- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-01
- Bylos Nr.
- e2S-1274-861/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05153-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- K. N.
- Atsakovas
- N. D., S. D.
- Trečiasis asmuo
- A. N.
- Kategorijos
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutarties, pagal ieškovo K. N. ieškinį atsakovams N. D. ir S. D., trečiasis asmuo A. N., dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams ir prašo pripažinti 2010-07-28 paskolos sutartį nesudaryta ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023-04-17 nutartimi ieškovo K. N. ieškinį atsakovams N. D. ir S. D. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
Šalies argumentai
2.1. nagrinėjamu atveju ieškinyje ieškovas nurodo, kad atsakovų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Taigi pareikštas ieškinys turi tarptautinį elementą. (duomenys neskelbtini) yra trečioji šalis. Ieškovas ieškinį pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ir remiasi CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kad prievolės atsiradimo (sudarymo) vieta Vilniuje. Anot ieškovo, prašoma pripažinti nesudaryta 2010-07-28 paskolos sutartis buvo sudaryta Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure ir nors prievolės įvykdymo vieta minimoje paskolos sutartyje nėra nurodoma, tačiau tiek ieškovas, tiek atsakovai paskolos sutartyje nurodo savo adresus Lietuvoje, todėl nėra pagrindo įtarti ketinimus prievolę vykdyti ne Lietuvoje. Teismas su tokia ieškovo pozicija nesutiko. Kadangi sutartyje nebuvo numatyta prievolės įvykdymo vieta, o atsakovai gyvena (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, jog ieškovo ieškinys atsakovams yra teismingas ne Vilniaus miesto apylinkės teismui;
Žemesnės instancijos teismas
2.2. teismas pažymėjo, kad iki Brexit jurisdikcijos taisykles ginčams, turintiems ES ir Jungtinės Karalystės elementą, nustatė 2012-12-12 Reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis I-bis“) bei 2007 m. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Lugano konvencija“, kuri Jungtinei Karalystei buvo taikoma kaip ES valstybei narei). Lugano konvencija atspindi dalį Briuselis I-bis ir yra taikoma platesniam valstybių ratui, įskaitant Šveicarijai, Norvegijai bei kitoms valstybėms;
2.3. atkreipė dėmesį, kad Jungtinė Karalystė jau nėra nei Briuselis I-bis, nei Lugano Konvencijos narė, teisminiams ginčams, turintiems ES ir Jungtinės Karalystės elementą, netaikomos šių dokumentų nuostatos. Jungtinė Karalystė neinkorporavo nei Briuselis I-bis, nei Lugano konvencijos nuostatų į savo nacionalinę teisę, todėl jų nuostatos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai netaikomos civiliniams ginčams, turintiems ES ir Jungtinės Karalystės elementą, nuo 2021-01-01. Po 2021-01-01 visi ginčai, susiję su ES ir Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcija, sprendžiami remiantis atitinkamos ES valstybės narės arba Jungtinės Karalystės nacionaliniais procesiniais įstatymais, arba 2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo („Hagos konvencija“), jei ginčo dalykas pateks į šios konvencijos taikymo sritį;
2.4. Hagos konvencija savo turiniu yra siauresnė už Briuselis I-bis ir Lugano konvenciją, apima tik susitarimus dėl išimtinės jurisdikcijos, sudarytus civilinių arba komercinių santykių srityje. Taip pat Hagos konvencija netaikoma tam tikriems susitarimams dėl išimtinės jurisdikcijos (pvz., kurių šalis yra fizinis asmuo, veikiantis visų pirma asmeniniais, šeimos arba namų ūkio (vartotojas) tikslais) bei konkretiems santykiams, nurodytiems Hagos konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju, teismingumas nustatomas pagal nacionalinės jurisdikcijos taisykles, t. y. pagal CPK normas;
2.5. CPK 29 straipsnyje nustatyta bendroji teismingumo taisyklė, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Pagal CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ 787 straipsnio 1 dalį, bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu;
2.6. nagrinėjamu atveju kreditoriaus (atsakovų) gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje (remiantis Gyventojų registro duomenimis N. D. nuo 2021-04-19, S. D. – nuo 2013-08-27). Svarbu ir tai, kad ieškovas nurodė nesutinkantis, kad byla būtų nagrinėjama naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, tačiau tuo pačiu prašo atsakovų dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. Taigi teismas neturi pagrindo spręsti, kad tokio pobūdžio byla yra labiau susijusi su Lietuvos, o ne su atsakovų gyvenamosios vietos valstybe ar kad prievolė turėtų būti įvykdyta ne atsakovų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Esant nustatytoms aplinkybėms, CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinti teismingumo nustatymo kriterijai nelemia ginčo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai;
2.7. sprendė, jog ieškovo ieškinys atsakovams yra teismingas ne Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau atitinkamam Jungtinės Karalystės teismui, todėl jį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-04-17 nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Vadinasi, teisės norma nustato alternatyvius kriterijus, pagal kuriuos ginčas gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose;
3.2. teisės norma įtvirtina dvi galimas jos taikymo (ginčo nagrinėjimo Lietuvoje) sąlygas – prievolės atsiradimo vietą ir prievolės įvykdymo vietą. Sąlygos yra sujungtos jungtuku „arba“, kad leidžia spręsti, kad sąlygos yra alternatyvios, t.y. teisės normos taikymui užtenka bent vienos iš šių sąlygų egzistavimo;
3.3. apeliantas ieškinyje nurodė, kad remiais prievolės atsiradimo (sudarymo) vieta, kuri yra Lietuvoje. 2010-07-28 paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad sutartis sudaryta Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure. Egzistuojant akivaizdžiai ir neabejotinai CPK 787 str. 1 d. 3 p. taikymo alternatyviai sąlygai – prievolės atsiradimui Lietuvoje, teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti ieškinį;
