Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-492-577/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-23
Bylos Nr.: e2A-492-577/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-34301-2019-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
Atsakovas: J. J., R. J.
Ieškovas: D. N., M. R., L. R., J. R., A. R.

Kategorijos

2.4.4.1Servitutas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-492-577/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34301-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. J., R. J. ir J. J. įmonės „Prie Halės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. N., M. R. (M. R.), L. R., J. R. ir A. R. ieškinį atsakovams J. J., R. J. ir J. J. įmonei „PRIE HALĖS“ dėl atlygintino servituto nustatymo ir negautų pajamų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai D. N., M. R., L. R., J. R. ir A. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), stovinčiam viešpataujančiam daiktui, negyvenamajai patalpai – gamybinėms patalpoms (984,34 kv. m.), nuosavybės teise priklausančiam atsakovams J. J. ir R. J., nustatyti atlygintinį žemės servitutą 1 172 kv. m. ieškovų žemės sklypo daliai (tarnaujantis daiktas), kuri 2019 m. liepos 16 d. UAB „GEOKSIS“ parengtame plane pažymėta zonoje „J“, sklypo taškai 69-68-102-103-63, už servitutą nustatant atsakovams fiksuotą metinį 100 Eur bei 7 proc. metinį servitutu nustatytos vidutinės žemės sklypo dalies rinkos vertės, nustatytos VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu, mokestį, jį kasmet indeksuojant pagal žemės sklypo vertės pokytį sausio 1 d. būklei; 2) iš atsakovų J. J. ir R. J. ieškovams priteisti 14 266,75 Eur negautų pajamų (60 proc. priteisiant iš R. J. bei J. J. solidariai (8 560,05 Eur), 40 proc. - iš J. J. asmeniškai (5 706,07 Eur); 3) ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype stovinčiam viešpataujančiam daiktui, pastato transformatorinei (984,34 kv. m.), nuosavybės teise priklausančiam atsakovei J. J. įmonei „Prie Halės“, nustatyti atlygintinį žemės servitutą 140 kv. m. ieškovų žemės sklypo daliai (tarnaujantis daiktas), kuri 2019 m. liepos 16 d. UAB „GEOKSIS“ plane pažymėta zonoje „TP“, sklypo taškai 87-72-74-75-13-12, už servitutą nustatant atsakovei fiksuotą metinį 100 Eur bei 7 proc. metinį servitutu nustatytos vidutinės žemės sklypo dalies rinkos vertės, nustatytos VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu, mokestį, jį kasmet indeksuojant pagal žemės sklypo vertės pokytį sausio 1 d. būklei; 4) priteisti iš atsakovės J. J. įmonės „Prie Halės“ ieškovams 1 704,2 Eur negautų pajamų; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad atsakovai naudojasi ieškovams nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, jame vykdo veiklą, tačiau niekada neatsilygino už naudojamą žemės sklypo dalį. Ieškovai už šią žemės sklypo dalį moka žemės mokestį; jie negali naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, žemės sklypo pritaikymas ieškovų poreikiams praktiškai neįmanomas. Ieškovai ne kartą kreipėsi į atsakovus, siūlydami rašytinėje, ir su kitais ieškovų žemės sklype pastatus turinčiais turtų savininkais įprastai pasirašomoje, sutartyje įtvirtinti šalių nuomos santykius, siūlė išsipirkti žemės sklypo dalį, perleisti atsakovams priklausančius ir ant ieškovų žemės stovinčius pastatus, išsikelti pastatus, tačiau atsakovai į ieškovų siūlymus nereagavo, su ieškovais nebendradarbiauja. Ieškovai prašė teismo sprendimu nustatyti atlygintiną žemės servitutą bei atlyginti už penkerius metus ieškovų dėl atsakovų naudojimosi ieškovams priklausančio žemės sklypo dalimi negautas pajamas.

