Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-727-254/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-09
Bylos Nr.: e2A-727-254/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-02802-2018-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė, Žibutė Budžienė
Ieškovas: S. S.
Atsakovas: L. S.
Trečiasis asmuo: A. S.

Kategorijos

2.4.2.9Bendrosios nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-727-254/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02802-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žibutės Budžienės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei L. S., trečiajam asmeniui A. S. dėl bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. S., A. S. įstatyminis atstovas, kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo leisti įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės dalių pasikeitimo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) 2008 m. baigtos rekonstrukcijos pasikeitusias dalis pagal VĮ Registrų centro parengtą 2018 m. sausio 16 d. pastato dalių apskaičiavimo projektą be atsakovės L. S. sutikimo.

2. Nurodė, kad A. S. paveldėjo (duomenys neskelbtini) mirusios močiutės R. S. turtą. Tačiau įpėdinė negali paveldėti R. S. priklausiusios namo dalies dėl atsakovės veiksmų, t. y. nepagrįsto atsisakymo pasirašyti naują namo dalių perskaičiavimo projektą. Būtinybė perskaičiuoti namo dalis atsirado todėl, kad po 2005 m. birželio 20 d. nutrauktos ieškovo ir atsakovės santuokos ir po turto pasidalijimo atsakovei atiteko 44/100 namo dalys, kas sudarė 256,87 kv. m., tačiau 2001 m. gegužės 21 d. išdavus leidimą vykdyti antrą namo rekonstrukciją, kuri buvo baigta 2008 metais, padidėjo namo plotas. Antrosios rekonstrukcijos metu buvo rekonstruojama R. S. priklausanti turto dalis, atsakovė L. S. atliekant antrąją rekonstrukciją nedalyvavo, todėl, ieškovo vertinimu, L. S. be pagrindo atsisako duoti sutikimą.

3. Atsakovė L. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ginčo name buvo atliekamos dvi rekonstrukcijos. Pagal atliktą pirmąją rekonstrukciją 2000 m. gegužės 23 d. buvo pasirašyta statinio dalių perskaičiavimo sutartis, dėl to ieškovui atiteko 88/100 ginčo gyvenamo namo dalys. 2001 m. R. S. davus sutikimą buvo atliekama rekonstrukcija ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausanti namo dalis virš R. S. priklausančios namo dalies. Buvo įrengtas antras aukštas, rūsys su garažu po namu, perplanuotas esamas holas bei įrengta mansarda. Rekonstrukcijos darbai buvo atliekami išskirtinai iš ieškovo ir atsakovės lėšų. Prie šios rekonstrukcijos R. S. neprisidėjo, todėl jos dalis negali didėti. Ieškovas visais įmanomais būdais neteisėtai siekia atimti iš atsakovės jam nepriklausantį turtą. Be to, padalijimas yra ydingas ir dėl to, kad net tualetas dalinamas po pusę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybės naudai iš ieškovo S. S. 9,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:

1.1. Byloje nustatyta, kad pradedant antrąją rekonstrukciją namo bendraturčiai buvo R. S. ir S. S.. Byloje pateikti 2001 m. kovo 20 d. bendraturčių sutikimai patvirtina, jog ir ieškovas ir R. S. davė sutikimus atlikti namo rekonstrukciją. Ieškovas išreiškė sutikimą, kad R. S. rekonstruotų gyvenamojo namo ir priestato pirmąjį aukštą ir jį įregistruotų savo vardu, o R. S. sutiko, kad S. S. virš R. S. gyvenamo namo pirmo aukšto įsirengtų antrąjį aukštą ir rūsį su garažu po namu bei jį įregistruotų savo vardu. Antrosios rekonstrukcijos metu buvo sutvarkytas rūsys, garažas, įrengtas antras aukštas bei pastogė. Atliktų darbų apimties neginčijo nei ieškovas nei atsakovė. S. S. patvirtino, jog antrąją namo rekonstrukciją atliko su atsakove L. S.. Rekonstrukcijos metu virš antrojo aukšto buvo įrengta mansarda, kurios įrengimui sutikimo nebuvo davusi nei R. S., nei S. S..

