Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alkesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-828-264/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alkesta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Parama“, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Šiaulių bankas dėl sutarties nutraukimo, skolos priteisimo ir priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus.

Nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas turi ne tik įvertinti ginčo šalių tarpusavio teisinius santykius ir identifikuoti jų abipuses prievoles, bet ir inter alia pasisakyti dėl esminio sutarties pažeidimo, kaip pagrindo nutraukti Sutartį, egzistavimo, dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, dėl priverstinės hipotekos nustatymo sąlygų ir dėl kitų apeliaciniame skunde suformuluotų klausimų (teismo sprendimo tinkamo motyvavimo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, tinkamo aiškinimo ir taikymo). Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas šioje byloje kilusių ginčų ypatumų – apeliantas siekia Sutartį nutraukti teismine tvarka. Tokio teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdo parinkimas implikuoja būtinybę įvertinti jo adekvatumą esamai bylos šalių tarpusavio teisinių santykių faktinei padėčiai.

Dėl sutarties nutraukimo būdų ir tvarkos

Sutarčių teisė grindžiama pacta sunt servanda principu, reiškiančiu, kad sutarčių privalu laikytis – šalims teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vykdydamos sutartis šalys privalo elgtis sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.156, 6.200 straipsniai). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais.

Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Vienas iš bendrųjų kreditoriaus interesų ir teisių gynimo būdų – sutarties nutraukimas. Vienašalis sutarties nutraukimo institutas yra išimtis iš favor contractus principo, todėl jis galimas tik įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais ir tvarka (CK 6.217 straipsnis). Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę.

Priklausomai nuo sutarties pažeidimo pobūdžio, taikomos skirtingos jos nutraukimo taisyklės. Kai sutarties pažeidimas yra esminis, sutartis gali būti nutraukiama remiantis CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse ir CK 6.218 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kitu atveju, t. y. jeigu sutarties pažeidimas neturi esminės reikšmės, tai sutarties nutraukimas gali būti vykdomas arba pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sąlygas vadovaujantis CK 6.209, 6.218 straipsniais, arba remiantis CK 6.217 straipsnio 4 dalimi. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiška sutarčių nutraukimo tvarka (išskyrus atskiras išimtis) suformuluota ir UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų (angl. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts) 7.3.1.-7.3.2. straipsniuose, bei viename naujausių privatinės teisės normų rinkinių: Europos Sąjungos prievolių teisę turinčio reglamentuoti projekto – Bendroji pagrindų sistema (angl. Draft Common Frame of Reference (DCFR), akte (III.1:109, III.3:502-III.3:503, III.3:507-III.3.508 straipsniai). Sutarties nutraukimo procedūros reikšmingos tuo, kad užtikrinant sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus kita šalis iki sutarties nutraukimo informuojama apie jos pažeidimą ir jai suteikiama galimybė arba pašalinti sutarties pažeidimą, arba pasirengti jos nutraukimo padariniams. Išskirtina, kad tais atvejais, kai sutartį norima nutraukti teismo tvarka reiškiant ieškinį, t. y. nesinaudojant neteisminiais sutarties nutraukimo būdais, įstatyme nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos taipogi turi būti laikomasi (CK 6.218 straipsnis). Nors ieškinio pareiškimas per se atlieka pretenzijų išviešinimo ir termino sutarčiai įvykdyti nustatymo funkcijas, tačiau privalomas ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos laikymasis garantuoja šalių autonomijos principo viršenybę – priešingai šaliai suteikiama galimybė pašalinti pažeidimą, kitaip – ginčą išspręsti taikiai, arba pasirengti sutarties nutraukimo padariniams. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad suinteresuota sutarties šalis kreipdamasi į teismą su reikalavimu teismine tvarka nutraukti sutartį turi pagrįsti tokios teisių gynimo priemonės taikymo būtinybę – įrodyti tokį faktų visetą: pirma, kad sutartis arba jos dalis buvo neįvykdyta (pažeista), arba egzistuoja reali tikimybė, kad kita šalis sutartį pažeis iš esmės (CK 6.219 straipsnis), antra, toks neįvykdymas yra esminis arba numatytas sutartyje kaip jos nutraukimo pagrindas (CK 6.217 straipsnio 1, 5 dalys), arba pažeidimas yra tokio pobūdžio, kad tolesnis sutarties galiojimas dėl kito sutartinių santykių kontrahento atliktų neteisėtų veiksmų pažeistų sutarties nutraukimą inicijuojančios šalies teisėtus interesus ir būtų jai itin nepalankus (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Bet kuriuo atveju, suinteresuotos sutarties šalies teisė į sutarties atsisakymą gali būti pripažįstama gintina tik nustačius, kad jos teisėti interesai negali būti apginti kitomis priemonėmis.

