Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams S. P., R. K., I. K. dėl nuomininko teisių ir pareigų perkėlimo ir kt., tretieji asmenys R. žemės ūkio bendrovė, A. J., Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, notarė G. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Byloje kilo ginčas dėl susitarimų pripažinti negaliojančiais žemės sklypų nuomos sutartis, žemės sklypų nuomininko bei pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, patirtos žalos negautų pajamų forma atsiradimo pagrindo bei dydžio.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl 2016-07-05 susitarimų nutraukti žemės nuomos sutartis pripažinimo negaliojančiais ir nuomininko teisių bei pareigų perkėlimo ieškovei pagal 2015-10-01 nuomos sutartis

16. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp ieškovės R. J. ir atsakovės S. P. nėra ginčo, kad ieškovė dirbo atsakovei priklausančius 9,3400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,8500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2010 metų rudens. 2014 m. rugsėjo 1d. tarp šalių buvo sudarytos rašytinės minėtų žemės sklypų panaudos sutartys, kurios buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, jų galiojimo terminas nurodytas iki 2015m. rugsėjo 30d.

17. Ieškovė R. J. bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad tarp jos ir atsakovės buvo susiklostę žemės sklypų nuomos, o ne panaudos teisiniai santykiai. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo tikrųjų šalių ketinimų, tuo pažeisdamas sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neanalizavo, kokių tikslų iš tikrųjų siekė ieškovė R. J. ir atsakovė S. P., sudarydamos panaudos sutartis. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje šalys žemės sklypų panaudos sutartis yra įregistravusios viešajame registre. Pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovė, įrodinėdama, kad ją ir atsakovę siejo ne žemės panaudos, o nuomos teisiniai santykiai, t.y, siekdama nuginčyti viešo registro duomenis, sudarytų žemės panaudos sutarčių neginčijo, ieškinio reikalavimo dėl jų pripažinimo negaliojančiomis nereiškė. Ši aplinkybė rodo, kad ieškovė pripažino, kad duomenys viešajame registre yra teisingi. Nors ieškovė ir neginčija sudarytų žemės naudojimo sutarčių, tačiau sprendžiant kitus ieškovės ieškinio reikalavimus, aplinkybės, kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės ir atsakovės, yra teisiškai reikšmingos.

19. CK 6.545 straipsnio 1 dalyje apibrėžta žemės nuomos sutarties samprata – pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalį neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis perduoda kitai šaliai nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos davėjas įsipareigoja daiktą grąžinti tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Įvertinus 2014m. rugsėjo 1d. žemės sklypų panaudos sutarčių, sudarytų tarp ieškovės R. J. ir atsakovės S. P., sąlygas matyti, kad šalys nenumatė ieškovės pareigos mokėti nuomos mokestį, taip pat nebuvo numatyti ir kiti šiai sutarčiai būdingi įsipareigojimai, susiję su žemės sklypo naudojimosi sąlygomis. Žemės nuoma suteikia galimybę žemės savininkams, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalintiems ar neketinantiems dirbti žemės, už atlygį ją perduoti žemės ūkį plėtojantiems asmenims, kurie ne tik įsipareigoja išlaikyti žemės dirvos kokybę, bet ir įgyja galimybę dirbti žemę ir gauti šio darbo vaisius. Žemės ūkio darbai priklauso nuo sezoniškumo, oro sąlygų, auginamų kultūrų. Paprastai tam, kad susidarytų didesnė nauda iš dirbamos žemės naudingųjų savybių ir būtų pasiekti geresni rezultatai, žemė turėtų būti naudojama ilgesnį laiką, o žemės ūkio darbai – planuojami keleriems metams į priekį, todėl ir žemės nuomos sutartys dažniausiai yra sudaromos ilgesniam periodui. Byloje nėra ginčo, kad 2010 metais atsakovė leido ieškovei naudotis žeme. 2011 metais panaudos santykiai buvo įforminti rašytinėmis sutartimis iki 2014 metų. Nors ieškovė teigia, kad jos buvo pasirašytos vėliau, tačiau byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. 2014 metais rašytinės sutartys buvo pratęstos tik metams – nuo 2014m. rugsėjo 1d. iki 2015 metų rugsėjo 30d. Sąlyginai trumpi sudarytų sutarčių terminai netiesiogiai įrodo, kad atsakovė nesiekė ilgalaikių teisinių santykių su ieškove, kurie paprastai būdingi žemės nuomai.

20. Siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti ne tik į sudarytos sutarties tekstą, bet ir į šalių valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pripažino, kad ji turėjo tikslą naudotis atsakovės žemės sklypais, kad galėtų užsiimti žemės ūkio veikla. Atsakovė S. P. tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad leido žemės sklypais naudotis ieškovei atsižvelgdama į tėvo valią, kuris pažinojo ieškovę (nuosavybės teisę į žemės sklypus atsakovė įgijo paveldėjimo būdu), taip pat teigė, kad pati žemės sklypų dirbti tuo laikotarpiu nenorėjo dėl asmeninių aplinkybių – kelių metų laikotarpyje mirė jos tėvai (2009-2010 metais), nenorėjo žemės sklypų apleisti. Kad atsakovė nesutiko sudaryti su ieškove ne tik žemės nuomos, bet ir toliau tęsti bet kokius teisinius santykius, rodo jos aktyvūs veiksmai. Atsakovė S. P. 2015-03-19 išsiuntė pranešimą ieškovei per notarą, 2015 m. rugsėjo mėn. jos iniciatyva ieškovė kviesta į seniūniją, atsakovė grąžino ieškovei jos pervestus pinigus už žemės nuomą, įteikė 2016-04-04 pranešimą ieškovei per antstolį, kreipėsi į įvairias institucijas, pasibaigus 2014-09-01 panaudos sutarčių terminui, atsakovė S. P. jas išregistravo iš viešojo registro.

21. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie patvirtina tarp šalių susiklosčiusius nuomos teisinius santykius. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vertinant šalių pateiktus įrodymus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. spalio 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

22. Nagrinėjamoje byloje apklausta liudytoja ieškovės duktė O. J. nurodė, kad 2012m. matė, kaip jos motina ieškovė R. J. mokėjo atsakovei S. P. pinigus, sakydama, kad tai pinigai už žemės nuomą. Tačiau liudytojos parodymai, kuri yra ieškovės artima giminaitė, šiuo atveju vertinami kaip subjektyvūs, suinteresuoto pagal bylos aplinkybes liudytojo parodymai. Byloje apklausto liudytojo Ž. M. parodymai yra apskritai neinformatyvūs, nepatvirtina nuomos santykių tarp šalių egzistavimo – liudytojas negirdėjo, kokiomis sąlygomis buvo sudarytos sutartys, nematė, ar ieškovė mokėjo nuomą atsakovei. Liudytoja V. V. apklausta teismo posėdyje nurodė, kad 2007-2010 m. nuomojo žemę iš S. P. tėvų, o 2010 m. S. P. pasakė, kad žemės toliau nenuomos, nes ieškovė jai mokės didesnę nuomą. Liudytoja V. V. teigia, kad dėl to supyko ant atsakovės. Tačiau vertinant V. V. parodymus pažymėtina, kad tarp šalių V. V. ir E. P. (atsakovės motinos) 2009 metais buvo sudaryta ne žemės panaudos, o nuomos sutartis, sutarties šalis buvo ne ieškovė, todėl liudytoja V. V. pagal sutarties sąlygas turėjo pareigą mokėti nuomos mokestį ir ją vykdė. Nuomos sutartis buvo sudaryta ne su atsakove, o su kitu asmeniu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, jog ieškovės R. J. ir atsakovės S. P. sudaryta panaudos sutartis atsakovei buvo finansiškai nenaudinga, iš jos ji negavo pajamų, nepaneigia visų kitų byloje esančių įrodymų ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudaryta ne panaudos, o žemės nuomos sutartis.

23. Nors ieškovė R. J. teigia, kad žemę iš atsakovės S. P. nuomojosi, liudytoja V. V. nurodė, kad atsakovė ketino sudaryti nuomos sutartį, tačiau byloje nėra įrodymų, kad tokia šalių valia susiformavo ir būtent tokia sutartis tarp šalių buvo sudaryta. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė R. J. buvo sudariusi ir viešame įregistravusi daug kitų žemės panaudos sutarčių, kurios buvo sudarytos ne tik su artimais giminaičiais, t.y. panaudos davėjai pagal šias sutartis taip pat negavo jokios naudos. Nors ieškovė teigia, kad vertinant atsakovės elgesį pagal protingo ir apdairaus žmogaus standartą joks žmogus nesutiktų neatlygintinai leisti naudotis žeme, turėdamas galimybę gauti iš to naudos, jos nurodytus argumentus paneigia jos pačios sudarytos žemės panaudos sutartys su eile asmenų.

24. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė teigia siūliusi atsakovei sudaryti žemės nuomos sutartį, tačiau ji nurodė nenorėjusi turėti jokių reikalų su mokesčių inspekcija. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodė, kad panaudos sutartys tuo laikotarpiu buvo populiarios, kad išvengti mokesčių mokėjimo valstybei. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė yra ūkininkė, sudarinėjanti daug sutarčių su žemės savininkais, todėl gerai žino žemės nuomos ir panaudos sutarčių skirtumus. Jei byloje ir būtų nustatyta, kad šalys sudarė žemės panaudos sutartis siekiant išvengti mokesčių valstybei, toks ieškovės elgesys būtų laikomas nesąžiningu. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir gero moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. CK 1.5 straipsnio nuostatos įpareigoja asmenis vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ne tik jiems įgyvendinant savo teises, bet ir savo susitarimu nustatant tarpusavio teises ir pareigas, vadinasi, ir sudarant sutartis bei jas įgyvendinant. Šių reikalavimų įtvirtinimą lemia būtinybė užtikrinti visų visuomenės narių teisių ir interesų derinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje pasakyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Asmens veiksmai, kai jis įgyvendina savo teisę ne pagal jos paskirtį, net ir neturint tiesioginio tikslo padaryti žalos kitų asmenų interesams, gali objektyviai padaryti žalos kitiems asmenims. Todėl tais atvejais, kai civilinės teisės įgyvendinamos, prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams, jos nebus ginamos (CK 1.137 str. 3 d., 5 d.). Teisė negina ir negali ginti nesąžiningo asmens (Lietuvos apeliacinio teismo 2014m. birželio 12d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-864/2014). Todėl nustačius, kad ieškovė sutiko sudaryti su atsakove panaudos sutartis vien dėl to, kad išvengti mokesčių mokėjimo valstybei, ji negalėtų tikėtis tokios pat savo teisių bei interesų teisminės gynybos, kaip tie asmenys, kurių elgesys yra sąžiningas, neprieštaraujantis viešajai tvarkai, gerai moralei ir papročiams.

25. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp ieškovės R. J. ir atsakovės S. P. buvo susiklostę ne žemės sklypų nuomos, o panaudos teisiniai santykiai, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tokiai išvadai paneigti.

26. Apeliantė byloje buvo pareiškusi reikalavimą pripažinti negaliojančiais atsakovės S. P. ir R. ŽŪB 2016-07-05 susitarimus dėl ginčo žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytų tarp atsakovės S. P. ir R. ŽŪB nuo 2015-10-01 iki 2022-09-01, ir gražinti šalis į pirminę padėtį iki sutarčių sudarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nenurodė, kodėl prašo susitarimus dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinti negaliojančiais ir grąžinti šalis į pirminę padėtį. Ieškovė nenurodė, kaip sutarčių tarp atsakovės S. P. ir R. ŽŪB nutraukimas pažeidžia jos teises, nes šalių susitarimo nutraukti sutartį gera valia įstatymas nedraudžia. Tačiau iš ieškovės 2016-12-01 patikslintame galutiniame ieškinyje suformuluotų reikalavimų pripažinti 2016-07-05 susitarimus dėl žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimo, šalių grąžinimo į pirminę padėtį, nuomininko teisių jai perkėlimo pagal tarp S. P. ir R. ŽŪB sudarytą ginčo žemės sklypų nuomos sutartį matyti, kad ieškovė siekia įrodyti, jog, atsakovei S. P. nutraukus su ja žemės sklypų panaudos sutartis, būtent ji turėjo pirmenybę sudaryti su atsakove žemės sklypų nuomos sutartis. Savo 2016-12-01 patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad jos reikalavimai susiję su pažeista pirmumo teise.

27. Konstatavus, kad ieškovę R. J. ir atsakovę S. P. siejo žemės sklypų panaudos teisiniai santykiai, įstatymas suteikia teisę panaudos davėjui jos atsisakyti ir nutraukti (CK 6.642 straipsnis). Kadangi šiuo atveju šalys buvo sutarusios dėl panaudos sutarties termino – 2015-09-30, jam pasibaigus daiktas – žemės sklypai – turėjo būti grąžinti panaudos davėjui. Apie tai, kad atsakovė S. P. nebetęs panaudos teisinių santykių, ji nurodė ieškovei - 2015 m. kovo mėn. išsiuntė jai raštišką pranešimą, kad 2015-09-30 pasibaigus 2014-09-01 panaudos sutartims ji atlaisvintų sklypus. Atsakovė nepatvirtino ieškovės pasiūlymo sudaryti nuomos sutartį. Todėl, pasibaigus panaudos sutarčiai su ieškove R. J., atsakovė R. P. turėjo teisę sudaryti nuomos sutartį su R. ŽŪB, nes galėjo pagrįstai tikėtis, jog pasibaigus panaudos sutarčiai sklypai bus atlaisvinti.

