Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-205-262/2014 pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Iveco Capital Baltic“, notarei R. A. dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais ir jų panaikinimo bei laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys G. S., antstolis G. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjimas ginčas, kilęs dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, vekselio laidavimo prievolės pabaigos pagrindų ir notarės veiksmų, atliekant vykdomuosius įrašus, teisėtumo.

Laidavimo prievolės pagal Vekselius pabaigą patvirtina UAB „Negita“ likvidavimo faktas. Pasibaigus pagrindinei prievolei (CK 6.128 straipsnio 3 dalis), baigėsi ir šalutinė laiduotojo – ieškovės – prievolė pagal Vekselius. Be to, ieškovės, kaip laiduotojos, prievolė pasibaigė ir dėl AS „Afin Baltica“ likvidavimo. AS „Afin Baltica“ iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro reikalavimo teisės, kylančios iš Vekselių, atsakovui indosamentu neperdavė (ĮPVĮ 13 straipsnio 1 dalis), o ieškovės skola pagal Vekselius nebuvo įtraukta į AS „Afin Baltica“ finansinę apskaitą. Vadinasi, reikalavimo teisė į ieškovę atsakovui nebuvo perleista, ir jis negali būti laikomas įgijęs reikalavimo teisę ieškovei pagal Vekselius. Laidavimo pabaigą patvirtina ir aplinkybė, kad AS „Afin Baltica“ reikalavo atlyginti jos patirtus nuostolius dėl Lizingo sutarties nutrūkimo, t. y. įgyvendinti prievolę, kuri iš esmės skiriasi nuo tos, kurios įvykdymas buvo užtikrintas Vekseliais (CK 6.87 straipsnio 4 dalis).

Atlikdama vykdomuosius įrašus, notarė R. A. neįvertino to, kad AS „Afin Baltica“ nepateikė UAB „Negita“ Vekselių apmokėjimui, ieškovei nebuvo pateiktas pranešimas dėl Vekselio, kurio apmokėjimo terminas 2004 m. sausio 5 d., neapmokėjimo, ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais nepateikti pranešimai dėl kitų Vekselių neapmokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją (lot. revisio prioris instantiae), neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų klaidų, padarytų nustatant faktines aplinkybes, materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Iš apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų matyti, kad apeliantė prašo įvertinti: 1) ar Vekseliai iš tiesų neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms; 2) ar pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nesuklydo laiduodama pagal Vekselius, yra pagrįsta; 3) ar nebuvo pažeista Įrašų atlikimo tvarka; 4) ar atsakovas gali būti laikomas tinkamu reikalavimo teisės pagal Vekselius turėtoju; 5) ar pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos nuspręsdamas, kad apeliantės prievolė nepasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Šie teisės bei fakto klausimai sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką.

Dėl Vekselių ir laidavimo prievolės negaliojimo pagal CK 1.80, 1.90 straipsnius

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti Vekselius, o kartu ir jos laidavimą, negaliojančiais remdamasis CK 1.80 ir 1.90 straipsniuose įtvirtintais teisiniais pagrindais, t. y. dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to, kad apeliantė iš esmės suklydo juos išrašydama. Vekselių kvalifikavimas pagal apeliantės įvardijamus teisinius pagrindus suponuoja ir atitinkamą byloje įrodinėtinų materialiųjų teisinių faktų sudėtį, t. y. imperatyvių įstatymo normų draudimą palikti Vekselius civilinėje apyvartoje ir Vekselių negaliojimą contra voluntatem (liet. dėl prieštaravimo šalies valiai) pagrindu.

Dėl tokios pozicijos teisinio pagrįstumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, jog tarp šalių susiklostęs teisinis santykis gali būti pripažintas neteisėtu ne pagal vieną, o kelias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prieš K. S., V. S., bylos Nr. 3K-3-279/2012). Sprendžiant, ar egzistuoja teisiniai sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai, reikia aiškintis sandorio teisinę prigimtį, paskirtį ir juo sukuriamų civilinių teisių bei pareigų pobūdį, taip pat sandorio sudarymo aplinkybes. Tik visapusis ir išsamus faktinių aplinkybių išaiškinimas bei nustatymas, įgalina teismą atlikti apibrėžtų teisinių santykių kvalifikaciją, t. y. parinkti ir pritaikyti tinkamas teisės normas. Dėl šios priežasties pirmiausia teisėjų kolegija apibrėžia esmines byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su Vekselių išrašymo aplinkybėmis.

