Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

nuteistajam M. D., jo gynėjui advokatui Vytautui Juozelaičiui, nukentėjusiajai S. D.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir nukentėjusiosios S. D. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 parų areštu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas nuo 2013-01-25 iki 2013-01-27 išbūtas sulaikyme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą: 2013 m. sausio 25 d., apie 16.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,71 prom.), tarpusavio konflikto metu panaudojo smurtą - sudavė kumščiu vieną smūgį savo žmonai S. D. į veidą, po ko kelis kartus tempė jai už plaukų, taip sukėlė S. D. fizinį skausmą.

Apeliantas įsitikinęs, kad pagal minėtus motyvus paskirdamas jam būtent arešto bausmę, kai BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato galimybę skirti ir su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, apylinkės teismas neatsižvelgė į bausmės paskirtį (BK 41 str.) bei pažeidė nusta­tytas bausmės skyrimo taisykles (BK 54 str.), dėl ko skyrė jam per griežtą bausmę. Todėl prašo, kad apylinkės teismo nuosprendis dėl jam paskirtos bausmės būtų pakeistas, ir vietoj arešto bausmės jam būtų paskirta arba laisvės apribojimo (BK 48 str.), arba viešųjų darbų (BK 46 str.) bausmė.

Neginčija šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad, už analogišką veiką jau būdamas teistas, būdamas neblaivus 2013 m. sausio 25 d. kilusio buitinio konflikto metu išties vartojo fizinį smurtą savo sutuoktinės atžvilgiu. Tačiau, šioje byloje nustatyta, kad dėl šio įvykio jis labai gailisi, atsiprašė savo sutuoktinės, savo vaikų, bei, kad šeimoje ir toliau mes visi gyvena bei sugyvena darniai. Taigi, nepaisant minėtų jo visiškai nepateisinamų veiksmų, jis yra reikalingas savo šeimai, t.y. tiek sutuoktinei, tiek ir vaikams, taip pat yra reikalingas ir savo darbovie­tei, kurioje dirbu nuo 2007 m. bei yra labai gerai charakterizuojamas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama nusikalsta­mą veiką padariusiam asmeniui, kurios pagrindinė paskirtis yra nubausti asmenį, be to, kad būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tačiau, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime yra pažymėjo, kad „Kons­titucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas taip pat suponuoja tai, kad baudžiama­jame įstatyme nustatytos bausmės turi būti ir teisingos, t. y. valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, nes negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Būtent dėl to, mano, kad BK 54 straipsnis ir numato, jog skiriant bausmę teismas privalo atsižvelgti į BK bendrosios dalies nuostatas, be to, į: veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplin­kybes ir kt. (BK 54 str. 1 ir 2 d, d.). Kita vertus, teisingumo princi­pas gali būti užtikrinamas tik per bausmės individualizavimą.

Pasak apelianto, kadangi nusikaltimą, už kurį nuteistas, jis padarė turėdamas neišnykusį tei­stumą už analogišką veiką, ir dėl to yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), jam pa­prastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).Neturėtų kilti abejonių, kad šiuo atveju tai taip pat neturėtų būti suprantama kaip imperatyvas, kadangi laisvės atėmimo bausmę, tokiems asmenims kaip jis, įstatymo leidėjas laiko tik tipine bausme, t.y. nustato tik bendrus bausmės skyrimo principus apskritai, tačiau išskirtiniais ir netipiškais atvejais, esant lengvinančių ir kitokių aplinkybių, t.y. ir duotu atveju, taip pat neabejotinai galima skirti ne laisvės atėmimo, o švelnesnes bausmes.

