Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto lyderiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3261-431/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovė „Metmedė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto lyderiai“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti individuali įmonė „Kapetra“, akcinė bendrovė DnB bankas, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaryta žala ieškovei. Teismo išvada, kad apeliantė nepagrindė, jog atliko visus objektyviai galimus ir įmanomus atlikti veiksmus siekdama tinkamai vykdyti administratoriaus pareigas dėl patalpų atlaisvinimo ir jose esančio įmonės turto perėmimo, neparemta objektyviais įrodymais.Buvęs IĮ „Kapetra“ direktorius P. K. 2014 m. gegužės 9 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktu apeliantei perdavė tik dalį įmonės dokumentų. Apeliantei nebuvo perduota bankroto bylos iškėlimo dienai sudaryta įmonės finansinė atskaitomybė bei visas jai priklausantis turtas. Turtas neperduotas, taip pat nepateikta ir informacija apie jį iki apeliacinio skundo teismui pateikimo.Apeliantė, preliminariai žinodama apie įmonės turtą ir jo buvimo vietą, 2014 m. rugpjūčio 28 d. prašymu inicijavo turto perėmimą iš ieškovės patalpų. Apeliantė faktiškai įmonei priklausantį turtą perėmė 2014 m. rugsėjo 3 d. tarp šalių pasirašytu turto priėmimo - perdavimo aktu. Apeliantė iki šio akto pasirašymo dienos tiksliai nežinojo (ir neprivalėjo žinoti) apie BIĮ „Kapetra“ priklausančio turto sudėtį ir tokiu būdu dėl objektyvių priežasčių negalėjo atlaisvinti šiuo turtu užimtas ieškovei priklausančias patalpas. Apeliantė reagavo į ieškovės teikiamus raštus, taip pat dėjo maksimalias pastangas saugiai per įmanomai trumpiausią laikotarpį išgabenti BIĮ „Kapetra“ priklausantį turtą ar kitu būdu rasti su ieškove kompromisą.Atlikus apeliantės veiklos patikrinimą, 2014 m. gruodžio 4 d. Įmonių bankroto valdymo departamento pateiktas sprendimas patvirtina, jog apeliantė vykdė visas jai, kaip bankroto administratoriui, teisės aktais nustatytas pareigas, kas kelia pagrįstų abejonių dėl apeliantės tariamo neveikimo.Nepagrįstas teismo vertinimas, kad laikotarpis nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo iki 2014 m. liepos 9 d. yra protingas ir pakankamas, per kurį apeliantė galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl įmonės turto išgabenimo iš nuomojamų patalpų. Terminas turto išgabenimui turi būti vertinamas ir skaičiuojamas ne nuo bankroto bylos iškėlimo, o nuo to momento, kai apeliantė sužinojo (ar turėjo sužinoti) apie šio turto išsamią sudėtį. Teismas neatsižvelgė į ginčo turto specifiką bei sudėtingumą. Iš UAB „Viva master“ 2014 m. rugpjūčio 26 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. bei 2014 m. spalio 13 d. pateiktų raštų matyti, kad BIĮ „Kapetra“ turtą ieškovės nuomojamose patalpose sudaro negabaritinis turtas - nepilnos komplektacijos granulių gamybos linija, kurio transportavimui bei saugojimui reikalinga speciali technika ir atitinkamos patalpos. Tokių įrengimų išmontavimui bei išgabenimui yra reikalingas 2-3 mėnesių laikotarpis.Bankroto teisės aktai neapibrėžia termino, per kurį administratorius privalo faktiškai (o ne teoriškai) perimti bankrutuojančios įmonės turtą, tuo labiau, jeigu šio turto neperduoda buvęs įmonės vadovas. Įmonės valdymo organo pareiga yra perduoti administratoriui įmonės turtą, tačiau nei ĮBĮ, nei kuris nors kitas teisės aktas neperkelia administratoriui pareigos pačiam besąlygiškai ir nedelsiant imtis aktyvių veiksmų tokio turto perėmimui. Panašios nuomonės yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-193-178/2015). Apeliantė vykdė visas jai teisės aktais nustatytas pareigas, BIĮ „Kapetra“ turto atžvilgiu atliko visus reikalingus ir susidariusioje situacijoje objektyviai įmanomus veiksmus bei susilaikė nuo bet kokios neteisėtos veikos. Apeliantės veiksmuose (ar neveikime) nėra neteisėtos veikos požymių, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Ieškinys pareikštas ne tai atsakovei, nes atsakove turėjo būti bankrutuojanti įmonė, kuri neatlaisvino patalpų. Apeliantė tik vykdė administratoriaus pareigas, tačiau turtas laikytas bankrutuojančios įmonės ir ji turėtų atlyginti žalą. Bankrutuojanti įmonė turi savo turto (ginčo įrengimus), todėl saugojimo paslaugos turi būti dengiamos iš administravimui skirtų lėšų. Apeliantė laikytina BIĮ „Kapetra“ valdymo organu, kurios atsakomybė galima tik esant CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir 2.50 straipsnio nustatytiems pagrindams.

