Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės B. P. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo, veikusio Alytaus apylinkės teismo vardu, 2025 m. sausio 21 d. nutarties, kuria išnagrinėtas atsakovės B. P. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei B. P. dėl atlyginimo už neteisėtą elektros energijos vartojimą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Atsakovės atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino atsakovės pateikto pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

10. Esant CPK 285 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali užbaigti bylą priimdamas sprendimą už akių. Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

11. CPK 285 straipsnio 5 dalyje numatyta sprendimo už akių teisėtumo peržiūrėjimo specifika – ribojimas skųsti apeliacine tvarka sprendimą šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių. Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, iš kurių nors vienai esant nustatytai, sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinamas: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Taigi nagrinėjant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, vertintinos tiek aplinkybės, susijusios su asmens, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, tiek su teismo sprendimo už akių pagrįstumu.

12. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 24 punktą).

13. Šioje byloje sprendimas už akių buvo priimtas tuo pagrindu, kad atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovė procesiniuose dokumentuose buvo pateikusi prašymą dėl sprendimo už akių priėmimo. Nustatyta, kad šioje byloje atsakovei buvo tinkamai (asmeniškai pasirašant 2024 m. spalio 30 d.) pranešta apie teisme jai pareikštą ieškovės ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, apie pradėtą teismo procesą jai neabejotinai buvo žinoma, taip pat buvo žinoma ir pareiga teismui pateikti atsiliepimą į ieškinį. Reikšminga įvertinti ir tai, kad atsakovė pripažįsta, jog jai teismo siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, ji, nepraleisdama teismo nustatyto termino, registruota pašto siunta 2024 m. lapkričio 4 d. savarankiškai parengtą atsiliepimą į ieškinį, nurodydama, kad su ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais nesutinka, išsiuntė ieškovei byloje nurodytu adresu. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad ieškovė, būdama nesąžininga, apie gautus atsakovės dokumentus neinformavo nei teismo, kad šis nepriimtų sprendimo už akių, nei pačios atsakovės, kad ji galėtų persiųsti atsiliepimą teismui. Apeliantės nuomone, dėl šių priežasčių laikytina, kad nebuvo pagrindo teismui priimti sprendimą už akių. Teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

14. Pažymėtina, kad 2024 m. spalio 25 d. B. P. išsiųstame 2024 m. spalio 24 d. pranešime dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo aiškiai nurodyta, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnį per 14 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos atsakovė privalo pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį. Taip pat papildomai šiame pranešime nurodyta, kad atsakovė turi galimybę procesinius dokumentus teismui teikti elektroninių ryšių priemonėmis portale e.teismas.lt/. Taigi atsakovė byloje buvo tinkamai informuota apie vykstantį procesą, kam ir kokiomis priemonėmis ji turi pareigą pateikti procesinius dokumentus – atsiliepimą į ieškinį. Be to, atsakovė turėjo galimybę pasirūpinti atstovavimu ir byloje jai buvo sudarytos realios sąlygos tinkamai atsikirsti į ieškovės pareikštą reikalavimą. Nors atsakovė apeliuoja į ieškovės nesąžiningumą, neva ši, būdama nesąžininga, nepersiuntė ieškovės gautų dokumentų ir apie tai neinformavo teismo, tačiau, akcentuotina tai, kad būtent atsakovės pareiga yra pateikti teismui atsiliepimą, o ne ieškovės pareiga informuoti teismą apie atsiųstą atsakovės atsiliepimą. Be to, ieškovė net negali žinoti, ar atsakovė išsiuntė atsiliepimus ir teismui ir ieškovei, ar tik ieškovei.

15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ji atsiliepimą išsiuntė ieškovei, vertintina kaip atsakovės nerūpestingumas ir negali būti laikoma svarbia priežastimi, sudarančią pagrindą sprendimui už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė turėjo pakankamai laiko pasidomėti bylos eiga, pateikti atsiliepimą į ieškinį teismui, todėl jo nepateikus, pirmosios instancijos teismas turėjo objektyvų pagrindą manyti atsakovę esant pasyvia bylos dalyve, sudarant pagrindą byloje įstatyme nustatyta tvarka priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).