Byloje nustatyta, kad UAB „Negita“, kurios vadove buvo apeliantė, ir AS „Afin Baltica“ 2003 m. gruodžio 1 d. sudarė Lizingo sutartį, pagal kurią UAB „Negita“ iš AS „Afin Baltica“ išsinuomojo įmonės veiklai būtiną įrangą – dvylika transporto priemonių (II b. t., l. 71–83). Lizingo sutarties 2.2 punkte buvo nustatyta, kad UAB „Negita“ pagal sutartį turimos mokėti įmokos turi būti padengtos mokėjimo vekseliais. Vykdydama šią sąlygą UAB „Negita“ išrašė trisdešimt šešis paprastuosius vekselius, iš kurių kiekvienu įsipareigojo besąlygiškai AS „Afin Baltica“ sumokėti po 18 427,71 Eur. Visų vekselių sumų apmokėjimas buvo užtikrintas apeliantės laidavimu. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Vekselių išrašymo pagrindas buvo Lizingo sutarties pasirašymas ir UAB „Negita“ bei AS „Afin Baltica“ susitarimas dėl UAB „Negita“ įsipareigojimų užtikrinimo, t. y. papildomų garantijų suteikimu, kad lizingo įmokos bus sumokėtos. Aplinkybės, susijusios su tuo, ar Lizingo sutartis buvo pradėta vykdyti ar ne, kuriuo momentu ji buvo nutraukta ar išvis įsigaliojo, pagal ginčo aplinkybes yra teisiškai nereikšmingos. Vekselių išrašymo, o kartu ir atsiradimo civilinėje apyvartoje, pagrindas buvo UAB „Negita“ ir AS „Afin Baltica“ sudarytas sandoris, kuris de facto buvo vykdomas, t. y. UAB „Negita“ buvo perduoti Lizingo sutarties objektai ir įmonei kilo prievolė mokėti lizingo bei kitas sutartyje numatytas įmokas. Dabar Vekselių turėtojas yra nebe AS „Afin Baltica“, bet atsakovas UAB „Iveco Capital Baltic“ – asmuo, kuris nėra tiesioginis Vekselių išrašymo aplinkybių teisinis dalyvis. Taigi pagal ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas apeliantė gynybai negali atsakovui reikšti prieštaravimų, grindžiamų UAB „Negita“ ir AS „Afin Baltica“ tarpusavio santykiais, nebent ji pagrįstų, kad atsakovas, įgydamas vekselį, tyčia veikė jos nenaudai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. prieš G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. prieš AB Ūkio banką, bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. prieš AS „Reverta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Vekseliai, o kartu ir apeliantės laidavimo prievolė, turėtų būti pripažinti negaliojančiais, nes neegzistuoja jų išdavimo pagrindas ir apeliantė, laiduodama pagal Vekselius, suklydo, nes nenumatė ir negalėjo numatyti, jog jie bus naudojami kitais tikslais, nei tarėsi UAB „Negita“ ir AS „Afin Baltica“. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė ginčo sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms sieja išimtinai su Vekselių išdavimo pagrindo išnykimu. Tokia pozicija dėl bylos faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo yra ydinga, kadangi apeliantė nenurodo konkrečios imperatyvios įstatymo normos, kuriai Vekseliai prieštarautų, taip pat ji nepagrįstai vekselių išrašymo pagrindo išnykimą, kaip sąlygą jų išėmimui iš apyvartos, sutapatina su prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms. Prieš tai minėta, kad Vekseliai buvo išrašyti remiantis Lizingo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Negita“ ir AS „Afin Baltica“. Nustatyta, kad 2005 m. sausio 25 d. raštu AS „Afin Baltica“ pranešė UAB „Negita“, o kartu ir apeliantei, kaip įmonės vadovei, apie ketinimą pasinaudoti Vekseliais – tikslu kompensuoti įmonės dėl UAB „Negita“ pagal Lizingo sutartį prisiimtų prievolių neįvykdymo patirtus nuostolius (I b. t., l. 65–67). Nors UAB „Negita“ 2005 m. vasario 17 d. atsakydama į AS „Afin Baltica“ pretenzijas paaiškino, kad su jomis nesutinka ir Vekselių panaudojimas, bendrovės nuomone, būtų neteisėtas (I b. t., l. 70–72), tačiau nei UAB „Negita“, nei apeliantė jokių veiksmų, susijusių su Vekselių ginčijimu, nesiėmė. Apeliantė bei UAB „Negita“ taip pat buvo neveiklūs ir po to, kai notarė R. A. 2004 m. sausio 12 d. ir 2005 m. gegužės 4 d. pagal AS „Afin Baltica“ prašymus atliko ginčo vykdomuosius įrašus (I b. t., l. 9, 15–16), o jų pagrindu – užvestos vykdomosios bylos ir pradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas apeliantės ir UAB „Negita“ pasyvumas, atsižvelgiant į Lizingo sutarties nuostatas, apibrėžusias AS „Afin Baltica“ reikalavimo UAB „Negita“ apimtis po Lizingo sutarties nutraukimo (14.5–14.7 punktai), teikia pagrindą išvadai, kad prievolė, kurios pagrindu išrašyti Vekseliai, nėra pasibaigusi. Konkretaus jos dydžio klausimas byloje nebuvo keliamas ir nepateko į teisminio nagrinėjimo dalyko ribas. Taigi apeliantei nėra užkirstas kelias savo teises ginti reiškiant savarankišką materialinį teisinį reikalavimą dėl konkretaus vykdytinos prievolės dydžio nustatymo, kaip prielaidos gintis nuo nesąžiningai realizuojamos reikalavimo teisės apimties (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis). Nurodyto teisių gynimo būdo taikymas, nepriklausomai nuo ginčo sandorių abstraktaus pobūdžio ir vekseliams būdingos viešo patikimumo savybės, yra galimas dėl akivaizdžių atsakovo ir pradinio Vekselių turėtojo AS „Afin Baltica“ tarpusavio ryšių. Juos patvirtina ne tik atsakovo vadovo A. V., kaip AS „Afin Baltica“ įgaliotinio, aktyvus dalyvavimas realizuojant Vekselių suteikiamas teises, bet ir AS „Afin Baltica“ bei atsakovo verslo sąsajos (CPK 185 straipsnis). Apeliantės galimybės ginti savo teises remiantis aplinkybe, kad prievolė, už kurią ji laidavo, negalioja, aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog laidavimo pagal vekselį prievolės galiojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės teisinio likimo. ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus.