Apeliantės argumentai apie bankrutuojančios įmonės dokumentų bei turto netinkamo perdavimo bankroto administratoriui yra nepagrįsti, klaidinantys ir nesąžiningi. Apeliantė dar 2014 m. gegužės 8 d. pateikė teismui prašymą dėl administravimo išlaidų dydžio nustatymo, į kurį buvo įtrauktos ir ieškovės patalpų nuomos išlaidos. Apeliantė šiame prašyme nurodė, kad ieškovės patalpose yra įmonės turtas, todėl apeliantė jau 2014 m. balandžio pabaigoje - gegužės mėnesį žinojo, jog reikia spręsti klausimą dėl patalpų nuomos, įrengimų saugojimo arba tas patalpas atlaisvinti/turtą atsiimti. Be to, prie minėto prašymo apeliantė pridėjo nuotraukas, patvirtinančias, jog ta įranga yra ieškovės patalpose. Apeliantė žinojo, jog dėl ieškovės patalpų, užimtų BIĮ „Kapetra“ turtu, nuomos įsiskolinimo dar iki bankroto bylos iškėlimo buvo pareikštas ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teisme. Ieškovės vadovas ir savininkas dažnai skambindavo apeliantei dėl patalpų, o nuo 2014 m. birželio mėnesio ieškovė jau ėmė kreiptis į apeliantę raštu. Vien ta aplinkybė, kad buvo siunčiami komerciniai pasiūlymai ieškovei vertintini kritiškai, nes taip buvo siekiama imituoti „itin aktyvų“ apeliantės darbą. Kadangi ginčo įrengimai buvo įkeisti, apeliantė sužinoti išsamią turto sudėtį galėjo nuvykusi į AB DnB banką. Apeliantė turėjo pakankamai laiko ir didelių gabaritų transportavimo technikos nuomai, ir specialistų, galinčių išmontuoti įrangą, samdymui. Jokios itin specialios vietos tokios įrangos saugojimui nereikia.Apeliantės argumentas, kad ĮBĮ neapibrėžia termino, per kurį turi būti perimtas bankrutuojančios įmonės turtas, demonstruoja formalų apeliantės požiūrį į atliekamą veiklą. Bankroto administratorius turi veikti tinkamai, apdairiai, sąžiningai, racionaliai ir ekonomiškai, kad nepadarytų žalos bankrutuojančiai įmonei, jos kreditoriams ir tretiesiems asmenims.Apeliantės cituojama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis bylos baigties apeliantės naudai negali nulemti, nes byloje Nr. 2A-193-178/2015 nagrinėjama kitokia faktinė situacija.Ieškinys pareikštas apeliantei už tą laikotarpį, kai po bankroto bylos iškėlimo patalpos jau turėjo būti palaisvintos. Tai privalėjo padaryti apeliantė, kuri būtent pradėjo vadovauti BIĮ „Kapetra“ po bankroto bylos iškėlimo. Apeliantės argumentai, kad jos atsakomybė spręstina pagal CK 2.50 str. ir 2.87 str. normas, vertintini kritiškai, nes bankroto administratoriaus atsakomybė yra sureguliuota ĮBĮ ir bendrosiomis deliktinės atsakomybės normomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantė nenurodė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija ex officio jų neįžvelgia.