16. Atsakovė per įstatyme nustatytą terminą pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išnagrinėjo atsakovės pareiškimą ir įvertino atsakovės pareiškime išdėstytus argumentus dėl pagrindo peržiūrėti teismo sprendimą už akių egzistavimo. Atskirajame skunde apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, laikosi pozicijos, kad šiuo atveju yra abi CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos sprendimui už akių panaikinti ir bylos nagrinėjimui atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės nesprendžia dėl byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, o tik patikrina, ar yra tenkinamos CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygos.

17. Apeliantė savo poziciją dėl CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos egzistavimo, t. y. kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, grindžia tuo, kad atsakovė turi svarbių įrodymų, kuriuos teismas turėtų iš esmės ištirti ir įvertinti, nes atsakovės turimi įrodymai turi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės išdėstytais argumentais nesutinka.

18. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2022 m. birželio 16 d. ieškovės darbuotojai, atlikdami elektros apskaitos patikrinimą objekte, adresu (duomenys neskelbtini), nustatė, kad atkėlus elektros apskaitos tvirtinimo lentą pastebėtas prie kliento automato prijungtas fazinis laidas. Elektros energija vartojama be apskaitos. Operatoriaus darbuotojai 2022 m. birželio 16 d. surašė Elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Aktas). Atsakovė su akto turiniu buvo supažindinta, akte pažymėta, kad atsakovė nurodė, jog ji nieko nedarė, nieko nelietė ir nežino, kaip jis (fazinis laidas) atsirado. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (galiojanti redakcija) (toliau – Taisyklės) 119 ir 121 punktais, surašytas Aktas buvo pateiktas svarstyti specialiai ieškovės sudarytai komisijai (toliau – Komisija). Komisija, visapusiškai ir išsamiai įvertinusi Akto surašymo aplinkybes, elektros energijos suvartojimo bei mokėjimo už suvartotą elektros energiją analizę (nustatyta, kad elektros energija naudojama be apskaitos), 2023 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė, kad Aktas surašytas pagrįstai. Komisija konstatavo, kad savavališkas elektros apskaitos schemos keitimas, vadovaujantis Taisyklių 83 punktu, yra Taisyklių nuostatų pažeidimas, tokiu būdu, vadovaujantis Taisyklių 8 punkto Taisyklių 8.10 punkto 2 papunkčiu, elektros energija buvo vartojama neteisėtai, todėl Aktas surašytas pagrįstai. Įvertinus visas Akto surašymo aplinkybes, fotonuotraukas (nustatyta, kad elektros energija naudojama be apskaitos), nuspręsta suvartotos elektros energijos perskaičiavimą atlikti, vadovaujantis Taisyklių (131.11 punktu už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 17 d. iki 2022 m. birželio 16 d. (už 1 metus) pagal faktinę elektros imtuvų galią taikant buitinių vartotojų dažniausiai naudojamų elektros energijos imtuvų darbo valandų kiekio per parą lentelę (Taisyklių 1 priedas).

20. Skolininko kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo atveju išimčių dėl kaltės prezumpcijos įstatymuose neįtvirtinta, todėl įrodinėjimo pareiga, kad žala padaryta ne dėl elektros energijos vartotojo kaltės, tenka elektros energijos vartotojui. Būtent tokią teisės taikymo ir aiškinimo praktiką dėl skolininko kaltės prezumpcijos nuosekliai formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2009; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-611/2017, 23 punktas).

21. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad svarbu nustatyti ne aplinkybę, ar vartotojas asmeniškai kaltas dėl elektros apskaitos prietaiso sugadinimo (elektros apskaitos schemos keitimo), o tai, ar jo elgesys atitiko tvarkingo elektros vartotojo, kuris rūpinasi jam priklausančiais energijos įrenginiais, imasi atitinkamų priemonių, kad šie prietaisai funkcionuotų tvarkingai, standarto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-611/2017, 24 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2001).

