Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal T. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimo, kuriuo T. Š. nubaustas pagal ATPK 41³ str. 1 d. 868 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

T. Š. 2016-10-03 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. VDIP-7354916416 už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, savo vadovaujamos įmonės darbo objekte, laiptinės renovacijos darbams, (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nesudaręs darbo sutarties, esant šalių susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio, teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą, nelegaliai įdarbino ir leido dirbti glaistymo – dažymo darbus 2016 m. rugsėjo 2 d. L. D., gim. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu T. Š. pažeidė DK 93 str., 95 str., 99 str., 98 str. 1 d. 1 p. reikalavimus. Tokie T. Š. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str. 1 d.

Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (LVAT nutarimas Nr. N-662-14-13). Mano, kad teismas, neatsižvelgdamas į šias nurodytas faktines aplinkybes, padarytų grubius materialinės bei procesinės teisės pažeidimus bei pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą bei iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, privalėtų būti aiškintini kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (LAT nutartis Nr. 2AT-7-3-2013). Pažymi, kad teismas, šioje byloje priimdamas sprendimą ir T. Š. pripažindamas kaltu pagal ATPK 41³ str. 1 d., daugiau rėmėsi savo vidiniu įsitikinimu, kurį teismui suformavo prieštaringi liudytojos R. G. bei L. D. parodymai teisme, o ne įrodymų visuma, kuri nurodo priešingas aplinkybes. Apeliantas mano, jog L. D. neįrodžius darbdavio atsakomybės, visos abejonės dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės turėtų būti aiškinamos apelianto naudai. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta aukščiau bei į tai, kad L. D. darbus pradėjo savavališkai, neturėdamas su T. Š. jokio susitarimo ar jo prašymo atlikti tam tikrus darbus (T. Š. nebuvo objekte), nesant šalių susitarimo dėl darbo vietos, darbo funkcijų bei darbo užmokesčio, darbo laiko, trukmės ir kitų sąlygų, prašomas R. G. (daugiabučio namo gyventojos) savo sąskaita, fizine jėga bei rizika savavališkai atliko darbus daugiabučio namo devintame aukšte, mano, kad administracinė byla, vadovaujantis ATPK 250 str. 1 d., turi būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymas) 3 str. 2 d. 3 p. be kita ko numato, kad perkvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 1 dalį, švelnesnė administracinė atsakomybė yra tada, kai už padarytą veiką ANK nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu dešimt eurų mažesnis. ANK 95 str. 1 d. už veiką, dėl kurios padarymo administracinėn atsakomybėn patrauktas T. Š., numato baudą nuo 1000 iki 5000 Eur. ATPK 41³ str. 1 d. už veiką, dėl kurios padarymo T. Š. paskirta nuobauda, numatė baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 Eur. Kaip matyti, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs ANK administracinėn atsakomybėn patraukto T. Š. teisinės padėties, ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 str. prasme, nešvelnina, todėl jo veika neperkvalifikuotina ir apeliacinis skundas, vadovaujantis ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 str. 4 d., nagrinėjamas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apelianto skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad T. Š. padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės yra pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. T. Š. versija, neva jis, būdamas įmonės direktoriumi, nesudaręs darbo sutarties neleido L. D. dirbti, jam tik aprodė darbo vietą, tačiau L. D. pradėjo dirbti savo iniciatyva niekieno neprašomas, yra visiškai paneigta byloje surinkta medžiaga, kurią sudaro: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 12); nelegalaus darbo tyrimo aktas (b. l. 3); fotonuotrauka, kurioje užfiksuota T. Š. atsiųsta žinutė su laiptinių kodais į L. D. telefoną (b. l. 4); VDI 2016-09-05 gautas L. D. prašymas ištirti nelegalaus darbo faktą (b. l. 5); 2016-09-08 L. D. paaiškinimas (b. l. 6); VSDFV informacinės sistemos duomenys dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, tarp kurių nėra L. D. (b. l. 7); 2016-09-16 R. G. paaiškinimas dėl jos gyvenamajame name atliktų darbų (b. l. 8); UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo skelbimas (b. l. 8); VDI užfiksuotas vaizdo įrašas darbo vietoje (b. l. 14), liudytojų L. D. ir R. G. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai (b. l. 29-30), iš dalies liudytojo A. M. parodymai (b. l. 30-31).

