- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08615-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- AB „SEB lizingas“
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3134-340/2013 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. S. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo: 2007-02-05 Nr. LS L2007-020016-01 bei 2007-03-05 Nr. LS L2007-030012. Šiomis sutartimis ieškovas įsipareigojo atsakyti lizingo davėjui – atsakovui AB „SEB lizingas“, jeigu lizingo gavėjas – UAB „Pokomsta“ (pagrindinis skolininkas) neįvykdys savo prievolių pagal lizingo sutartis LS L2007-020016-01 ir Nr. LS L2007-030012.
Ieškovas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką laidavimo prievolė yra akcesorinė, priklausoma nuo ja užtikrinamos pagrindinės prievolės. Pagal Civilinį kodeksą (toliau – CK) laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Iškėlus bankroto bylą pagrindiniam skolininkui, visų bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų vykdymo terminai pasibaigė, todėl laiduotojams ieškinys gali būti reiškiamas tik per tris mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo, net jei įmonės sudarytoje sutartyje ir būtų numatyti vėlesni prievolių įvykdymo terminai. Laidavimo sutarties nurodymas, kad ji galioja iki visiško įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymo, sudaro ieškovui (laiduotojui) nepakeliamą finansinę naštą. Laidavimo sutartis turi būti aiškinamos prisijungusios šalies - ieškovo naudai. Be to, ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant AB „SEB lizingas“ pareigą tinkami įvertinti laiduotojo mokumą. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2012-05-04 Vilniaus apygardos teismo sprendimu (teismo sprendimas viešosiose bazėse nėra skelbiamas) buvo atmestas „SEB lizingas“ ieškinys, pareikštas laiduotojams dėl visiško atlyginimo už bankrutavusios bendrovės prievoles, t. y. teismai formuoja naują praktiką dėl „SEB lizingas“ veiksmų prieštaravimo Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013-04-23 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. S. valstybei 28,82 Lt dokumentų siuntimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Neterminuoto laidavimo atveju, t. y. kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo (laidavimo sutarties 6.2 punkte numatyta, kad laidavimas galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo), laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui (CK 6.89 str. 1 d.). Pagal kasacinio teismo praktiką, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas ir laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.).
Ieškovas, netinkamai aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, be pagrindo teigia, jog pagrindinio skolininko (lizingo gavėjo UAB „Pokomsta“) prievolė pasibaigė po bankroto bylos iškėlimo. Po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojanti įmonė toliau vykdo savo prievolės kreditoriams, tik jau Įmonių bankroto įstatymo numatyta tvarka. Laidavimo prievolės akcesoriškumas reiškia, kad laiduotojui negali būti taikoma didesnė prievolės apimtis, nei pagrindinio skolininko prievolė, užfiksuota bankroto bylos iškėlimo dieną.
Ieškovo argumentus, kad laidavimo sutarčių nuostata, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo, yra neprotingas, neproporcingas ir turi būti aiškinamas prisijungusios šalies – ieškovo naudai, teismas atmetė kaip patikslintame ieškinyje neargumentuotus. Tuo tarpu pirminiame ieškinyje ieškovas nepagrįstai buvo nurodęs, kad laidavimo sutartys turi būti vertinamos kaip vartojimo sutartys. Šioje byloje nagrinėjamu atveju lizingo ir laidavimo sutartys buvo sudarytos verslo tikslais (ieškovas buvo UAB „Pokomsta“ vienintelis akcininkas ir direktorius).