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje elektros apskaitos prietaisas buvo įrengtas atsakovei nuosavybės teise priklausančiame objekte. Atsakovės deklaratyvūs teiginiai, kad ji neatliko jokių pakeitimų, susijusių su elektros apskaitos prietaisu, neatleidžia elektros energijos vartotojo nuo pareigos laikytis elektros energijos pirkimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – užtikrinti elektros energijos apskaitos prietaisų saugumą, jų nepažeisti, pranešti apie galimus elektros energijos prietaisų pažeidimus, gedimus (laikytis kooperavimosi principo, bendradarbiauti su elektros energijos tiekėju). Daroma išvada, kad atsakovė, sudariusi elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su operatoriumi, nevykdė sutartyje ir Taisyklėse nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas), t. y., vartodama elektros energiją, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga stebėdama skaitiklio veikimą, neatitiko tvarkingo elektros pirkėjo (vartotojo) standarto bei nepateikė įrodymų, kurie paneigtų jos kaltę dėl neapskaitytos elektros energijos vartojimo.

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad ji iki 2022 m. birželio 16 d. keletą metų objekte, adresu (duomenys neskelbtini), negyveno ir elektros nuolat nenaudojo. Tokius apeliantės argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus, visų pirma, atsakovė, vadovaujantis Gyventojų registro duomenimis, šiame objekte yra deklaravusi gyvenamąją vietą nuo 2013 m. gruodžio 6 d. Antra, pati atsakovė į bylą pateikė kvitus, iš kurių matyti, kad 2021-2022 metais elektros energija objekte buvo vartojama.

24. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėtais mokėjimų kvitais atsakovė įrodinėja ir tai, kad byloje pateiktas suvartotos elektros energijos apskaičiavimas absoliučiai neatitinka atsakovės, kaip elektros energijos vartotojos, dažniausiai naudojamų elektros energijos imtuvų darbo valandų kiekio per parą, net jeigu tuo metu atsakovė būtų gyvenusi adresu (duomenys neskelbtini) Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovės pozicija nesutinka.

25. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad suvartotos elektros energijos kiekio, taigi, ir nuostolių dydžio, objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaiso rodmenis, kadangi šis neužfiksavo tikrojo suvartotos energijos kiekio. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai elektros energija vartojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. savavališkai prisijungiant prie elektros energijos tiekimo tinklų ne per apskaitos prietaisus arba kai apskaitos prietaisai sugadinti, suvartotos elektros energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis, nes šie neužfiksuoja tikrojo suvartotos energijos kiekio, suvartotos elektros energijos kiekis ir atitinkamai šios energijos tiekėjo ar subjekto, atsiskaičiusio su tiekėju už kito asmens neteisėtai vartotą elektros energiją, patirtų nuostolių dydis nustatomas remiantis kitais apskaičiavimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2012).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010 išaiškino, kad Taisyklių, kaip įstatymų lydimojo akto, įtvirtinta suvartotos elektros energijos kiekio perskaičiavimo tvarka turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai kartu su atitinkamomis CK normomis, įtvirtinančiomis, be kita ko, teismo pareigą, klausimus sprendžiant savo nuožiūra, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 3 dalis), taip pat nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti (CK 6.249 straipsnio l dalis); galimybę skolininko gautą naudą pripažinti kreditoriaus nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis); visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis) ir kt.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-916/2018 pažymėjo, kad kiekvienu atveju teismas turėtų individualiai įvertinti, kokio dydžio energijos nuostolius operatorius faktiškai patyrė, t. y. iš įrodymų duomenų vertinti, kokį neapskaitytos elektros energijos kiekį būtų pagrįsta laikyti faktiškai suvartotu, ir tai turėtų reikšti operatoriaus patirtus tiesioginius energijos nuostolius dėl konkretaus neteisėto vartojimo atvejo. Jeigu iš pateiktų įrodymų negalima nustatyti tikslaus neteisėtai suvartoto faktinio energijos kiekio, tokiu atveju nustatytinas galimas apytikris tikėtinas elektros energijos kiekis pagal byloje pateiktus įrodymų duomenis, t. y. kokį suvartotą kiekį būtų pagrįsta laikyti neteisėtai suvartotu. Faktiniam buitinio vartotojo neteisėtai suvartotos elektros energijos kiekiui per neteisėtą vartojimo laikotarpį nustatyti reikšmingas yra įprastas to paties vartotojo sunaudoto energijos kiekis per ankstesnį laikotarpį, kada vartotojas teisėtai vartojo elektros energiją, t. y. vidutinis energijos suvartojimo kiekis per apskaitinį teisėtai vartotos energijos periodą.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės teiginius, kad pagal jos pateiktas ieškovės jai išrašytas sąskaitas ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, vidutiniškai atsakovė per mėnesį 2022 m. suvartodavo elektros energijos apie 71–100 kWh. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie atsakovės teiginiai ir pateikti mokėjimo dokumentai negali lemti išvados, jog priteistas žalos dydis yra nepagrįstas. Kaip nurodyta minėtoje kasacinio teismo praktikoje, faktiniam buitinio vartotojo neteisėtai suvartotos elektros energijos kiekiui per neteisėtą vartojimo laikotarpį nustatyti reikšmingas yra įprastas to paties vartotojo sunaudoto energijos kiekis per ankstesnį laikotarpį, kada vartotojas teisėtai vartojo elektros energiją. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja įprastai sunaudojamo energijos kiekį, savo teiginius grįsdama kvitais tuo laikotarpiu, kurio metu atsakovė vartojo elektros energiją su įrengtu nelegaliu prisijungimu prie elektros tinklo, apeinant elektros apskaitos prietaisą. Esant šioms aplinkybėms, laikyti šiuos duomenis objektyviais nėra pagrindo.

