- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-09-18
- Bylos Nr.
- 1-2674-1033/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-67607-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rolandas Bužinskas
- Kaltinamasis
- A. V.
- Civilinis ieškovas
- M. K.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., a. k. (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, išsiskyrusi, aukštesniojo išsilavinimo, dirbanti (duomenys neskelbtini), gyvenanti Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteista,
kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
A. V. 2017 m. lapkričio 16 d., apie 20.00 val., krepšinio aikštelėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu dėl jos sumušto mažamečio sūnaus A. P., sudavė vieną smūgį delnu per žandą mažamečiam P. K., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukeldama jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
Kaltinamoji A. V. teisme savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad tą vakarą sūnų į namus iš lauko palydėjo draugė. Sūnaus veidas, rankos ir drabužiai buvo kruvini, ją ištiko šokas. Sūnus pasakojo, kad susipyko su P. (P. K.) ir P. jam trenkė kumščiu į nosį. Namuose ji buvo viena ir galvojo ką reikės daryti, ar vežti į gydymo įstaigą, buvo pasimetusi ir išsigandusi. Ji bandė sustabdyti kraujavimą, sūnų paliko namie, pasikvietė pagalbos ir išbėgo į aikštelę, kur žaidė vaikai. Norėjo paprašyti P., kad nuvestų pas savo tėvus, tačiau P. buvo išgėręs, nuo jo sklido alkoholio kvapas, galbūt bijojo, todėl nevedė pas tėvus. Ji klausinėjo kas atsitiko, kodėl jis sumušė jos vaiką. Norėjo, kad ir P. tėvai pamatytų situaciją, tačiau P. nevedė pas tėvus ir net nesakė kur gyvena. Ji nežino kur gyvena P.. Būdama emocijų ir šoko būsenoje, ji delnu pliaukštelėjo vieną kartą P. per skruostą. P. nieko nedarė, toliau liko žaisti su vaikais, o ji išėjo namo. Supranta, kad pasielgė negerai, tai daugiau nepasikartos, stengsis nekontaktuoti, kad tokių situacijų nebūtų. Jei kada taip atsitiks, kitaip spręs problemą. Dėl savo sūnaus kreipėsi į gydymo įstaigą, sūnui nustatyta nosies trauma, darė rentgeną, lūžio nerado, turi pažymą. Sūnus ėjo į mokyklą, paakyje buvo mėlynė savaitę laiko. Apie tai, kas buvo jos sūnui, niekam nepranešė, nes P. su mama buvo atėję atsiprašyti. Lyg viskas gerai buvo, bet 2017 m. gruodžio 5 d. buvo parašytas pareiškimas, apie kurį ji nežinojo. Dėl alkoholio nenori meluoti, bet vaikai taip pat sakė, kad P. buvo išgėręs, ji stovėjo apie 1 metro atstumu nuo P. ir jautė kvapą.
Civilinis ieškovas M. K. teisme palaikė 1000 eurų civilinį ieškinį dėl moralinės žalos sūnui. Paaiškino, kad pablogėjo santykiai su žmona, konfliktinė situacija namuose pasidarė po įvykio, sūnus jautėsi blogai. Prieš šitą bylą buvo pareikalauta 1000 eurų, situacija atitinkama. Jis tada prisipažino ir sumokėjo nesiginčydamas. Prašo adekvačiai ir sutinka, kad atlygintų dalimis. Nors po įvykio fizinių pasekmių sūnui nekilo, tačiau jis jautė įtampą tarp savo draugų, buvo raudonas skruostas.
Baudžiamoji byla išnagrinėta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnio nustatyta tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.