Dėl esminio sutarties pažeidimo egzistavimo

Sutarties pažeidimo vertinimo esminiu kriterijai nustatyti CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose. Šių kriterijų taikymo klausimu kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į susiformavusią sutarties vykdymo praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia) ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų padarinių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas esminį Sutarties pažeidimą įrodinėjo atsakovo Sutarties 4.2. punkte nustatytos prievolės neįvykdymu. Pastarajame Sutarties punkte įtvirtinta, jog atsakovas, įsipareigodamas tinkamai vykdyti atsiskaitymus už apelianto atliktus ir atsakovui perduotus darbus, Sutarties atsiskaitymams atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiame banke atidaro atskirą atsiskaitomąją sąskaitą, iš kurios piniginiai pavedimai apeliantui ar atsakovui atliekami piniginių pavedimų dokumentus pasirašius Sutarties šalių įgaliotiems atstovams. Apelianto teigimu nurodyta sąlyga jam buvo esminė: Sutartyje nustatytas 10 metų atsiskaitymo už apelianto atliktus darbus terminas. Dėl tokios priežasties, anot apelianto, ginčo šalys sutarė, kad atsakovas užtikrins, jog Alytaus rajono savivaldybės administracija už visus atliktus statybos rangos darbus atsiskaitymus vykdytų į Sutarties 4.2. punkte nurodytą sąskaitą, iš kurios apelianto ir atsakovo bendru sutarimu bus atliekami mokėjimai, įskaitant skirtus atsiskaityti su apeliantu už pastarojo Sutarties pagrindu atliktus darbus (Sutarties 4.2., 6.1.4. punktai). Teisėjų kolegija pastebi, jog toks prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas apelianto interesus galėjo apsaugoti tik toje apimtyje, kiek suteikė apeliantui galimybę kontroliuoti atsakovo gautinų lėšų panaudojimą, tačiau nesuteikė apeliantui privilegijų kitų atsakovo kreditorių atžvilgiu. Iš šalių procesinių dokumentų turinio matyti, kad šalys nesutaria, ar Sutarties 4.2. punkto sąlyga galėjo būti įgyvendinama, t. y. pirma, ar de jure galima atidaryti Sutartyje nurodomą sąskaitą, iš kurios piniginiai pavedimai būtų vykdomi šalių sutarimu, antra, ar Sutarties 4.2. punkte nustatyta sąlyga laikytina esmine.

Nustatant, ar konkreti sutarties sąlyga yra neaiški, svarbus lingvistinis jos aiškinimas – jeigu sąlygos formuluotė dviprasmiška, negalima tiksliai identifikuoti teisių ir pareigų apimties ir pan., tai darytina išvada, kad sąlyga yra neaiški. Iš Sutarties 4.2. punkto analizės akivaizdu, kad jos įgyvendinimas galėtų būti pripažintas tinkamu, jeigu atsakovas atsidarytų viename iš Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių bankų sąskaitą, iš kurios piniginiai pavedimai vienai iš ginčo šalių būtų vykdomi jų abiejų sutarimu. Taigi, sąskaita turėjo būti atidaryta atsakovo vardu, tačiau šios sąskaitos sutarties sąlygose nustatant disponavimo apribojimus sąskaitoje esančiomis lėšomis. Faktą, jog tokio pobūdžio sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančiuose bankuose galima atidaryti betarpiškai tvirtina ne tik apelianto, bet ir paties atsakovo pateikti bankų raštai (t. 1, b. l. 34-37, 108-109). Nors Sutartyje nėra nustatyti terminai sąskaitai, numatytai Sutarties 4.2. punkte, atidaryti bei nedetalizuota jos atidarymo tvarka (pvz., tuo atveju, jeigu būtų būtinas trišalės sutarties tarp ginčo šalių ir banko sudarymas), tačiau tokie procedūrinio pobūdžio klausimai esant nesutarimui dėl jų įgyvendinimo turėtų būti sprendžiami šalių gera valia per protingus terminus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.53 straipsnio 2 dalis, 6.182 straipsnio 2 dalis), o ginčo atveju inicijuojant sutarties spragų užpildymą (CK 6.195 straipsnis).