ATPK 41³ str. 1 d. numato atsakomybę darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį ir užtraukia baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 Eur iki 2896 Eur. DK 98 str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 str. nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią <...>. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str., o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p. būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (LAT nutartis Nr. 2AT-19-2013). Pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 241).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius T. Š. kaltinančius įrodymus, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų L. D. ir R. G., betarpiškai stebėjusių daromą pažeidimą, pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymas, L. D. rašytiniais paaiškinimais, taip pat šių liudytojų paaiškinimais, užfiksuotais vaizdo medžiagoje, kurie visi kartu šiuo atveju yra kertiniai ir kuriais vienareikšmiškai paneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliama versija.

Sistemiškai vertinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje ir jo įmonėje dirbusio liudytojo parodymus matyti, kad T. Š. pateikiama jį teisinanti įvykio versija yra nelogiška ir prieštaringa, ji neatitinka kitų byloje esančių duomenų. Visų pirma, pastebėtina, jog T. Š. nurodo prieštaringas aplinkybes dėl savo ketinimų įdarbinti L. D.. Pirmos instancijos teismo posėdyje jis nurodė, kad jis pasikvietė L. D. į darbo vietą, jam aprodė darbus, L. D. papasakojo, kokius moka dirbti darbus, po ko T. Š. pasakė, jog dabar L. D. įdarbinti negali, todėl liepė ateiti kitą dieną. Tokiu būdu jis teigė žadėjęs L. D., jog darbo sutartis su juo bus sudaryta vėliau. Tačiau savo apeliaciniame skunde T. Š. nurodo, kad jau pirmo pokalbio metu jam buvo aišku, kad su tokiu asmeniu dirbti negalintis, ir jam tiesiog leido apsižiūrėti objekte. Taigi T. Š. apeliaciniame skunde jau teigia, jog apskritai (nei kitą dieną, nei po trijų dienų) nežadėjo įdarbinti L. D.. Akivaizdu, jog tokie T. Š. paaiškinimai yra ne tik prieštaraujantys vieni kitiems, tačiau ir neatitinkantys elementarios logikos: pagal T. Š. teisme pateiktą versiją, jis pasikvietė darbuotoją į konkrečią darbų atlikimo vietą vien tam, kad parodytų nesutvarkytą laiptinę ir paklaustų, ar būsimas darbuotojas sugeba atlikti tipinius glaistymo ir dažymo darbus (kurie buvo nurodyti skelbime), ir nors L. D. sugebėjimų niekaip netikrino, nereikalavo juos patvirtinančių dokumentų, jau po 2 minučių pokalbio nurodė, jog reikia susitikti kitą dieną, nes šiandien nėra laiko pasirašyti darbo sutartį. Apeliaciniame skunde jis nurodo, jog pasikvietęs tik aprodyti tipinių glaistymo ir dažymo darbų, iš karto suprato, kad L. D. jam netinka, yra konfliktiškas, ir vien tik vedamas pagarbos asmeniui, kuri neva buvo nulemta noro, jog L. D. neprarastų motyvacijos darbui, leido jam apžiūrėti objekte vykdomus darbus. Akivaizdu, jog T. Š., nesiekdamas, kad įprastus vidaus apdailos darbus atliekantis darbuotojas nedelsdamas pradėtų darbą, jį būtų kvietęs į įmonės biurą, kur būtų galėjęs supažindinti būsimą darbuotoją su darbo sąlygomis, jų specifika, darbo saugos reikalavimais, tačiau ne tiesiai į remonto vietą, kur atliekami statybos darbai. Juolab, kad pats T. Š. nurodė, jog tą dieną tame objekte laiptinės remonto darbai buvo baigiami, tad neva kitą dieną priėmus L. D., jam jau tektų dirbti kitoje vietoje, todėl nebuvo jokio reikalo darbuotoją supažindinti su konkrečiomis tos laiptinės remonto subtilybėmis. Be to, pats T. Š. nurodo, kad darbų su L. D. ilgai neaptarinėjo, su juo pašnekėjo vos kelias minutes, tada nurodė neturįs laiko (o kaip teigia apeliaciniame skunde, iš tiesų neva supratęs, kad žmogus konfliktiškas), kad darbo sutartis bus iškart nepasirašyta, ir išvyko. Pažymėtina ir tai, jog po susitikimo su darbuotoju, kurio, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, jis net nežadėjo įdarbinti, T. Š. vis tiek leido L. D. be jo priežiūros apžiūrėti darbus laiptinėje neva dėl noro išlaikyti darbuotojo motyvaciją, nors tokia priežastis taip pat nelogiška, nes T. Š. nebeturėjo jokio tikslo motyvuoti asmens, kurio jis neplanavo įdarbinti.

