- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-09
- Bylos Nr.
- 2A-769-198/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00250-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Ramunė Čeknienė, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- E. V., A. P.
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-396-964/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „AE Timber“ ieškinį atsakovams A. P., E. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės atstovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo E. V. 7 253,77 Eur žalos kreditoriams atlyginimą, iš atsakovo A. P. 16 100,21 Eur žalos įmonei ir kreditoriams atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovas E. V. nuo 2011-07-12 iki 2016-06-29 turėjo 100 proc. UAB „AE Timber“ akcijų, kurias likus dviem dienoms iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, pardavė atsakovui A. P., buvusiam įmonės vadovu. Bankroto byla įmonei iškelta Panevėžio apygardos teismo 2016-07-01 nutartimi, tačiau įmonė yra nemoki nuo 2013 metų. Pagal 2012 metų įmonės balansą, pelno nuostolių ataskaitą 2012-12-31 įmonė turėjo materialaus turto už 8 846,44 Eur (30 545 Lt). Šio turto likimas nėra žinomas, nėra jokių duomenų, kur ir kaip turtas panaudotas. Kadangi už turto išsaugojimą buvo atsakingas administracijos vadovas A. P., jis privalo atlyginti prarasto materialaus turto vertę, kaip ieškovei padarytą žalą.Atsakovams laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padaryta žala kreditoriams yra lygi nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumai – 14 507,55 Eur. Padarytą žalą atsakovai turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. po 7 253,77 Eur (14 507,55 Eur : 2).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo E. V. 7 253,77 Eur žalos kreditoriams atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 7 253,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017-04-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė iš atsakovo A. P. 16 100,21 Eur žalos kreditoriams ir įmonei atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 16 100,21 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017-04-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės BUAB „AE Timber“ naudai. Priteisė iš atsakovo E. V. 219,45 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo A. P. 487 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.Teismas nurodė, kad 2011 metų balanso duomenimis įmonės skolos ir įsipareigojimai (123 051 Lt) viršijo įmonės turtą (103 636 Lt), metus įmonė baigė su nuostoliu. 2012 metais skolos dar labiau padidėjo, metai vėl buvo nuostolingi. Finansinės atskaitomybės dokumentai sudaryti 2012-02-28, patvirtinti 2012-03-05, VĮ „Registrų centras“ pateikti 2012-04-25. Taigi laikytina, kad nuo finansinės atskaitomybės dokumentų patvirtinimo dienos vadovas žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, faktinį jos nemokumą, vadinasi turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau to nepadarė, toliau nuostolingai vykdė įmonės veiklą, o 2013 m. pabaigoje, kaip pats nurodė atsiliepime į ieškinį, išvyko dirbti į užsienį. Darytina išvada, kad įmonės vadovas yra atsakingas už žalą įmonei. Taip pat jis atsakingas už žalą jos kreditoriams, kilusią nuo to laiko, kai jis turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas sprendė, jog visi UAB „AE Timber“ patvirtinti kreditoriniai įsiskolinimai (anksčiausias 2012 m. rugsėjo) susidarė po to, kai jau buvo patvirtinti 2011 m. finansinės atskaitomybės dokumentai ir perduoti VĮ „Registrų centras“. Atsižvelgiant į tai, kad iš karto po to, kai buvo nustatytas įmonės nemokumas, kreipusis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo būtų buvę galima išvengti skolų augimo, aukščiau nurodytų kreditorių finansinių įsipareigojimų patvirtinta suma laikytina žala kreditoriams, kuri turi būti atlyginta. A. P., būdamas įmonės vadovu, geriausiai žinojo jos finansinę padėtį, taigi patvirtinus 2011 m. balansą, turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AE Timber“ iškėlimo. Tačiau jis ne tik nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir neperdavė nei įmonės akcininkui, nei teismui įmonės dokumentų, dėl ko jam Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartimi skirta bauda ir 5 metus apribota teisė eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu. Be to, jis 2013 m. pabaigoje paliko įmonę ir išvažiavo į užsienį. Darytina išvada, kad jis nevykdė pareigos elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl turi atlyginti žalą kreditoriams.Teismas sprendė, kadangi finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui buvo pateikti 2012-04-25, laikytina, kad už nuo birželio 10 d. atsiradusias įmonės skolas, taigi ir žalą kreditoriams, atsakingas ir įmonės akcininkas E. V.. E. V. dėl bankroto bylos UAB „AE Timber“ nesikreipė ne tik 2012 metais, bet apskritai. Bankroto byla iškelta 2016-07-01 į teismą kreipusis VSDFV Utenos skyriui. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovas 2012 m. jam finansinės atskaitomybės dokumentų taip ir nepateikė, nustojo bendrauti, 2013 m. iš viso paliko įmonę ir išvažiavo į užsienį, teismas negali pateisinti atsakovo E. V. neveikimo esant akivaizdžių požymių, jog įmonėje yra problemų, t. y. nesidomint viešame registre esančiais duomenimis apie įmonės finansinę padėtį ir nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teismas pažymėjo, kadangi abu šie asmenys, t. y. E. V. ir A. P., privalo prisiimti atsakomybę už žalą kreditoriams bei ją atlyginti ir aiškių jų atsakomybės dydžio kriterijų nustatyti nėra galimybės, tačiau jie abu privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AE Timber“ iškėlimo, bet nei vienas to nepadarė, laikytina, kad jie vienodai, t. y. po 50 proc. turi atlyginti kreditoriams atsiradusią žalą, kurią sudaro patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai (reikalavimas priteisti žalą solidariai nepareikštas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas E. V. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą dalyje dėl 7 253,77 Eur žalos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų valstybei iš jo priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo E. V. atžvilgiu atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio pareigas, civilinės atsakomybės sąlygas, dėl ko žala iš atsakovo E. V. priteista nepagrįstai.Nesutinka su įrodymų vertinimu. A. P. geriausiai žinojo įmonės finansinę padėtį, taigi turėjo pareigą įmonei esant nemokiai kreiptis į teismą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje konstatuota eilė buhalterinės apskaitos, už kurios organizavimą yra atsakingas vadovas, pažeidimų. A. P. nuteistas baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalies, 183 straipsnio 1 dalies (apgaulingas apskaitos tvarkymas, turto pasisavinimas). Šie veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu įmonės nemokumu.Pažymi, kad teismas nevertino ir kitų apelianto kaip akcininko atsakomybės sąlygų. Teismų praktikoje pažymima, kad civilinė atsakomybė akcininkams taikoma ir jie yra atsakingi už neteisėtus veiksmus (neveikimą), tais atvejais, kuomet dėl neatsakingumo ar aplaidumo nesidomėta įmonės veikla, neatliktos jiems numatytos pareigos ir buvo laiku nepastebėtas įmonės nemokumas ar padaryta žala tretiesiems asmenims (kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009). E. V. aplaidumas ir neatsakingumas nebuvo nustatytas, jis neaptartas ir teismo sprendime.Mano, kad jo kaltė ir atsakomybė negalėjo būti preziumuojama, jis nepagrįstai pripažintas atsakingu už kilusią žalą. Jam apie įmonės turimus įsipareigojimus nebuvo žinoma, o bandant sužinoti, galimybės nebuvo sudarytos, buhalteriniai dokumentai nepateikti. Jis veikė aktyviai ir sąžiningai, reikalavo įmonės vadovą pasiaiškinti, pateikti buhalterinius įmonės duomenis, tačiau jo galimybės žinoti tikrąją įmonės padėtį ir disponuoti reikiamais įmonės dokumentais buvo ribotos.Teigia, jog teismas nepasisakė ir neatribojo juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo atsakomybės bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat – pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas, tačiau kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumus (CK 2.50 straipsnio 3 dalis ir 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).Teigia, jog teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisykles, ir materialiosios teisės normas dėl civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas apelianto atsakomybę aiškino per CK 6.263 straipsnyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o ne CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos 2009 m. liepos 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011, kt.Mano, kad tiek žalos kreditoriams samprata, tiek jos