Apklausta ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad jos 13 metų sūnus A. P. apie 6 mėnesius bendravo su P. K., 14 metų amžiaus. Kartu mokosi toje pačioje progimnazijoje. P. į namus pas juos neateidavo, sūnus apie P. daug nepasakojo. Berniukai bendrai susitikdavo krepšinio aikštelėje (duomenys neskelbtini). Ji iš pašalinių asmenų girdėjo, kad P. rūko žolę, vartoja alkoholinius gėrimus, pati yra mačiusi P. neblaiviame stovyje. Ir tai žinodama ji neleido savo sūnui bendrauti su P.. 2017 m. lapkričio 16 d. vakare, tikslaus laiko negali nurodyti, jos sūnus išėjo į lauką sakydamas, kad eis žaisti į krepšinio aikštelę. Pažadėjo už valandos sugrįžti, tačiau ji jo nesulaukė, pradėjo nerimauti, todėl paskambino sūnui į mobiliojo ryšio telefoną, bet sūnus neatsiliepė. Po 15-20 min. ji išgirdo skambutį į buto duris. Atidariusi duris pamatė nepilnametę mergaitę G., pavardės nežino, apie 14 metų amžiaus (jos kontaktinio numerio nežino), kuri laikė sūnaus kuprinę ir laikė A. už parankės. Sūnaus veidas ir drabužiai buvo kruvini, sūnus verkė. Tuomet ji labai išsigando, kadangi yra medikė, puolė prie sūnaus, padėjo jam nuvalyti kraują ir stebėjo iš kur bėgo kraujas. Suprato, kad sūnui iš nosies ir iš burnos bėgo kraujas. Priekinis dantis klibėjo. Ji sūnaus pasiteiravo kas jį sumušė. Sūnus nieko jai pasakyti negalėjo, kadangi verkė, o paskui pasakė jai pavardę – K.. Tuomet ji pasiteiravo ar tai padarė tėvas ar sūnus (kadangi 2017-05-26 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad M. K. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žaidimo aikštelėje sudavė nenustatytą smūgių skaičių jos sūnui A. P. per galvą. Ikiteisminis tyrimas užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu). A. jai pasakė, kad jį sumušė P.. Tuomet ji pasiteiravo, kur buvo įvykis, sūnus jai atsakė, kad krepšinio aikštelėje (duomenys neskelbtini) ir ji, apsivilkusi striukę, nubėgo į aikštelę. Ji norėjo iškviesti policiją, tačiau pagalvojo, kad berniukas gali pasišalinti, ėjo link krepšinio aikštelės. Ant suoliuko pamatė sėdinčius nepilnamečius ir šalimai stovėjo P., kuris sumušė jos sūnų. Pamatęs ją, P. sparčiu žingsniu pradėjo lipti į kalną. Tuomet ji pradėjo šaukti, sakydama, kad P. sugrįžtų, nes norėjo pasikalbėti. Vaikai P. irgi šaukė, kad sugrįžtų. Tuomet P. sugrįžo, atsistojo šalia jos 1 metro atstumu. Ji P. pasiteiravo kas atsitiko ir kodėl jis sumušė jos sūnų. P. tylėjo ir nieko jai nesakė. P. tą vakarą buvo išgėręs, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Ji P. pasakė, kad jis yra girtas. Ji negali pasakyti ar bendraudama su P. vartojo necenzūrinius žodžius. P. paprašė kad jis ją nuvestų pas savo tėvus, nes ji nežino kur P. gyvena. P. jai pasakė, kad tėvų nėra namuose. Ji jam pasakė, kad jeigu jis sulaužė jos sūnui nosį ar išmušė dantį, tai tuomet reikia kažkaip spręsti situaciją. P. pasakė, kad nieko tokio ir tėvai užmokės. Bekalbant su P. suprato, kad jis nesigailėjo dėl savo tokio poelgio prieš jos sūnų, jis neatsiprašė dėl savo poelgio, susidarė įspūdis kad nepilnamečiui tai nerūpėjo, todėl ji, būdama apimta nevilties, nerimo dėl savo sūnaus sveikatos ir P. elgesio nesusivaldė ir pliaukštelėjo jam vieną kartą rankos delnu per skruostą, tai yra sudavė antausį. Tuomet ji P. pasakė, kad sekančią dieną nueis į mokyklą ir praneš apie minėtą įvykį, tačiau į mokyklą ji nenuėjo, nes su