Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. J., atstovaujamos įstatyminių atstovų P. J. ir M. P., atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarties, kuria nepatvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio bankas bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. J., atstovaujama įstatyminio atstovo P. J, 2013-08-08 pareiškė atsakovui BAB Ūkio bankas kreditorinį reikalavimą 238 717,24 Lt sumai (b. l. 10-12). Reikalavimas kildinamas iš 2012-02-29, 2012-04-30, 2012-07-30, 2012-10-30 ir 2013-01-30 dovanojimo sutarčių, kuriomis P. J. perleido savo dukrai J. J. reikalavimo teises į pinigines lėšas, iš viso 238 717,24 Lt sumai, priklausiusias P. J. pagal su atsakovu sudarytas kaupiamojo indėlio sutartis – 2009-10-30 Nr. D021_1957794, 2009-10-30 Nr. D021_1957803, 2009-11-04 Nr. D021_1963458, 2009-11-04 Nr. D021_1963460, 2009-11-04 Nr. D021_1963467.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Penki P. J. piniginių lėšų, esančių AB Ūkio bankas indėlių sąskaitose, dovanojimo sandoriai sudaryti siekiant užtikrinti 2012-01-30 jam gimusios dukters J. J. ateitį. Iki jų sudarymo P. J. teiravosi banko darbuotojų, kaip juos tinkamai įgyvendinti, ir gavo informaciją, jog perleidus dukrai reikalavimo teises į jam priklausančias lėšas, jokių papildomų veiksmų banko atžvilgiu atlikti nereikia. Reikalavimo teisių dovanojimo fakto išviešinimo iki moratoriumo paskelbimo ar licencijos atšaukimo nereikalauja ir dovanojimo sandorius reglamentuojančios CK nuostatos, taip pat Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Kita vertus, tokios pareigos įgyvendinimas objektyviai neįmanomas, kadangi visuomenė apie moratoriumo paskelbimą bankui ar jo licencijos atšaukimą nėra informuojama iš anksto. Todėl vien tai, kad apie reikalavimo teisės į indėlius perleidimą bankui nebuvo pranešta iki draudžiamojo įvykio, nesudaro pagrindo netvirtinti J. J. finansinio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ši norma reiškia, kad reikalavimo teisių negalima įgyvendinti tol, kol neatskleistas jų perleidimo faktas, tačiau nereikalauja apie reikalavimo perleidimą informuoti skolininką nedelsiant. Todėl dovanojimo sandorių šalys turėjo teisę informuoti banką apie reikalavimo teisių perleidimą tik tada, kai norėjo savo reikalavimo teisę realizuoti. Nei pagal įstatymą, nei pagal kaupiamojo indėlio sutartis nėra reikalaujama, kad bankas būtų informuotas apie asmenų, turinčių teisę į lėšas sąskaitoje, pasikeitimą, kol joks disponavimas indėliu nėra vykdomas. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos faktines aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė tariamus sandorius reglamentuojančias teisės normas bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigų paskirstymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Dovanojimo sutartys buvo sudarytos iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Jų datos sutampa su atitinkamais periodais, juos skaičiuojant nuo J. J. gimimo datos, tokiu būdu paminint šią progą. Reikalavimo teisės buvo perleidžiamos į panašias sumas, esančias įvairiose P. J. sąskaitose. Be to, vienu atveju buvo padovanotos specialiai šiam tikslui į sąskaitą įneštos lėšos. Šios aplinkybės įrodo, kad dovanojamų sumų dydis priklausė nuo P. J. finansinio pajėgumo atitinkamos dovanojimo sutarties sudarymo metu, ir paneigia įtarimus dėl galimo dokumentų klastojimo. Dovanojimo sutartis sudariusių asmenų poreikių ir interesų įvertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sandoriai buvo tariami. Ieškovės įstatyminių atstovų, kurie nėra susituokę, siekį ieškovės teises į dalį jos tėvo turimo turto įtvirtinti rašytinėmis sutartimis lėmė privalomumas užtikrinti vaiko teises ir jo materialinį aprūpinimą. Reikalavimo teisės J. J. buvo perleistos besąlygiškai ir neterminuotai. Ieškovę atstovavo ne tik jos tėvas, bet ir motina M. P. Šios aplinkybės įrodo, kad dovanojimo sutartimis buvo siekiama realaus reikalavimo teisės perleidimo. Tai patvirtina ir šalių elgesys po sandorių sudarymo, t. y. aplinkybė, jog P. J. ir toliau dovanoja savo dukrai reikalavimo teises į jam priklausančias lėšas, esančias kituose bankuose. Tuo tarpu atsakovo argumentai dėl sutarčių sudarymo, tik siekiant nepagrįstai pasinaudoti indėlių draudimu, nepagrįsti įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bankroto byloje apeliantės reiškiamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, dovanojimo sutarčių, iš kurių kildinamas šis reikalavimas, juridinio vertinimo. Atskirajame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dovanojimo sandorius, kuriais apeliantei perleistos reikalavimo teisės į jos tėvo P. J.o indėlių sąskaitose esančias pinigines lėšas, pripažinti tariamais ir prieštaraujančiais gerai moralei. Išanalizavusi atskirajame skunde bei atsiliepime nurodytus argumentus (CPK 320 str., 338 str.), teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje ar 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama ar keičiama. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė tariamo sandorio (CK 1.86 str.) ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio (CK 1.81 str.) institutus reglamentuojančias teisės normas.