Sutartis sudaryta 2010 m. birželio 14 d., tačiau atsakovo pateikti bankų, į kuriuos jis kreipėsi su paklausimais dėl galimumo atidaryti Sutarties 4.2. punkte apibrėžiamą sąskaitą, raštai datuojami 2012 m. liepos 2 d. ir 2012 m. liepos 4 d. Taigi atsakovas į bankus kreipėsi tik po to, kai jo atžvilgiu apeliantas pareiškė ieškinį (2012 m. birželio 21 d.), nors pretenziją dėl Sutarties 4.2. punkto neįvykdymo apeliantas atsakovui įteikė dar 2012 m. kovo 21 d. (t. 1, b. l. 31-33). Nustatyta suponuoja, kad atsakovas nesirūpino įsipareigojimo, prisiimto Sutarties 4.2. punktu, įvykdymu, todėl pažeidė savo sutartinę prievolę. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės dėl to, kokios rūšies sąskaita būtų atidaryta įgyvendinant Sutarties 4.2. punkto sąlyga, t. y. ar tai būtų šalių minima sąlyginio atsiskaitymo paslauga (ESCROW), kitaip sąlyginio deponavimo/indėlio sąskaita, yra svarbios tik tiek, kiek jos atitiktų Sutartyje nustatytus, ir pirmiau aptartus, reikalavimus: atsakovo pagal Rangos sutartį gautinos sumos būtų nukreiptos į tokią sąskaitą (Sutarties 6.1.4. punktas), pinigai iš sąskaitos būtų išmokami šalių bendru sutarimu (Sutarties 4.2. punktas). Aptartu klausimu teisėjų kolegija taipogi pabrėžia, kad nėra reikšminga, kuri iš šalių parengė Sutarties tekstą ar įtraukė į ją Sutarties 4.2. punktą, todėl šiuo klausimu atskirai nepasisakoma. Konstatavus, kad atsakovas pažeidė Sutartį, o būtent jos 4.2. punkte nustatytą pareigą, būtina įvertinti, ar šis pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis.

Savo esme Sutarties 4.2. punkte nustatytos sąskaitos atidarymas laikytinas vienu iš atsakovo prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, kuris, kaip pasisakyta pirmiau, apelianto interesus galėjo apsaugoti tik toje apimtyje, kiek suteikė pastarajam galimybę kontroliuoti atsakovo gautinų lėšų iš užsakovo – Alytaus rajono savivaldybės administracijos, panaudojimą. Iš Rangos sutarties 5.1.5.-5.1.7. punktų matyti, kad Alytaus rajono savivaldybės administracija su atsakovu – generaliniu rangovu, įsipareigojo atsiskaityti už atliktus darbus (įskaitant ir atliktus apelianto) per 10 metų dalimis, mokėjimus pradedant 2011 m. antrą ketvirtį (t. 2, b. l. 33). Akivaizdu, kad apeliantas ir atsakovas tardamiesi dėl atsiskaitymo pagal Sutartį terminų juos subordinavo nustatytiems Rangos sutartyje, ką patvirtina ir Sutarties 4.1. punktas. Esminis apelianto interesas, kylantis iš Sutarties, -nustatytais terminais ir tvarka gauti apmokėjimą už jo atliktus ir atsakovui perduotus darbus. Ginčo sąskaitos, aptariamos Sutarties 4.2. punkte, atidarymas nurodytą apelianto interesą apsaugotų tokiu būdu, jog užtikrintų, kad atsakovas pagal Rangos gautinas sumas pirmiausia būtų priverstas panaudoti atsiskaitymui su apeliantu, t. y. preziumuojant tinkamą Alytaus rajono savivaldybės administracijos prievolių vykdymą tarsi užtikrinama, kad atsakovas taip pat tinkamai ir laiku vykdys savo prievoles apeliantui. Išdėstyta implikuoja, kad atsakovui neįvykdžius Sutarties 4.2. punkto apelianto interesų pažeidimas materializavosi tuo, jog jis neteko galimybės, atsakovui nustatytais terminais neatsiskaitant, patenkinti savo reikalavimo iš lėšų, kurios turėtų būti sukauptos Sutarties 4.2. punkte nurodytoje sąskaitoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į nurodytas lėšas išieškojimą galėtų nukreipti ir kiti atsakovo kreditoriai, nepriklausomai nuo Sutarties 4.2. punkto sąlygų. Dėl to laikyti Sutarties 4.2. punkte nurodytos sąskaitos atidarymą priskirti prie atsakovo esminių prievolių nėra pagrindo. Taigi, konstatuoti esminio Sutarties pažeidimo negalima. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmai – neatidarė specialios sąskaitos, iš Alytaus rajono savivaldybės administracijos gautinas lėšas įkeitė trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui, neatitinka sąžiningos dalykinės praktikos standartų.