Neįtikima ir T. Š. versija, kad L. D. neva pradėjo dirbti glaistymo ir dažymo darbus savo iniciatyva, nesusitaręs su apeliantu dėl darbų, kuriuos jis turi padaryti, vadovui nenurodžius vietų, kurias reikia glaistyti, jam nesuteikus ir pačiam pasiėmus reikalingas medžiagas darbui. Akivaizdu, jog darbuotojui atėjus tik į pokalbį dėl darbo, T. Š. nurodžius, jog tą dieną jis nebus priimamas ir nenurodžius, jog reikia padaryti konkrečius darbus, naudojant konkrečias darbdaviui priklausiusias medžiagas, L. D. nebūtų nieko dirbęs, nes už tai negautų darbo užmokesčio. Be to, T. Š. nurodo, jog išgirdęs, kad jam darbas nebus suteiktas, L. D. buvo labai supykęs, o tai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją, jog darbuotojas nieko neprašytas, savavališkai atliko apdailos darbus, daro dar labiau neįtikimą. Šiame kontekste pastebėtina, jog T. Š. teikiamą versiją, neva L. D. buvo tik pašalinis asmuo, kuriam buvo leista apžiūrėti laiptinėje atliekamus darbus, iš dalies paneigia ir kartu legaliai dirbusio A. M. parodymai. Šis liudytojas nurodė, jog jis rodė darbus L. D., matė, kaip jis dažė su įmonės medžiagomis. Akivaizdu, jog, jei A. M. nebūtų gavęs nurodymo iš įmonės vadovo dėl L. D. (parodyti jam darbus, kuriuos reikia atlikti, leisti naudotis medžiagomis), tokiam pašaliniam asmeniui pradėjus eikvoti įmonės medžiagas pagal namo gyventojos (R. G.) pageidavimus, jis be jokios abejonės būtų apie tai pranešęs vadovui, taip pat nurodęs nustoti naudoti dažus ar glaistą, tačiau to nepadarė. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog T. Š. buvo žinoma apie L. D. darbą, ir šis asmuo dirbo jo leidimu.

Analizuojant T. Š. ir liudytojo A. M. parodymus kartu su liudytojų L. D. ir R. G. parodymais, duotais pirmos instancijos teismo posėdyje, bei šių asmenų paaiškinimais raštu (b. l. 6, 8) ir žodžiu vaizdo medžiagoje (b. l. 14) matyti, jog T. Š. veiksmuose galima konstatuoti visus nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: pirma, byloje neginčijamai nustatyta, jog L. D. pradėjo dirbti realiai: jis atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ remontuojamos laiptinės remonto darbus - naudodamas įmonės medžiagas pagal įmonės vadovo ir kitų darbuotojų nurodymus, glaistė sienų siūles ir įtrūkimus bei dažė, taigi atlikdamas valinius veiksmus darbo vietoje, savo darbu kurdamas pridėtinę vertę darbdaviui, L. D. realiai veikė T. Š. vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai; antra, darbdavio (T. Š. atstovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir nelegalaus darbuotojo L. D. santykiai turėjo darbo sutarties požymių. L. D. į darbo vietą atvyko pagal darbo skelbimą, kuriame buvo ieškoma kruopštaus dažytojo, jis nurodė, jog atvykus, su juo buvo susitarta, jog jis atliks vidaus apdailos darbus, parodyta, kaip ir ką daryti, susiderėta dėl darbo užmokesčio, kuris iš pradžių turėjo būti 2,5 Eur, o vėliau kilti iki 4 Eur už valandą, t. y. darbdavys ir darbuotojas susitarė dėl tam tikro darbo atlikimo. L. D., be jokios abejonės, suprato, jog jis susitarė dėl darbo, ir atliko darbo funkcijas, vadovaudamasis gautais nurodymais ir tikėdamasis gauti darbo užmokestį; trečia, analizuojant bylos medžiagą matyti, jog egzistuoja ir trečiasis nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvusis požymis – apie L. D. įdarbinimą prieš vieną darbo dieną nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai.

