Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-377-190/2014

Teisėjas Valerij Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01469-2012-2

2014 m. gegužės 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padarius:

Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė;

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir jam paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Šios bausmės Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. pagrindu subendrintos bausmių apėmimo būdu ir J. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

G. M. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jam iš J. S. du tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt keturi litai 79 ct. turtinės žalos ir keturiasdešimt trys tūkstančiai penki šimtai litų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje šis civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas ir priteista šiai įstaigai iš J. S. devyni tūkstančiai du šimtai dvidešimt keturi litai 12 ct. nukentėjusiojo G. M. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteista G. M. iš J. S. penki šimtai litų advokato pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad 2012-07-21 6 val. 4 min. Vilniaus Geležinkelio stotyje, esančioje Geležinkelio g. 16, Vilniuje, girtas įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam G. M. sveikatą: stovėdamas prie kasos, J. S. garsiai vartojo necenzūrinę leksiką, o kai nukentėjusysis G. M. padarė jam dėl to pastabą, kumščio smūgiu į galvą pargriovė G. M. ant grindų. Kai nukentėjusysis atsistojo ant kojų, J. S. sudavė jam dar vieną smūgį kumščiu į galvą ir vėl pargriovė G. M. ant grindų. Krisdamas G. M. trenkėsi galva į grindis ir sunkiai susižalojo.

- pripažįstant LR BK 59 str. 1 d. 2, 3, 6 p. numatytas nuteistojo J. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepripažįstant LR BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytos J. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bei paskirti minimalią laisvės atėmimo bausmę,

- sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį iki 15000 Lt.

Be to, pripažindamas savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, nuoširdžiai gailėdamasis dėl jų, J. S., nors ir būdamas itin sunkios turtinės padėties, t.y. neturėdamas jokio vertingo (nekilnojamojo/kilnojamojo) turto, gyvendamas nuomojamame bute su draugais (nes vienas nesugebėtų išlaikyti būsto, susimokėti nuomos bei komunalinių mokesčių), vistiek siekė kaip įmanydamas, kiek įmanoma greičiau atlyginti tiek nukentėjusiajam, tiek ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą žalą, tad toks jo siekis, elgesys, atsižvelgiant į rezultatus, gynėjo teigimu, taip pat turėjo būti vertinamas, kaip aplinkybė, lengvinanti J. S. atsakomybę (LR BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Apeliaciniame skunde pažymima, jog iš baudžiamojoje byloje nurodytų įvykio aplinkybių matyti, jog nuteistasis J. S. sudavė kumščiu smūgį nukentėjusiajam G. M. ne pats prie jo priėjęs, bet po to, kai prie jo priėjo G. M. su O. B. bei delnu uždengė kaltinamajam burną (liudytojos R. M. parodymai). Liudytojas A. G. patvirtino, jog matė, kaip nukentėjusysis norėjo trenkti J. S. (prieš J. S. suduodant smūgį nukentėjusiajam). Tokie nukentėjusiojo G. M. veiksmai, kuomet J. S. objektyviai nekeliant aplinkiniams jokios grėsmės, pastarasis prieina prie J. S. ir fiziškai kontaktuoja su pastaruoju, ranką nukreipdamas į pastarojo veidą, akivaizdu, jog provokavo J. S., o tuo pačiu turėtų būti vertinamas kaip rizikingas G. M. elgesys. Be abejonės, galima teigti, jog nukentėjusiajam apsiribojus žodiniu, o ne fiziniu J. S. sudrausminimu, buvo galima išvengti aktyvių J. S. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi, tokios įvykio aplinkybės liudija tai, jog J. S. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio G. M. elgesys, kas taip pat pripažintina J. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. S. kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, paskyrė jam realią keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ši teismo nuosprendžio dalis, akivaizdu, prieštarauja LR BK 55 str. dispozicijai, atsižvelgiant į tai, jog pati veika, numatyta LR BK 284 str. 1 d., už kurios padarymą nuteistas J. S., priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, tuo labiau J. S. buvo teisiamas pirmą kartą.