Apelianto įsitikinimu toks atsakovo elgesys suponuoja, kad prievolė buvo neįvykdyta tyčia, o jos neįvykdymas duoda pagrindą jam nesitikėti, kad ateityje su juo pagal Sutartį bus visiškai atsiskaityta. Šios aplinkybės de jure atitinka CK 6.217 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktuose įtvirtintus sutarties pažeidimo esminiu kvalifikavimo kriterijus. Nurodyti kriterijai negali būti taikomi atsietai. Dėl to esminis sutarties pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tais atvejais, kai konkrečios faktinės aplinkybės teikia pagrindą išvadai, jog tyčia ar dėl didelio neatsargumo prievolės neįvykdžiusio (pažeidusio) kontrahento veiksmai pagal savo pobūdį implikuoja esant akivaizdžią grėsmę tolesniam sutartinių prievolių įvykdymui. Taigi vien prievolės neįvykdymo dėl tyčios ar didelio neatsargumo faktas per se negali būti sutarties pažeidimo esminiu kvalifikavimo pagrindu. Byloje nustatyta, kad atsakovas Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka atsiskaito su apeliantu (t. 3, b. l. 113-117), taigi atsakovo veiksmai negali teikti pagrindo apeliantui nesitikėti, kad su juo ateityje bus atsiskaityta. Šiai dienai apelianto esminis interesas, kylantis iš Sutarties, nėra pažeistas.

Dėl teisės vienašališkai nutraukti Sutartį nesant jos esminio pažeidimo

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Apeliantui teisė vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį informuojant apie tai atsakovą prieš 10 dienų remiantis Sutarties 11.3.1.-11.3.4. punktais buvo suteikta inter alia tais atvejais, kai atsakovas nevykdo kitų savo įsipareigojimų pagal Sutartį ir neįvykdo jų bei nepašalina sukeltų pasekmių per apelianto nustatytą papildomą protingą terminą (Sutarties 11.3.2. punktas). Iš šios sutartinės nuostatos matyti, kad šalys sutarė suteikti apeliantui teisę vienašališkai nutraukti Sutartį bet kurio atsakovo sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju, jeigu pastarasis taipogi nepašalina dėl to kilusių pasekmių per apelianto nustatytą terminą. Pasekmių apibrėžtis neturėtų būti aiškinama siaurinamai, tačiau apimti ir tuos atvejus, kai sumažėja apelianto Sutarties įvykdymo garantijos. Taigi Sutarties 4.2. punkto sąlygos neįvykdymas priskirtinas prie tų atsakovo įsipareigojimų pažeidimų, kuriems esant apeliantui pagal Sutartį suteikiama teisė ją vienašališkai nutraukti, jeigu atsakovas neįvykdo savo pareigos.