Atsiliepimas

2. Atsakovai prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į ieškinį prašė pripažinti, kad nekilnojamajam turtui - gamybinėms patalpoms su garažu, transformatorinei ir katilinei, pagal 2003 m. balandžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 41-15769 trečią punktą galiojo žemės servitutas, kuriame tarnaujančiu objektu tapo žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o pastarąjį sklypą padalinus ir suformavus naują žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti servitutą galiojančiu šiam žemės sklypui pagal CK 4.115 straipsnį. Atsakovai patikslinę savo poziciją, nurodė, kad su ieškinio reikalavimu dėl servituto nustatymo sutinka, tačiau nesutinka su kompensacijos dydžiu. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punktu, prašė nustatyti kompensaciją už 2003 m. balandžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 41-15769 nustatytą servitutą pastatų eksploatacijai, kuri prilygsta valstybinės žemės nuomos mokesčiui Vilniaus rajono savivaldybėje, kuris pagal 2019 m. liepos 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės sprendimo Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ 1.2.1. ir 1.2.2. punktus yra 0,2 procentai žemės vertės fizinių asmenų žemei ir 0,8 procentų žemės vertės juridinių asmenų žemei. Taip pat atsakovai pažymėjo, kad angaro ir katilinės eksploatacijai reikalingas plotas atitinka taškus 69-66-65-64 (apytikslis plotas 1 189 kv. m). Atsakovai prašo žemės plotui, ant kurio yra transformatorinė, taikyti mokesčio dydį, skirtą juridiniams asmenims; žemės plotui katilinės ir gamybinių patalpų su garažu eksploatacijai - nuomos mokesčių dydžius tiek juridinių, tiek fizinių asmenų žemei, nes katilinė priklauso įmonei, o gamybinės patalpos priklauso fiziniams asmenims. Nustatant faktinius žemės plotus, prašė taikyti santykį tarp katilinės ir gamybinių patalpų bendro ploto.

Šalies argumentai

3. Ieškovai pateikė pareiškimą, kuriame pareiškė, kad ieškiniu prašo nustatyti atlygintinį žemės servitutą 1 172 kv. m. ieškovų žemės sklypo daliai (tarnaujantis daiktas), kuri pažymėta UAB „GEOKSIS“ 2019 m. liepos 16 d. parengtame Naudojimosi žemės sklypu plane pažymėta zonoje „J“, sklypo taškai plane pažymėti: 69-68-102-103-63. Neprieštarauja, kad servitutas būtų nustatytas taip pat sklypo daliai, pažymėtai plane taškais 69-66-65-64, nekeisdami prašomo atlyginimo už nustatomą servitutą dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nustatė ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), stovinčiam viešpataujančiam daiktui, negyvenamajai patalpai – gamybinėms patalpoms (984,34 kv. m.), unikalus pastato Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam atsakovams J. J. ir R. J., atlygintinį žemės servitutą 1 172 kv. m. ieškovų žemės sklypo daliai (tarnaujantis daiktas), kuri 2019 m. liepos 16 d. UAB „GEOKSIS“ parengtame plane pažymėta zonoje „J“, sklypo taškai 69-66-65-64; už šį servitutą nustatė atsakovams J. J. ir R. J. fiksuotą 3,5 procentų metinį servitutu nustatytos vidutinės žemės sklypo dalies rinkos vertės, nustatytos VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu, mokestį, kasmet indeksuojant pagal žemės sklypo vertės pokytį sausio 1 d. būklei; nustatė ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stovinčiam viešpataujančiam daiktui, pastato transformatorinei, (984,34 kv. m.), unikalus pastato Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam atsakovei J. J. įmonei „PRIE HALĖS“, atlygintinį žemės servitutą 140 kv. m. ieškovų žemės sklypo daliai (tarnaujantis daiktas), kuri 2019 m. liepos 16 d. UAB „GEOKSIS“ plane pažymėta zonoje „TP“, sklypo taškai 87-72-74-75-13-12; už šį servitutą nustatė atsakovei J. J. įmonei „Prie Halės“ fiksuotą 3,5 procentų metinį servitutu nustatytos vidutinės žemės sklypo dalies rinkos vertės, nustatytos VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu, mokestį, jį kasmet indeksuojant pagal žemės sklypo vertės pokytį sausio 1 d. būklei; priteisė solidariai iš atsakovų J. J. ir R. J. ieškovams 4 280 Eur negautas pajamas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. lapkričio 14 d.; priteisė iš atsakovo J. J. ieškovams 2 853,03 Eur negautas pajamas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. lapkričio 14 d.; priteisė iš atsakovės J. J. įmonės „Prie halės“ ieškovams 852,10 Eur negautas pajamas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. lapkričio 14 d.; priteisė ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovų J. J., R. J. ir J. J. įmonės „Prie halės“ 1 091 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 363,66 Eur; priteisė iš ieškovų bei atsakovų po 5,79 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų valstybei. Kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Įvertinęs faktines aplinkybes, kad atsakovams nuosavybės teise priklausantys pastatai (gamybinės patalpos, transformatorinė) stovi ieškovams nuosavybės teise priklausančiose žemės sklypo dalyse, teismas padarė išvadą, kad, nenustačius žemės sklypo servituto, ieškovai objektyviai neturės galimybės normaliomis sąlygomis naudoti pagal paskirtį savo nuosavybę (žemės sklypo dalis, ant kurių stovi atsakovų pastatai), vykdyti ūkinę veiklą ir nėra jokio kito būdo įgyvendinti pastatų ir žemės sklypo savininkų interesų pusiausvyrą.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovai iš esmės teisingai laikėsi pozicijos, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. R.“ ginčo žemės sklype esančių pastatų savininkams jau buvo nustatytas servitutas, leidžiant jiems eksploatuoti pastatus. Iki ieškovai įsigijo nuosavybės teises į atitinkamas žemės sklypo dalis (2008 m. ir 2014 m.), atsakovai tam tikrą laiką naudojosi administraciniu aktu nustatytu servitutu, kurio atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas. Byloje nesant duomenų, kad atsakovai jiems suteikiamomis servituto teisėmis naudojosi (naudojasi) atlygintinai, įvertinęs servituto, kaip tarnaujančio daikto savininko nuosavybės teisę varžančios priemonės pobūdį, bei atsižvelgęs į tai, kad ieškiniu patikslinamos žemės sklypo servituto koordinatės, teismas nepagrįstais laikė atsakovų argumentus dėl jų teisės toliau naudotis administraciniu aktu nustatytu neatlygintinu servitutu. Teismo vertinimu, ieškovai įrodė abi atlygintino servituto nustatymo sąlygas (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).

7. Teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas ir kompensacijos priteisimą. Pažymėjo, kad nustatytinas žemės sklypo servitutas iš esmės atima ieškovų teisę visavertiškai naudoti apie pusę jiems nuosavybės teise priklausančio komercinės paskirties sklypo.

8. Teismo vertinimu, žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį. Taip pat, teismo nuomone, 2019 m. liepos 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės sprendimo Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ nuostatos, reglamentuojančios nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką atitinkamame rajone, įskaitant ir paties mokesčio tarifus, gali būti taikomos kaip vienas iš kriterijų periodinės kompensacijos už servitutą dydžiui nustatyti. Pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklės, skirtos nuolatiniams valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams reguliuoti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje servitutas nustatomas, siekiant užtikrinti privačių asmenų, kuriems priklausančiuose žemės sklypuose yra atsakovams priklausantys pastatai, naudojimą pagal paskirtį.

9. Įvertinęs nagrinėjamos bylos ypatumus bei atsižvelgęs į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu jau buvo žinoma, kad ginčo žemės sklype yra nemažai komercinės paskirties pastatų, kurie priklauso tretiesiems asmenims, taip pat į tai, kad atsakovams priklausančiuose žemės sklypuose yra kitų pastatų, kurių savininkai moka ieškovams atitinkamo dydžio kompensacijas už servitutus, iš kurių ieškovai gali kompensuoti valstybei mokamus žemės mokesčius, tinkamu tarifo dydžiu fiksuotai kompensacijai nustatyti teismas laikė pusė tarifo, kurį prašo taikyti ieškovai, t. y. 3,5 procento nuo ginčo žemės sklypo vertės, netaikant 100 Eur administravimo mokesčio.

10. Teismas priteisė iš atsakovų fiksuotą 3,5 procentų metinį vidutinės žemės sklypo dalies rinkos vertės, nustatomos masinio vertinimo metu, mokestį, jį kasmet indeksuojant. Nurodė, jog taikant šiuos tarifus atitinkamai perskaičiuojami ieškovų prašomi priteisti nuostoliai (negautos pajamos).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Atsakovai J. J., J. J. įmonė „Prie Halės“ ir R. J. apeliaciniu skundu, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punktą, prašo už 2003 m. balandžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 41-15769 nustatytą servitutą pastatų eksploatacijai nustatyti metines kompensacijas (mokesčius):

- 1) 0,2 proc. gamybinių patalpų su garažu – 1 092 m² žemės sklypo plotui, pagal 2019 m. liepos 16 d. UAB „Geoksis“ parengtą planą, esančiam zonoje, pažymėtoje taškais 69-66-65-64;

- 2) 0,8 proc. katilinės – 1 172 m² – 1 092 m² = 80 m² žemės sklypo plotui, pagal 2019 m. liepos 16 d. UAB „Geoksis“ parengtą planą esančiam zonoje, pažymėtoje taškais 69-66-65-64, ir