Be to, teismas skirdamas bausmę nuteistajam turėjo atsižvelgti į tai, kad J. S., sužalodamas nukentėjusįjį, nenaudojo jokio įrankio, jo veiksmai, suduodant smūgius nukentėjusiajam, buvo iš esmės spontaniški, nukreipti į nukentėjusiojo patraukimą nuo savęs, gynybą, ir nors ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, tačiau pats sužalojimas patirtas ne tiesiogiai dėl J. S. fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, o tik šiam nugriuvus ir atsitrenkiant į grindinio dangą, kas rodo, jog suduodamas smūgį į veidą nukentėjusiajam, J. S. sunkias pasekmes turėjo numatyti kaip mažiau tikėtinas. Šiuo atveju, teismas turėjo atsižvelgti ir į kitą svarbią aplinkybę - ne J. S. pirmas ėmėsi aktyvių traumuojančių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, o būtent, smūgį ranka nukentėjusiajam sudavė tik po to, kai pastarasis priėjo prie jo ir, vietoje žodinio įspėjimo, savo ranką nukreipė į J. S. veidą, tuo konfliktą pradėdamas spręsti fiziškai kontaktuojant su nuteistuoju. Akivaizdu, jog toks nukentėjusiojo elgesys iššaukė J. S. savisaugos instinktą, ko pasekoje jis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Taip pat teismas, skirdamas bausmę turėjo atsižvelgti į kitas svarbias aplinkybes - J. S. praeityje neteistas, teisiamas pirmą kartą, yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs ir neįvertinęs LR BK 59 str. 1 d. 2, 3, 6 p. numatytų nuteistojo J. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepagrįstai pripažindamas LR BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skiriant bausmę už veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., neatsižvelgdamas į LR BK 55 str. nuostatas, pažeidė reikalavimus bausmės individualizavimui ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė nuteistajam J. S. neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę. Nuteistasis J. S. vienu metu padarė vieną sunkų ir vieną nesunkų nusikaltimą, veikė netiesiogine tyčia, anksčiau neteistas, ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nėra atliekama, dirba, turi legalų pragyvenimo šaltinį, charakterizuojamas teigiamai, siekia padengti padarytą žalą, jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusio elgesys, nuteistasis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, kad yra trys nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinant nuteistojo asmenybę, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, darytina išvada, kad yra pagrindas skirti J. S. laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Minimalus laisvės atėmimo bausmės terminas yra 3 mėnesiai, tad neabejotina, jog būtent tokia laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atitiktų teisingumo kriterijų, bei teismui paskyrus būtent tokią laisvės atėmimo bausmę, būtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti LR BK.

Byloje teismas nustatė, jog jauno amžiaus nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai ir negrįžtamai, jis neteko 60 procentų darbingumo. Skunde pažymima, jog šiuo atveju netekto nedarbingumo lygis nustatomas terminuotai. Tai reiškia, jog laikui bėgant objektyviai nedarbingumo lygis mažėja ir dažnai visiškai išnyksta. Tad teismo išvada, jog nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai ir negrįžtamai, nėra visiškai pagrįsta. Teismas nustatė, jog nukentėjusysis patyrė ir patiria stiprius fizinius skausmus. Pažymėtina, jog tai subjektyvūs aspektai, kurių objektyviai patikrinti ir teisingai įvertinti yra nebeįmanoma. Be to, šiuo atveju svarbu, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino nuteistojo J. S. turtinės padėties. J. S. turtinės padėtis yra itin sunki, t.y. jis neturi jokio vertingo (nekilnojamojo/kilnojamojo) turto, gyvena nuomojamame bute su draugais, nes vienas nesugebėtų išlaikyti būsto, susimokėti nuomos bei komunalinių mokesčių. Taigi, šiuo atveju, nors šios aplinkybės ir negali būti lemiančios nustatant priteistinos turtinės žalos dydį, tačiau į jas būtina atsižvelgti, nustatant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkantį neturtinės žalos dydį.

Be to, anot gynėjo, J. S. priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis ir prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, todėl nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio keistina, neturtinės žalos dydį mažinant.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo J. S. advokatas apeliaciniu skundu neginčija ginamojo kaltės dėl padarytų nusikaltimų, tačiau kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. S. prisipažino dėl nusikaltimų ir nuoširdžiai gailisi, be to, padėjo nustatyti tiesą šioje byloje, t.y. padėjo išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas, ko teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu kaltu prisipažino tik iš dalies, teigė, jog smūgius nukentėjusiajam G. M. sudavė gindamasis, o dėl padarytų nusikaltimų nesigailėjo (t. 2, b. l. 74-82), kas negali būti pripažinta kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybė lengvinanti aplinkybė konstatuojama esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo priėmimą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2009, 2K-122/2012). Taigi, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, J. S. nors ir pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau stengėsi savo veiksmus pateisinti, nukentėjusiųjų neatsiprašė ir dėl savo nusikalstamų veikų nesigailėjo, be to, nėra pagrindo pripažinti, jog jis padėjo išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas, nes jis po to, kai sudavė smūgius nukentėjusiajam, bandė iš įvykio vietos pabėgti, bet buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų, o duodamas parodymus kaltę pripažino tik iš dalies, todėl Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatos jo atžvilgiu netaikytinos.