Apeliaciniame skunde L. Š. daug dėmesio skiria tiksliam L. D. darbo laiko nustatymui, nurodo, kad L. D. nurodė netikslų darbo pradžios laiką, jis nesutampa su jo L. D. išsiusta trumpąja žinute, be to, nesutampa ir A. M. nurodomas darbo pabaigos laikas, kas neva leidžia daryti išvadą, jog L. D. parodymai yra melagingi. Iš tiesų, matyti, jog L. D. nurodo ne visiškai sutampančius darbo laikus: VDI užfiksuotame įraše jis nurodo, kad dirbo nuo 9.00 val. iki 17.30 val., o pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog dirbo nuo 9.20 val. iki 16.50 val., vis dėlto ir pats apeliantas skunde pripažįsta, jog tokie netikslumai nėra esminiai. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog L. D. nurodo, kad į patalpas įėjo tik gavęs trumpąją žinutę, o ji jam atsiųsta 9.52 val., ir tai taip pat neva patvirtina, jog L. D. davė melagingus parodymus. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismo posėdis (2016-11-28) vyko praėjus beveik 3 mėnesiams po L. D. nelegalaus darbo (2016-09-02), todėl tokie liudytojo parodymo netikslumai, susiję su keliasdešimties minučių paklaida nurodant darbo pradėjimo laiką, ar būdą, kaip jis įėjo į patalpas (pats liudytojas nurodė, kad tikslai nebeprisimena), kuriose jis dirbo, šiuo atveju nelaikytini esminiais ar, juo labiau, rodančiais liudytojo parodymų melagingumą, suinteresuotumą ar šališkumą. Byloje surinktais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog L. D. buvo laiptinėje, kurioje vyko darbas, ir ten tam tikrą laiką atliko apdailos darbus (to neginčija ir pats T. Š., nepaneigia ir jo versiją palaikantys liudytojo A. M. parodymai). Kartu pažymėtina ir tai, jog T. Š. yra nubaustas dėl to, jog apskritai 2016-09-02 leido dirbti L. D. su juo nesudarius darbo sutarties, tiksli darbo laiko trukmė ar L. D. laiptinės spynos atsirakinimo būdas (ar jį įleido viduje buvę darbuotojai, ar jis į vidų įėjo 9.52 val., gavęs darbdavio žinutę) jo kaltės klausimui reikšmės neturi.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog L. D. atlikti konkrečius darbus neva liepė R. G. (kuri galimai žadėjo ir sumokėti darbuotojui), o ne T. Š., ir tai neva patvirtina liudytojų R. G., A. M. ir paties nelegaliai dirbusio L. D. parodymai, tačiau apygardos teismas negali sutikti su tokiu apelianto pateikiamu aplinkybių vertinimu. Visų pirma, pastebėtina, jog darbus L. D. atliko ne gyventojos namuose, tačiau bendro naudojimo laiptinėje, todėl R. G. neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo privačiai samdyti L. D. darbams, kuriuos ir taip turėjo atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kita vertus, R. G., duodama parodymus nurodė, jog ji yra namo bendrijos ir valdybos narė, todėl visiškai nenuostabu ir suprantama, kad būdama namuose, ji atidžiai sekė namo bendro naudojimo patalpų remonto darbus ir davė pastabas dėl darbų kokybės bei išreiškė prašymus dėl smulkmenų, kurios turi būti ištaisytos (nurodė vietas, kurias reikia užglaistyti). Todėl tai, jog R. G. kalbėjosi su L. D. dėl darbų atlikimo, kaip tai nurodo tiek liudytojas A. M., tiek ir nelegaliai dirbęs liudytojas L. D., ne tik kad nepaneigia T. Š. kaltės, tačiau patvirtina R. G. parodymus, jog ji matė dirbantį L. D., kuris atliko apdailos darbus laiptinėje, ir tai, kad jai nekilo abejonių, jog jis yra vienas iš įmonės, atliekančios laiptinės remontą, darbuotojų.