Byloje nustatyta, kad apeliantui kreipusis dėl ginčo sąskaitos atidarymo, Sutarties 4.2. punkte nustatyta sąlyga įvykdyta nebuvo, o atsakovas informavo apeliantą jos negalintis įvykdyti, nes toks įsipareigojimas negali būti įvykdomas dėl bankininkystę reguliuojančios įstatyminės bazės. Šių atsakovo teiginių nepagrįstumas konstatuotas pirmiau. Faktą, jog atsakovas netgi neketino atidaryti ginčo sąskaitos (įskaitant, užtikrinimą, kad Alytaus rajono savivaldybės administracija mokėjimus vykdytų į tokią sąskaitą), tiesiogiai implikuoja atsakovo veiksmai dar 2010 m. rugsėjo 8 d. visas pagal Rangos sutartį gautinas lėšas įkeičiant trečiajam asmeniui, vėliau neorganizuojant sąskaitos atidarymo. Tuo atveju, jeigu atsakovas iš tiesų būtų siekęs įvykdyti savo įsipareigojimus, neabejotina, kad veikdamas sąžiningai būtų informavęs apeliantą apie negalėjimą įvykdyti Sutarties 4.2. punkto sąlygos arba tuo atveju, jeigu jam tokios sąlygos realizavęs būtų reiškęs neproporcingą jo teisių suvaržymą – pasiūlęs alternatyvų apelianto teisėtų interesų apsaugos būdą.

Pagrindinis apelianto interesas – Sutartyje nustatytais terminais gauti apmokėjimus už atliktus ir atsakovui perduotus darbus. Šis interesas, kaip jau pasisakyta, iki šiol nėra pažeistas, nes atsakovas tinkamai vykdo savo įsipareigojimus: iš 5 410 923,34 Lt sumos sumokėta 1 908 380,11 Lt (t. 3, b. l. 113-117). Taigi apeliantui realių neigiamų pasekmių nėra atsiradę. Nepaisant to, atsakovas nėra pašalinęs savo įsipareigojimo pažeidimo, t. y. nėra pateikęs savo prievolės atsiskaityti įvykdymo užtikrinimo, kuris savo esme būtų analogiškas numatytam Sutarties 4.2. punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmai neatidarant Sutarties 4.2. punkte nurodytos sąskaitos, įkeičiant visas iš Alytaus rajono savivaldybės administracijos pagal Rangos sutartį gautinas sumas trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui (t. 1, b. l. 27) neatitinka bona fides elgesio reikalavimų, prieštarauja įprastiems verslo praktikos standartams. Vis dėlto atsakovas tinkamai vykdo savo pagrindinę prievolę. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo veikimas pažeidžiant kito Sutarties kontrahento – apelianto, lūkesčius dėl Sutarties 4.2., 6.1.4. punktų įgyvendinimo, kaip minėta, laikytinas neteisėtu, inter alia pažeidžiančiu bendradarbiavimo pareigą (CK 6.200 straipsnis). Padaryto sutarties pažeidimo atsakovas iki šiol nėra ištaisęs, todėl apeliantas formaliai turi teisę pagal Sutarties sąlygas ją vienašališkai nutraukti. Tačiau apelianto pasirinktas teisių gynimo būdas yra neadekvatus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilusioms pasekmėms. Formaliai taikant Sutarties sąlygas, Sutartis turėtų būti nutraukta, tačiau tokia situacija pagal šios bylos faktines aplinkybes neabejotinai neatitiktų bendrųjų teisės principų reikalavimų (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atlikti neteisėti veiksmai negali sąlygoti išimties iš favor contractus principo taikymo, tuo pačiu atsakovui, laiku vykdančiam atsiskaitymo prievolę, sukelti maksimaliai neigiamas pasekmes – panaikinti jo naudai nustatytą prievolės įvykdymo terminą. Pažymėtina, kad gerbiant sutarties privalomumo ir šalių valios autonomijos principus sutartis neturėtų būti nutraukiama teismo tvarka dėl mažareikšmių pažeidimų (numatytų sutarties sąlygose kaip jos nutraukimo pagrindas), jeigu ji iš esmės yra vykdoma ir nėra pagrindo manyti, kad ateityje ji nebus įvykdyta, o suinteresuota sutarties šalis turi galimybę savo pažeistas teises apginti kitais būdais (pvz., inicijuojant sutarties pakeitimą (CK 6.223 straipsnis). Šių argumentų pagrindu apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto ir neteisėto atsisakymo nutraukti Sutartį atmetami kaip neįrodyti.