sūnumi vyko į Antakalnio polikliniką dėl sūnaus patirtų nosies sužalojimų ir nustatyti ar nėra nosikaulio lūžio ar kitų sužalojimų. Po to ji išėjo namo, paliko P. aikštelėje. Namuose buvo su sūnumi, padėjo sūnui nusiraminti. Po įvykio, praėjus 3-4 dienom, pas ją į namus atėjo P. K. kartu su mama ir abu atsiprašė jos dėl P. elgesio jos sūnaus atžvilgiu. P. mama pasakė, kad jos sūnus turi daug problemų, kokių konkrečiai neįvardino, todėl atsiprašė. Ji P. mamai ir berniukui pasakė, kad atleidžia, paprašė, kad P. daugiau nekonfliktuotų ir nekontaktuotų su jos sūnumi. P. mama paprašė jos kontaktinio numerio, kurį ji davė ir po kelių dienų sulaukė skambučio iš P. mamos, kuri pasakė: „Tu mūsų vaiką mušei, todėl dabar tau bus“. Suprato, kad tai buvo kaip grasinimas jos atžvilgiu. P. motinai pasakė, kad šiuo metu yra darbe ir kalbėti su ja neturi laiko bei paprašė, kad jai daugiau neskambintų. Mano, kad P. tėvai jai kerštauja dėl ankstesnio įvykio, kurio metu buvo sumuštas jos vaikas, o būtent jos sūnų sumušė M. K.. Parodo, kad jos sūnui kairėje veido pusėje buvo poodinės kraujosruvos. Ji nuoširdžiai gailisi dėl to, kad nesusivaldė ir sudavė antausį P., tiesiog bandė ginti savo sūnaus interesus. Ji viena augina savo mažametį vaiką A., prašo į tai atsižvelgti. Šiuo metu padengti neturtinę žalą nukentėjusiajai pusei finansiškai neturi galimybės, įsidarbino naujame darbe (b. l. 38, 41).
Nukentėjusysis nepilnametis P. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad visi jo pažįstami po pamokų ateina žaisti krepšinį į krepšinio aikštelę (duomenys neskelbtini), todėl 2017 m. lapkričio 16 d. vakare, tikslaus lako nurodyti negali, jis nuėjo į minėtą krepšinio aikštelę ir pamatė krepšinio aikštelėje draugą A., kuriam dabar 14 metų. Su A. jie yra draugai, tačiau A. jį pravardžiavo. A. jį pravardžiavo ne pirmą kartą, kodėl jis taip elgėsi nežino. Jis A. ne kartą sakė, kad jam nepatinka, kaip jis jį vadina. Jis pats A. nėra pravardžiavęs. Su A. jie pažįstami apie 3-4 metus. Krepšinio aikštelėje buvo ir kitų žmonių, buvo nepilnamečiai, daugelių vardus ir pavardes gali nurodyti. Krepšinio aikštelėje visi žaidė krepšinį. Kadangi A. jį pradėjo pravardžiuoti, išvadindamas įvairiais žodžiais, jam tai nepatiko, todėl jis A. perspėjo, sakydamas, kad jam tai nepatinka ir jeigu A. dar kartą jį pravardžiuos, jis jam trenks. Tuomet A. vėl pradėjo jį pravardžiuoti ir jis vieną kartą rankos kumščiu sudavė A. smūgį į žandą, A. pradėjo bėgti iš nosies kraujas. A. verkė, išėjo iš aikštelės ir jis suprato, kad A. nuėjo namo. Jis atsisėdo ant suoliuko ir liko aikštelėje. Po 10-15 min. į krepšinio aikštelę atėjo A. mama, pažįsta ją, kadangi yra matęs. A. mama pradėjo rėkti, vartodama keiksmažodžius, vadindama jį necenzūriniais žodžiais. A. mama jam reiškė pretenzijas, kad jis galėjo jos sūnui A. sulaužyti nosį. Moteris buvo viena, be A.. Jis tylėjo ir nieko nesakė. Tuomet moteris su delnu trenkė jam per dešinį skruostą, dėl ko jis juto fizinį skausmą. Įvertinus fizinį skausmą 10 balų sistema duotų 6 balus. Nuo smūgio sudavimo jo skruostas paraudo, mėlynių nebuvo. Į gydymo įstaigą dėl smūgio sudavimo rankos delnu nesikreipė. Moteris paskui išėjo namo. Jis grįžęs namo papasakojo tėvui apie minėtą įvykį. Su A. po minėto įvykio buvo susitikęs gimnazijoje, jie nebendravo, vis dar yra susipykę. Daugiau nieko pridurti neturi (b. l. 25).
Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. lapkričio 16 d., apie 21.00 val., būnant namuose, kartu su žmona L. K. (yra išsiskyrę, bet gyvena kartu) iš lauko grįžo jų sūnus P. K., kuris papasakojo, kad apie 20.00 val. tarp jo ir draugo A. (duomenų nežino), gyvenančio (duomenys neskelbtini) (buto nežino), įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jo sūnus P. K. su ranka sudavė A. per veidą. Vėliau po suduoto smūgio, A. nuėjo namo ir pasikvietė savo mamą A. V. (pateikia telefono numerį). A. V. jis nepažįsta, tačiau teko su ja bendrauti telefonu. Sūnus taip pat pasakojo, kad atėjusi A. mama pradėjo ant jo sūnaus P. K. šaukti (ką šaukė, jis nežino) ir su ranka sudavė jam per veidą į kairės pusės skruostą. Po incidento sūnus iš karto namo negrįžo, žaidė lauke. Apie įvykį jam pasakė tą pačią dieną, vėliau vakare. Dėl incidento sūnus sužalojimų nepatyrė. Po įvykio policijos nekvietė, nes norėjo išsiaiškinti situaciją patys, be policijos pagalbos. Po kelių dienų (2-4 dieną, tiksliau neatsimena), jo žmona L. K. nuėjo pas A. V. išsiaiškinti įvykio aplinkybių, pabendrauti su A. V.. Pabendravus su A. V. jie nusprendė 2017 m. gruodžio 5 d. kreiptis į policiją, parašė pareiškimą. Nori, kad būtų atkreiptas dėmesys, kad tokie atvejai nesikartotų (b. l. 16).
Liudytoja L. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie 2017 m. lapkričio 16 d. įvykį ji sužinojo tik praėjus savaitei laiko, kai pastebėjo sūnaus P. K. keistą elgesį namuose ir pabendravusi su kiemo vaikais. Paklausus sūnaus kas atsitiko, sūnus jai papasakojo, kad 2017 m. lapkričio 16 d. apie 18.00 val. jis sukonfliktavo su savo kiemo draugu A. (duomenų nežino). Tarp jos sūnaus ir A. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jos sūnus P. K. su ranka sudavė kiemo draugui A. per veidą. Po įvykio A. nuėjo namo ir po kurio laiko atėjo A. mama A. (duomenų nežino). A. nepažįsta, su ja susipažino po šio įvykio. Atėjusi A. mama, kaip teigė jos sūnus, ant jos sūnaus P. K. šaukė (vartojo necenzūrinius žodžius, kokius nežino) ir ranka sudavė jos sūnui per veidą. Sūnus pasakojo, kad jam labai skaudėjo, jis jautė fizinį skausmą. Sužinojusi apie šį įvykį, ji kartu su savo sūnumi P. K. nuėjo pas A. pasikalbėti, išsiaiškinti situaciją, sutaikyti vaikus. Kadangi A. tuo metu namuose nebuvo, pabendravo su A. ir apsikeitė telefonais, kad ateityje galėtų spręsti panašaus pobūdžio tarp jų vaikų kylančias situacijas. Po šio įvykio su vyru M. K. jie nuvyko į policiją ir paaiškino pareigūnams situaciją bei nusprendė parašyti pareiškimą, kadangi pabendravo su tyrėja (vardo ir pavardės nežino), tyrėja susisiekė su A. ir A. prisipažino, kad trenkė jų sūnui. Minėto įvykio ji nematė, viską sužinojo iš sūnaus (b. l. 18).