Iš to aišku, kad pagal įstatymą apeliantės teisių ir interesų gynimas remiantis sandorių negaliojimo institutu taikytinas toje apimtyje kiek tai susiję su vekselių formos ir / ar apeliantės valios trūkumais. Byloje pareikštame ieškinyje apeliantė nurodė, kad sutikdama laiduoti pagal Vekselius ji iš esmės suklydo. Jos klaida pasireiškė nenumatymu, kad ginčo sandoriai bus naudojami kitais tikslais, nei susitarė UAB „Negita“ su AS „Afin Baltica“. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos aiškinimo ir taikymo praktikoje, formuojamoje kasacinio teismo praktikoje, akcentuojama, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojamas suklydimo faktas ir jo esmingumas. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. T. prieš kredito uniją „Mėmelio taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-203/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kaip prieš tai minėta, byloje nustatyta, kad apeliantė buvo UAB „Negita“, už kurios išduotus vekselius ji laidavo, vadove. Faktinių prielaidų laikyti, kad apeliantė galėjo nesuprasti kokią riziką prisiima, užtikrindama Vekselių apmokėjimą laidavimu, nenustatyta. Priešingai, pritariant pirmosios instancijos teismo pozicijai, pripažintina, kad apeliantei turėjo būti suprantama Vekseliais įgyvendinamų prievolių įvykdymo užtikrinimo schema ir su ja susijusi rizika. Atotrūkis tarp apeliantės pradinių lūkesčių, susijusių su jos prievolės vykdytinumu, ir esamos situacijos nepatenka į suklydimo, kaip jis reglamentuotas CK 1.90 straipsnio 1 dalyje, turinį. Minėta, kad suklydimas negali būti konstatuojamas dėl aplinkybių, atsiradusių po sandorio sudarymo. Be to, suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Dėl vekselio laiduotojo prievolės pasibaigus vekselio davėjui ir pradiniam vekselio turėtojui kaip juridiniams asmenims, reikalavimo teisių pagal vekselius perleidimo