Dėl priverstinės hipotekos ir įkeitimo nustatymo, šalių interesų pusiausvyros atkūrimo

Gindamas savo interesus ir teises apeliantas pareikštu ieškiniu siekė ne tik nutraukti Sutartį, bet ir nustatyti priverstinę hipoteką ir įkeitimą atsakovo turtui, nurodytam ieškinyje (CPK 13 straipsnis). Priverstinės hipotekos ir įkeitimo nustatymo tikslas – užtikrinti apelianto reikalavimų, atsiradusių Sutarties pagrindu, įvykdymą. Taigi siekdamas atkurti atsakovo pažeistą šalių interesų pusiausvyrą apeliantas nutarė ne tik nutraukti Sutartį, bet ir savo teises apsaugoti nusistatant priverstinę hipoteką (įkeitimą).

Vienas iš priverstinės hipotekos atvejų – priverstinės hipotekos atsiradimas pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti (CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Tam, kad galėtų būti registruojama priverstinė hipoteka, reikalingos šios sąlygos: 1) teismo sprendimu turi būti patenkinti kreditoriaus reikalavimai išieškoti pinigus; 2) nustatyti priverstinę hipoteką turi prašyti kreditorius, kurio naudai priimtas teismo sprendimas; 3) kreditorius, prašantis skolininko turtui nustatyti priverstinę hipoteką, turi teismui nurodyti konkretų skolininko turtą, galintį būti hipotekos objektu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-460/2009; 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-15/2012; 2012 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. J. v. T. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-87/2012). Tokios pat sąlygos mutatis mutandis taikomos ir nustatant priverstinį įkeitimą (CK 4.199 straipsnio 3 dalis).

Hipoteka bei įkeitimas, kaip daiktinės teisės, pasižymi tuo, kad šių teisių turėtojo (turėtojų) reikalavimai tenkinami prieš visus kitus tiek vykdymo procese, tiek ir skolininko bankroto atveju (CPK 754 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis). Hipotekos ar įkaito turėtojo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu privilegijuota ir tuo aspektu, jog be jų sutikimo negalima išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto (CPK 747 straipsnio 3 dalis). Dėl tokios hipotekos ir įkeitimo, kaip daiktinių teisių, kreditoriui suteikiamos apsaugos ir pirmumo teisės, asmuo, prašydamas teismo sprendimu nustatyti hipoteką (įkeitimą) jo reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010; 2012 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. J. v. T. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-87/2012).

Nagrinėjamu atveju reikalavimas nustatyti priverstinę hipoteką (įkeitimą) tenkinimas yra išvestinis pagrindinių reikalavimų – nutraukti Sutartį ir priteisti skolą, atžvilgiu. Netenkinus pagrindinių reikalavimų, išvestiniai taipogi negali būti tenkinami. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad priverstinė hipoteka ar/ir įkeitimas atsakovo turtui negali būti nustatomi, nes neegzistuoja išskirtinis apelianto interesas, kuris sąlygotų prašomą atsakovo bei kitų jo kreditorių interesų suvaržymo pateisinimą. Kaip minėta pirmiau, Sutarties 4.2. punkte nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas apeliantui pirmumo teisės prieš kitus atsakovo kreditorius nesuteikė. Tuo tarpu tokią teisę apeliantui neabejotinai suteiktų jo prašoma nustatyti priverstinė hipoteka (įkeitimas). Vien tik atsakovo elgesys neatitinkantis bona fides elgesio reikalavimų bei Sutartyje nustatytas ilgas atsiskaitymo terminas per se nesuponuoja esant pagrindą atsakovo interesus ir teises ginti aptartu išimtiniu būdu. Tokią išvadą sąlygoja aplinkybės, jog nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti egzistuojant realią grėsmę, kad atsakovas neįvykdys apeliantui savo turtinių prievolių pagal Sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymas ne atkurtų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, bet ją nepagrįstai iškreiptų. Vis dėlto aptarta interesų pusiausvyra šiuo momentu yra pažeista: atsakovas nėra realizavęs ir pateikęs Sutartyje numatyto prievolių įvykdymo užtikrinimo.