1.2. Iš atsakovės paaiškinimų nustatyta, jog rekonstrukcija baigta apie 2003 m., šalims gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį, ieškovas šių aplinkybių neneigė, kitų įrodymų į bylą neteikė.

1.3. Ieškovas į bylą nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog antroji rekonstrukcija buvo atliekama R. S. lėšomis ir dėl to padidėjo jos dalis bendrojoje nuosavybėje. Ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2001 m. rekonstrukcija buvo atliekama iš jo lėšų, kurias jis gavo paskolos sutartimi, ir nurodė, jog šios aplinkybės yra konstatuotos 2016 m. spalio 26 d. Lietuvos Apeliacinio teismo sprendime ir 2017 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog išnagrinėtose bylose nebuvo nustatinėjama, kieno iš bendraturčių turtas buvo pagerintas ir kieno lėšomis tai buvo padaryta.

1.4. Po antros rekonstrukcijos padidėjo R. S. realinė turto dalis kvadratiniais metrais (plotas) (nuo 47,85 kv. m. iki 54,68 kv. m.), tačiau dėl to nepasikeitė bendraturčių idealinės turto dalys. Rekonstrukcijos metu buvo įrengtas antras aukštas, mansarda, rūsys ir garažas, ir tokį sutikimą R. S. buvo davusi S. S.. R. S. turto dalis yra atskirta nuo ieškovo ir atsakovės turimo turto kaip atskiras turtinis vienetas (R. S. priklausanti atskirta turto dalis įvardinta 1A2/p, ieškovo ir atsakovės L. S. bendroji dalinė nuosavybė įvardinta 2a2/p). Šie du atskiri turtiniai vienetai turi atskirus įėjimus. Pagal ieškovo į bylą pateiktą 2018 m. sausio 16 d. pastato dalių apskaičiavimo projektą, kurį ieškovas prašo leisti patvirtinti be atsakovės L. S. sutikimo, matyti, jog R. S. be jos turimų patalpų 1-1, 1-2, 1-3, realiai priklausytų 1/3 patalpos 2-1, 2-2, 2-5, bei patalpos 2-16, 2-17, 2-18, 2-19, 2-20, 2-21, į kurias nėra jokių galimybių patekti iš atsakovei nuosavybės teise priklausančių patalpų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

5. Ieškovas S. S. apeliaciniu skundu prašo 2019 m. sausio 10 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su sprendimu teisinius argumentus:

1.1. Teismas vien iš atsakovės paaiškinimų konstatavo, jog rekonstrukcija buvo baigta apie 2003 m. šalims gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Faktas, kad šalys jau nuo 2002 m. nebegyvena kartu ir nebeveda bendro ūkio nustatytas tiek sprendime dėl santuokos nutraukimo, tiek 2016 m. spalio 16 d. Lietuvos apeliacinio teismo ir 2017 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose. Šį faktą patvirtino pati atsakovė, taip pat ir duodama paaiškinimus šioje byloje (garso įrašo 01:05:02). Byloje nesant įrodymų, kurie paneigtų faktą, kad antroji namo rekonstrukcija buvo baigta 2008 metais, galiojant Nekilnojamo turto registro duomenims, teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad namo antroji rekonstrukcija baigta apie 2003 m.

1.2. Ta aplinkybė, kad atsakovė L. S. neprisidėjo prie antrosios rekonstrukcijos yra konstatuota galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017, kurioje dalyvavo abi šalys. Teismas klaidingai nurodė, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog antrąją rekonstrukciją vykdė kartu su atsakove L. S.. Ieškovui teikiant paaiškinimus apie antrąją mamos namo dalies rekonstrukciją, į teismo užduotą klausimą, ar rekonstrukciją vykdė su S., jis atsakė teigiamai, omenyje turėdamas savo motiną R. S.. Ieškovas aiškiai nurodė, kad nutraukiant santuoką su L. S. buvo padalintas po pirmosios rekonstrukcijos 583,31 kv. m. ploto namas, o antrąją mamos namo dalies rekonstrukciją vykdė iš savo asmeniškai pasiskolintų lėšų (teismo posėdžio garso įrašo 36:05 – 38:15).