Šalies argumentai
Ieškovo nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2012-05-04 praktikos, pagal kurią laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia, kai sudaryta „SEB lizingas“ neįvertinus laiduotojo turtinės padėties, nepatikrinus, ar laiduotojai yra sudarę daugiau laidavimo sutarčių su kitomis kredito įstaigomis, t.y. neįsitikino, ar laiduotojai turės galimybę įvykdyti prisiimtas prievolės ir tuo pažeidus Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnį, pirmosios instancijos teismas nevertino kaip precedento, kadangi praktika nebuvo identifikuota ir neįmanoma nustatyti, ar ši ieškovo minima nutartis priimta analogiškų faktinių aplinkybių byloje. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio (Verslo rizikos prisiėmimas ) normos apsaugo finansų įstaigas nuo nepamatuotos rizikos sudarant sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, tačiau ši nuostata nagrinėjamu atveju nepažeista - atsakovas (lizingo bendrovė), sudarydamas lizingo sutartį, pareikalavo užtikrinti lizingo gavėjo prievoles laidavimu, t. y. veikė nepažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatų. Laidavimo sutartis, kaip akcesorinė prievolė, skirta prievolių pagal pagrindinę sutartį įvykdymo užtikrinimui ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatoms neprieštarauja. Be to, įvertinti lizingo bei laidavimo sutarčių sąlygų neįvykdymo riziką ir pasekmes turėjo pats verslininkas – ieškovas.
Ieškovo pozicija dėl lizingo sutarčių nėra vienareikšmė: nurodoma, kad lizingo gavėjas – UAB „Pokomsta“ 2006 m. turėjo finansinių sunkumų, praktiškai buvo nemoki (tačiau iki 2008 m. pabaigos įmonė vykdė ūkinę veiklą, bankroto byla įmonei buvo iškelta 2009 m.), todėl negalėjo sudaryti lizingo sutarčių, tačiau pačių lizingo sutarčių ieškovas neginčija. Be to, teismas nustatė, kad po UAB „Pokomsta“ pabaigos ieškovui kaip laiduotojui kitoje civilinėje byloje pareikštas reikalavimas dėl 60 000 Lt skolos priteisimo, todėl šių duomenų pagrindu teismas atmetė ieškovo argumentus, jog laidavimo sutartimis prisiimta prievolė ieškovui yra nepakeliama ir neproporcinga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi yra daug aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė arba netinkamai jas aiškino. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybių, kad sudarant laidavimo (ne lizingo) sutartį AB „SEB lizingas“ nevertino laiduotojo turtinės padėties kaip to imperatyviai reikalauja Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnis. Pagal šį straipsnį finansų įstaiga (atsakovas), vykdydamas komercinę veiklą - sudarydamas laidavimo sutartis, privalo įvertinti tiek laiduotojo, tiek pagrindinės prievolės šalies, už kurią laiduotojas prisiima įsipareigojimus, galimų prisiimti įsipareigojimų riziką.
2. Teismas neteisėtai (nemotyvuotai) atmetė ieškovo argumentus dėl lizingo gavėjo UAB „Pokomsta“ turtinės padėties lizingo sutarties sudarymo metu, nepasisakė, kokią tai turėjo įtaką vertinant laidavimo sutartį ir lizingo davėjo reikalavimą už lizingo sutarties vykdymą laiduoti.
3. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad ieškovui pagal laidavimo sutartį pareikštas tik 60 000 Lt reikalavimas. Teismas be pagrindo vadovavosi atsakovo paaiškinimais šiuo klausimu.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio neįpareigoja lizingo davėjo vertinti laiduotojo finansinę padėtį (lizingo davėjas teikė finansines paslaugas ne laiduotojui, o pagrindiniam skolininkui (lizingo gavėjui). Atitinkamai lizingo davėjo nesidomėjimas laiduotojo finansine padėtimi ir jo prisiimtomis prievolėmis kitiems kreditoriams nesudaro pagrindo pripažinti laidavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.80 str. 1 d.). Be to, ieškovas net neįrodinėjo, kad jo padėtis nebuvo vertinama ar, kad ji buvo tokia, kad būtų pagrindas išvadai, jog laiduotojas nesugebės vykdyti laiduotojo įsipareigojimų. Ieškovas nėra atsakovo klientas (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 8 d.), todėl atsakovas turėjo teisę, bet ne pareigą įvertinti laiduotojo (ieškovo) galimų prisiimti įsipareigojimų riziką, tuo labiau, kad ieškovas pats yra patyręs verslininkas ir sudarė laidavimo sutartis, suprasdamas, kad jo atsakomybei yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (CK 6.256 str. 4 d.).