Dėl civilinių teisių įgyvendinimo principų ir jų gynimo

Visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Teisingumu turi būti grindžiami ir teisinių santykių dalyvių veiksmai. Privatinės teisės erdvėje asmenys gali savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tačiau tokia jų teisė nėra absoliuti. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir gero moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. CK 1.5 straipsnio nuostatos įpareigoja asmenis vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ne tik jiems įgyvendinant savo teises, bet ir savo susitarimu nustatant tarpusavio teises ir pareigas, vadinasi, ir sudarant sutartis bei jas įgyvendinant. Šių reikalavimų įtvirtinimą lemia būtinybė užtikrinti visų visuomenės narių teisių ir interesų derinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje pasakyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Asmens veiksmai, kai jis įgyvendina savo teisę ne pagal jos paskirtį, net ir neturint tiesioginio tikslo padaryti žalos kitų asmenų interesams, gali objektyviai padaryti žalos kitiems asmenims. Todėl tais atvejais, kai civilinės teisės įgyvendinamos, prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams, jos nebus ginamos (CK 1.137 str. 3 d., 5 d.). Teisė negina ir negali ginti nesąžiningo asmens. Vadinasi, nustačius, kad apeliantė, kurią apeliaciniame procese atstovauja jos įstatyminiai atstovai (tėvai), savo teises bei interesus siekia įgyvendinti paneigdama pirmiau aptartus pamatinius principus, ji negalėtų tikėtis tokios pat savo teisių bei interesų teisminės gynybos, kaip tie asmenys, kurių elgesys yra sąžiningas, neprieštaraujantis viešajai tvarkai, gerai moralei ir papročiams.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu

Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) būtina nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) reikalinga aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Nuo sandorio tiesioginio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-607/2013).

Šioje byloje nustatyta, kad P. J. 2012-02-29 dovanojimo sutartimi neatlygintinai perdavė J. J. reikalavimo teisę į dalį jo vardu atidarytoje AB Ūkio bankas indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (kaupiamojo indėlio sutartis – 2009-10-30 Nr. D021_1957794) esančių lėšų – 45 000 Lt, bei teises į nuo šios sumos priskaičiuotas ir skaičiuojamas palūkanas (b. l. 20), o 2012-04-30 dovanojimo sutartimi – reikalavimo teisę į 40 000 Lt, esančių toje pačioje sąskaitoje (b. l. 19). Pagal 2012-07-30 dovanojimo sutartį apeliantei perleistos reikalavimo teisės į 45 000 Lt sumą, kurią sudarė ne tik minėtoje, bet ir kitose analogiškų kaupiamojo indėlio sutarčių pagrindu atidarytose sąskaitose, esančios piniginės lėšos (24 200 Lt – pagal 2009-10-30 Nr. D021_1957794 sutartį, po 5 200 Lt – pagal 2009-11-04 Nr. D021_1963458, 2009-10-30 Nr. D021_1957803, 2009-11-04 Nr. D021_1963460, 2009-11-04 Nr. D021_1963467 sutartis) (b. l. 18). 2012-10-30 dovanojimo sutartimi perleistos reikalavimo teisės į bendrą 40 000 Lt sumą (po 10 000 Lt, esančių P. J. indėlio sąskaitose, atidarytose pagal 2009-11-04 Nr. D021_1963458, 2009-10-30 Nr. D021_1957803, 2009-11-04 Nr. D021_1963460 ir 2009-11-04 Nr. D021_1963467 kaupiamojo indėlio sutartis) (b. l. 17). 2013-01-30 dovanojimo sutartimi perleista reikalavimo teisė į 45 000 Lt, esančius indėlio sąskaitoje, atidarytoje pagal 2009-10-30 Nr. D021_1957794 kaupiamojo indėlio sutartį) (b. l. 16). Bendra suma, į kurią J. J. įgijo reikalavimo teisę, remiantis minėtais dovanojimo sandoriais, yra 238 717,24 Lt.