1.3. Teismas be pagrindo sprendė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 nustatyti faktai dėl antrosios namo rekonstrukcijos finansavimo neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjant šią bylą. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje kreditorius reiškė reikalavimą dėl S. S. suteiktos paskolos pripažinimo solidaria, namo rekonstrukcijos ir jos finansavimo aplinkybės sudarė šios bylos įrodinėjimo dalyką ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotos aplinkybės yra reikšmingos abiem byloms. Šiose bylose konstatuota, jog L. S. įrodė, kad ji finansiškai neprisidėjo prie antrosios rekonstrukcijos, nes rekonstrukcija buvo vykdoma jau šalims gyvenant skyrium ir iki santuokos nutraukimo namo dalys nebuvo padidėjusios.

1.4. Teismas neteisingai nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje nebuvo nustatyta, kokios dalys, skaičiuojant kvadratiniais metrais, atitenka ieškovui ir atsakovei. Iš santuokos nutraukimo byloje pateiktos Nekilnojamo turto registro pažymos matyti, kad įregistruotas namo plotas 583,81 kv. m., padalintas po 44/100 kiekvienam, tai reiškia po 258,42 kv. m. Be to, teismas visiškai nevertino 2014 m. kovo 6 d. prašymo, kurį L. S., atstovaujama advokatės K. Č., teikė S. S.. Šiame prašyme pati L. S. nurodo, jog jai priklausanti turto dalis yra 258,42 kv. m.

1.5. Teismas nevertino VĮ Registrų centro kadastro bylų, o vadovavosi atsakovės teikiamais paaiškinimais. Nors į namą įrengti du įėjimai, tačiau tai nereiškia, kad buvo suformuoti du atskiri turto vienetai. Iš nekilnojamo turto planų matyti, kad iš 1-1 patalpos, kuri priskirtina R. S. yra tiesioginis išėjimas į 2-2 patalpą, iš kurios yra patenkama tiek į viršutinius aukštus, tiek į rūsį. Antrosios rekonstrukcijos metu buvo iš esmės pakeistas rūsio patalpų išplanavimas. Vieninteliai laiptai, kuriais galima patekti į namo rūsį ir jame esančią katilinę, bene svarbiausią gyvenamojo namo patalpą, yra įrengti iš 2-2 patalpos, į kurią laisvai patenkama iš visų gyvenamojo namo patalpų, tame tarpe, ir iš R. S. priklausančių patalpų. Po antrosios rekonstrukcijos bendri laiptai, esantys patalpoje 2-2, liko vienintele galimybe ir R. S. patekti į namo rūsį. Tai patvirtina, kad antrąją namo rekonstrukciją ieškovas vykdė kartu su mama R. S. ir vykdant šią rekonstrukciją buvo perplanuotos patalpos, visos namo patalpos yra sujungtos, name nėra jokių suformuotų atskirų turto vienetų.

1.6. Teismo vertinimas, kad net ir pakitus namo plotui nepasikeitė jo idealinės turto dalys yra visiškai nepagrįstas. Neįmanoma rekonstruoti namą išdidinant jo plotą taip, kad nepakistų bendraturčių idealinės turto dalys. Remiantis tokia logika, R. S. turėtų priklausyti ne 70,05 kv. m., o 107 kv. m.

1.7. Teismas klaidingai nurodo, kad pasirašius 2000 m. gegužės 23 d. sutartį dėl dalių perskaičiavimo, R. S. atiteko 47,85 kv. m. Sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad R. S. po pirmosios rekonstrukcijos tenka 12/100 dalių viso gyvenamojo namo, kurio plotas po rekonstrukcijos siekė 583,81 kv. m., kas sudaro 70,05 kv. m.

