Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-03-10 · Civilinė byla Nr. 2A-177-345/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-10
Bylos Nr.
2A-177-345/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
S. O.
Kategorijos
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-177-345/2010Procesinio sprendimo kategorija:
121.15.;121.18.;121.21.;(S).;VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. kovo 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Tatjanos Žukauskienės,sekretoriaujant Julijai Štreimikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretysis asmuo S. O. B., dėl skolos priteisimo,

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 5 222,17 Lt skolą už šilumos energiją, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlime teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini), nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 tiekė šilumos energiją, tačiau už tiektą energiją neatsiskaityta. Šilumos vartotojas turi pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją. Reikalavimą grindė Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., 2003-07-10 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punktu, 2003-06-30 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 punktu bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Nurodytas butas, kaip ieškovą 2008-12-05 informavo VšĮ “Vilniaus butai”, yra išnuomotas Svetlanai O. B..

Atsakovas su ieškiniu nesutiko (b.l. 24-34). Nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini), yra išnuomotas trečiajam asmeniui S. O. B.. 2005-08-01 buvo sudaryta Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartis Nr. 26, pagal kurios 4 punktą nuomininkas (tretysis asmuo) įsipareigojo mokėti komunalinius mokesčius, todėl Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Be to, ieškovas savo reikalavimus grindžia žemesnės galios teisės aktais – Ūkio ministro įsakymais, kai šiuo atveju būtina vadovautis LR CK 6.584 str. 1 d., 6.583 str. 2 d. bei LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“. Pažymėjo, kad būtina vertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Toks klausimas nebuvo analizuojamas ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje, tuo tarpu pats Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Taip pat būtina įvertinti, kad ieškovas niekada nepateikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją, jos būdavo išrašomos bei pateikiamos buto nuomininkui (LR Šilumos įstatymo 2 str. 20 p., Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ 127.2 p., Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų „Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų ir pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų taisyklių 47 p.). Ieškovas skaičiavimą už šilumos energiją pateikia keturiems buto gyventojams, vadinasi šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laiko ne atsakovą, o nuomininką. Kadangi skolą prašoma priteisti tik nuo 2007-01-01, darytina išvada, jog iki tol nuomininkas už šilumos energiją mokėjo. Vadovaujantis LR CK 6.584 str. 1 dalimi bei LR Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktu šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybės socialinio būsto suteikimas yra viena iš socialinės paramos formų, pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą savivaldybė atlieka nekomercinę veiklą, t.y. nekomerciniu pagrindu nuomoja savivaldybės gyvenamąsias patalpas.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes tarp šalių – ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti LR CK 6.210 str. nuostatų.

Tretysis asmuo Svetlana O. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį informuota tinkamai – dokumentus įteikiant viešo paskelbimo būdu (b.l. 56).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2009 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija” iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5 222,17 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009-03-31 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 865,85 Lt bylinėjimosi išlaidų. Konstatavo, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d., 2003-07-10 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punktu, 2003-06-30 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 punktu bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, tai nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Byloje nenustatyta, kad tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkas būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl individualiai aptartų sutarties sąlygų, todėl nuomininkas netapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu ir pareiga atsiskaityti tenka buto savininkui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, jog teismas, konstatuodamas, jog už šilumos energiją turi atsiskaityti gyvenamosios patalpos savininkas, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo - pardavimo santykius, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Nurodo, jog 2005-08-01 gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi atsakovui nuosavybės teise priklausančios patalpos buvo išnuomotos S. O. B.. Pagal minėtos sutarties 4 p. nuomininkė įsipareigojo kas mėnesį, teisės aktų nustatyta tvarka mokėti visus mokesčius (įskaitant mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas), todėl S. O. B. laikytina faktiniu ieškovo tiektos šiluminės energijos ir karšto vandens vartotoju ir turi pareigą sumokėti už susidariusį įsiskolinimą.

Atsakovas prašė išreikalauti iš ieškovo įrodymus, kad Vilniaus miesto savivaldybei buvo siunčiamos sąskaitos iki kiekvieno mėnesio 10 d., vadovaujantis LR ūkio ministro 2003-07-10 įsakymo Nr. 4-289 47 punktu, taip pat kas atliko mokėjimus iki skolos susidarymo. Tačiau teismas dėl minėtų atsakovo prašymų iš esmės nepasisakė, tokiu būdu pažeidė LR CPK 245 str. 2 d. nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino šilumos energijos pirkimo - pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai nesivadovavo LR CK 6.584 str. l d. Minėta Civilinio kodekso nuostata yra sukonkretinta LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, kuriuo buvo patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ .

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais - 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 ir 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, t.y. teismas taikė žemesnės galios teisės aktus.

Teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutini energijos vartotoją

Pažymi, kad su buto nuomininke nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkės ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę - už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pati UAB „Vilniaus energija“, įsiskolinimą skaičiuodama fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdama butų nuomininkams ir kitais savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas. Vilniaus miesto savivaldybė, teikdama atitinkamus duomenis apie nuomininkus, niekada negaudama sąskaitų dėl apmokėjimo už šilumos energiją negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei laikant, jog konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas dėl to, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra buto nuomininkas, neteisinga ir nesąžininga priteisti įsiskolinimą iš atsakovo vien tik nuosavybės tiesės pagrindu. Be to, tokiu būdu būtų formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Formuojama praktika, kai tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet taip pat būtų visiškai nesąžininga, nepagrįsta ir neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Vertinant situaciją, kai neprivatizuotų butų nuomininkai nemoka už UAB „Vilniaus energija“ suteiktas paslaugas, reikia atsižvelgti į tai, kad Vilniaus m. savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė - komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus m. savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“, be to, ji neatliko veiksmų, kurie prieštarauja įstatymams ar kitiems teisės aktams.

Atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nebuvo pagrindo taikyti LR CK 6.210 str. nuostatų, bei priteisti 5 proc. procesinių palūkanų.

Nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė tokias dideles 595 Lt atstovavimo išlaidas, be to, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB “Vilniaus energija” tiekė šilumos energiją Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam socialiniam būstui, esančiam (duomenys neskelbtini) (b.l. 15-16). 2005-08-01 nuomos sutartimi minėtas butas išnuomotas trečiajam asmeniui S. O. B.. Ieškovas UAB “Vilniaus energija” prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus m. savivaldybės 5 222,17 Lt įsiskolinimą nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, už tiektą šilumos energiją. Atsakovas nesutinka su prašomu priteisti įsiskolinimu nurodydamas, jog už tiektą šilumos energiją turi atsiskaityti nuomininkas S. O. B..

Nagrinėjamu atveju byloje iškilęs ginčas, kas turi apmokėti už suvartotą šilumos energiją – patalpų savininkas ar nuomininkas.

Šilumos energijos pirkimo - pardavimo teisinius santykius reglamentuoja LR CK normos dėl energijos pirkimo - pardavimo sutarčių, t.y., bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios - šilumos energijos pirkimą - pardavimą reglamentuojančios teisės normos - Šilumos ūkio įst. bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003-01-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos).

LR CK 6.384 str. 1 d. nustatyta, jeigu abonentas yra fizinis asmuo - vartotojas, vartojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų.

Pagal Šilumos ūkio įst. 2 str. 32 d. šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.

Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50 p. nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos sutartimis. Pagal minėtų taisyklių 62 p. šilumos pirkimo - pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo.

Taisyklių 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų.

Pagal Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p., šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas.

Taigi, vadovaujantis minėtais teisės aktais, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas.

LR CK 6.584 str. 1 d. nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka, bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka.

LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876, 2 p. nurodyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip.

Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, tačiau ir šių patalpų nuomininkas. Taigi, šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi.

Nagrinėjamu atveju tretysis asmuo, t.y., nuomininkas nėra sudaręs šilumos energijos su tiekėju pirkimo-pardavimo sutarties, taigi nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų. Trečiajam asmeniui nesudarius individualios rašytinės sutarties su šilumos tiekėju ir nesudarius sutarties su savivaldybe, jog tretysis asmuo taps energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi, dėl Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui šilumos energijos tiekimo, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas sudaryta šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus m. savivaldybės, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų.

LR CK 6.478 str. 2 d., 6.579 str. 4 d. nustatyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

Nagrinėjamu atveju buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis nėra įregistruota viešąjame registre. Nustačius, jog su nuomininku nebuvo sudaryta individuali šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, o buto nuomos sutartis nėra įregistruota viešąjame registre, pareiga atsiskaityti už tiektą šilumos energiją tenka atsakovui, o ne trečiajam asmeniui. Tokia išvada darytina vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, bei suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika.

Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininkų, skolas UAB „Vilniaus energija“, nes sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia kaip civiliniuose - teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms.

Apeliantas prašydamas atmesti ieškinį savivaldybės atžvilgiu remiasi Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 nutartimi civ. b. 2A-587-492/2009 (b.l.68), nurodydamas, jog minėta nutartimi Vilniaus m. savivaldybės apeliacinis skundas buvo patenkintas, ir ieškovo reikalavimas priteisti įsiskolinimą iš atsakovo buvo atmestas. Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, kasacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 nutartį civilinėje byloje 2A-587-492/2009, bei paliko galioti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo UAB „Vilniaus energijos“ ieškinys tenkintas, todėl apeliantas šiuo atveju nepagrįstai remiasi minėta nutartimi.

Iš atsakovo priteisus įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją, pagrįstai priteistos 5 proc. procesinės palūkanos.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, jog teismas nepagrįstai priteisė 595 Lt (tokias dideles) atstovavimo išlaidas.

LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama priteisiant atstovavimo išlaidas atsižvelgti, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, sprendžiamų tęsinių klausimų naujumą ir bylos nagrinėjimo laiką ir kitas svarbias aplinkybes. Už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas yra 3, t. y., minimali mėnesinė 800 Lt alga dauginama iš 3. Taigi maksimali nustatyta suma už ieškinį yra 2400 Lt. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo priteista tik 595 Lt suma, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad priteista suma yra nepagrįstai didelė ar viršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas. Byloje pateikti elektroninės bankininkystės išrašai apie ieškovo turėtas atstovavimo išlaidas, minėti dokumentai patvirtinti advokato, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų patvirtinančių ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Teismai taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (LR CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmos instancijos teismas tenkindamas ieškinį, nukrypo nuo šios praktikos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1 190 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Tačiau nagrinėjamu atveju byla nėra pripažintina sudėtinga teisės normų taikymo prasme, nereikalavo ypatingų ir specialių žinių, nebuvo sprendžiami nauji, teisės aiškinimo prasme klausimai, todėl atsižvelgiant ieškinio dalyką, bylos apimtį, kad atstovas nedalyvavo teismo posėdyje, o pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo atstovavimo išlaidos mažintinos nuo 1190 Lt iki 250 Lt (LR CPK 98 str.). Tokia atstovavimo išlaidų suma priteistina atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. p., kolegija,

n utarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Vilniaus energija“ naudai 250 Lt advokato atstovavimo išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir 9,85 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjos Virginija VolskienėTatjana Žukauskienė