atsiradimo momentas bei atsakomybė už ją buvo nustatyta ir paskirstyta neteisingai. Dėl apelianto veikimo ar neveikimo kreditorių turimų reikalavimų suma nesikeitė. Teismas objektyviai nenustatė, kada akcininkas sužinojo, jog įmonė nemoki ir kokie yra jos turimi pradelsti įsipareigojimai. Pradelsti įsipareigojimai kreditoriams jau buvo tapatūs kreditorių reikalavimams, kurie buvo pareikšti bankroto byloje, kas eliminuoja žalos atsiradimo, dėl netinkamo akcininko veikimo faktą. Dėl kreditorių turimų reikalavimų ir galimybės juos tenkinti nebuvimo, jokia apelianto kaltė, bendri veiksmai su kitu atsakovu byloje nenustatyti.Teigia, kad sprendime nenurodyti motyvai dėl žalos dydžio ir pareigos ją atlyginti paskirstymo lygiomis dalimis. Iš teismo argumentų negalima suprasti, kokiu būdu ir kuo vadovaudamasis teismas išskyrė kiekvieno iš atsakovų veiksmus ir jais padarytos žalos dydį iš bendros žalos masės. Atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį pirmiausia kyla įmonės vadovui. Kiekvienam iš atsakingų asmenų turėtų būti priskirta tik ta žalos dalis, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu yra susijusi su jo neteisėtais veiksmais.Nesutinka, kad iš karto po to, kai buvo nustatytas įmonės nemokumas, kreipusis į teismą dėl bankroto įmonei iškėlimo būtų buvę galima išvengti skolų augimo. Skirtingų kreditorių turimi reikalavimai atsirado skirtingu laikotarpiu, jiems atsiradus pastarieji iki pat šios civilinės bylos nagrinėjimo nepakito (neaugo) dėl to, kad laiku nebuvo paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo.Atkreipia dėmesį, kad teismas kito atsakovo A. P. kaltę sieja su aplinkybe, jog vadovas nei įmonės akcininkui, nei teismui neperdavė įmonės dokumentų, dėl ko jam Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartimi buvo skirta bauda. Akivaizdu, jog pats teismas nustatė, kad apeliantui galimybės įvertinti įmonės finansinę padėtį buvo apribotos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. 2013 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ „Registrų centras“ nebuvo teikti. Detaliai įmonės finansinė padėtis buvo išnagrinėta tik FNTT atlikus ūkinės – finansinės veiklos tyrimą, kuriam atlikti buvo reikalingos specialios žinios.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „AE Timber“ prašo atsakovo E. V. apeliacinį skundą atmesti, Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistu, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Mano, kad apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą nėra pagrindo. Pažymi, kad po to kai įmonės balansai už 2011 ir 2012 metus buvo patvirtinti ir pateikti VĮ „Registrų centras“ apeliantas neatliko jam, kaip akcininkui priklausančių veiksmų: neatkūrė įmonės mokumo, nepaskelbė įmonės nemokumo, nesiėmė priemonių, kad įmonė būtų likviduota, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepakeitė vadovo, nesiėmė priemonių atsiskaityti su kreditoriais.Nurodo, kad apeliantas buvo vienintelis ieškovės akcininkas, kuris žinojo apie VSDFV ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir prieš pat bankroto bylos iškėlimą akcijas perleido atsakovui A. P.. Pažymi, kad apeliantas vykdė visuotinio akcininkų susirinkimo funkcijas, veikė akcininkų susirinkimo vardu, tame tarpe kontroliavo administracijos vadovo veiklą, privalėjo tvirtinti ir tvirtino metinės finansinės atskaitomybės dokumentus.Mano, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantas turėjo kreiptis nedelsdamas po 2012-03-05 arba imtis kitų aktyvių veiksmų, kad atkurti įmonės mokumą, tame tarpe atlikti valdymo pakeitimus. Skolos kreditoriams atsirado po to, kai apeliantas nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl jis yra atsakingas už žalą kreditoriams VSDFV, VMI, antstoliui, UAB „Timber Trade“, UAB „Vilbrita“.Pažymi, kad apeliantas elgėsi pasyviai papildomų įnašų į bendrovę neįnešė, sprendimo likviduoti įmonę nepriėmė, ĮBĮ nustatytos pareigos – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdė, nesinaudojo jam suteiktomis akcininko teisėmis. Nesiėmė priemonių, kad būtų sudaryti 2013, 2014, 2015 finansinės atskaitomybės dokumentai.Mano, kad apelianto teiginiai apie nežinojimą, jog įmonės būklė yra sudėtinga, informacijos negavimą, yra teisiškai nereikšmingi. Pažymi, kad apeliantas galėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tam pakako viešo registro duomenų – balanso, kuris apeliantui buvo prieinamas, viešas.