28. CK 6.566 straipsnyje nustatyta žemės nuomininko pirmumo teisė atnaujinti žemės nuomos sutartį, esant trims privalomoms sąlygoms: 1) pasibaigęs žemės nuomos sutarties terminas; 2) su buvusiu nuomininku tokiomis pačiomis sąlygomis išsinuomoti žemę pretenduoja kiti asmenys; 3) buvęs nuomininkas tvarkingai vykdė pagal žemės nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įstatymas nuomininko pirmumo teisę tęsti nuomos santykius sieja ne su faktiniu žemės sklypų naudojimu, o su anksčiau sudaryta žemės sklypo nuomos sutartimi. Kadangi išnagrinėjus bylą nustatyta, jog ieškovę R. J. ir atsakovę S. P. siejo žemės panaudos, o ne nuomos teisiniai santykiai, ieškovė neturėjo pirmenybės atnaujinti žemės nuomos sutartį su atsakove S. P.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus dėl 2016-07-05 susitarimų nutraukti žemės nuomos sutartis pripažinimo negaliojančiais ir nuomininko teisių bei pareigų perkėlimo ieškovei pagal 2015-10-01 nuomos sutartis.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti nuostolius (negautas pajamas)

29. Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės S. P. 1174,68 Eur nuostolius (negautas pajamas), nes, atsakovei nesudarius su ja žemės nuomos sutarties po 2015-09-30 panaudos sutarties pabaigos, ji iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos negavo paramos už žemės ūkio naudmenas ir pasėlių plotus.

30. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Šiuo atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl nuostolių – negautų pajamų atlyginimo, kurie atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Apeliantė pagrįstai nurodė, kad ji atsakovei gali reikšti reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo (neteisėtų veiksmų) nebūtų, ir kaip lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos.

31. Kadangi išnagrinėjus bylą konstatuota, jog atsakovė S. P. turėjo teisę nutraukti terminuotas žemės sklypų panaudos sutartis su ieškove R. J., taip pat turėjo teisę sudaryti žemės sklypų nuomos sutartį su R. ŽŪB, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu. Kadangi ieškovė pasibaigus panaudos sutarčių galiojimui 2015-09-30 nebuvo teisėta žemės naudotoja nei panaudos, nei nuomos sutarties pagrindu, ieškovė negalėjo patirti ir nuostolių dėl negautų pajamų. Ieškovė iš esmės neįrodinėjo ir nuostolių dydžio. Civilinei atsakomybei atsirasti būtinos Civiliniame kodekse numatytos sąlygos – skolininko neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, kaltė, žala (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Įrodyti skolininko neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, žalos dydį yra ieškovo pareiga. Kadangi ieškovė šios pareigos neįvykdė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl nuostolių priteisimo.

Dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo

32. Ieškovė R. J. ieškiniu prašė perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016-08-03 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria atsakovė S. P. pardavė žemės sklypus atsakovui R. K..

33. Pirmenybės teisė į parduodamą privatų žemės sklypą nustatyta specialiuosiuose žemės santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. gegužės 1 d.) 5 straipsnis reglamentuoja pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę. Minėto įstatymo 5 straipsnyje numatyta, jog pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Šiame punkte nustatyta juridinio asmens, kuris pats negali įsigyti žemės dėl šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyto įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės ploto ribojimo, pirmumo teisėjo pasirinkimu ir laikantis šio įstatymo reikalavimų turi teisę pasinaudoti šio juridinio asmens dalyvis, jeigu šis juridinis asmuo parduodamą žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį naudojo ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius joje deklaravo ne mažiau kaip 5 metus; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus.

34. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu neatitiko būtinų reikalavimų – ieškovė tuo metu nebuvo esama žemės sklypo naudotoja pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, naudojusi šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienerius metus, taip pat padarė teisingą išvadą, kad ieškovė sutarties sudarymo metu neturėjo pirmenybės teisės pirkti žemės sklypų iš atsakovės S. P.. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovei priklausančiais žemės sklypais ji naudojosi nuo 2010 metų. Tačiau teisės aktai žemės sklypo naudojimą sieja ne tik su faktiniu naudojimu, bet ir su juridiškai įformintu naudojimu, kuris turi būti išviešintas (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad jos pirmenybės teisė pirkti žemės sklypus yra susijusi su kitų jos ieškinio reikalavimų patenkinimu, tačiau teismui juos atmetus, nėra teisinių pagrindų nustatyti, kad tokią teisę ieškovė turėjo.