Atsiliepimas

6. Atsakovė L. S. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

2.1. Apeliantas siekia suklaidinti teismą. Santuokos nutraukimo metu antroji rekonstrukcija jau buvo atlikta, ką ir nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, atsakovės paaiškinimais ir paties ieškovo paaiškinimais, teiktais 2018 m. gruodžio 3 d., teismo posėdžio metu, kuomet jis patvirtino, jog antrą namo rekonstrukciją atliko su atsakove L. S.. Pats apeliantas teismo posėdžio metu pripažino, jog antroji rekonstrukcija buvo atlikta kartu su atsakove, atsakovė netgi galėjo tiksliai įvardyti metus t. y. apie 2002 m. pradžią, tuo tarpu apeliantas jokių tai paneigiančių įrodymų byloje nepateikė ir netgi pats patvirtino rekonstrukcijos atlikimą esant santuokoje su atsakove. 2010 m. (byloje pateiktas 2010 m. balandžio 15 d. pastato dalių apskaičiavimo projektas, kuris atsakovės iš apelianto buvo gautas jau po rekonstrukcijos užbaigimo) pats apeliantas, sutikdamas, jog turtas buvo padidintas iš atsakovės ir jo lėšų, atsakovei buvo pateikęs pasiūlymą nustatyti turto dalis, prie kurio pridėtame projekte matyti, kad apeliantas nurodė, jog atsakovei turi priklausyti 44/100 dalys bendro ploto, o ne kaip dabar bando įrodyti - 29/100 dalys. Realiai rekonstrukcijos darbai buvo pabaigti apie 2002 m. pradžią, tačiau šalims nusprendus kartu nebegyventi, užtruko pačios rekonstrukcijos įteisinimo procesas.

2.2. Kad antrosios rekonstrukcijos metu atlikti darbai, t. y. iškeltas antrasis aukštas su mansarda virš R. S. namo dalies buvo atlikti būtent ieškovo ir atsakovės interesais patvirtina ir tai, kad į šią dalį iš R. S. dalies netgi neįmanoma patekti, taigi akivaizdu, kad antrojo aukšto su mansarda pastatymu R. S. negalėjo būti suinteresuota, kadangi ji objektyviai negalėjo šia turto dalimi naudotis.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantui nereikėjo įrodinėti, iš kokių lėšų buvo atliekama antroji rekonstrukcija, jam nereikėjo įrodinėti aplinkybių, jog antroji rekonstrukcija buvo įvykdyta jo asmeninėmis skolintomis lėšomis ir atsakovė finansiškai prie jos neprisidėjo, nes šie faktai nustatyti įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiame Teisme buvo sprendžiama dėl paskolos pripažinimo solidaria prievole, tačiau nebuvo nagrinėjamas ginčas tarp bendraturčių dėl bendro turto pagerinimo vieno iš bendraturčių lėšomis, todėl remtis bylose nustatytais faktais nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8. Byloje kilo ginčas, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčio įstatyminiam atstovui pareiškus reikalavimą nustatyti bendrosios nuosavybės dalis, pasikeitus bendraturčių teisėms po to, kai padidinama bendroji dalinė nuosavybė be bendraturtės sutikimo.

9. Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-2010). Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnis).

10. Bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių pasikeitimą. CK 4.77 straipsnyje nustatyti pagrindai tokiam teisių pasikeitimui bei tokio pasikeitimo teisėtumui būtinos sąlygos. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Dėl to, norint pakeisti bendraturčių teises, būtina gauti kito bendraturčio sutikimą dėl tokių pakeitimų ir savo lėšomis laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 d. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018).