Apeliantė nurodo, kad, likvidavus vekselio davėją UAB „Negita“ ir pradinį vekselio turėtoją AS „Afin Baltica“, jos laidavimo pagal Vekselius prievolė pasibaigė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis). Su tokia ginčo teisinių santykių kvalifikacija teisėjų kolegija nesutinka. Atmesdama nurodytus apeliantės argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad reikalavimo teisė, atsiradusi Vekselių pagrindu, iki AS „Afin Baltica“ likvidavimo perėjo atsakovui. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, susiję su AS „Afin Baltica“ pabaiga, pripažintini nepagrįstais.

Nustatyta, kad reikalavimo teisę į pagal Vekselius mokėtiną sumą AS „Afin Baltica“ atsakovui perleido ne indosamentu, bet teisių perleidimo būdu: remiantis 2011 m. gegužės 2 d. atsakovo ir AS „Afin Baltica“ pasirašyta Verslo perleidimo sutartimi (I b. t., l. 187–190, 192–194). Tą patvirtina sutarties 1.2.5 punktas ir Vekselių faktinis perdavimas atsakovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vekselių perleidimo būdo ir jo teisinės reikšmės klausimu yra išaiškinta, kad vekselio perdavimas indosamentu – perduodamuoju įrašu vekselio antrojoje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinančiu visų teisių pagal vekselį perdavimą kitam asmeniui, yra įprastinis jo, kaip vertybinio popieriaus, perdavimo būdas (ĮPVĮ 2 straipsnio 5 dalis, 13 straipsnio 1 dalis). Perleidimas indosamentu, t. y. įrašant atitinkamą įrašą vekselyje, reikšmingas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, apyvartai (ĮPVĮ 16 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 1 dalis). Vekselį perleidus ne indosamentu, o teisių perleidimo sutartimi, paskutinis vekselio savininkas jame neįrašo įrašo, patvirtinančio visų teisių perleidimo naujajam vekselio turėtojui, todėl šis neturi teisės įstatymo nustatyta tvarka indosamentu perleisti vekselio toliau kitiems asmenims. Jeigu vekselis perleidžiamas ne indosamentu, bet teisių perleidimo būdu, vekselyje nustatytos teisės į jame nurodytą pinigų sumą nebegali būti įgyvendinamos pagal ĮPVĮ nuostatas ne ginčo tvarka, tačiau vekselio turėtojo teisė reikalauti sumokėti vekselyje nurodytą sumą išlieka (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. J. prieš J. S., A. S., bylos Nr. 3K-3-258/2013). Kadangi Vekseliuose įrašytų sumų išieškojimas ne ginčo tvarka buvo pradėtas dar iki AS „Afin Baltica“ likvidavimo, Vekselių perleidimas ne indosamentu teisinės reikšmės atsakovo reikalavimo teisės turiniui neturi. Kaip teisiškai nereikšmingi atmestini ir apeliantės argumentai, susiję su atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų turiniu bei jos informavimu apie reikalavimo teisių pagal Vekselius perleidimą. Reikalavimo teisių įtraukimas ar neįtraukimas į įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus yra susijęs su tokių dokumentų rengimui nustatytų reikalavimų vykdymu, bet ne su reikalavimo teisės įgijimo ir turėjimo klausimais. Dėl kito argumento pažymėtina, kad pagal bendrąsias reikalavimo perleidimą reglamentuojančias nuostatas, skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ prieš Danske Bank A/S Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-7-168/2010). Ginčo byloje dėl to, kad apeliantė buvo informuota apie atsakovo veiksmus naudojantis iš AS „Afin Baltica“ įgytomis teisėmis, nėra.

