinamųjų ir gynybos liudytojų parodymai buvo įvertinti kritiškai ne dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, bet, priešingai, toks jų įvertinimas buvo padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos apeliantų teisės į tinkamą procesą, teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija, numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje. Kolegija pažymi, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta pašalinti išnaudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių neaiškumų nėra, nes asmenų parodymų prieštaravimai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiama informacija. Nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, atlikta analizė, atskleidžianti jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu gauti duomenys įvertinti visų bylos duomenų kontekste. Taigi nagrinėjamu atveju teisės į gynybą, rungimosi principo bei kitų BPK pažeidimų byloje nepadaryta, proceso šalių – nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų - lygybė užtikrinta, kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad teismas atmeta vienos šalies argumentus ar prašymus ir sutinka su priešingos šalies argumentais, nėra rungimosi principo pažeidimas, jeigu teismo išvados yra motyvuotos.

Vilniaus apygardos teisme iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautas prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22.) TPA-2222, kuriame prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 280 Lt (81,09 Eur) iš nuteistojo T. B. (t. 3, b. l. 93). Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 01 01).

Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

2014 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teisme gautas nukentėjusiųjų J. O. ir P. T. atstovo advokato Dariaus Paškausko prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiųjų savo nuožiūra pakviestam atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtas pinigų sumas – po 1500 Lt (iš viso 3000 Lt) ir nuspręsti išieškoti jas solidariai iš nuteistųjų T. B., V. B., V. B. (t. 3, b. l. 88-89). BPK 106 str. 2 d. numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

Iš bylos duomenų matyti, jog šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiųjų J. O. ir P. T. interesus atstovavo advokatai Darius Paškauskas ir Bogdanas Jermak. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų T. B., V. B. ir Vy. B. apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmetami. Byloje esantis 2014 m. rugsėjo 29 d. pinigų priėmimo kvitas (serija LAT Nr. 742788) patvirtina nukentėjusiojo J. O. 2000 Lt išlaidas, turėtas dėl advokato Bogdano Jermak teisinės pagalbos atstovaujant jo interesus apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 92), 2014 m. spalio 28 d. pinigų priėmimo kvitas (serija LAT Nr. 776259) patvirtina nukentėjusiojo J. O. 1500 Lt išlaidas, turėtas dėl advokato Dariaus Paškausko teisinės pagalbos atstovaujant jo interesus apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 91), 2014 m. spalio 28 d. pinigų priėmimo kvitas (serija LAT Nr. 776260) patvirtina nukentėjusiojo P. T. 1500 Lt išlaidas, turėtas dėl advokato Dariaus Paškausko teisinės pagalbos atstovaujant jo interesus apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 90). Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji ar jų atstovai advokatai Darius Paškauskas ir Bogdanas Jermak atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė, susipažinti su baudžiamąja byla Vilniaus apygardos teisme atvyko advokatas Darius Paškauskas (t. 3, b. l. 71), baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2014 m. gruodžio 2 d. trijų teismo posėdžių metu, 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžių metu buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas dalyvaujant ir nukentėjusiųjų atstovams advokatams Dariui Paškauskui ir Bogdanui Jermak (t. 3, b. l. 79-83, 96-100). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, nuteistųjų turtinę padėtį (T. B. yra neįgalus, nustatytas 15 proc. darbingumas, V. B. ir Vy. B. dirbantys), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma turi būti atlyginta iš dalies – t. y. iš nuteistųjų T. B., V. B. ir Vy. B. priteisiant 210 eurų (po 70 eurų iš kiekvieno nuteistojo) nukentėjusiojo P. T. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir 210 eurų (po 70 eurų iš kiekvieno nuteistojo) nukentėjusiojo J. O. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistųjų T. B., V. B. ir Vy. B. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų T. B., V. B. ir Vy. B. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš kiekvieno nuteistojo T. B., V. B. ir Vy. B. po 70 eurų nukentėjusiajam P. T. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Priteisti iš kiekvieno nuteistojo T. B., V. B. ir Vy. B. po 70 eurų nukentėjusiajam J. O. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.