2. Lizingo sutartis, už kurią laidavo ieškovas, buvo sudaryta UAB „Pokomsta” (ieškovas yra šios įmonės akcininkas ir vadovas) iniciatyva.
3. Teismas bylą pagrįstai nagrinėjo ieškinio dalyko ir pagrindo ribose bei pagrįstai išsamiai nepasisakė dėl lizingo sutarčių galiojimo (lizingo sutartis nebuvo ginčijama). Be to, pats ieškovas kaip UAB „Pokomsta” vadovas pasirašė tiek lizingo sutartį, tiek vėliau pats laidavimo, taigi jam gerai buvo žinoma, už kokią prievolę laiduoja. Verslininkui keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai bei atsakomybes kriterijai (CK 6.256 str. 4 d.).
3. Bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (žodinis procesas apeliacijoje vyksta išimties tvarka) netenkintinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Jeigu buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama laiduotojui ir kreditoriui susitarti, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo. Esant tokiam laiduotojo ir kreditoriaus susitarimui, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas ir laidavimas galioja iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, kas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Dėl laidavimo termino tinkamai motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas, be to, argumentais dėl laidavimo pasibaigimo nėra grindžiamas apeliacinis skundas (tik ieškinys), todėl dėl laidavimo termino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams.
Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio aiškinimo
Apeliacinis skundas grindžiamas esminiu argumentu, kad finansų įstaiga privalo domėtis ne tik lizingo gavėjo, bet ir laiduotojo, įsipareigojusio atsakyti už lizingo gavėjo prievoles, finansine padėtimi (Finansų įstaigų įstatymo (toliau - FĮĮ) 31 str.), kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, t. y. atsakovas, prieš pasirašydamas su laiduotoju A. S. laidavimo sutartį, nesidomėjo pastarojo finansine turtine padėtimi, t. y. neįsitikimo, ar jis bus pajėgus, prireikus, įvykdyti prievolę už pagrindinį skolininką – lizingo gavėją UAB „Pokomsta“.
Šie argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte iš tiesų yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas. Vadovaujantis FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. FFĮ taip pat įpareigoja finansų įstaigą įvertinti ir riboti riziką, atsirandančią dėl finansinių paslaugų teikimo vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei (32 straipsnio 1 dalies 3 p.), domėtis kliento finansine ir ekonomine būkle ir po sutarties sudarymo (31 str. 6 d.).
Finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas (FĮĮ 2 str. 8 d.). Šioje byloje nagrinėjamu atveju tai lizingo gavėjas UAB „Pokomsta“, o ne laiduotojas už UAB „Pokomsta“ prievoles pagal lizingo sutartis ieškovas A. S.. Todėl FĮĮ 31 straipsnis įpareigojo finansų įstaigą, prieš pasirašant lizingo sutartį, įvertinti lizingo gavėjo finansines galimybes vykdyti sutartį, o laidavimo sutartis nėra finansinių paslaugų teikimas, todėl sudarant ją netaikomas reikalavimas finansų įstaigai, vadovaujantis FĮĮ 31 straipsniu, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Taip FFĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą atsakingo skolinimosi principą aiškina kasacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014 pasisakė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo paslaugos gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtą bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieš sudarant laidavimo sutartį. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl teisės norma negali būti aiškinama taip, kad aiškinimo rezultatas reikštų reikalavimą atlikti neefektyvius, akivaizdžiai beprasmiškus veiksmus. Būtent dėl šios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtą nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad šis turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014). Atitinkamai nėra pagrindo šioje byloje tenkinti ieškinį ir pripažinti ginčijamas laidavimo sutartis negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.), t. y. sudarytas nesilaikant FĮĮ 31 straipsnio reikalavimų (jie, kaip jau minėta, nebuvo pažeisti, kadangi laiduotojas nėra finansinių paslaugų gavėjas).