Apeliantės, kaip laiduotojos pagal Vekselius, prievolė negali būti laikoma pasibaigusia ir dėl vekselio davėjo likvidavimo. Remdamasi šiuo faktu, apeliantė nepagrįstai tapatina vekselio laidavimą ir CK reglamentuojamą laidavimą. Šių prievolių užtikrinimo būdų skirtumų klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, kad juos skiria ne tik užtikrinamų prievolių prigimtis, bet ir skirtinga jų esmė. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Kasacinis teismas pabrėžė, kad ši taisyklė taikytina ir tiems atvejams, kai laidavimu užtikrinta prievolė pasibaigia dėl paprastojo vekselio davėjo – juridinio asmens likvidavimo. Likvidavus vekselio davėją – juridinį asmenį – laiduotojo prievolės pabaigai taikytinos ĮPVĮ nuostatos (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. T. prieš UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Remdamasi aptartomis kasacinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinio skundo teisinį pagrindą šioje ginčo dalyje nepagrįstu.

Dėl vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos pažeidimų

Nustatyta, kad notarė R. A. 2004 m. sausio 12 d. ir 2005 m. gegužės 4 d. pagal AS „Afin Baltica“ prašymus atliko vykdomuosius įrašus (I b. t., l. 9, 15–16). Prieš tai minėta, kad ginčo vekseliai yra paprastieji, juose įrašyta, jog jie neprotestuotini, o mokėjimo vieta yra Vilnius bei papildomai nurodyta AS „Afin Baltica“ banko sąskaita. Iš bylos svarstymui pateiktų įrodymų matyti, kad AS „Afin Baltica“ 2004 m. sausio 9 d. ir 2005 m. balandžio 28 d. išsiuntė registruotomis pašto siuntomis pranešimus apeliantei ir UAB „Negita“ apie Vekselių neapmokėjimą (II b. t., l. 21–27). Aplinkybė, kad pranešimus faktiškai išsiuntė atsakovo vadovas A. V., kurį AS „Afin Baltica“ buvo įgaliojusi jos vardu spręsti klausimus, susijusius su Vekseliais, nepaneigia to, jog šį veiksmą teisiškai atliko būtent AS „Afin Baltica“ (CK 2.137 straipsnio 1 dalis). Iš AS „Afin Baltica“ 2004 m. sausio 7 d. pranešimų turinio matyti, kad pranešime, adresuotame apeliantei, buvo padaryta rašymo klaida, nurodant klaidingą vekselio apmokėjimo terminą, t. y. ne 2004 m. sausio 1 d., bet 2003 m. sausio 5 d., tekstas, kuriame aiškiai išskirta, kad neapmokėtas 2003 m. gruodžio 1 d. išrašytas vekselis, bet ir UAB „Negita“ skirto analogiško pranešimo, kuriame nurodyta teisinga vekselio apmokėjimo diena, turinys (CPK 185 straipsnis).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio argumentus dalyje dėl Įrašų negaliojimo, neatsižvelgė į tai, jog AS „Afin Baltica“ nepateikė apmokėti Vekselių ir nepranešė apie neapmokėjimą. Šiuo klausimu kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, todėl negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Pirmiausia ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka vekselio turėtojas turi pateikti vekselį apmokėti ir tik po to, jeigu vekselis nebuvo apmokėtas, turi ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pareigą informuoti apie tai pagal vekselį įsipareigojusius asmenis. Vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis). Asmuo, ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytais terminais nepranešęs laiduotojui apie vekselio neapmokėjimą, teisių nepraranda; jis atsako tik už žalą, padarytą dėl savo kaltės, neviršijant vekselio sumos (ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalis). ĮPVĮ 40 straipsnyje reglamentuotas vekselio pateikimas apmokėti atliekamas ne vekselio turėtojo pranešimu skolininkui, tačiau pateikiant paprastąjį neprotestuotiną vekselį, taip sudarant sąlygas asmeniui, apmokėjusiam vekselį, jį atgauti (žr. prieš tai nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje S. T. prieš UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt.).