- 3) 0,8 proc. transformatorinės – 140 m² žemės sklypo plotui pagal 2019 m. liepos 16 d. UAB „Geoksis“ parengtą planą, esančiam zonoje, pažymėtoje taškais 82-72-74-75-13-12;

nuo vidutinės žemės sklypo rinkos vertės pagal VĮ „Registrų centro“ masinio vertinimo duomenis sausio 1 d. Apeliantai nurodė, jog šie kompensacijos dydžiai yra skirtingi, ir pagal 2019 m. liepos 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės sprendimo Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ 1.2.1. ir 1.2.2. punktus yra 0,2 procentai žemės vertės fizinių asmenų žemei ir 0,8 procentų žemės vertės juridinių asmenų žemei. Vidutinis svertinis prašomos nustatyti kompensacijos už žemės servitutą dydis (vietoje 3,5 proc.), atsižvelgiant į plotus, yra – 0,3 procentai, todėl prašo tenkinti ne 50 procentų, o 4,3 procento ieškovų reikalavimų, t. y. 780,54 Eur. Apeliantai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymas, pagal kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės į ieškovų žemės sklypą, reglamentuoja ir naujai atsirandančius santykius tarp asmenų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal šį įstatymą, bei esamų žemės naudotojų. Pažymėjo, kad, atkuriant nuosavybės teises, atsakovams nuosavybės teise jau priklausė gamybinės patalpos su garažu ir ½ pastato – transformatorinės. Teigia, kad dėl šios priežasties būtina atsižvelgti į šio įstatymo normas.

Atsiliepimas

12. Ieškovai atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti ieškovams 250 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepime nurodė, kad su atsakovų prašymu nesutinka, nes tai pažeistų jų, kaip žemės sklypo savininkų, teises. Pažymi, kad ieškovai kiekvienais metais valstybei turi mokėti 0,3 proc. dydžio žemės mokestį; nuo gaunamų pajamų už servitutą turi susimokėti 15 proc. dydžio pajamų mokestį, todėl, gavus atsakovų siūlomo dydžio mokestį, lėšų nepakaktų netgi privalomiems mokesčiams, ieškovai patirtų nuostolius, dėl to, kad atsakovų turtas yra jų sklype. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai prašė nustatyti servitutą tik tose vietose, kur faktiškai stovi atsakovams priklausantys pastatai, tačiau pastatams eksploatuoti reikalingi ir privažiavimo keliai, už kurių užimamą plotą mokesčius taip pat moka ieškovai, o atsakovai šių išlaidų neatlygina. Ieškovai taip pat nurodė, kad, žemės sklypą grąžinant savininkams 2003 metais, tiek šiuo metu yra nustatyti šie servitutai: Šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zonos? Vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos? Saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje? Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai? Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos? Kelių apsaugos zonos? Elektros linijų apsaugos zonos? Ryšių linijų apsaugos zonos, tačiau nei pastatams, nei keliukams, vedantiems prie pastatų, sklype niekada nebuvo nustatyti nei atlygintiniai, nei neatlygintiniai servitutai. Pažymėjo, kad atsakovai dalį turto, tai yra 6/10 patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri sudaro 655,2 kv. m., įsigijo 2004 bei 2007 metais, tai yra sklypo savininkams esant fiziniams asmenims. Mano, jog svarbi aplinkybė, kad patys atsakovai 2004 metais pripažino, jog žemės nuomos mokestį (arba servituto mokestį) jie turi mokėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovų reikalavimas dėl atlygintino servituto nustatymo ir negautų pajamų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Byloje nustatyta, kad ieškovei D. N. asmeninės nuosavybės teise priklauso 6399/112680 dalys, ieškovui M. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso 6399/112680 dalys, ieškovei L. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso 6399/112680 dalys, ieškovei J. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso 6399/225360 dalys, ieškovei A. R. nuosavybės teise priklauso 6399/225360 dalys 2,8170 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovui J. J. ir R. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 6/10 dalys, atsakovui J. J. 4/10 dalys negyvenamosios patalpos – gamybinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Atsakovei J. J. įmonei „Prie halės“ nuosavybės teise priklauso 1/2 pastato-transformatorinės, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovai 2018 m. sausio 16 d. pranešimu kreipėsi į atsakovus R. ir J. J. su pretenzija-pasiūlymu, siūlydami jiems išsikelti jiems priklausančius statinius iš ieškovams priklausančių žemės sklypo dalių ir jas atlaisvinti; rinkos kaina išsipirkti atitinkamas žemės sklypo dalis, būtinas ieškovų pastatų eksploatavimui arba atlygintinai nuomotis atitinkamas žemės sklypo dalis, būtinas ieškovų pastatų eksploatavimui. Atsakovams nereaguojant į pasiūlymą, ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti atlygintinį servitutą atsakovų faktiškai valdomoms žemės sklypo dalims, atitinkamai priteisti iš atsakovų negautas pajamas už pastaruosius penkerius metus bei kompensaciją už servitutą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tik tuo, kad teismas, nustatydamas mokestį už žemės servitutą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punkto nuostatas.