29. Taigi, nesant įrodymų ir galimybės teismui įvertinti bei apskaičiuoti, kokį faktinį kiekį galėjo suvartoti atsakovė per neteisėtą energijos vartojimo laikotarpį, pagrįstai buvo taikytos Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios maksimalų vienerių metų laikotarpį energijos kiekiui nustatyti.

30. Pastebėtina, kad atskirajame skunde nurodytas klaidingas laikotarpis, už kurį buvo apskaičiuotas suvartotos energijos kiekis, t. y. klaidingai nurodyta nuo 2021 m. sausio 17 d. iki 2022 m. birželio 16 d. Iš tiesų, kaip matyti iš ieškovės pateiktų dokumentų: elektros energijos suvartojimo apskaičiavimas per neapskaitinį laikotarpį prie akto Nr. (duomenys neskelbtini)a, elektros energijos vartojimo vietos apžiūros akto Nr. (duomenys neskelbtini) 2023 m. spalio 26 d. komisijos nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini), suvartotos elektros energijos apskaičiavimas atliktas, vadovaujantis Taisyklių 131.11 punktu už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 17 d. iki 2022 m. birželio 16 d. (už 1 metus) pagal faktinę elektros imtuvų galią taikant buitinių vartotojų dažniausiai naudojamų elektros energijos imtuvų darbo valandų kiekio per parą lentelę (Taisyklių 1 priedas).

31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgiant į visumą byloje pateiktų įrodymų, darytina išvada, kad atsakovės pateikti deklaratyvūs argumentai ir įrodymai, kuriais remiasi atsakovė, nesudaro pakankamo pagrindo pagrįstoms abejonėmis ir vertinimui, jog jie gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, t. y. kad nebūtų pagrindo priimti tokį sprendimą už akių, koks priimtas nagrinėjamoje byloje.

32. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius CPK 288 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų, atsakovės pareikšimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkintas pagrįstai (CPK 288 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, susijusias su sprendimo už akių peržiūrėjimo instituto taikymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį panaikinti, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis).

33. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34. Atsakovės atskirąjį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė nepateikė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo, veikusio Alytaus apylinkės teismo vardu, 2025 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.