Jeigu finansų įstaiga teikia finansines paslaugas tinkamai nesusipažinusi su kliento padėtimi ir neįvertinusi jo mokumo arba, nors ir įvertinusi jo mokumą, bet nesitikėdama, kad klientas gebės tinkamai vykdyti sutartį, ji atlieka neteisėtus veiksmus. Tačiau šios bylos kontekste nėra duomenų, neįrodyta (CPK 12, 178 str.), kad AB „SEB lizingas“ būtų nevertinęs ar tinkamai neįvertinęs lizingo gavėjo UAB „Pokomsta“ galimybių vykdyti sutartį. Be to, šis klausimas būtų aktualus tik tuo atveju, jeigu byloje būtų ginčijama pati lizingo sutartis, o ne tik laidavimo už lizingo gavėjo įsipareigojimus sutartys, arba sprendžiamas finansų įstaigos civilinės atsakomybės klausimas. Šioje byloje ieškovas neginčija lizingo sutarties ir pripažįsta buvus suinteresuotumą ją sudaryti (b. l. 90). Ginčas kilo tik dėl laiduotojo padėties vertinimo. Tačiau laiduotojų turėjimas ir jų turtinė padėtis (reali galimybė atsakyti pagrindinio skolininko kreditoriui už pagrindinio skolininko prievoles) yra vertinami sprendžiant dėl pagrindinio skolininko mokumo. Laiduotojo turtinė padėtis aktuali tiek, kiek leidžia tikėtis, jog tam tikra apimtimi laiduotojas galės įvykdyti pagrindinio skolininko prievoles, jeigu jų nevykdytų pastarasis. Kuo geresnė laiduotojo padėtis, tuo didesnė tikimybė, kad jis galės atsakyti už pagrindinio skolininko prievoles, jeigu jis dėl kokių nors priežasčių jų nevykdytų, taigi, kaip jau minėta, laiduotojo padėtis yra tik vienas iš kriterijų pagal FĮĮ įstatymo 31 straipsnį vertinant pagrindinio skolininko (finansų paslaugų gavėjo – lizingo gavėjo UAB „Pokomsta“) turtinę padėtį.
Atmestini apelianto argumentai, kad lizingo davėjas visą atsakomybę už lizingo sutarčių vykdymą perkėlė ant laiduotojo. Laiduotojas už pagrindinį skolininką (lizingo gavėją) atsako tik pastarajam nevykdant prievolių ir ta apimtimi, kuria, jos nevykdomos. Nors apeliantas nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo remtis atsakovo paaiškinimais apie tai, kokio dydžio lizingo davėjo reikalavimas pagrindiniam skolininkui yra likęs nepatenkintas BUAB „Pokomsta“ bankroto byloje ir atitinkamai, kokio dydžio reikalavimas reiškiamas laiduotojui A. S., apeliantas neneigia ir neįrodinėja teismo vertintos aplinkybės, kad reikalavimas A. S. kaip laiduotojui už UAB „Pokomsta“ prievoles pagal 2007 metais sudarytas lizingo sutartis yra apie 60 000 Lt (tą patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys), be to, ši aplinkybė nėra esminė bylos išnagrinėjimui. Sutiktina ir su argumentais, kad apeliantas, būdamas pagrindinio skolininko vadovas ir vienintelis akcininkas, gerai žinojo ir galėjo įvertinti pagrindinio skolininko realias galimybes vykdyti laidavimo sutartį, o tuo pačiu ir savo kaip laiduotojo atsakomybės riziką.
Dėl žodinio proceso
Apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas. Bylos faktinės aplinkybės yra pagrįstos tiek rašytiniais įrodymais, tiek išsamiais šalių rašytiniais paaiškinimais, kurie atspindi visas bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, jų kaip ir byloje keliamo klausimo esmė, šalių reikalavimai ir jų pagrindas yra aiškūs, todėl papildomi šalių paaiškinimai nėra būtini. Civilinės bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra išimtinė proceso forma, taikoma tik tada, kai teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu (CPK 322 str.). Šalių motyvuotas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismui yra neprivalomas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, apeliantui nepriteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.) ir iš apelianto priteistina žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, lygi 7 501 Lt, kurios sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2013-10-09 nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7501 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus vieną litą) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.