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas S. S., atsakove? L. S. ir R. S. (mirusi (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. birželio 20 d. ieškovo ir atsakovės ištuokos, valdė tokiomis dalimis: S. S. ir L. S. po 44/100 dalį, R. S. – 12/100 dalį. Namas, iki ieškovo ir atsakovės ištuokos priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ieškovui ir jo motinai R. S. (atitinkamai po 51/100 ir 49/100 dalį), ir buvo padidintas bei pagerintas atlikus rekonstrukciją, kurios metu namo bendras plotas padidėjo nuo 70,05 kv. m. iki 583,81 kv. m. (2000 m. kovo 15 d. statinio priėmimo naudoti aktas, 2000 m. gegužės 23 d. sutartis dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendraturčių dalių pakeitimo ir gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos, elektroninės bylos 2 t. b. l. 31-36, 58-59). Antroji gyvenamojo namo rekonstrukcija pradėta 2001 metais, 2001 m. gegužės 31 d. gavus leidimą vykdyti statybos darbus. Vykdant rekonstrukcijos darbus 2001 m. kovo 21 d. pareiškimu ieškovas sutiko, kad R. S. rekonstruotu? esamo gyvenamo namo, plane pažymėto 1A1mp su priestatu 1a p pirmąjį aukšta?. R. S. sutiko, kad ieškovas virš jai priklausančio pirmojo aukšto su priestatu, įsirengtu? antrąjį aukšta? ir rūsį su garažu po namu. Iš 2008 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto matyti, kad namo plotas po antrosios rekonstrukcijos padidėjo iki 885,3 kv. m.

12. Apeliantas (ieškovas) teigia, kad namo antrąją rekonstrukciją atliko pasiskolintomis lėšomis jam su atsakove faktiškai jau nebegyvenant kartu. Ieškovo manymu, aplinkybės, jog atsakovė neprisidėjo prie bendro turto pagerinimo antrosios rekonstrukcijos metu, patvirtinamos kitoje civilinėje byloje nustatytais prejudiciniais faktais (Nr. e2-1781-221/2015, išnagrinėtoje apeliacine ir kasacine tvarka: Nr. e2A-654-823/2016; Nr. e3K-3-221-611/2017). Be to, ieškovo vertinimu, byloje nereikia įrodinėti, kad palikėja R. S. pagerino bendra? turtą savo lėšomis. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Dėl prejudicinių faktų reikšmės nagrinėjamam ginčui

13. Nurodytina, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia – teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012; 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Taigi, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius.

14. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus faktams, pripažintiniems prejudiciniais, keliamus reikalavimus, bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas, ar taikytinos kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, nors ir pagrįstai nustatė, kad reikšmingi faktai šioje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas byloje Nr. e2-1781-221/2015, tačiau turėjo pagrindą laikyti, kad nustatyti faktai toje byloje buvo reikšminga įrodinėjimo dalyko dalis.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 buvo nurodyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 26 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1781-221/2015 ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Šį teismo sprendimą kasacinės instancijos teismas paminėta nutartimi paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad 1992 m. gruodžio 15 d. dovanojimo sutartimi R. S. (apelianto motina) padovanojo atsakovui 51/100 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių; gyvenamojo namo naudingasis plotas – 71,09 kv. m. 1993 m. parengtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas; rekonstruoto gyvenamojo namo duomenys kadastre užfiksuoti 2000 m. kovo 28 d., pagal juos rekonstruoto gyvenamojo namo bendras plotas – 583,81 kv. m, baigtumas – 100 proc. 2000 m. gegužės 23 d. sudaryta Statinio dalių perskaičiavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovui tenkanti gyvenamojo namo dalis padidėjo iki 88/100 dalių. Iš pateiktos į bylą Namų valdos įkainojimo suvestinės matyti, kad, 1999 m. vasario 24 d. duomenimis, gyvenamojo namo bendras plotas jau buvo 583,81 kv. m, priestato 2a2p darbų buvo atlikta 91 proc. (17 punktas) 2001 m. kovo 20 d. atsakovas davė rašytinį sutikimą, kad R. S. rekonstruotų ginčo gyvenamojo namo pirmą aukštą ir jį teisiškai įregistruotų savo vardu. 2001 m. gegužės 31 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus – rekonstruoti gyvenamąjį namą (statyti priestatą). Pagal 2001 m. gegužės 28 d. suderintą projektą po numatomos rekonstrukcijos gyvenamojo namo bendras plotas turėjo padidėti iki 750,86 kv. m. Šis rekonstrukcijos etapas įteisintas 2008 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, pagal kurį gyvenamojo namo bendras plotas po rekonstrukcijos – 885,30 kv. m, vidutinė rinkos vertė – 1 422 000 Lt (411 839,67 Eur). Baigus antrąjį rekonstrukcijos etapą, susitarimo dėl dalių pasikeitimo bendraturčiai registrui nepateikė. Taigi, ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcija vyko dviem etapais, iš kurių pirmasis baigtas (įteisintas) 2000 m. kovo 28 d., antrasis – 2008 m. gruodžio 3 d. (18 punktas).

16. Aptariamoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad S. S. ir L. S. santuoka, įregistruota 1985 m. balandžio 5 d., buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimu. Santuokos nutraukimo byloje šalys patvirtino, kad kartu negyvena ir bendro ūkio neveda daugiau nei trejus metus, t. y. nuo 2002 m. Kadangi dalis gyvenamojo namo antrojo etapo rekonstrukcijos darbų vyko tuo metu, kai atsakovai nebevedė bendro ūkio ir jau po šalių santuokos nutraukimo, tai nėra pagrindo teigti, kad šiuo laikotarpiu namo rekonstrukcijai panaudoti pinigai – tai lėšos, panaudotos bendriems sutuoktinių poreikiams tenkinti (19 punktas). Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendime nurodė, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas tarp bendraturčių dėl bendro turto pagerinimo vieno iš bendraturčių lėšomis, o sprendžiama tik dėl prievolės pagal paskolos sutartį pripažinimo solidariąja sutuoktinių prievole, todėl ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad po antrojo rekonstrukcijos etapo padidėjo ir atsakovei tenkanti turto dalis, pripažintinas teisiškai nereikšmingu nagrinėjamam ginčui spręsti (20 punktas).

17. Dėl pirmojo rekonstrukcijos etapo apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad aplinkybė, jog šalims nutraukiant santuoką atsakovui dovanotas ir santuokos metu rekonstruotas turtas tarp šalių pasidalytas lygiomis dalimis, netiesiogiai patvirtina, kad S. S. ir L. S. pripažino vienodą savo indėlį į rekonstruoto objekto sukūrimą, t. y. pripažino, kad į objektą investuotos ir atsakovės lėšos (24 punktas).

18. Tuo tarpu kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo (nutarties 37 punktas), kad įvertinus kasacine tvarka apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, priėmęs kitokį nei pirmosios instancijos teismas sprendimą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, ieškovui kasaciniame skunde nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo jų aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu (40 punktas). Tokiu atveju kasacinio teismo nutarties 38 punkte nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad antrojo etapo rekonstrukcijos darbai buvo atliekami jau atsakovams gyvenant skyrium, neduoda pagrindo paneigti šioje nutartyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kad tik dalis gyvenamojo namo antrojo etapo rekonstrukcijos darbų vyko tuo metu, kai atsakovai nebevedė bendro ūkio ir jau po šalių santuokos nutraukimo.

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-654-823/2016 nurodyta, kad atsakovas S. S. su ieškiniu sutiko. Paaiškino, kad pripažįsta, jog skolinosi pinigus atsiskaityti už šalių namo rekonstrukciją. Namas buvo rekonstruojamas kartu su sutuoktine 2001-2004 metais, pinigai iš ieškovo buvo gauti dalimis Rusijoje.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo pagrindo remtis prejudiciniais faktais, kurie nustatyti pirmiau nurodytose išnagrinėtose civilinėse bylose ir jie yra šie: S. S. ir L. S. pripažino vienodą savo indėlį į rekonstruoto objekto sukūrimą; namas buvo rekonstruojamas 2001-2004 metais. Taigi, prejudiciniais faktais kitoje byloje nustatyta aplinkybė, jog antrosios rekonstrukcijos metu turtas buvo pagerintas ieškovo S. S. ir L. S. lėšomis ir indėliu jiems dar būnant santuokoje, nepaisant to, kad nekilnojamojo turto registre duomenys apie antrąją rekonstrukciją įteisinti tik 2008 metais.