Pastebėtina, jog apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, jog tiek R. G., tiek ir L. D. turėjo pagrindą apkalbėti T. Š. dėl neva tarp jų susiklosčiusių konfliktiškų santykių. Nors apeliantas teigia, kad L. D. galėjo turėti priežastį duoti melagingus parodymus prieš T. Š., nes susinervino, kad jo nepriėmė į darbą, ir dėl šios priežasties jis viską taip suorganizavo, pasitelkęs į pagalbą R. G., tačiau toks tvirtinimas yra visiškai nelogiškas. Neįtikima būtų, jog darbuotojas, atvykęs į darbo pokalbį, išgirdęs atsakymą, jog galės būti įdarbintas tik po kelių dienų, be darbdavio žinios pradėtų dirbti jam nepavestus darbus, jį matytų ir toleruotų kiti įmonės darbuotojai, ir po to, praėjus 2 dienoms (po savaitgalio), jis nuvyktų į Valstybinę darbo inspekciją, kur melagingai praneštų, jog nelegaliai dirbo, be to, įkalbėtų namo gyventoją jo naudai duoti melagingus parodymus, ir visa tai darytų vien dėl to, kad buvo supykęs, jog tą pačią dieną negavo darbo. Akivaizdu, jog L. D. į Darbo inspekciją nuvyko tuomet, kai T. Š. jam nesumokėjo, nurodęs, kad jis dirbo nekokybiškai, ir jis norėjo atgauti pinigus už savo išdirbtą laiką, taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog L. D. turėjo kokį nors suinteresuotumą meluoti ar apkalbėti T. Š., juo labiau, kad iki 2016-09-02 jie nebuvo pažįstami – L. D. darbdavį susirado per darbo skelbimą. Nėra pagrindo konstatuoti, jog suinteresuota duoti melagingus ar tiesą iškreipiančius parodymus buvo ir liudytoja R. G.. Ši liudytoja iki remonto darbų jos namo laiptinėje pradėjimo nepažinojo nei L. D., nei T. Š.. Nors ji nurodė, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu buvo nesusipratimas dėl laiptinėje patiestos plėvelės (gyventoja norėjo, kad plėvelė būtų pakeista), tačiau ši aplinkybė akivaizdžiai nėra pakankama lemti su nesutarimo aplinkybėmis nesusijusių melagingų duomenų apie nelegalų L. D. darbą pateikimą tiek Valstybinei darbo inspekcijai, tiek ir duodant parodymus teisme. Akivaizdu, jog konfliktas dėl plėvelės paklojimo seniai išspręstas, darbai laiptinėje pabaigti, R. G. pripažįsta buvus nesutarimą, ji nepalaiko jokių santykių su T. Š., todėl šios aplinkybės neleidžia daryti prielaidą, kad ji turėtų kokį nors suinteresuotumą apkalbėti T. Š.. Taip pat pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad A. M. yra buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, T. Š. jo buvęs darbdavys, todėl šis liudytojas gali būti suinteresuotas duoti T. Š. palankius parodymus. Nors apeliantas skunde akcentuoja, jog A. M. įmonėje nebedirba, tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog, kaip matyti iš pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotų šio liudytojo parodymų, jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustojo dirbti tik tuomet, kai įmonė nebeturėjo pakankamai darbo, todėl neatmestina galimybė, jog šis darbuotojas puoselėja viltis padidėjus darbo krūviui įmonėje vėl sugrįžti dirbti į ją, o tai galėtų sąlygoti jo suinteresuotumą duoti jo buvusį darbdavį teisinančius parodymus (nurodant, jog L. D. dirbo trumpiau, kad jis medžiagas pasiėmė savo iniciatyva, jog jo nebuvo prašoma dirbti). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog A. M. savo parodymais patvirtino L. D. darbo faktą, nurodė, jog jis matė, kaip L. D. kalbėjosi su T. Š. ir dirbo naudodamasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžiagomis, todėl šio liudytojo parodymai ne tik kad nepaneigia, o iš dalies patvirtina L. D. nelegalaus darbo ir T. Š. kaltės faktą.