Atsiliepimo į atsakovo E. V. apeliacinį skundą atsakovas A. P. teismui nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo E. V. panaikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškovės BUAB „AE Timber“ ieškinys atsakovo E. V. atžvilgiu atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio pareigas, civilinės atsakomybės sąlygas, dėl ko byla atsakovo E. V. atžvilgiu buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo apeliaciniu skundu skundžiamoje dalyje negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).Ieškovės atstovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo E. V. (akcininko) 7 253,77 Eur žalos kreditoriams atlyginimą, iš atsakovo A. P. (įmonės vadovas) 16 100,21 Eur žalos įmonei ir kreditoriams atlyginimą. Nurodė, kad atsakovams laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padaryta žala kreditoriams yra lygi nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumai – 14 507,55 Eur, kurią jie turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. po 7 253,77 Eur (14 507,55 Eur : 2). Be to, atsakovas A. P. (įmonės vadovas) turi atlyginti įmonės prarasto materialaus turto vertę - 8 846,44 Eur (30 545 Lt). Atsakovas E. V. su ieškiniu nesutiko, teigė, jog prie įmonės nemokumo būsenos neprisidėjo ir kreditoriams žalos nepadarė.Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2011-07-12 iki 2016-07-14 UAB „AE Timber“ vadovu buvo atsakovas A. P.. Nuo 2011-07-12 iki 2016-06-29 100 proc. įmonės akcijų priklausė atsakovui E. V.. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-474-280/2016 UAB „AE Timber“ pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d., 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimis patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, bendra kreditorinių įsipareigojimų suma - 14 507,55 Eur. Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. baudžiamuoju įsakymu įmonės vadovas A. P. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausmė - 1 520 Eur (40 MGL) bauda. Atsižvelgiant į baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes Molėtų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu už akių priteisė iš A. P. BUAB „AE Timber“ naudai 8 688,60 Eur žalos atlyginimą už jo žinioje buvusio turto – įmonės piniginių lėšų pasisavinimą, 5 proc. procesines palūkanas nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliaciniu skundu neskundžiama ir bylos nagrinėjimo metu įsiteisėjusia Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimo dalimi (CPK 279 straipsnio 1 dalis) iš A. P. BUAB „AE Timber“ naudai priteistas 8 846,44 Eur žalos atlyginimas už materialaus įmonės turto neišsaugojimą, 7 253,77 Eur nepatenkintų kreditorinių reikalavimų dalis, 5 proc. procesinės palūkanos nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu BUAB „AE Timber“ viso turi 24 788,81 Eur (8 688,60 + 8 846,44 +7 253,77) reikalavimą į įmonės vadovą A. P.. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neatribojo juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo atsakomybės, nevertino apelianto kaip akcininko atsakomybės sąlygų, dėl to žala iš jo priteista nepagrįstai.Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat – pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas, tačiau kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumus (CK 2.50 straipsnio 3 dalis ir 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2012-03-01) jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalis nustatė žalos atlyginimo pareigą ir vadovui, ir kitam bankroto procesą inicijuoti turėjusiam asmeniui (dalyviui - akcijų savininkui). Taigi, nesant kitų Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės akcininkas irgi (kaip ir įmonės vadovas) turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Sykiu akcininko (dalyvio) atsakomybė nėra analogiška įmonės vadovo atsakomybei ir tas atsispindi CK 2.50 straipsnio 3 dalyje skelbiančioje, jog kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, būtina juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlyga yra nesąžiningų jo veiksmų konstatavimas.Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad dalyvis nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; 2014 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015). Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgta į įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės skirtumus.Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jau po 2012 metais finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo Juridinių asmenų registrui E. V., kaip įmonės akcininkui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar imtis priemonių įmonės mokumui atkurti. Vis tik bylos duomenimis įmonė veiklą toliau vykdė iki 2013 m. pavasario, įmonės vadovas, geriau nei kas nors kitas žinantis įmonės finansinę būklę, nemanė, esant reikalinga imtis priemonių įmonės mokumui atkurti. Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. teismo baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad 2012 – 2013 metais UAB „AE Timber“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nevykdant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. į apskaitą neįtraukiant visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, kasos pajamų orderių apskaitant kasos knygoje, dalį UAB „AE Timber“ apskaitos dokumentų paslepiant ar sunaikinant. Taip pat konstatuota, jog įmonės vadovas A. P. laikotarpiu nuo 2011-12-01 iki 2013-08-31 išgrynindamas pinigus iš bendrovės sąskaitų ir nefiksuodamas gautų pinigų kasos knygoje, neįnešdamas į bendrovės kasą, nepateikdamas dokumentų, pateisinančių jų panaudojimą, per tyrimo metu tiksliai nenustatytą kartų (atvejų) skaičių, tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą – UAB „AE Timber“ priklausančius pinigus ne mažiau 30 000 Lt (8 688,60 Eur). Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, kad šios aplinkybės turėjo tiesioginę įtaką įmonės nemokumo susiformavimui ir apsunkino įmonės savininko galimybes susipažinti su įmonės apskaitos dokumentais, įvertinti realią finansinę situaciją ir priimti sprendimus dėl tolesnių veiksmų. Logiškai vertinant, jei įmonės vadovas šios sumos nebūtų pasisavinęs, įmonė būtų turėjusi lėšų padengti didžiąją dalį turimų įsipareigojimų kreditoriams. Byloje nėra duomenų apie įmonės vadovo ir akcininko bendrus veiksmus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo įmonės akcininką pripažinti atsakingu už skolas kreditoriams, atsiradusias iki 2013 m. rugsėjo mėnesio. Byloje nustatyta, kad įmonės vadovui A. P. 2013 m. spalio mėnesį išvykus dirbti į užsienį, įmonės akcininkas E. V. faktinio vadovavimo įmonei neperėmė ir bendrovės valdymo organui priskirtų funkcijų faktiškai neatliko. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau ir – ABĮ) 37 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovas turi teisę atsistatydinti pateikdamas rašytinį atsistatydinimo pranešimą jį išrinkusiam bendrovės organui, <...> sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, į kurio darbotvarkę būtų įtraukti bendrovės vadovo atšaukimo ir naujo bendrovės vadovo rinkimo klausimai. Nenustatyta, kad įmonės vadovas A. P. būtų atlikęs ABĮ numatytus atsistatydinimo veiksmus, todėl jam kaip įmonės vadovui įstatymuose nustatytos pareigos, taip pat pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bei fiduciarinės pareigos įmonei išliko iki pat Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties įsiteisėjimo.Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas UAB „AE Timber“ skolos kreditorėms UAB „Timber Trade“, skola UAB „Vilbrita“, Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarė, skola VSDFV Utenos skyriui pradėjo formuotis iki 2013 m. rugsėjo mėnesio. Šios išvados apeliaciniu skundu neginčijamos ir pagrindo joms nepritarti apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nors įmonės vadovui išvykus į užsienį, vienintelis įmonės akcininkas E. V. turėjo imtis veiksmų dėl tolesnio įmonės valdymo, likvidavimo procedūrų, tačiau dėl jo neveikimo žala kreditoriams iš esmės nepadidėjo (CPK 185 straipsnis). Įsiskolinimas VSDFV Utenos skyriui augo, nes įmonei buvo skaičiuojamos socialinio draudimo sumos už vienintelį darbuotoją A. P., kuris pats būdamas įmonės vadovu, kaip jau minėta, nevykdė pareigos nutraukti darbo santykius įstatymų nustatyta tvarka.Teisėjų kolegijos nuomone, bylos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai apie vienintelio įmonės akcininko E. V. galimą nesąžiningumą. Byloje nėra duomenų, jog įmonės veiklos laikotarpiu jis būtų aktyviai dalyvavęs įmonės veikloje, domėjęsis veiklos rezultatais ir siekęs juos nesąžiningai įtakoti (CPK 178 straipsnis). 2013 metais sutrikus įmonės veiklai E. V. reikalavo įmonės vadovą A. P. pateikti įmonės buhalterinius dokumentus, buvo atliekami patikrinimai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, ikiteisminis tyrimas A. P. atžvilgiu, kuris užtruko dėl pastarojo išvykimo į užsienį ir ekstradicijos 2015 m. gegužės mėnesį. Atsakovas E. V. su atsiliepimu pateikė civilinio ieškinio, kurį jis 2016-04-26 įmonės vardu reiškė vadovui A. P. baudžiamojoje byloje, kopiją. Nepaisant to, kad A. P. išvykus į užsienį, įmonės akcininkas kito vadovo nepaskyrė ir dėl bankroto nesikreipė, nėra pagrindo pripažinti jo neveikimą piktnaudžiavimu įmonės ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) sukėlusiu bendrovei žalą.Ieškovė teigė ir pirmosios instancijos teismas sutiko su juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės taikymu pažeidus CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tačiau toks įstatymo taikymas, neatsižvelgiant į akcininko statuso ypatumą, nėra tinkamas ir nesuderinamas su CK 2.50 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ribotos akcininko atsakomybės taisyklė, kurioje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta, kad dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-701/2017).Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog įsiteisėjusiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu už akių ieškovei BUAB „AE Timber“ iš A. P. priteistas 8 688,60 Eur žalos atlyginimas už jo žinioje buvusio turto – įmonės piniginių lėšų pasisavinimą, ieškovės atstovas reiškė reikalavimą dėl 8 846,44 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo dėl materialaus turto neišsaugojimo ir šį reikalavimą teismas tenkino. Taigi, jau ši iš įmonės vadovo A. P. priteista žalos atlyginimo suma – 17 535,04 Eur (8 688,60 + 8 846,44) viršija bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu BUAB „AE Timber“ turima reikalavimo į įmonės vadovą A. P. žalos atlyginimo suma - 24 788,81 Eur (8 688,60 + 8 846,44 +7 253,77). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turi pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, CK 2.50 straipsnio 2, 3 dalies nuostatas ir juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles subsidiarumą, net ir nesąžiningų veiksmų atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo E. V. priteisimo atmeta, kaip nepagrįstą. Panaikinus Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo E. V., keičiamas priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų apie atsakovo E. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantas patyrė 218 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Šios išlaidos priteistinos apeliantui iš ieškovės (CPK 79, 80, 93 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą dalyje dėl 7 253,77 Eur žalos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovei BUAB „AE Timber“ ir 219,45 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo iš atsakovo E. V. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.
Atmesti ieškovės BUAB „AE Timber“ ieškinį atsakovo E. V. atžvilgiu.
Priteisti iš ieškovės BUAB „AE Timber”, įmonės kodas 302646492, 218 Eur (du šimtai aštuoniolika eurų) bylinėjimosi išlaidas atsakovo E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.