Liudytoja nepilnametė G. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. lapkričio 16 d., apie 17.00 val., kartu su pažįstamu P. K., A. sėdėjo krepšinio aikštelėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), netoli 22 namo. Kiek ji žino, jai pažįstami pasakojo, kad A. su P. buvo susipykę. Jie ilgai buvo pažįstami, nuo vaikystės ir draugavo. Dėl ko jie susipyko ji pasakyti negali, nežino. Po tam tikro laiko A. pradėjo žodžiais kabinėtis prie P., vadindamas jį įvairiais necenzūriniais žodžiais. P. paprašė jo taip nevadinti ir perspėjo, kad jeigu A. ir toliau vadins jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, tai pats gaus atgal, tai yra suduos A. smūgį. Tiksliai neatsimena, tačiau A. P. kelis kartus išvadino įvairiais necenzūriniais žodžiais. P. supykęs nusiėmė striukę, padavė jai palaikyti striukę ir piniginę, atsistojo prie A. ir vieną kartą kumščiu sudavė jam į veido pusę. A. nuo smūgio parkrito ant žemės, pradėjo verkti. Ji iškart priėjo prie A., pasiteiravo ar viskas gerai. A. visą laiką laikė delną padėjęs ant nosies. Paprašė patraukti ranką ir pamatė kaip A. iš nosies bėgo kraujas. Tuomet A. paprašė jį palydėti iki namų, ji padėjo atsikelti nuo žemės, prilaikydama lydėjo namo. Iki namų ėjo apie 5 min, atėjo viršutinį aukštą, duris atidarė A. mama, kuri pasiteiravo A. kas atsitiko. Ji pasakė, kad jis pats papasakotų kas konkrečiai įvyko ir grįžo į krepšinio aikštelę, kur vis dar sėdėjo P.. Po 10-15 min. pamatė ateinančią A. mamą. P. pamatęs moterį, pasiėmė savo kuprinę ir bandė šalintis, lipti į kalniuką. Ji ir kiti nepilnamečiai vaikai sakė P. sustoti ir likti pasikalbėti su A. mama. P., išgirdęs jų prašymą sustojo. A. mama prašė, kad jis pas ją ateitų kadangi norėjo su juo pasikalbėti. A. mama paklausė P., ką jis darė, kad jis galėjo išmušti jos sūnui A. dantį, kad daug kraujo bėgo. P. pasakė, kad žino kas buvo, neneigė sudavęs smūgį A.. A. mama priėjo prie P. arčiau, sakydama ir klausdama kur jis gyvena, ar jo tėvai namuose, nes norėjo pasikalbėti su jo tėvais. P. pasakė savo adresą. Atsimena, kaip A. mama vieną kartą sudavė vieną smūgį delnu P. per veidą, pataikė į žandą. P. ir toliau ramiai sėdėjo. Mama dar kartą įspėjo kad bus pokalbis su tėvais ir išėjo. Tuomet ji su P. liko apie 10 min. krepšinio aikštelėje ir paskui ji išėjo namo (b. l. 33).
M. K. pareiškimas patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 5 d. jis pranešė apie savo sūnui P. K., gim. 2004 m., fizinio skausmo sukėlimą (mušimą per veidą), kurį sukėlė jo kiemo draugo mama A. V. (nurodomi žinomi duomenys). Įvykis įvyko 2017 m. lapkričio 16 d., apie 20.00 val., krepšinio aikštelėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), stebint apie 10 kiemo vaikų (b. l. 2).