Nuteistojo gynėjo teigimu, J. S., nors ir būdamas itin sunkios turtinės padėties, vistiek siekė kaip įmanydamas, kiek įmanoma greičiau atlyginti tiek nukentėjusiajam, tiek ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą žalą, tad toks jo siekis, elgesys turėjo būti vertinamas kaip aplinkybė, lengvinanti J. S. atsakomybę (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.). Tačiau pažymėtina, jog apklausiamas teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, jog J. S. žalos neatlygino (t. 2, b. l. 74-82), be to, nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepateikė ir byloje nėra dokumentų, patvirtinančių kad J. S. atlygino nusikalstama veika padarytą žalą arba bent jau jos dalį, todėl nėra teisinio pagrindo ir šios aplinkybės pripažinti kaip lengvinančią nuteistojo atsakomybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. S. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio G. M. elgesys, kas, gynėjo teigimu, pripažintina J. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-21/2011). Pažymėtina tai, jog duomenų apie tai, kad J. S. nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo G. M. elgesys, byloje nėra. Pats nuteistasis nuo pat pradžių elgėsi amoraliai, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir, kaip matyti iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, buvo agresyvus. Byloje nėra nustatyta ir kolegija neįžvelgia, jog G. M. įžeidinėjo, naudojo smurtą prieš J. S. ir taip savo elgesiu išprovokavo jį suduoti smūgius. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats J. S..

J. S. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nuteistojo sunkinančia aplinkybe nurodė tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas girtas, tačiau Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 dalyje tokia aplinkybė nėra numatyta, be to, nekonstatavo, jog tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Tačiau apygardos teismas pažymi, jog Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio „girtas“ reikšmė yra „apkvaitęs nuo svaigiųjų gėrimų“, kas atitinka Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodytą sunkinančią aplinkybę, t.y. veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir nenurodė, jog J. S. girtumas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, tačiau bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog tai be jokių abejonių nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo – nuteistasis viešoje vietoje, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas net 2,33 promilės (t. 1, b.l. 154)) elgėsi įžūliai, garsiai vartojo necenzūrinius žodžius, o nukentėjusiajam padarius dėl to pastabą – kumščiu sudavė du smūgius į galvą, jį pargriaudamas, todėl teismas pagrįstai tai pripažino J. S. sunkinančia aplinkybe.

Apeliaciniame skunde yra ginčijama nuosprendžio dalis, kuria J. S. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, nurodydamas, jog, nors J. S. neteistas, tačiau buvo baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą, o kaltinamojo padarytų nusikaltimų aplinkybės rodo, kad jis nepaiso visuomenės branginamų vertybių, tame tarpe ir tokių, kaip kitų žmonių gyvybė, sveikata ir saugumas, kas rodo didesnį jo padarytų nusikaltimų ir jo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį ir reikalauja griežtesnės bausmės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., t.y. laisvės atėmimo, skyrimo. Šiai apylinkės teismo išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

J. S. padarė vieną sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai ir vieną nesunkų viešajai tvarkai. Praeityje J. S. neteistas, tačiau baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą, susijusį su muštynėmis (t. 1, b.l. 175), kas rodo, jog jis turi polinkį smurtauti, be to, nors teigia, jog dirba, tačiau byloje esanti SODROS pažyma tai paneigia (t. 1, b.l. 182), o nuteistasis teismams nepateikė tai patvirtinančių dokumentų. Nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena sunkinanti aplinkybė. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas J. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes, negu baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose nustatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai, todėl tvirtinti, kad paskirtos aiškiai per griežtos bausmės nėra įstatyminio pagrindo. Už du nusikaltimus paskirtos bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., subendrintos apėmimo būdu, todėl subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Kolegija konstatuoja, jog bausmės J. S. paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinio skundo teiginys dėl per didelio neturtinės žalos priteisimo taip pat yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam iš J. S. priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, neturtinė žala buvo priteista dėl nukentėjusiojo G. M. patirto sužalojimo, dėl liekamųjų tokio sužalojimo reiškinių. Teismo išvados tiek dėl tokios žalos priteisimo pagrindų, tiek dėl jos dydžio atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Nukentėjusysis dėl patirtų daugybinių sveikatai ir gyvybei pavojingų galvos smegenų ir kaukolės sužalojimų gydėsi stacionare, jis buvo operuojamas, atliko reabilitacijos procedūras, patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus, jo gyvenimo kokybė yra aiškiai pablogėjusi, nes jam, esant jauno amžiaus, po sužalojimo nustatytas tik 40 procentų darbingumas. Be to, jo gydymas tęsiasi ir iki šiol. Taigi, dėl J. S. veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, bet ir iki šiol patiria fizinį bei dvasinį diskomfortą, nepatogumus, jaučia pasekmes. Apylinkės teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. numatytais kriterijais, nustatė tinkamą atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Nors nuteistojo gynėjas teigia, kad J. S. turtinė padėtis yra sunki, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis yra pakankamai jauno amžiaus ir darbingas asmuo, nevedęs, duomenų apie išlaikytinius ar turtinius įsipareigojimus byloje nėra, todėl nėra pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Be to, pažymėtina, jog sveikatos sužalojimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nėra lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra sužalojimo pasekmės ir dėl to nukentėjusiojo patirti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai, jaučiamos pasekmės.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

J. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.