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto administratoriaus (apeliantės) civilinės atsakomybės, o būtent dėl to, kad po bankroto bylos įmonei iškėlimo ilgą laiką neįvykdyta pareiga perimti BIĮ „Kapetra“ turtą (WPC granulių gamybos liniją), buvusį ieškovės patalpose, kurias pagal nuomos sutartį buvo išsinuomojusi IĮ „Kapetra“. Ieškovė nurodė, kad ji prarado galimybę kitiems asmenims išnuomoti šias apeliantės turtu užimtas patalpas, dėl to prašė priteisti negautas pajamas. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškus tokį pirminį ieškinį, pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi pasiūlė ieškovei pakeisti apeliantę (netinkamą atsakovą) tinkamu atsakovu BIĮ „Kapetra“, kas ir buvo padaryta pateikiant patikslintą ieškinį (t. 1, b.l. 58, 65-69). Jau išnagrinėjus bylą, pirmosios instancijos teismas pasitarimų kambaryje 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi nutarė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, motyvuose nurodydamas, kad bylos negalima išnagrinėti, nes atsakove nėra patraukta apeliantė, po ko vėl buvo pateiktas patikslintas (iš esmės pirminis) ieškinys (t. 2, b.l. 106-107, 113-118). Teismas ieškinį tenkino iš dalies, apeliantė su tokiu procesiniu sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bankroto administratorius pagal ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalį įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, o sprendžiant klausimą dėl administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), taikomos ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus veiklą pareigas bei kompetenciją, ir CK nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246-6.249 str.). Kaip minėta, šiuo atveju reiškiamas ieškinys administratoriui dėl netiesioginių nuostolių – negautų pajamų, t.y. pajamų, kurias ieškovė, jos teigimu, būtų gavusi iš atlaisvintų patalpų nuomos kitiems asmenims mokesčio – atlyginimo (CK 6.249 str. 1 d.).

Dėl negautų pajamų

Žalos atsiradimo fakto įrodymas yra ieškovo pareiga (CPK 12, 178 str.). Žalos negautų pajamų pavidalu fakto įrodinėjimas pasižymi tam tikra specifika. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. 3K-3-199/2007; kt.). Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006, kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, apeliantei neatlaisvinus nuomojamų patalpų, nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. negalėjo patalpomis nei naudotis pati, nei jas išnuomoti (ieškovė ieškinyje nuostolių atskaitos pradiniu tašku buvo nurodžiusi 2014 m. gegužės 12 d.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su paminėta išvada. Tačiau pirmosios instancijos teismas faktiškai nevertino, ar ieškovė įrodė, kad jos teiginiai apie ketinimus ir galimybes išnuomoti atlaisvintas patalpas kitiems asmenims bei gauti iš jų pajamas yra tikėtinai pagrįsti faktinių bylos aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, tokių teiginių pagrįstumas yra daugiau abejotinas nei realiai tikėtinas.