21. Kartu aptariamos aplinkybės patvirtina ir tai, kad turtas vykdant antrąją namo rekonstrukciją, atitinkamai nebuvo gerinamas R. S. lėšomis ir indėliu. To iš esmės byloje apeliantas net ir neneigė, teigdamas, jog ši aplinkybė neturi esminės reikšmės. Tačiau, atsižvelgiant į nutarties 10 punkte aptartą kasacinio teismo praktiką, akivaizdu, kad nenustačius bent vienos iš CK 4.77 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų bendraturčio daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinti, bendraturčio teisės į didesnę turto dalį negali pasikeisti, ką ginčo byloje pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

22. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino VĮ Registrų centro kadastro bylų medžiagą, todėl nepagrįstai sprendė, kad namas buvo suformuotas kaip atskiri turto vienetai. Ieškovo teigimu, ši aplinkybė svarbi vertinimui, jog antrąją namo rekonstrukciją ieškovas vykdė kartu su mama R. S. ir vykdant šią rekonstrukciją buvo perplanuotos patalpos, visos namo patalpos sujungtos, name nėra jokių suformuotų atskirų turto vienetų. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo konstatavo, kad po antrosios rekonstrukcijos pakitus namo plotui nepasikeitė bendraturčių idealiosios turto dalys, kas reikštų, kad po antrosios rekonstrukcijos visų bendraturčių dalys padidėjo proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos matyti, jog po antrosios rekonstrukcijos R. S. priklausiusi dalis yra žymima indeksu 1A2/p kaip atskiras turtinis vienetas, tačiau iš šios namo dalies yra galimybė patekti į kitas patalpas (1 aukšto namo planas, kadastro b. l. 128), kas reiškia, jog nors ir buvo suformuoti atskiri turtiniai vienetai, jie nebuvo visiškai izoliuoti. Pagal pateiktus kadastro duomenis taip pat matyti, kad R. S. po antrosios rekonstrukcijos priskiriamos šios patalpos: 1-1 34,15 kv. m. ploto, 1-2 6,71 kv. m. ploto, 1-3 13,82 kv. m. ploto, iš viso 54,68 kv. m. Tai yra iš esmės tos pačios tik naujai perplanuotos patalpos, dėl kurių nuosavybės dalies ir naudojimosi būdo ieškovas su savo motina susitarė dar 2000 m. gegužės 23 d. sutartimi dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendraturčių dalių pakeitimo ir gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos (žr. elektroninės bylos 2 t. b. l. 58-59) (1 aukšto patalpos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, bendro 47,85 kv. m. ploto).

24. Akivaizdu, kad paveldėtoja (t. y. A. S., kurią atstovauja ieškovas) negali paveldėti daugiau teisių, nei jų turėjo palikėja (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, kaip pagrįstai vertino ir pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovo į bylą pateiktą 2018 m. sausio 16 d. pastato dalių apskaičiavimo projektą, kurį ieškovas prašo leisti patvirtinti be atsakovės L. S. sutikimo, matyti, jog R. S. be jos turimų patalpų 1-1, 1-2, 1-3, realiai priklausytų dar ir pirmojo aukšto 1/3 patalpų 2-1, 2-2, 2-5, kurios ankstesniu susitarimu dėl dalių nustatymo ir naudojimosi tvarkos, priskirtos ieškovui, bei patalpos antrame aukšte 2-16, 2-17, 2-18, 2-19, 2-20, 2-21, dėl kurių įrengimo R. S. 2001 m. kovo 21 d. buvo davusi ieškovui sutikimą, kad būtent ieškovas virš jai priklausančio pirmojo aukšto su priestatu, įsirengtu? antrąjį aukšta?.

25. Išdėstytos faktinės aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, kad ieškovas, atstovaudamas R. S. įpėdinės A. S. interesus, nepagrįstai prašo padidinti R. S. priklausiusias gyvenamojo namo idealiąsias dalis pagal 2018 m. sausio 16 d. pastato dalių apskaičiavimo projektą be atsakovės L. S. sutikimo.

26. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovo (apelianto) reikalavimus yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Atsakovė, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą išdėstė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Dalė BurdulienėŽibutė BudžienėArvydas Žibas