Apeliaciniame skunde T. Š. taip pat nurodo, jog apylinkės teismas nepasisakė apie esminę pažeidimą kvalifikuojančią aplinkybę – leidimą dirbti, nes jo teigimu, L. D. dirbo be darbdavio leidimo ir jam nežinant – jis neva pats savavališkai atliko remonto darbus. Apygardos teismas pažymi, jog anksčiau aptartais byloje ištirtais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog T. Š. buvo žinoma, kad L. D. atvykęs į vietą, kur įmonės darbuotojai atlieka remonto darbus, jų ir imsis. T. Š. versija, kad L. D. dirbo savo iniciatyva be direktoriaus žinios, paprašytas namo gyventojos R. G., yra visiškai paneigta ir atmetama kaip aiškiai neatitinkanti tikrovės. Kita vertus, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog DK 99 str. 3 d. numatyta, kad darbdavio pareiga užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Ši norma, sistemiškai vertinant su DK 98 str. 3 d., įtvirtinančia, jog darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka, suponuoja išvadą, kad neteisėtas leidimas dirbti objektyviai pasireiškia ne tiesioginiu nurodymu darbuotojui pradėti dirbti nelegaliai, tačiau darbdavio neužtikrinimu, jog būtų dirbama sudarius darbo sutartį. Šis teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką, kurioje suformuota, kad, pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Remiantis išvardytu, darytina išvada, kad net ir hipotetiškai priimant minėtą administracinėn atsakomybėn patraukto T. Š. versiją, neva jis apie tai, kad L. D. pradės dirbti kartu su jo darbuotojais nežinojo ir jam dirbti neleido, turėtų būti konstatuojama, jog T. Š. veika pasireiškė neatsargumu (nerūpestingumu), ir jis lygiai taip pat traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ str. 1 d. Asmuo, būdamas bendrovės vadovu, turi imtis tinkamų priemonių ne tik sudaryti darbo sutartį su darbuotojais, tačiau ir kontroliuoti, kad įmonės darbus atliktų tik joje tinkamai įdarbinti asmenys, o atsakingi darbuotojai tinkamai atliktų savo pareigas ir norminių aktų nustatyta tvarka laiku pateiktų VSDFV teritoriniam skyriui duomenis apie asmens darbo pradžią (LAT nutartis Nr. 2AT-61-2014).

Atmestinas ir apelianto skundo argumentas, jog bylą teismas išnagrinėjo šališkai. Patikrinus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad teismas priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl jo šališkumo yra nepagrįsti. Vertinant teisėjo nešališkumo klausimą, yra svarbios nagrinėjamos bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, sprendimo priėmimas bei kitos reikšmingos aplinkybės. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant teisėjo nešališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių. Bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, todėl teismo vaidmuo renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvus, taigi vien tai, kad teisėja aktyviai aiškinosi bylos aplinkybes, uždavė klausimus liudytojui L. D., jokiu būdu nereiškia teismo suinteresuotumo ar išankstinės nuomonės turėjimo. Nors skunde deklaratyviai nurodoma, jog teismas uždavinėjo menamus klausimus, tačiau jokie konkretūs klausimai, kurie, apelianto nuomone, atskleidė teismo suinteresuotumą ir šališkumą, nenurodomi. Be to, perklausius teismo posėdžio garso įrašą, skunde nurodomų pažeidimų – tariamo teisėjos neetiško elgesio apelianto atžvilgiu - taip pat nenustatyta. Kita vertus, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir garso įrašo matyti, jog 2016-11-28 posėdžio metu teisėja įspėjo liudytoją L. D. dėl proceso trukdymo, kas taip pat rodo, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėja nedemonstravo jokio išankstinio palankumo šiam asmeniui ar jo palaikomai T. Š. kaltinančiai versijai. Be to, teismas tenkino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo prašymą apklausti liudytoją A. M.. Pažymėtina ir tai, kad teisėjos šališkumo ar neetiško elgesio klausimo nei administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nei jo atstovas nereiškė ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu bei nepasinaudojo teise pareikšti nušalinimus administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui. Remiantis išvardytu, darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Todėl vien ta aplinkybė, jog T. Š. atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, negali būti laikoma pagrindu abejoti administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Tokios pozicijos administracinio teisės pažeidimo bylose laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Bylos Nr. 2AT-65-895/2016). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl kitų T. Š. apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad T. Š. veikoje yra visi ATPK 41³ str. 1 d. numatytos administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai dėl T. Š. kaltės neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. Š. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.