Po to, kai nutartis dėl bankroto bylos IĮ „Kapetra“ iškėlimo įsiteisėjo, ieškovė apeliantei 2014 m. birželio 4 d. pateikė reikalavimą, kuriame pasiūlė iki 2014 m. birželio 20 d. sudaryti patalpų nuomos sutartį, be kita ko, nurodydama, kad ieškovei patalpos reikalingos plėsti savo gamybinę veiklą (t. 1, b.l 43). Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta ir po mėnesio (t. 1, b.l. 44). 2014 m. rugsėjo 4 d. ieškovė apeliantei pateikė komercinį pasiūlymą – sudaryti patalpų nuomos arba kilnojamojo turto pasaugos sutartį, į ką apeliantė atsakė, jog šio pasiūlymo svarstymui bus šaukiamas kreditorių susirinkimas (t. 1, b.l. 46, 47). Taip pat ir 2014 m. spalio 20 d. prašyme Įmonių bankroto valdymo departamentui ieškovė nurodė, be kita ko, galimybę sudaryti su patalpų nuomos ar turto pasaugos sutartį (t. 1, b.l. 71-72). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, neatmetant ieškovės galimybės išnuomoti patalpas jų atlaisvinimo atveju kitiems asmenims iš esmės, paminėtų faktinių aplinkybių kontekste labiau tikėtina yra išvada, kad ieškovė turėjo interesą ir ketinimus gauti atlygį vienokios ar kitokios sutarties pagrindu būtent iš apeliantės, juo labiau, kai ieškovė faktiškai ir nėra pateikusi įrodymų apie egzistavimą kito konkretaus potencialaus nuomininko, su kuriuo tartasi ar ketinta tartis dėl patalpų nuomos ir susitarimo kliūtimi būtų tapęs tik patalpose esantis BIĮ „Kapetra“ turtas (CPK 185 str.). Tokios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė (ja inter alia rėmėsi pirmosios instancijos teismas), kad ieškovė buvo pareiškusi ieškinį teisme dėl patalpų atlaisvinimo – kaip nurodo pati ieškovė nagrinėjamame ieškinyje, teikdama Vilniaus rajono apylinkės teisme tokio pobūdžio ieškinį 2014 m. kovo 14 d., ji dar net nežinojo apie inicijuotą IĮ „Kapetra“ bankroto bylą, tuo tarpu paskyrus bylą nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teisme ieškovė į teismo posėdį net neatvyko. Paminėtos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė realiai tikėtino nuomos pajamų iš kitų asmenų gavimo, ir tai yra pirmasis pagrindas, dėl kurio spręstina, jog ieškinys neturėjo būti tenkinamas.

Dėl neteisėtų apeliantės veiksmų

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo pripažinti apeliantės neteisėtus veiksmus, kurie lemtų jos atsakomybę prieš ieškovę, ir tai yra antrasis pagrindas, dėl kurio ieškinys netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantė nepagrindė aplinkybių, kad atliko visus objektyviai galimus ir įmanomus susiklosčiusioje situacijoje atlikti veiksmus, siekdama tinkamai vykdyti administratoriaus pareigas dėl nuomotojo patalpų atlaisvinimo ir jose esančio bankrutuojančios įmonės turto perėmimo. Pastebėtina, kad neteisėtų veiksmų įrodinėjimas yra ieškovės, o ne atsakovės pareiga. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia pažymėtina, kad pagal jau paminėtų ieškovės raštų turinį vienareikšmiško reikalavimo (tik) nedelsiant atlaisvinti patalpas net ir nebuvo. Netgi priešingai – jie teikė pakankamą pagrindą apeliantei manyti, kad turtas, sudarius atitinkamas sutartis, ir toliau dar gali likti ieškovės patalpose. Antra, turto perdavimo pareiga tenka buvusiam įmonės vadovui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), kuris šios pareigos nevykdė (dėl to esminio ginčo ir nėra). Kita vertus, ir administratoriui bet kuriuo atveju tenka pareiga perimti žinomą įmonės turtą bei užtikrinti jo apsaugą (ĮBĮ 11 str. 5 d. 3, 4 p. p.). Tačiau turto perėmimas ne visais atvejais reiškia privalomą fizinį turto paėmimą vienoje vietoje ir perkėlimą į kitą vietą, pavyzdžiui, jis gali būti saugomas ir buvimo vietoje, juo labiau, kai tai susiję (kaip nagrinėjamu atveju) su jo specifiškumu ir, dar daugiau, tokio specifinio turto suvaržymo