3.4. CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad jeigu sutartyje nenurodyta prievolės įvykdymo vieta, piniginė prievolė turi būti įvykdomą kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodo, kad kreditoriaus (atsakovų) gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje (remiantis Gyventojų registro duomenimis N. D. nuo 2021-04-19, S. D. – nuo 2013-08-27), tačiau 2010-07-28 paskolos sutartyje nurodyta, kad pinigai turi būti grąžinti iki 2011-01-28, todėl sprendžiant prievolės įvykdymo vietos klausimą, nėra aktualus atsakovų gyvenamosios vietos registravimas Jungtinėje Karalystėje nuo 2021-04-19 ir nuo 2013-08-27, nes šios datos yra po 2010-07-28 paskolos sutartimi sukurtos ginčijamos prievolės įvykdymo termino 2011-01-28 suėjimo momento;
Atsiliepimas
3.5. atsakovai teigia pinigus perdavę Lietuvoje, sandoris sudarytas Lietuvoje, sandorį tvirtino Lietuvos notaras, atsakovai skolos priteisimo reikalauja Lietuvoje, trečiasis asmuo gyvena Lietuvoje, galimi liudytojai ar įrodymai yra Lietuvoje, apeliantas ir atsakovai bendravo dėl paskolų tik Lietuvoje, todėl ir byla dėl 2010-07-28 paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta yra akivaizdžiai labiau susijusi su Lietuva, negu su Jungtine Karalyste.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
5. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta ieškinį priimti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
6. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama įstatymų nustatyta tvarka. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Sprendžiant ieškinio (pareiškimo, skundo) priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio.
7. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. CPK normos numato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Taigi kreipdamasis į teismą su ieškiniu, asmuo privalo laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Kiekvienu atveju teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį, t. y. teismas turi nustatyti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai suteikia teismui teisę nagrinėti tam tikros kategorijos bylą, ar ji priskirtina ir teisminga konkrečiam teismui. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys yra neteismingas tam teismui.
8. Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo gyvenamąja vietą (fizinio asmens) arba juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (CPK 29 straipsnis). Tačiau CPK 30 straipsnyje yra įtvirtintos ir alternatyvaus teritorinio teismingumo taisyklės, t. y. išvardyti atvejai, kai ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš galimų teismų. Šios alternatyvaus teismingumo taisyklės suteikia ieškovui teisę pasirinkti konkretų teismą, kad jis galėtų ekonomiškiau ir operatyviau įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. CPK 30 straipsnio 9 dalyje nurodytas vienas iš tokių atvejų, kai ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. Tai reiškia, kad materialiojo teisinio pobūdžio susitarimas tarp šalių dėl sutarties įvykdymo vietos gali turėti ir procesinių padarinių, konkrečiai, lemti alternatyviojo teismingumo galimybę šaliai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šiuo atveju reikšminga yra ne aplinkybė, kurioje vietoje ar kuriose vietose šalys vykdo atskiras sutartines prievoles, o esminę reikšmę turi sutarties pagrindinių prievolių įvykdymo vieta (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1109/2009, 2013 m. liepos 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-560/2013, 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-921-381/2015).
9. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
10. Ginčo dalykas – 2010-07-28 paskolos sutartimi įtvirtinta prievolė – atsirado 2010-07-28, kai sutartis buvo sudaryta Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure. Nustatyta, kad prievolės įvykdymo vieta 2010-07-28 paskolos sutartyje nėra nurodoma, tačiau tiek ieškovas, tiek atsakovai paskolos sutartyje savo adresus nurodo Lietuvoje, vadinasi atsakovų gyvenamoji vieta tuomet taip pat buvo Lietuvos Respublikoje. Prievolė turėjo pasibaigti 2011-01-28, iki kada pinigai turi būti grąžinti. Taigi prievolės įvykdymo momentas yra 2011-01-28.
11. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kreditoriaus (atsakovų) gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (remiantis Gyventojų registro duomenimis N. D. nuo 2021-04-19, S. D. – nuo 2013-08-27). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad prievolės įvykdymo vieta – Lietuvos Respublika. Taigi byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, taip pat ir Vilniaus miesto apylinkės teismui.
12. Vertintina, kad ginčas yra glaudžiau susijęs su Lietuvos Respublika ir tai taip pat rodo CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo pagrindą šiuo atveju. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo nagrinėjimas Lietuvos teismuose labiau atitiktų proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir kitus proceso principus, leistų tinkamai įgyvendinti civilinio proceso tikslus, numatytus CPK 2 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo akcentuojamos aplinkybės, kad atsakovų N. D. nuo 2021-04-19, S. D. – nuo 2013-08-27 gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), neturi esminės teisinės reikšmės aiškinantis tikrąją šalių valią ir nepatvirtina, kad ši civilinė byla labiau susijusi su (duomenys neskelbtini).
13. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-04-17 nutartį, pripažinti, kad byla yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui ir perduoti ieškovo ieškinį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 ir 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo K. N. atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-04-17 nutartį ir perduoti ieškovo ieškinį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis neskundžiama.