- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-23
- Bylos Nr.
- 2A-584-544/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-08536-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-584-544/2017
Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Proceso Nr. 2-08-3-08536-2016-4
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-327-940/2017 pagal S. P. ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Panevėžio miesto savivaldybė, dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas 2016 m. lapkričio 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 571 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 20,58 Eur delspinigių, 7164 Eur už savalaikį neatsiskaitymą, priskaičiuotą nuo atleidimo dienos iki ieškinio pateikimo dienos (2016 m. lapkričio 14 d.); priteisti už kiekvieną kalendorinę dieną vidutinį darbo užmokestį po 59,70 Eur, skaičiuojamą nuo 2016 m. lapkričio 15 d. dienos iki visiško atsakovės atsiskaitymo su ieškovu, išeitinę išmoką – 3582 Eur; priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2016 m. liepos 15 d. buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį be išeitinės kompensacijos ir nepagrįstai neišmokant viso dydžio atlyginimo už laikotarpį, kuomet buvo taikytas sumažintas atlyginimo koeficientas, t. y. už 2015 m. birželio mėnesį (neišmokėta 143 Eur), liepos mėnesį (145,61 Eur), rugpjūčio mėnesį (141 Eur) bei rugsėjo mėnesį (142 Eur). Dėl to prašo priteisti 571 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 20,58 Eur delspinigių.Ieškovas, vadovaujantis DK 140 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją, kuri jam priklauso, nes iš darbo nebuvo atleistas dėl darbo drausmės pažeidimo, ir vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio pateikimo dienos, kadangi darbdavys atleidimo dieną su juo visiškai neatsiskaitė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas sprendė, jog ieškovas, būdamas įmonės vadovu, vienasmeniškai 2015 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 metų 1 – 3 ketvirčiams patvirtino sau sumažintą darbo užmokesčio koeficientą 2,8 vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nustatyto 3,0 koeficiento. Darbo sutartis dėl darbo užmokesčio nustatymo nebuvo pakeista, o sumažintas 2,8 koeficientas buvo taikomas nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. imtinai. Todėl teismas sprendė, kad darbo užmokestis ieškovui buvo sumažintas jo iniciatyva ir jam pačiam sutinkant. Ieškovas, būdamas įmonės vadovu ir veikdamas jos interesais, privalėjo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kad bendrovės veikla būtų teisėta ir ji nepatirtų nuostolių. Nors pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį tenka darbdaviui, tačiau, atsakovui pačiam esant įmonės vadovu ir darbdavio atstovu, pakeitimo neatlikimas darbo sutartyje nedaro įmonės vadovo sprendimo dėl darbo užmokesčio sumažinimo negaliojančiu. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovas darbo sutartyje nustatytą darbo užmokesčio dalį, kuri nebuvo mokama, būtų nurodęs buhalterinės apskaitos dokumentuose kaip skolą. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas sutiko su darbo apmokėjimo pakeitimu 2015 m. birželio – rugsėjo mėnesiais mokėti jam sumažintą darbo užmokestį, o atsakovė DK 95 straipsnio 3 dalies, 120 straipsnio 3 dalies, 141 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų, kiek tai susiję su 2015 m. birželio – rugsėjo mėnesiais mokėtu darbo užmokesčiu ieškovui, nepažeidė. Spręsdamas dėl išeitinės kompensacijos priteisimo DK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atleidžiant ieškovą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus (įmonės vadovo) pareigų darbo sutartyje atleidimo pagrindu buvo nurodyta ABĮ 34 straipsnio 2 dalis, 37 straipsnio 3 dalis ir DK 124 straipsnio 1 punktas, o 2016 m. birželio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valdybos posėdžio protokole užfiksuota, kad bendrovės valdyba sprendimą atleisti ieškovą iš pareigų priėmė remdamasi (duomenys neskelbtini) savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto veiklos audito ataskaita, dėl, Valdybos narių nuomone, netinkamo (neatsakingo) ieškovo vadovavimo bendrovės veiklai, dėl nepakankamų bendrovės veiklos rezultatų, nepakankamai efektyvaus administravimo bei norminių teisės aktų pažeidimų, kas lėmė akcininkų nepasitikėjimą įmonės vadovu. Tai patvirtina, kad atsakovė ieškovo kaltę grindžia (duomenys neskelbtini) savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos audito ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrįstumo ir teisėtumo ieškovas neginčijo, o byloje esantys įrodymai jos nepaneigia. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vadovo kaltę lemia ir akcininkų pasitikėjimo juo praradimas, o, įvertinus specifinę įmonės vadovo teisinę padėtį, kuri lemia aukštus reikalavimus jo veiklai ir atsakomybei, padarė išvadą, kad yra ieškovo kaltė dėl jo atšaukimo iš pareigų. Konstatavus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė darbo santykius su ieškovu dėl jo kaltės, išeitinės kompensacijos teismas nepriteisė ir šį reikalavimą atmetė (DK 140 straipsnis). Teismo nuomone, su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką bei kitų piniginių reikalavimų priteisimo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, netinkamai vertino įrodymus ir padarė netinkamas išvadas, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.Apeliantas nurodo ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su bendrovės vadovo darbo sutarties nutraukimo aplinkybėmis. Tvirtina, jog pagal nagrinėjamoje byloje pateiktus įrodymus jo, kaip vadovo, atleidimo pagrindas neleidžia spręsti, ar jis iš pareigų atleistas esant kaltei ar be kaltės. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino fakto, kad atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovo atlyginimo nustatymo tvarka ir dydis buvo nustatyti Valdybos sprendimu pagal viešosios teisės normas, dėl ko administracijos vadovas neturėjo kompetencijos sau atlyginimo nei padidinti, nei sumažinti. Priešingas pirmosios instancijos teismo aiškinimas yra nepagrįstas įmonės vadovo kompetencijos išplėtimas. Taigi šiuo atveju atsakovė privalėjo ieškovo paskutinę darbo dieną pilnai su juo atsiskaityti ir išmokėti visą nustatytą darbo užmokestį, nes nė viename iš jo priimtų įsakymų nėra nurodyta, jog sumažinta darbo užmokesčio suma nebus kompensuojama, o jo tikslas buvo tik laikinai neišmokėti viso darbo užmokesčio. Priimti įsakymai dėl darbo užmokesčio sumažinimo negali būti laikomi susitarimu dėl darbo užmokesčio pakeitimo, nes jie, kaip lokaliniai teisės aktai, prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad valdyba būtų priėmusi sprendimą patvirtinti darbo sutarties pakeitimą ar būtų pakeitusi vadovo atlyginimo dydį.Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis iš pareigų buvo atleistas dėl jo, kaip darbuotojo, kaltės. Stebėtojų tarybos protokole, kuriuo rėmėsi teismas, nėra nurodyta, kad jis iš Valdybos narių yra atšaukiamas dėl jo kaltės, dėl ko ir išvada dėl atleidimo iš darbo dėl ieškovo kaltės yra nepagrįsta. Negana to, 2016 m. birželio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valdybos posėdžio protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nurodyta, jog jis iš pareigų yra atšaukiamas dėl ko kaltės. Pasitikėjimo įmonės vadovu netekimas dėl to, kad bendrovėje aplaidžiai tvarkoma dokumentacija bei nesilaikoma teisės aktų reikalavimų, negali būti vertinamas kaip atleidimas iš darbo dėl darbuotojo kaltės, juo labiau, kad nebuvo vadovaujamasi DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 136 straipsnio 3 dalies nuostatomis.Taigi pripažinus, jog atleidimo iš darbo dieną su ieškovu nebuvo visiškai atsiskaityta, nes atsakovė nebuvo išmokėjusi viso atlyginimo ir iki atleidimo iš darbo dienos, apelianto nuomone, jam turi būti mokami delspinigiai, vidutinis darbo užmokestis bei išeitinė išmoka.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad apelianto darbo trūkumai buvo nustatyti (duomenys neskelbtini) savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), todėl apeliantą atleidžiant iš darbo išeitinė kompensacija jam neišmokėta teisėtai ir pagrįstai. Įmonės vadovo sprendimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų jam pačiam pakeitimo, net ir nesant darbo sutarties pakeitimų, yra galiojantis, dėl ko ieškovui jo nurodomas neva neišmokėtas darbo užmokestis nebuvo priteistas visiškai pagrįstai. Kartu atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas dėl jo kaltės, kadangi atlikus įmonės auditą buvo nustatyti bendrovės, kurios vadovu ir buvo ieškovas, veiklos trūkumai, nepakankamai efektyvus administravimas bei norminių teisės aktų pažeidimai.Atsiliepimu trečiasis asmuo Panevėžio miesto savivaldybė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, jog aplinkybę, kad apeliantas iš darbo buvo atleistas dėl jo kaltės, patvirtina (duomenys neskelbtini) savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuoti bendrovės, kurios vadovu ir buvo ieškovas, veiklos trūkumai, nepakankamai efektyvus administravimas bei norminių teisės aktų pažeidimai. Įmonės vadovo kaltę pagal formuojamą teismų praktiką lemia ir akcininko pasitikėjimo juo praradimas. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų bei paaiškinimų, kad konstatuotus trūkumus, kurie buvo atleidimo priežastimi, lėmė ne ieškovo, kaip įmonės vadovo, darbinė veikla. Be to, ieškovas neginčijo paties atšaukimo iš atsakovės valdybos narių ir vadovo pareigų fakto. Ieškovą atšaukus iš pareigų dėl jo kaltės, išeitinė išmoka jam neturėjo būti mokama. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad ieškovas nepanaikino savo paties priimtų įsakymų dėl sumažinto darbo užmokesčio bei jų neginčijo, dėl ko nėra pagrindo vertinti, kad su tokiu darbo užmokesčiu sumažinimu jis nesutiko ar toks sumažinimas buvo atliktas dėl atsakovės kaltės. Dėl to apelianto reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti, tai argumentuodamas tuo, jog šią civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei nepagrįstai sprendė, kad sumažinta atlyginimo dalis bei išeitinė išmoka neturi būti išmokamos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas esminių materialinės ir procesinės teisės nuostatų pažeidimų nepadarė, tinkamai ištyrė bei vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, ). Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu teisingai nustatė, kad šalių sudarytų sutarčių bei Valdybos posėdžių protokolų pagrindu ieškovas nuo 2012 m. kovo 1 d. laikinai ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, o nuo 2013 m. vasario 15 d. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi bei jam nustatytas 3,0 bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio pareiginis atlyginimas (1 t., 34 – 35, 39 – 41 b. l.). Darbo sutartis nutraukta 2016 m. liepos 15 d. pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir ABĮ 34 straipsnio 2 dalį ir 37 straipsnio 3 dalį. Nepaisant Valdybos posėdžio protokolu nustatyto įmonės direktoriaus atlyginimo koeficiento 3.0, apeliantas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, “ vadovaujantis įmonės 2014 m. ketvirčio bendrovės vidutiniu darbo užmokesčio paskaičiavimu, taupydamas lėšas 2015 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m liepos 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) sau pačiam 2015 m. pirmajam – trečiajam ketvirčiams patvirtino sumažintą darbo užmokesčio koeficientą 2,8 (1 t., 36, 37 b. l.), kuris buvo mokamas iki jo atleidimo iš darbo dienos. Tarp šalių 2002 m. sausio 24 d. sudarytos darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimai dėl atsakovui mokamo mažesnio darbo užmokesčio pagal jo paties priimtus įsakymus padaryti nebuvo (1 t., 9-11 b. l.). Įmonės finansinėje apskaitoje nėra apskaitytas atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimas už 2015 metų pirmą – trečią ketvirčius. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių ir bylos nagrinėjimo metu nekilo. Apeliaciniu skundu ieškovas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį, kuomet paties ieškovo priimtais įsakymais jam buvo apskaičiuojamas mažesnis darbo užmokestis, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutinka su ieškovo argumentais, kad su ieškovu sudarytos darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio nustatymo pakeista nebuvo, tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje egzistuojančių faktinių aplinkybių visumą bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendžia, jog ieškinio reikalavimas priteisti 571 Eur dydžio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei 20,58 Eur delspinigių, yra nepagrįstas ir neteisėtas.Darbo sutartis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys – suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 93 straipsnis). Darbo sutartyje, be kitų sąlygų, darbuotojas ir darbdavys turi susitarti dėl darbo apmokėjimo (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.) (DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 95 straipsnio 3 dalis). Darbuotojo ir darbdavio aptartos bei darbo sutartyje įtvirtintos darbo apmokėjimo sąlygos yra privalomos darbdaviui ir jų turi būti laikomasi visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį. Šios taisyklės išimtis – darbdavio teisė, esant įstatyme nustatytiems pagrindams (dėl gamybinio būtinumo ar teisinio reguliavimo pakeitimo), keisti darbo apmokėjimo sąlygas (DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 120 straipsnio 1, 3 dalys). Darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas gali būti atliekamas, tik gavus raštišką darbuotojo sutikimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Jeigu darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, tai darbdavys turi spręsti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-111/2011; Nr. 3K-3-485/2011).DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 16 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtina, jog darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal ABĮ 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Paprastai įmonės vadovas, be kita ko, turi teisę disponuoti darbdavio lėšomis, yra atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrovės ir jos vadovo teisiniai santykiai įforminami darbo sutartimi (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis). Taigi yra situacijos, kai tas pats asmuo yra darbdavio atstovas – įmonės vadovas, kuris yra įgaliotas sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartis bei darbuotojas, kuriam turi būti užtikrinamos darbo sutartyje nustatytos darbo, tarp jų – ir apmokėjimo, sąlygos. Tokiu atveju įmonės vadovo veiksmai, kurie turi būti įforminami darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, lemia jo, kaip darbuotojo, teisių tinkamą užtikrinimą ir įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kai darbdavio atstovas – vadovas – turi teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ir kai nustatyta tvarka priima sprendimą sumažinti su juo sudarytoje darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, tai atskiro raštiško sutikimo su tokiu sprendimu nebuvimas nevertintinas kaip darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo be darbuotojo sutikimo pakeitimas. Tokiu atveju įmonės vadovo sprendimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo yra pakankamas pagrindas spręsti, kad šis sutikimas buvo. Aplinkybė, kad darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas neįtvirtintas darbo sutartyje tokios išvados nepaneigia, nes, nors pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį tenka darbdaviui (DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 99 straipsnio 3 dalis), tačiau įmonės vadovui, kaip darbdavio atstovui, nereikalaujant tokį pakeitimą atlikti, jo neatlikimas darbo sutartyje nedaro įmonės vadovo sprendimo dėl darbo užmokesčio sumažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-341/2009; Nr. 3K-3-27/2012).Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, darbo užmokesčio dydžio pakeitimai buvo priimti paties ieškovo, kaip įmonės vadovo, iniciatyva. Ieškovo ieškiniu reikalaujama priteisti darbo užmokesčio dalis įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra nurodyta kaip neišmokėta darbo užmokesčio skola, nors jis iš įmonės vadovo pareigų Valdybos posėdžio protokolu buvo atšauktas 2016 m. birželio 7 d., o darbo sutartis su juo nutraukta 2016 m. liepos 15 d. Kartu pažymėtina, jog minėtuose 2015 metų ieškovo priimtuose įsakymuose, kuriais sumažintas jam mokamo darbo užmokesčio koeficientas, nėra nurodyta, jog tas sumažinimas bus kokiu nors būdu kompensuojamas. Priešingai, šiuose įsakymuose nurodoma, jog darbo užmokesčio koeficiento sumažinimas atliekamas „taupant lėšas“. Toks įsakymų turinys neleidžia sutikti su apelianto argumentais, jog sumažintas darbo užmokesčio dydis buvo planuojamas kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo priimtus įsakymus dėl jo darbo užmokesčio dydžio sumažinimo ar klaidingai vertino jų turinį.Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia visiškai sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei vertinimu, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovas ir veikdamas jos interesais, ne tik galėjo, bet ir privalėjo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kad bendrovės veikla būtų teisėta ir ji nepatirtų nuostolių. Apelianto teiginiai, kad jam nebuvo apskaičiuotas ir išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, reiškia jo paties netinkamą bendrovės reikalų tvarkymą. Šiuo atveju ieškovas, savo iniciatyva ir valia priimdamas įsakymus dėl jam Valdybos nustatyto darbo užmokesčio koeficiento sumažinimo, pats patvirtino, kad sutinka gauti darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal sumažintą koeficientą. Toks savanoriškas ir savarankiškas nustatyto koeficiento sumažinimas, atsižvelgiant į virš išdėstytų aplinkybių visumą, neleidžia spręsti, jog šiuo atveju buvo pažeistos tuo metu galiojusio DK nuostatos, reglamentuojančios darbo sutarties turinį, o ieškovo savo iniciatyva priimti įsakymai būtų niekiniai ar negaliojantys. Toks susiklosčiusios situacijos teisinis vertinimas atitinka ir šiuo klausimu formuojamą bei nutarties 22 – 23 punktuose išdėstytą teismų praktiką bei sudaro pagrindą atmesti apelianto argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė įmonės vadovo kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-341/2009; Nr. 3K-3-27/2012).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant darbo bylas, kuriose prašoma priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, yra atsižvelgiama į darbuotojo teisinę padėtį ir laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog atleidžiamas darbuotojas pagal savo pareigas disponavo darbdavio lėšomis, pats buvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, taip pat ir atsiskaitymą atleidimo dieną, ir nebuvo objektyvių kliūčių tokį atsiskaitymą atlikti, pripažįstama dėl neatsiskaitymo esant darbuotojo kaltę, kas lemia DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos nemokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-341/2009; Nr. 3K-3-215/2010; Nr. 3K-3-27/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, sprendžia, jog išeitinė kompensacija ieškovui taip pat nebuvo priteista visiškai pagrįstai.Pabrėžtina, jog vien formalaus teiginio „atšaukiamas dėl kaltės“ nebuvimas nesudaro pagrindo vertinti, jog nebuvo asmens kaltės jį atleidžiant iš užimamų pareigų. Teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad atleidžiant vadovą turi būti nurodyta ar jis atleidžiamas be kaltės ar jai esant. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atleidžiant vadovą iš pareigų pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį, iš DK įtvirtintų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų jam taikomas DK 124 straipsnio 1 punkte nurodytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, pagal kurį darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2012), o atšaukimo dėl kaltės aplinkybė gali būti įrodinėjama visomis civilinio proceso įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas dėl jo kaltės ir kad tai pagrindžia tiek 2016 m. birželio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valdybos posėdžio protokolo duomenys, tiek (duomenys neskelbtini) savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos audito ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys. Šioje ataskaitoje konstatuota, kad ieškovas, eidamas bendrovės direktoriaus pareigas, neužtikrino tinkamo jam nustatytų funkcijų vykdymo, bendrovės veiklos priežiūra, veiklos kontrolės sistema veiklos planavimo, valdymo, personalo valdymo srityse buvo nepakankama, direktorius netinkamai patvirtino įmonės teikiamų atlygintinių paslaugų kainoraštį, bendrovėje nebuvo sukurta apskaitos ir valdymo sistema, kurios dėka būtų užtikrintas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas, skaidrumas, informacijos ir ataskaitų patikimumas ir išsamumas, už ką ieškovas, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas. Aptariamoje audito ataskaitoje itin išsamiai išdėstyti konkretūs atvejai, rodantys įmonės veiklos, už kurią buvo atsakingas ieškovas, bei ieškovo darbo trūkumus (personalo dokumentų tvarkymas, darbuotojų darbo laiko ir apmokėjimo neatitikimai, dalies teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, nesilaikymas, bendrovės teikiamų paslaugų kainų nustatymo pažeidimai, buhalterinės apskaitos kokybės trūkumai) (1 t., 42-94). Atsižvelgiant į tai, priešingai nei tvirtina apeliantas, byloje esantys įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas iš pareigų buvo atleistas dėl nepakankamų bendrovės veiklos rezultatų, nepakankamai efektyvaus administravimo bei norminių teisės aktų pažeidimų, kas lėmė akcininkų nepasitikėjimą įmonės vadovu. Pabrėžtina, kad ieškovui, kaip įmonės vadovui, buvo keliami aukštesni reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams, todėl ir jo kaltė atšaukiant iš pareigų turi būti vertinama pagal kriterijus, nustatytus įmonės vadovo statusui, o ne pagal drausminės atsakomybės sąlygas, taikomas taikant drausminę atsakomybę bet kuriam bendrovės darbuotojui (ne administracijos vadovui). Bendrovės vadovą renkančio ir atšaukiančio organo teisė atšaukti jo išrinktą bendrovės vadovą nėra sąlygota jokiomis aplinkybėmis ir daugeliu atvejų yra absoliuti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė įrodė, jog ieškovas dėl savo veiksmų, sudariusių pagrindą atlikti ir pateikti būtent tokias UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos audito išvadas, prarado akcininkų pasitikėjimą dėl netinkamai atliekamų savo, kaip įmonės vadovo, pareigų, kas pagrindžia ieškovo kaltę dėl jo atleidimo iš direktoriaus pareigų. Kadangi atsakovės Valdybos sprendimą atleisti ieškovą iš pareigų nulėmė paties ieškovo veiksmai, kaip nepagrįstas ir neįrodytas atmetamas apelianto argumentas dėl jo kaltės nebuvimo atleidžiant jį iš pareigų (CPK 178 straipsnis). Padarius šią išvadą, nebelieka pagrindo svarstyti klausimą dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį bei kitų išmokų priteisimo.Apeliacinio skundo argumentai, jog pasitikėjimo įmonės vadovu praradimas negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas dėl kaltės atleisti iš užimamų pareigų įmonės vadovą, atsižvelgiant į nutarties 28 bei 30 punkte nurodytus motyvus, nekeičia teismo išvadų, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog įmonės vadovo atleidimas iš pareigų netekus akcininkų pasitikėjimo savaime patvirtina atleidimą iš darbo dėl jo kaltės. Šiuo atveju atsakovė įrodė ieškovo atleidimą iš pareigų dėl jo kaltės procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis bei valdybos protokole nurodytomis aplinkybėmis (CPK 178 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 183 straipsnis). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovei priteisiama 500 Eur už teisines konsultacijas ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2 t., 12 – 13 b. l., CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad atsakovės pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.