Be to, apelianto teigimu, apylinkės teismas konstatavo, kad jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), visiškai pripažino savo kaltę, kri­tiškai vertino savo elgesį, dirba ir gauna nuolatines pajamas, vienas pats išlaiko šeimą ir nėra blogai charakterizuojamas. Dėl to, teismas laikė, kad jam pa­skirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Iš tokios teismo iš­vados turėtų sekti, kad pats teismas pripažino netikslinga paskirti jam BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmes, kurios yra susijusios su ilgesniu ar trumpesniu laisvės atė­mimu, t.y. laisvės atėmimo ir arešto bausmes, laikydamas, kad nubaudimo tikslas gali būti pasiektas ir skiriant švelnesnes bausmes, t.y. viešųjų darbų ir laisvės apribojimo. Tačiau, nepaisant savo paties prieštaringų argumentų, toliau teismas esą atsižvelgdamas į teisingumo principo viršenybę nusprendė skirti jam trumpalaikį laisvės atėmimą, t.y. 60 parų areštą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai M. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose kaltės dėl M. D. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundais prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydamas jų reikalavimų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. D. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmes nuteistajam, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skirdamas bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, t. y. M. D. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, padarė nusikaltimą, kai anksčiau jau buvo padaręs analogišką nusikaltimą ir jau yra atlikęs bausmę, administracine tvarka baustas, baudos sumokėtos, yra dirbantis ir gauna nuolatines pajamas, vienas išlaiko šeimą, byloje nėra blogai charakterizuojamos medžiagos, nukentėjusioji pretenzijų nereiškia, nors nori ateityje santuoką nutraukti. Kadangi nuteistasis ne pirmą kartą teisiamas už tą pačią veiką, jam skirtas trumpalaikis laisvės atėmimas (BK 49 str.).

Ir nors M. D. ir nukentėjusioji S. D. apeliaciniais skundais prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kuri nuteistojo manymu yra per griežta ir skirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės yra svarbios, bet nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima jam sušvelninti paskirtą bausmę. Atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis M. D. vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir vieną kartą buvo nuteistas už smurtavimą nukentėjusiosios S. D. atžvilgiu, kad nuteistajam buvo skirta arešto bausmė bei baudžiamojo poveikio priemonės – nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau nuteistasis atitinkamų išvadų nepadarė ir toliau daro nusikalstamas veikas, taip pat įvertinusi jo atsakomybę lengvinančią ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bei nuteistojo asmenybę, kad turi nuolatinę gyvenamą vietą, dirba, nėra neigiamai charakterizuojamas, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam skirta arešto bausmė nėra per griežta. Už nusikaltimo padarymą gali būti skiriama arešto bausmė nuo 15 iki 90 parų, šios bausmės vidurkis 52,5 paros, todėl nuteistajam M. D. skirta 40 parų arešto bausmė taip pat nelaikytina per griežta. Kolegija įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam M. D. paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį ir jos keisti nėra pagrindo.

Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas trumpalaikio laisvės atėmimo t. y. arešto bausmės nepriskiria prie laisvės atėmimo bausmės, todėl nuteistojo argumentai dėl teismo prieštaringų motyvų skiriant jam su laisvės atėmimu susijusią bausmę yra nepagrįsti ir atmestini (BK 12 straipsnis).

Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad M. D. dėl savo padarytų veiksmų nuoširdžiai gailisi, dirba, išlaiko šeimą ir dėl to yra šeimai reikalingas, kad jie susitaikė ir S. D. skirtis nesiruošia, yra svarbios ir reikšmingos, tačiau, įvertinus prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, minėti apeliacinio skundo teiginiai nesudaro teisinio pagrindo švelninti M. D. paskirtos bausmės.

Tai, jog apeliantai vis dėlto mano, kad nuteistajam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamo nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės rūšies ir dydžio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Ir nors nuteistasis skunde nurodo, kad labai gailisi, pripažįsta kaltę, tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta skiriant bausmę sankcijos ribose, bei nesudaro pakankamo pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės, nes tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, pasekmė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai bei visiškai nemotyvuotai jam paskyrė kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo savo sutuoktinės, taip pat įpareigojant su ja nebendrauti, neieškoti su ja ir kartu su ja gyvenančiais asmenimis ryšių, nesilankyti vietose, kuriose būna nukentėjusioji ir kartu su ja gyvenantys asmenys. Kadangi jie visi jau seniai susitaikė, vieni kitų atsiprašė bei toliau gyvena įprastą šeimyninį gyvenimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kardomoji priemonė įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo skiriama, jeigu pagrįstai manoma, kad jis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad M. D. gyvendamas kartu su nukentėjusiąja, bandys neteisėtai ją paveikti arba nukentėjusiajai ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas, todėl daroma išvada, kad kardomoji priemonė M. D. gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios S. D. buvo skirta teisėtai ir pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. D. ir nukentėjusiosios S. D. apeliacinius skundus atmesti.