Dovanos gavėja pagal išvardintus dovanojimo sandorius yra dovanotojo P. J. dukra J. J., gim. 2012-01-30, kuriai pirmos dovanojimo sutarties sudarymo metu (2012-02-29) tebuvo vos mėnuo. Sutartis mažametės vardu pasirašė pastarosios tėvai (b. l. 14) – M. P. ir P. J., kuris kartu yra ir dovanotojas. Pagal dovanojimo sutarčių 2 punktą, reikalavimo teises, priklausančias dovanos gavėjai, taip pat tvarko tėvai. Nustatytos aplinkybės, įvertinus jas kartu su pirmiau minėtose kaupiamojo indėlio sutarčių nuostatomis, reglamentuojančiomis sutarčių pabaigą (visų indėlių terminai baigiasi iki J. J. pilnametystės, kuomet ji pati galėtų savo veiksmais realizuoti dovanojimo sutartimis perleistas teises (CK 2.5 str.), ir jų pratęsimas nenumatytas), tikėtinai patvirtina, kad aptarimais dovanojimo sutartimis nebuvo siekiama dovanojimo sandoriams būdingų pasekmių, nurodytų sutartyje – perleisti turtinį reikalavimą nuosavybės teise (CK 6.465 str. 1 d.), juo labiau, kad tokio amžiaus asmuo negali savarankiškai disponuoti perleistomis jam reikalavimo teisėmis.

Tikruosius aptariamų dovanojimo sandorių sudarymo ketinimus atskleidžia P. J. neveikimas iki to momento, kai atsakovui buvo paskelbtas dalinis banko veiklos apribojimas (moratoriumas), taip pat pastarojo veiksmų seka po šio įvykio. Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad P. J. reikalavimo teisių perleidimą J. J. bankui išviešino tik po to, kai pats gavo draudimo išmoką, garantuojamą pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (b. l. 8). Ši aplinkybė atskirajame skunde neginčijama. Toks P. J. elgesys neatitinka sąžiningo asmens, kuris veikia rūpestingai, teisingai, t. y. taip, kaip adekvačioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias, standarto (logiškas ir racionalus atrodytų sprendimas tais pačiais veiksmais realizuoti ne tik savo, bet ir dukters, iš kaupiamojo indėlio sutarčių, sudarytų su atsakovu, kylančias teises) ir įrodo pastarojo siekį per savo mažametę dukrą atsiimti kuo didesnę dalį AB Ūkio banke turėtų lėšų, pasinaudojant indėlių draudimo sistema. Sandoris, kurio tikslas – apeiti įstatymą, yra neteisėtas ir negaliojantis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nagrinėjamas dovanojimo sutartis pripažino tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytais – tariamais sandoriais, kurie yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.78 str. 1 d., 1.86 str. 1 d.), taigi, negali sukelti ir teisinių padarinių (CK 1.78 str. 5 d.), nagrinėjamu atveju – sukurti apeliantės kreditorinio reikalavimo teisės į atsakovą.

Teisėjų kolegija negali sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog dovanojimo sandorių sudarymo aplinkybės (data, periodiškumas), dovanojimo dalykas (dovanotos piniginės lėšos, esančios skirtingose indėlių sąskaitose, ir iš esmės vienodomis sumomis) ir piniginių lėšų judėjimas indėlių sąskaitose neleidžia daryti išvados, jog dovanojimo sutartys buvo tariami sandoriai. Operacijų grynaisiais pinigais ir dovanojimo sutarčių momentų sutaptis patvirtina tik apeliantės įstatyminio atstovo veiksmų derinimą, įvardijant kiekvienos sutarties dalyką. Kita vertus, ir aplinkybė, jog kiekvienoje dovanojimo sutartyje nurodyta bendra piniginių lėšų suma, į kurią perleidžiamos reikalavimo teisės, yra nustatyta akivaizdžiai neviršijant įstatyme įtvirtintos ribos (50 000 Lt), reikalaujančios dovanojimo sutartis sudaryti notarine forma (CK 6.469 str. 2 d.), įvertinus ją bylos duomenų visumoje, pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido pripažinti, kad labiau tikėtina, jog dovanojimo sutartys buvo sudarytos ne jose nurodytu laiku. Kitos išvados, nei konstatuota skundžiamoje nutartyje, nesuponuoja ir prie atskirojo skundo pridėti dokumentai. Kaupiamojo indėlio sutartys, sąskaitų išrašai teismo jau buvo įvertinti. Tuo tarpu dovanojimo sutartis, kuri 2013-11-25 sudaryta jau kita, nei ginčijami sandoriai, t. y. notarine forma, po to, kai buvo pareikštas ginčo kreditorinis reikalavimas, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamam klausimui išspręsti.

