- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-386-230/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Evaldas Burzdikas, Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- D. M.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei „Registrų centras“, N. M.
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1056-52/2009 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims valstybės įmonei „Registrų centras“, N. M., dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. M. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ja buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad Kauno m. Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. balandžio 13 d. orderiu Nr. 001068 jai buvo suteikta teisė apsigyventi bute (duomenys neskelbtini), Kaune. Prasidėjus privatizavimo procesui, ji, kaip teisėta buto nuomininkė, 1993 m. sausio 20 d. kreipėsi į VĮ „Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą“ dėl buto privatizavimo, užpildė prašymą ir pateikė kitus reikalingus dokumentus, tačiau jokio pranešimo apie privatizavimo eigą negavo. Visą laiką gyveno ginčo bute, kitos gyvenamosios patalpos neturėjo. Ieškovei nebuvo sudaryta galimybė privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis dėl atsakingų savivaldybės darbuotojų kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovei teisę privatizuoti ginčo butą ir įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ieškove šio buto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nustatė, kad ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui, pateikdama 1993 m. sausio 20 d. pareiškimą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo. Todėl pasibaigus šio įstatymo galiojimui ieškovės teisė turi būti ginama taikant Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002). Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovės 1993 m. sausio 20 d. prašymas dėl buvo privatizavimo nebuvo priimtas. Teismas nustatė, kad buvo užpildytas standartinės formos pareiškimas ir nors ant pareiškimo nėra Kauno miesto valdybos Butų privatizavimo tarnybos darbuotojo prierašo apie pareiškimo gavimą, tačiau jam suteiktas registracijos numeris „34430“. Remdamasis Prašymų dėl buto privatizavimo registracijos žurnalo išrašu teismas nustatė, kad šis registracijos numeris suteiktas pareiškėjos prašymui dėl buto privatizavimo. Be to, aplinkybes apie tai, kad ieškovė dėl buto privatizavimo kreipėsi į atitinkamas institucijas, patvirtino liudytojos I.Navardauskienė ir J. R.. Atsakingi už buto privatizavimo procesą pareigūnai, gavę ieškovės pareiškimą, privalėjo laiku ir nustatyta tvarka privatizuoti ieškovės nuomojamą gyvenamają patalpą, ieškovę informuoti apie privatizavimo proceso eigą, o nesant reikalingų dokumentų raštu informuoti ir pareikalauti juos pristatyti iki tam tikro termino. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė negalėjo laiku ir tinkamai realizuoti subjektinės teisės privatizuoti butą dėl aplaidaus ir nerūpestingo atsakingų pareigūnų elgesio, teisingos informacijos stokos. Atsakovo argumentus, kad ieškinys teismui pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovės teisė į ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo atsirado 1998 m. liepos 1 d. (nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui), teismas laikė nepagrįstais ir atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, privatizavimo procedūra nebaigta dėl atsakovo kaltės, ieškovės teisių pažeidimas tęsiasi iki šiol ir trunka daugiau kaip 15 metų, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė materialines ir procesines teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimo procedūras ir ieškinio senaties taikymą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos valia dėl buto privatizavimo buto išreikšta tinkamai (jos pareiškimas nėra tinkamai užpildytas, nėra būtinų dokumento rekvizitų, šeimos narių sutikimas nėra patvirtintas notariškai ir nėra duomenų apie šio dokumento pateikimą Butų privatizavimo tarnybai). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo buto privatizavimas neatliktas dėl šias procedūras vykdančių institucijų kaltės. Todėl teismo išvada, kad ieškovė laiku ir tinkamai kreipėsi dėl nuomojamo buto privatizavimo, bet negalėjo realizuoti savo subjektinės teisės dėl aplaidaus ir nerūpestingo atsakovo pareigūnų elgesio, yra nepagrįsta. Ieškovė neįrodė, kad teisė privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista, ir ji negalėjo šios teisės realizuoti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios. Teismas, nurodęs, kad ieškovė pagal Butų privatizavimo įstatymą yra tinkamas subjektas sudaryti lengvatinėmis sąlygomis buto pirkimo-pardavimo sandorį ir kaip sandorio šalis atliko visus būtinus veiksmus šiai teisei įgyti, pažeidė šio įstatymo normas, netinkamai vertino įrodymus ir vadovavosi vien liudytojų parodymais. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą. Ieškinys pateiktas 2008 m. lapkričio 16 d., t.y. praėjus daugiau nei dešimčiai metų po to, kai pasibaigė butų privatizavimo įstatymo galiojimas 2008 m. liepos 1 d. Ieškovės pareiškimas dėl buto privatizavimo pateiktas 1993 m. sausio 20 d., todėl 1964 m. CK numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas taip pat yra pasibaigęs (1996 m. sausio 20 d.). Be to, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1472-390/2009 dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo prašymo privatizuoti butą padavimo dienos, jei ieškovas nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad gynė savo teises ar atliko kokius nors veiksmus dėl pateikto prašymo nevykdymo. Ieškovė privalėjo ginti savo teises, jei manė, kad savivaldybės institucijos savo neveikimu atsisako sudaryti su ja buto pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau ieškovė per ieškinio senaties terminą nesiekė ginti savo teisių. Ieškovė taip pat neprašė termino atnaujinti. Todėl ieškinio termino pabaiga, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.