16. Nuo 2015 m. spalio 1 d. apeliantų nurodomo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama ar nuomojama fiziniams, juridiniams asmenims ir Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių filialams, grąžinama natūra, jeigu ji pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises grąžinant šią žemę natūra, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Kai grąžinama natūra kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, arba kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant kitų asmenų nuomojamą žemę neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiu žemės sklypu, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Kai grąžinamam natūra žemės sklypui yra nustatomas servitutas, reikalingas kitų fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, kompensacija už servitutą nustatoma tokio pat dydžio kaip valstybinės žemės nuomos mokestis, apskaičiuotas už žemės plotą, reikalingą šių pastatų ir statinių eksploatacijai, nustatytas tos savivaldybės, kurioje yra šis žemės sklypas, teritorijoje, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria kitaip.

17. Tačiau minėto straipsnio 11 dalies redakcija, galiojusi ginčui aktualiu nuosavybės teisės atkūrimo į žemę metu, numatė, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.

18. Taigi, ši norma nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu nereglamentavo nei servituto nustatymo, nei jo atlygintinumo klausimų. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15769 M. R. atkurtos nuosavybės teisės į 1,80 ha bei 2,88 ha žemės sklypus. Šiame sprendime nustatytas servitutas – leisti pastatų savininkams naudotis žemės sklypu Nr. 288-2 pastatų eksploatacijai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pertvarkė žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo būdu bei patvirtino pertvarkytų žemės sklypų kadastro duomenis, ir nustatė, kad Apskrities viršininko 2004 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-4435-41 nustatytas servitutas – leisti pastatų savininkams (naudotojams) naudotis žemės sklypo dalimi), pertvarkius žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pasibaigia. Byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, administraciniu aktu nustatytas servitutas, suteikiant teisę pastatų savininkams naudotis žemės sklypu, nėra įregistruotas.

19. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo tiesiogiai taikyti nuo 2015 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje įtvirtintų nuostatų dėl kompensacijos už servitutą nustatymo dydžio. Tačiau nustatant kompensacijos dydį, įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes bei santykių specifiką, būtina atsižvelgti ir į tokį reguliavimą, įstatymo leidėjo siekius. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių reikalavimų laikėsi.

20. CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

21. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių.

22. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016, 31 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020, 47 punktas).

23. Teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį, įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 36 punktas).

24. Žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020).

25. Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime teismas vertino nustatomo servituto plotą (lyginant su ieškovų turimu žemės plotu), turinį, galimybę žemės sklypu naudotis ieškovams, aplinkybes dėl valstybei mokamų mokesčių, galimybę juos padengti ir iš kitų pastatų savininkų mokamų kompensacijų; kompensacijos dydį nustatė, atsižvelgęs tiek į ieškovų, tiek atsakovų nurodytus kriterijus, t. y. jos dydį susiejo tiek su žemės sklypo rinkos kaina, tiek su nagrinėjamos bylos ypatumais (tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu jau buvo žinoma, kad ginčo žemės sklype yra nemažai komercinės paskirties pastatų, kurie priklauso tretiesiems asmenims); nurodė, jog 2019 m. liepos 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės sprendimas Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ gali būti taikomos kaip vienas iš kriterijų periodinės kompensacijos už servitutą dydžiui nustatyti. Pažymėtina, kad teismas per pusę sumažino ieškovų prašomą priteisti procentais išreikštą kompensacijos dydį, kurį ieškovai, be kita ko, grindė ir kitų pastatų savininkų mokamu nuomos mokesčio dydžiu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju buvo tinkamai įvertinta žemės bei pastatų savininkų interesų pusiausvyra, todėl nėra pagrindo daryti priešingą išvadą dėl kompensacijos už servitutą dydžio, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas.

26. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

27. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, iš jų lygiomis dalimis ieškovams priteistinos 250 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovams D. N., M. R., L. R., J. R. ir A. R. lygiomis dalimis iš atsakovų J. J., R. J. ir J. J. įmonės „Prie halės“ 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų), t.y. po 83,33 Eur iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rūta BurdulienėJadvyga MardosevičNeringa Švedienė