įkeitimu. Iš administratoriaus ataskaitos matyti, kad nagrinėjamu atveju turto vertė (tuometine valiuta) buvo didesnė nei 2,5 mln. litų, jį sudarė įrenginiai – organinio pluošto transportavimo blokai, ekstrudavimo ir granuliavimo blokas, kontrolės pultas, granulių transportavimo blokas, granulių rūšiavimo blokas, svėrimo ir pakavimo stotis. Todėl akivaizdu, kad tokios vertės ir tokio specifinio turto demontavimas reikalauja ne tik specialių žinių, papildomai laiko, kaštų, bet ir jo tolesnis sandėliavimas ir apsaugos klausimas yra probleminis. Apskritai neatmestina, kad jo status quo išlaikymas iki jo realizavimo gali būti mažiau žalingas turto savininkui ir įkaito turėtojui nei jo demontavimas. Aptariamu atveju, nežinant įkaito turėtojo (AB DNB bankas)), o ir kitų kreditorių pozicijos šiais klausimais, neapdairai skubotas apeliantės elgesys galėtų lemti labai neigiamas pasekmes įkaito turėtojui, kreditoriams bankroto byloje, o galimai ir pačiai apeliantei. Pažymėtina, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas, atlikęs apeliantės veiklos patikrinimą, nekonstatavo pažeidimų jos veikloje, savo 2014 m. gruodžio 4 d. rašte nurodė, kad apeliantė deda pastangas dėl turto išgabenimo, akivaizdžių duomenų, kad ji vengtų vykdyti savo pareigas nenustatyta (t. 1, b.l. 202-206). Taip pat pažymėtina ir tai, kad iš šio rašto matyti, jog netgi po to, kai 2014 m. rugsėjo 26 d. kreditorių susirinkime buvo nutarta įpareigoti apeliantę užtikrinti turto apsaugą, rekomenduota transportuoti turtą į UAB „Viva master“ (t. 1, b.l. 156-159), pastaroji bendrovė, apžiūrėjusi turtą, 2014 m. spalio 13 d. informaciniame pranešime nurodė, kad turtas yra negabaritinis krovinys, jo pergabenimo procedūrai reikalinga speciali technika, iš dviejų savivaldybių ir Kelių direkcijos reikia gauti leidimus tokio krovinio gabenimui, sumokėti mokesčius, dėl ko pasiūlė turtą pergabenti tuo atveju, jei jis nebus parduotas varžytynėse ar jo nepasiims įkaito turėtojas. Pažymėtina, kad turint galvoje jau minėtus ieškovės komercinius siūlymus, apeliantė prašė kreditorių susirinkimo patvirtinti papildomą 21 480 Lt administravimo išlaidų sumą, skirtą nuomos mokesčiui ieškovei padengti (t. 1, b.l. 76 – 77), kas reiškia, kad ieškovei galėtų būti atlyginta visa pirminiame ieškinyje prašyta priteisti suma, tačiau įkaito turėtojas 2014 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkime užblokavo tokį sprendimą (t. 1, b.l. 160-162). Įvertintina ir tai, kad ieškovė pati yra BIĮ „Kapetra“ kreditorius, dalyvavo kreditorių susirinkimuose, taigi jai buvo žinomos iš esmės visos su aptariamu turtu susijusios aplinkybės, pati ieškovė antrajame kreditorių susirinkime 2014 m. rugsėjo 26 d. balsavo už pritarimą administratoriaus (apeliantės) veiklos ataskaitai nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. (t. 1, b.l. 156-159).

Atsižvelgiant į paminėtus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės veiksmus pripažinti ieškovės atžvilgiu neteisėtais nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu, ir dėl to nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinį. Todėl ši skundžiamo sprendimo dalis naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas - ieškinį atmesti (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Tenkinus apeliacinį skundą, ieškovės turėtas išlaidas (300 Eur) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme priteisti nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą - šią ieškinio dalį atmesti. Sprendimo dalį, kuria likusi ieškinio dalis atmesta, palikti nepakeistą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistos iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto lyderiai“, ir priteisti 10,48 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metmedė“.