Minėta, kad Vekseliuose buvo įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“. Tokios sąlygos įrašymas reiškia, kad AS „Afin Baltica“ buvo atleistas nuo pareigos įforminti protestą dėl neapmokėjimo (ĮPVĮ 46 straipsnio 1 dalis), tačiau jis turėjo įvykdyti ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pareigą, susijusią su pranešimo apie vekselių neapmokėjimą įteikimu. Vekseliuose nurodyta jų apmokėjimo vieta (Vilnius) patvirtina, kad būtent apeliantei teko našta pagrįsti, jog ginčo vekseliai nebuvo pateikti apmokėti, kaip to reikalaujama pagal ĮPVĮ 40 straipsnį (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Civilinėje byloje S. T. prieš UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt. kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad vekselio pateikimo apmokėti prezumpciją patvirtina ir ĮPVĮ 81 straipsnis bei Tvarka. Kadangi byloje nenustatyta, kad Vekseliai nebuvo pateikti apmokėti juose nurodytoje vietoje ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais, tai reiškia, kad reikalavimo teisė į apeliantę, kaip laiduotoją, nėra pasibaigusi (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2004 m. sausio 7 d. pranešimą apie 2003 m. gruodžio 1 d. vekselio neapmokėjimą 2004 m. sausio 5 d. AS „Afin Baltica“ išsiuntė apeliantei ir UAB „Negita“ 2004 m. sausio 9 d., t. y. laikantis ĮPVĮ 47 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytos pranešimo apie vekselio neapmokėjimą išsiuntimo tvarkos ir terminų. Nors tokį pranešimą (2005 m. balandžio 28 d.) dėl kitų ginčo vekselių neapmokėjimo skolininkams AS „Afin Baltica“ išsiuntė praleidęs ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą terminą, tačiau jis savo teisių neprarado (ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalis, 72 straipsnio 2 dalis).

Pasisakant dėl notarės veiksmų, atliekant vykdomuosius įrašus, teisėtumo atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenys patvirtina, jog AS „Afin Baltica“ įgaliotinis A. V. notarei R. A. kartu su prašymais atlikti vykdomuosius įrašus pateikė ginčo vekselių originalus, įgaliojimo patvirtintą kopiją, pranešimų UAB „Negita“ ir apeliantei kopijas bei jų išsiuntimą įrodančius išrašus (II b. t., l. 20, 24). Iš to aišku, kad priešingai nei teigia apeliantė, notarė R. A. Įrašus atliko nepažeisdama nei ĮPVĮ, nei Tvarkos nuostatų (Tvarkos 8 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog notarė R. A. teisėtai atliko Įrašus.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo institutą, vykdomųjų įrašų atlikimo tvarką ir vekselio laidavimo pabaigos pagrindus, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo argumentais nenuginčytas, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 328, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas pateikė įrodymus, kad advokato padėjėjai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 347,54 Eur (1 200 Lt). Pagal Lietuvos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje klausimu dėl advokato padėjėjo suteiktos teisinės pagalbos, rengiant procesinius dokumentus, teikiamus apeliacinės instancijos teismui, išlaidų atlyginimo pažymima, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Tokiais veiksmais pripažįstami ir procesinių dokumentų parengimas, nors juos pasirašo ir pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas (žr., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Big Trans“ prieš R. K. ir kt., bylos Nr. 2A-1353/2014). Kadangi atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą rengė advokato padėjėja, atsakovo turėtos išlaidos pagal CPK 98 straipsnį negali būti atlyginamos.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas 236,91 Eur (818 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies mokėjimas. Netenkinus apeliacinio skundo, nurodyta suma iš apeliantės priteisiama valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės N. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 236,91 (du šimtai trisdešimt šeši eurai ir 91 ct) Eur žyminio mokesčio.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.