Pažymėtina, kad tėvų pareigos užtikrinti vaiko teises ir materialiai jį aprūpinti įgyvendinimas negali paneigti principų, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, svarbos ir privalomumo jais vadovautis, naudojantis civilinėmis teisėmis. Tai neginčijamai patvirtina CK Trečiosios knygos (Šeimos teisė) teisės normos. CK 3.5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai. Įstatymas draudžia piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. įgyvendinti jas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 str. 2 d.). P. J., turėdamas verslininko patirtį ir būdamas sąžiningas, savo dukros materialinius interesus galėjo užtikrinti pasinaudodamas įprastinėmis bankų veikloje tokiam tikslui taikomomis priemonėmis, pavyzdžiui, atidarydamas indėlio sąskaitą pačios dukters vardu ar jos naudai (CK 6.899 str., 6.900 str.). Tokiu atveju būtų patikimai ir objektyviai pagrįstas teisiškai reikšmingas faktas, kada apeliantė tapo indėlininke ir ar jai priklauso indėlių draudimo lėšos. Aplinkybė, jog vietoj finansų sferoje plačiai taikomų priemonių buvo pasirinkta nebūdinga šiai sričiai sandorio forma, ypač priimant domėn apeliantės mažametystę, papildomai patvirtina apeliantę atstovaujančio P. J. siekį nuslėpti tikrąjį dovanojimo sandorių, pagrįstai pirmosios instancijos teismo kvalifikuotų tariamais, tikslą.

Dėl sandorių prieštaravimo gerai moralei (CK 1.81 str.)

Galimos tokios teisinės situacijos, kai teismas tą patį tarp šalių susiklosčiusį santykį gali kvalifikuoti ne pagal vieną, o kelias teisės normas, todėl šalių sudaryta sutartis iš principo gali būti pripažinta niekiniu sandoriu ir kaip tariamas sandoris, ir kaip sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-660/2013). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja du ginčo dovanojimo sandorių negaliojimo pagrindai: įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje (tariamas sandoris) ir vienas iš CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų – prieštaravimas gerai moralei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo dovanojimo sutartimis, sudarytomis šalims įgyvendinant savo socialines subjektines teises ne pagal jų paskirtį, buvo pažeistos geros moralės normos ir veikta nesilaikant sąžiningumo principo.

Kasacinis teismas savo praktikoje jau yra pasisakęs, kad indėlininko teisė vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-618/2013). Šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo dovanojimo sutartys bankui, kurio veikla buvo apribota, buvo išviešintos tik po to, kai indėlininkas P. J. pasinaudojo Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatyta garantija gauti draudimo išmoką. Ši aplinkybė, įvertinus ją kitų bylos duomenų ir šioje nutartyje jau aptartų aplinkybių kontekste, patvirtina indėlininko siekį gauti papildomas išmokas, savo sumanymą realizuojant per trečiąjį asmenį – savo mažametę dukrą. Toks asmens elgesys, kaip minėta, negali būti pripažintas sąžiningu, kadangi juo, viena vertus, siekiama įgyti privilegijų kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių atžvilgiu, tokiu būdu pažeidžiant civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principą (CK 1.2 str. 1 d.), kita vertus, daroma žala pačiai bankrutuojančiai įmonei, kurios teisių apsauga atitinka viešojo intereso gynimą. Sandoriai, kuriais siekta įgyvendinti savo teisę ne pagal jos paskirtį, ir daroma objektyvi žala kitų asmenų interesams (kad ir neturint tokio tiesioginio tikslo), neabejotinai prieštarauja geros moralės normoms, todėl yra niekiniais ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d.). Niekinio sandorio sudarymo faktą bei niekinio sandorio teisines pasekmes teismas gali konstatuoti ir savo iniciatyva (CK 1.78 str. 5 d.).

Nors teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad nei dovanojimo, nei reikalavimo teisių perleidimo sandorius reglamentuojančios teisės normos nenustato konkretaus momento, iki kurio šalys privalo išviešinti tarp jų sudaryto susitarimo turinį ir iš jo kylančias teisines pasekmes tretiesiems asmenims, tačiau pažymi, kad atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus reikalauja sąžiningumo principas, kuriuo, kaip pirmiau minėta, šalys privalo vadovautis naudodamiesi savo civilinėmis teisėmis (CK 1.5 str. 1-2 d., 1.137 str. 2 d.).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų nepatarinėja.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.