35. Ieškovė R. J. taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo R. K. pirmenybės teisę įsigyti žemės sklypus. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016-03-16 išdavė atsakovui R. K. įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, šis leidimas nėra nuginčytas. Ieškovė taip pat teismui neteikė argumentų, paneigiančių atsakovo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikšti ieškinio reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 8 dalis numato, kad jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Iš bylos duomenų matyti, kad 2016-08-12 pareiškimu tikslindama savo reikalavimus, ieškovė prašė pripažinti negaliojančia žemės sklypų 2016-08-03 pirkimo-pardavimo sutartį tarp atsakovų ir grąžinti šalis į pirminę padėtį iki sutarties sudarymo, 2016-09-29 pareiškime dėl reikalavimų tikslinimo minėto reikalavimo ieškovė nebereiškė. Ieškovė tokį reikalavimą pareiškė 2016-12-01 patikslintame ieškinyje. Terminas ieškovei teismo tvarka reikalauti, kad jai būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį baigėsi 2016-11-16. Įstatymų leidėjas trijų mėnesių termino pradžią sieja su momentu, kai potencialus žemės sklypo pirkėjas, manantis, jog pažeista jo pirmumo teisė, sužinojo apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą.

37. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad nors ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir nebuvo pareiškusi prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką teismas, konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, šį klausimą turėjo spręsti savo iniciatyva. Apeliantės nuomone, jei teismas manė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, turėjo pagrindą jį atnaujinti, nes terminas buvo praleistas tik 15 dienų. Tačiau tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleido trijų mėnesių terminą, todėl ir priėmė sprendimą taikyti ieškinio senatį. Pagal įstatymo nuostatas ieškinio senaties terminas yra atnaujinamas, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovei bylos nagrinėjimo metu buvo suteikta teisė ne kartą tikslinti savo ieškinio reikalavimus, ji ieškinio senaties termino laikotarpiu buvo atstovaujama teisininko profesionalo. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013). Todėl vien aplinkybė, kad ieškinio senaties terminą ieškovė praleido 15 dienų, neįpareigoja teismo kiekvienu atveju spręsti termino atnaujinimo klausimą ieškinį pateikusio asmens naudai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ieškovės reikalavimui dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

38. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad prašydama perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas ji pasirinko alternatyvų savo teisių gynimo būdą, todėl šiam ieškinio reikalavimui ieškinio senaties terminai apskritai negali būti taikomi. Tačiau reikalavimai, kuriems ieškinio senatis nėra taikoma, yra reglamentuoti CK 1.134 straipsnyje, ši įstatymo nuostata nenumato, kad civilinių teisių gynimo būdams (CK 138 straipsnis) ieškinio senatis netaikoma. Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises, sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti. Todėl apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo šiam ieškinio reikalavimui nepagrįsti.

Dėl patirtų nuostolių atlyginimo pagal priešieškinį

39. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad teismui patenkinus ieškovės ieškinį ir perkėlus jai ,,nuomininko‘‘ teises bei pareigas pagal žemės sklypų nuomos sutartį, sudarytą tarp atsakovės S. P. ir R. ŽŪB, ieškovės priešieškinys dėl nuostolių atlyginimo negalėtų būti tenkinamas, kadangi ieškovei, kaip nuomininkei, atsirastų pareiga sumokėti nuomos mokestį atsakovei S. P.. Išnagrinėjus bylą nustatyta, jog tenkinti ieškovės ieškinį dėl nuomininko teisių perkėlimo nėra pagrindo, kitų argumentų dėl šio priešieškinio reikalavimo apeliantė nenurodė, todėl dėl šios sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismas daugiau nepasisako.

40. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir vertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovai pateikė įrodymus apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas: atsakovė S. P. patyrė 100,00 Eur išlaidas už advokato atstovavimą, atsakovai R. K. ir I. K. patyrė 1 028,50 Eur išlaidas už advokatės atstovavimą.

42. Teismas, įvertinęs bylos apimtį, teismo posėdžio laiką, advokatų darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad iš ieškovės R. J. priteistina atsakovei S. P. 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovams R. K. ir I. K. 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 028,50 Eur (tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus 50 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovams R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur (šimtą eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovei S. P., a. k. (duomenys neskelbtini)

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.