Šalys yra laisvos disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, įskaitant savo pažeistų interesų ir teisių gynimo būdo pasirinkimą (CPK 13 straipsnis, CK 1.138 straipsnis). Kiekvieno šalies pareikšto reikalavimo, kaip interesų ir teisių gynimo būdo, pagrįstumo klausimas priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, t. y. ar egzistuoja jo patenkinimo sąlygos, ar ne. Vien tik šalies, pareiškusios atitinkamą reikalavimą, įsitikinimas, kad jos galimai pažeistos teisės ir interesai gali būti apginti būtent jos pasirinktu ir prašomu taikyti jų gynimo būdu, nereiškia tokio reikalavimo pagrįstumo. Taigi, apeliantas, kreipdamasis į teismą, turėjo įrodyti, kad ginčo šalių interesų pusiausvyra gali būti atstatyta tik jo siūlomu būdu, kuris dėl savo pobūdžio laikytinas ultima ratio priemone. Vis dėlto nurodytos aplinkybės apeliantas neįrodė. Iš ieškinio dalyko ir pagrindo matyti, kad apelianto reikalavimai yra tarpusavyje susiję, t. y. nutraukus Sutartį, priteisto įsiskolinimo mokėjimas išdėstomas laikotarpiui, atitinkančiam nustatytą Sutarties 4.1. punkte, su sąlyga, kad atsakovo turtui nustatoma priverstinė hipoteka ar įkeitimas. Netenkinus pastarojo reikalavimo, pirmų dviejų reikalavimų tenkinimas šalių interesų pusiausvyros, kaip pasisakyta pirmiau, neatkurtų, tačiau apeliantas sutinka su skolos grąžinimo išdėstymu pagal Sutarties sąlygas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta priverstinė hipoteka ar įkeitimas atsakovo turtui. Toks apelianto pasirinktas teisių gynimo būdų nedalomas visetas jų patenkinimo atveju reikštų neabejotinai neproporcingų ir neprotingų pasekmių atsiradimą atsakovo atžvilgiu (CK 1.5 straipsnis). Pasirinkęs tokį savo teisių gynimo būdą, kuomet ieškinio patenkinimas reikštų neproporcingą sutarties pažeidimui kitos šalies teisų bei interesų suvaržymą, apeliantas negali tikėtis jo realizavimo teismine tvarka.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas taipogi skunde nurodo argumentus, susijusius su procesinių teisės normų pažeidimų, o būtent netinkamu normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymu ir sprendimo nemotyvavimu. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis pats savaime netraktuotinas kaip pagrindas jas laikyti klaidingomis ar padarytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011).

Kaip nepagrįsti atmestini ir argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvavimo. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo procesinių sprendimų motyvavimo svarba yra pabrėžiama ne tik kasacinio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011), bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Vis dėlto teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas atsakė į pagrindinius ieškinio argumentus. Faktas, jog teismas lakoniškai pasisakė dėl priežasčių, kodėl atmeta apelianto reikalavimus dėl priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo, nereiškia, kad nėra aiškūs tokio teismo sprendimo šioje dalyje motyvai. Aptartos aplinkybės nesutrukdė apeliantui efektyviai pasinaudoti apeliacijos teise. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išsakytos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimo nepasitvirtino.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės principus, sutarčių vienašalį nutraukimą bei priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo argumentais nenuginčytas, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 263, 328, 330 straipsniai). Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad atsakovo sutartinių pareigų neįvykdymas sudaro pagrindą taikyti ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo teisines paslaugas.

Atsakovas pateikė įrodymus, kad turėjo 2 000 Lt advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (t. 3, b. l. 108-109, 121-122). Pagrindo mažinti šias išlaidas, atsižvelgiant į advokato apeliantui suteiktos teisinės pagalbos apimtį, tarp šalių nagrinėto ginčo pobūdį ir sudėtingumą, nenustatyta, todėl jos priteistinos atsakovui iš apelianto (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alkesta“ (juridinio asmens kodas 249672710) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Parama“ (juridinio asmens kodas 165108836) 2 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.