Įvykio registracijos kortelėje užfiksuota, kad 2017 m. gruodžio 7 d. gauta M. K. pateikta informacija, kad 2017 m. lapkričio 16 d., apie 20.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nepilnamečiui sūnui draugo motina trenkė per veidą. 2017 m. gruodžio 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 6-8).
Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 29 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta - krepšinio aikštelė Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo. Apžiūros metu įvykiui reikšmingų aplinkybių nepastebėta. Apžiūra užfiksuota fotolentelėje (b. l. 11-13).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 20/2018 (01) patvirtina, kad 2018 m. sausio 2 d. specialistas apžiūrėjęs P. K. pateikė išvadą, kad po įvykio 2017 m. lapkričio 16 d. P. K. objektyvių kūno sužalojimų nekonstatuota. Nesant sužalojimų požymių, nėra pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo mastą bei atsakinėti į užduotyje pateiktus klausimus. (b. l. 21).
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalis nustato, jog tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad kaltinamosios A. V. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra visiškai įrodyta. Jos kaltę patvirtina anksčiau nurodytų įrodymų visuma, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu, M. K. pareiškimas, įvykio registracijos kortelės duomenys, pačios kaltinamosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Kaltinamosios veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui.
Kaltinamosios A. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Taip pat teismas pripažįsta lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltinamoji nusikalstamą veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.). Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-12-21 nutarimas Nr. 29 “Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis” bei kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017).
Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2013).
Pagal BK 37 straipsnį, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam nepilnamečiui P. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, kai kaltinamoji A. V. delnu sudavė vieną smūgį P. K. į skruostą, todėl darytina išvada, jog nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, kad kaltinamajai negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veiklos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Asmens kaltės turinys, jo forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 16 d. krepšinio aikštelėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), konfliktas įvyko tarp dviejų mažamečių A. P. (kuriam įvykio metu buvo tik ką suėję 13 metų) ir P. K. (kuris įvykio metu buvo 13 metų 8 mėnesių amžiaus). Konflikto metu P. K. panaudojo fizinį smurtą prieš A. P., t. y. supykęs, kumščiu vieną kartą trenkė į veidą A. P., dėl ko pastarasis iš karto nukrito ant žemės ir pradėjo verkti, iš nosies pradėjo tekėti kraujas. Apsiverkusį ir kruviną A. P., liudytoja nepilnametė G. G. (15 metų 8 mėnesių amžiaus) nuvedė į namus, kur juos pasitiko A. P. mama A. V.. G. G. grįžo į krepšinio aikštelę, kur vis dar sėdėjo P. K.. Sūnui papasakojus kas atsitiko, A. V., būdama streso būsenoje, išbėgo į krepšinio aikštelę, norėdama iškilusią problemą spręsti su smurtavusio P. K. tėvais. Po 10-15 minučių A. V. atbėgus į aikštelę, P. K. pradėjo šalintis, tačiau įkalbėtas aikštelėje buvusių kitų nepilnamečių sustoti ir pasikalbėti su A. P. mama, pasiliko. A. V. paklausė P. K., kodėl jis taip padarė, paaiškino, kad galėjo išmušti sūnui dantį, klausė kur gyvena jo tėvai, ar jie yra namuose, norėjo pasikalbėti su P. K. tėvais. P. K. neneigė sudavęs smūgį A. P., tačiau daugiau nieko neaiškino. Vėliau, kažkuriuo momentu, A. V. vieną kartą delnu sudavė P. K. į žandą, po ko dar kartą įspėjo P. K., jog bus pokalbis su tėvais, ir išėjo namo. P. K. toliau buvo ramus, pasiliko aikštelėje. P. K. teiginių, kad A. V. rėkė ant jo, vartodama keiksmažodžius, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja G. G. parodė, kad A. V. prašė ir norėjo pasikalbėti su P. K., todėl tiek ši liudytoja, tiek kiti buvę nepilnamečiai įkalbinėjo P. K. pasikalbėti su A. V.. Liudytoja G. G. savo parodymuose nenurodė, kad A. mama keikėsi ir rėkė. Priešingai - teigė, kad A. V. klausinėjo P. K.. Nukentėjusiojo P. K. tėvas M. K. patvirtino, kad būnant su L. K. namuose sūnus sugrįžo apie 21.00 val. ir tėvui papasakojo apie konfliktą su A. P., kurio metu P. K. ranka sudavė A. P. per veidą, o vėliau po suduoto smūgio atėjo A. P. mama A. V., kuri rėkė ant P. K. ir sudavė jam ranka į veidą. Po šio incidento P. K. iš karto negrįžo, žaidė lauke. Po kelių dienų žmona nuėjo pabendrauti su A. V., tada nusprendė rašyti pareiškimą policijai, kurį parašė 2017 m. gruodžio 5 d.
Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, nustatyta, kad kaltinamoji A. V., kaltinama nesunkaus nusikaltimo padarymu, nėra teista ar bausta administracine tvarka, dirbanti, yra išsituokusi ir viena augina sūnų, savo kaltę visiškai pripažino visiškai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, nuoširdžiai gailėjosi padariusi nusikalstamą veiką, yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra sunkinančių aplinkybių, pažadėjo, kad daugiau tokie dalykai nepasikartos.
Įvertinęs A. V. padarytą nusikaltimo pobūdį, pačios veikos pavojingumo laipsnį, pažeistas įstatymo saugomas vertybes, tyčios turinį ir jos kryptingumą, veikos motyvus ir tikslus (nusikalstama veika prieš mažametį, kuriam 13 metų 8 mėnesiai, padaryta spontaniškai, būnant stresinėje būsenoje dėl savo sumušto sūnaus, siekiant išspręsti susidariusią situaciją su smurtavusiu pačiu nukentėjusiuoju ir jo tėvais, netiesioginę tyčios formą), į tai, kad įvykio kilimą nemaža dalimi lėmė paties nukentėjusiojo P. K. netinkamas elgesys, naudojant smurtinius veiksmus prieš A. P., žala nėra didelė, teismas mano, kad kaltinamajai A. V. gali būti taikomos BK 37 straipsnio nuostatos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. V. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl A. V. BK 37 straipsnio pagrindu atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl šios veikos mažareikšmiškumo.
Civilinis ieškovas M. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, nes jo sūnui P. K. buvo suduotas smūgis delnu per žandą, sukeliant skausmą. Po šio įvykio sūnus jautėsi pažemintas, jautė įtampą savo bendraamžių tarpe (b. l. 28-29). Teisme civilinį ieškinį M. K. palaikė ir prašė jį tenkinti.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.520 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas atsižvelgia į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pasekmių kilimo priežastį, nukentėjusiojo veiksmus ir kaltinamosios kaltę (vieną kartą delnu sudavė į skruostą, kuris paraudo, tačiau jau po valandos, sugrįžus į namus, nieko nesimatė, smūgio metu buvo jaučiamas fizinis skausmas, kuri nukentėjusysis apibūdino, kaip truputį didesnį nei vidutinį, į medikus nesikreipė), pavojingumą, pasekmes (jokių liekamųjų reiškinių nėra likę), į kaltinamosios šeimyninę ir turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas mano, kad civilinio ieškovo M. K. prašoma 1000 Eur neturtinė žala yra per didelė, todėl mažintina ir iš kaltinamosios A. V. priteistina M. K. naudai 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo (BPK 109 str., 115 str., CK 6.250 str.).
Ikiteisminio tyrimo metu A. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 39-40), nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis BPK 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 4 dalimi, 304-307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
A. V., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Civilinio ieškovo M. K. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš A. V. 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.