Atsiliepimas
Ieškovė D. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nurodo, kad atsakovas nenurodė jokių svarių ir neginčytinų argumentų, dėl ko turėtų būti panaikintas teismo sprendimas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė 1993 m. sausio 20 d. pateikė pareiškimą dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo (užpildyta standartinė pareiškimo forma, jis užregistruotas, suteikiant numerį, kurį patvirtina VĮ „Registrų centras“ pateiktas prašymų registracijos žurnalo išrašas, pateiktas šeimos narių susitarimas privatizuoti butą). Ieškovės pareiškimo privatizuoti butą pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 774 patvirtinta gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės įstaigose tvarka. Pagal šios tvarkos 8-12 punktų nuostatas atsakovas, turėdamas ieškovės pareiškimą dėl buto privatizavimo, turėjo atsakyti į jį iki termino privatizuoti butus galiojimo ir pranešti ieškovei apie priimtą sprendimą. Šių reikalavimų atsakovas neįvykdė, todėl ieškovė neteko galimybės atsakovo atsisakymą apskųsti ir kitaip ginti pažeistas teises. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovei buvo pranešęs apie galimybę privatizuoti butą arba apie atsisakymą tenkinti jos prašymą, jei dėl kokių nors priežasčių atsirado kliūtys privatizuoti butą. Kadangi ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, jos teisė turi būti ginama remiantis Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu. Atmestini apelianto argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino. Apelianto teiginiai, kad ieškovės teisė į ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo atsirado 1998 m. liepos 1 d., nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, nepagrįsti, nes ieškovė įgijo teisę į buto privatizavimą dar galiojant įstatymui, bet šios teisės negalėjo realizuoti dėl atsakovo kaltės. Ginčo butas nėra privatizuotas, pažeidimas tęsiasi iki šiol, todėl taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliacinio skundo faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl teisės privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą būtina nustatyti tokias Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), 2) butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai) ir 3) ieškovas, kaip subjektas, turintis teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2007, 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl nurodytų pirmųjų dviejų ginčo buto privatizavimo sąlygų egzistavimo, tačiau teigia, kad ieškovė nėra tinkamai, t.y. pagal įstatymo reikalavimus, išreiškusi valios privatizuoti butą, kadangi jos pareiškimas nėra tinkamai užpildytas, nėra būtinų tokio dokumento rekvizitų, nėra duomenų apie pareiškimo pateikimą Butų privatizavimo tarnybai, šeimos narių sutikimas nepatvirtintas notariškai. Nustatant šias aplinkybes iškyla įrodymų vertinimo problema (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ieškovės pateiktus įrodymus - ieškovės pareiškimą su registracijos numeriu, kuris yra fiksuotas VĮ „Registrų centras“ pateiktame prašymų dėl butų privatizavimo registracijos žurnalo išraše, šeimos narių susitarimą (b.l. 12, 3-16, 81), liudytojų D. M. ir J. R. parodymus, trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ atstovo paaiškinimus – laikė pakankamais padaryti išvadą, jog ieškovė galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo faktų tikėtinumo aspektu. Ieškovės pareiškimas yra užpildytas ant standartinės tuo metu naudotos pareiškimo formos, pareiškimui suteiktas registracijos numeris, kuris yra užfiksuotas Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, tuo metu priiminėjusiame prašymus dėl butų privatizavimo, o VĮ „Registrų centras“ atstovas posėdžio metu paaiškino, kad pagal ieškovės pareiškime nurodytą registracijos numerį yra padaryta ginčo buto inventorinė byla (b.l. 85-86). Įrodymais patvirtintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė laiku ir tinkamai kreipėsi dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo. Nors šeimos narių susitarimas pirkti butą nėra patvirtintas notarine tvarka, kaip reikalavo LR Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis, tačiau susitarimas pasirašytas pilnamečių šeimos narių ir faktiškai reiškia buvus tokį susitarimą, o formos trūkumai galėjo būti pašalinti, jei atsakovas būtų to pareikalavęs. Kadangi prašymas ir su juo pateikti dokumentai yra prarasti ne dėl ieškovės kaltės, todėl ir privatizavimo procedūra taip pat nebaigta ne dėl ieškovės kaltės. Ir todėl ieškovės teisė privatizuoti butą, įgyta galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, ir pasibaigus įstatymo galiojimui negali išnykti, kadangi ji nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui ne dėl ieškovės kaltės.
Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008, 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).
Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo taip pat laikytini nepagrįstais. Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį būtina nustatyti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Todėl būtina nustatyti momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų - turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tą dieną, kai ieškovė kreipėsi dėl savo teisės įgyti butą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, jos teisė pažeista dar nebuvo, todėl negalima ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiuoti nuo šio momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 yra išaiškinusi ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, kai dokumentai, pateikti buto privatizavimui, yra prarasti. Šiuo atveju būtina įvertinti, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą. Daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas ir asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų, todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai. Teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms. Kadangi savivaldybei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ji turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, o netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad tik savivaldybei pranešus, jog privatizavimas negali būti vykdomas, būtų pažeistos ieškovės teisės. Savivaldybei to nepadarius, darytina išvada, jog ieškovės atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl ji ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).
Nenustačius pagrindų panaikinti teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.