- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-05
- Bylos Nr.
- 3K-3-224/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Dangutė Ambrasienė (pran.), Virgilijus Grabinskas
- Ieškovas
- T. B.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2005 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad jis Klaipėdos universitete ėjo gamtos mokslų profesoriaus pareigas, ir 1993 m. pagal Klaipėdos universiteto vadovybės bei Klaipėdos miesto valdybos susitarimą jam buvo suteiktas tarnybinis butas (duomenys neskelbtini). 1995 m. gegužės 15 d. ieškovui išduotas gyvenamosios patalpos orderis. Ieškovas taip pat nurodė, kad Klaipėdos miesto taryba 1996 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 121 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo tvarkos patvirtinimo“, kuriame nustatė, jog tarnybinės gyvenamosios patalpos, nuomojamos nuomininkams, išėjusiems į senatvės pensiją, gali būti išbrauktos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo. Klaipėdos universiteto rektoratas 1996 m. gruodžio 24 d. nutarė leisti ieškovui privatizuoti jam suteiktą tarnybinį butą, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 1997 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsisakė išbraukti ieškovo nuomojamą tarnybinį butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo. Ieškovas ir Klaipėdos miesto savivaldybė 1999 m. gruodžio 20 d. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, o 2000 m. balandžio 4 d. ieškovas ir UAB „Marių valdos“ pasirašė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinę sutartį dėl neterminuotos buto (duomenys neskelbtini), nuomos. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 41 jo nuomojamas butas buvo išbrauktas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo. Ieškovas 2004 m. rugsėjo 28 d. pateikė Klaipėdos miesto savivaldybei prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, kuriame taip pat nurodė, kad prašymą privatizuoti šį butą jis buvo pateikęs dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau šis butas tuo metu dar nebuvo išbrauktas iš tarnybinių butų sąrašo, taigi jam buto nepavyko privatizuoti ne dėl jo kaltės. Klaipėdos miesto savivaldybė 2004 m. lapkričio 12 d. raštu atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, nurodydama, kad prašyme įvardytos priežastys nesuteikia jam teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnį. Ieškovas, remdamasis Butų privatizavimo įstatymo 2, 4, 5 straipsniais, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktu, prašė teismą pripažinti jam teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad nuo ginčo buto suteikimo ieškovui 1993 m. iki 2000 m. kovo 9 d. šis butas turėjo tarnybinio buto statusą, taigi Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu šis butas nebuvo privatizavimo objektas, ir dėl to negalėjo atsirasti ieškovo bei atsakovo teisinio santykio dėl buto privatizavimo. Teismas konstatavo, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovas neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, šio buto privatizavimo procedūra nebuvo pradėta, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnį.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ginčo butas nebuvo privatizavimo objektas. Kolegija taip pat konstatavo, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovo nurodyto buto privatizavimo procedūra net nebuvo pradėta, ieškovas negalėjo nurodyti, kada pateikė prašymą dėl šio buto privatizavimo, byloje taip pat nėra duomenų, ar buvo patvirtintas ieškovo ir jo sutuoktinės susitarimas, kieno vardu bus perkamas ginčo butas (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 1 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai netaikė ginčo santykiui Butų privatizavimo įstatymo nuostatų ir pažeidė CPK 5 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į tinkamą teisminę gynybą. Nors nurodytas įstatymas neteko galios 1998 m. liepos 1 d., tačiau ieškovas teisę privatizuoti jo nuomojamą butą įgijo galiojant šiam įstatymui, todėl ir pasibaigus šio įstatymo galiojimui teisėtai įgyta ieškovo teisė turi būti ginama. Ginčo butas buvo išbrauktas iš tarnybinių butų sąrašo tik 2000 m. kovo 9 d., t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau taip atsitiko tik dėl atsakovo kaltės: visos sąlygos išbraukti nurodytą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo buvo jau 1996 m. gruodžio 24 d., nes tuo metu buvo priimtas Klaipėdos miesto tarybos 1996 m. lapkričio 21 d. sprendimas, o Klaipėdos universitetas buvo priėmęs nutarimą leisti ieškovui privatizuoti šį butą. Taigi buto privatizavimas turėjo būti pradėtas 1996 m., tačiau tai nebuvo padaryta dėl neteisėtų Klaipėdos miesto tarybos veiksmų (neatidaus faktų, nurodytų ieškovo prašyme išbraukti nurodytą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo ir leisti jį privatizuoti, įvertinimo). Atsakovui 1996 m. atsisakius išbraukti ginčo butą iš tarnybinių butų sąrašo, ieškovas aktyviai domėjosi galimybėmis privatizuoti šį butą, įrodinėjo, kad apsigyveno šiame bute anksčiau, negu išėjo į pensiją, todėl jo prašymas išbraukti šį butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo buvo pagrįstas. Tai patvirtina faktas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 2000 m. kovo 9 d. sprendimu nurodytas butas buvo išbrauktas iš tarnybinių butų sąrašo. Ieškovas tik 2004 m. lapkričio 12 d., kai jam buvo atsakyta į pakartotinį rašytinį prašymą, sužinojo, kad ginčo butą atsisakoma leisti privatizuoti, todėl kreipėsi į teismą.
2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios kategorijos bylose praktikos, pagal kurią ta aplinkybė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu įstatymas, reglamentavęs ginčo teisinį santykį, nebegalioja, nereiškia, jog išnyksta (pasibaigia) teisės ir pareigos, įgytos pagal anksčiau galiojusį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006). Ginčo šalių teisiniai santykiai dėl ieškovo nurodyto buto privatizavimo atsirado dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau atsakovas, klaidingai nurodęs ieškovo apsigyvenimo šiame bute datą bei neištaisęs klaidos iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, pažeidė ieškovo teisę privatizuoti šį butą. Pažeista ieškovo teisė turi būti ginama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
3. Teismai, spręsdami šalių ginčą, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis; CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 7 dalis), taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taigi reiškiančia, jog visos valstybės ar savivaldybių įstaigos privalo atlikti savo funkcijas taip, kad padėtų piliečiui įgyvendinti jo teises.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 182, 185 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis). Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad prašymą dėl ginčo buto privatizavimo padavė dar 1996 m. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas 1996 m. kreipėsi į Klaipėdos miesto tarybą, prašydamas išbraukti ginčo butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo ir leisti jį privatizuoti, ir buvo visos būtinos sąlygos tam padaryti, tačiau ieškovo prašymas nebuvo patenkintas dėl atsakovo klaidos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad ginčo butas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tarnybinis, todėl kasatorius negalėjo įgyti teisės privatizuoti šį butą. Be to, gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, pradėtas eksploatuoti 1993 m. balandžio 2 d., todėl butai šiame name buvo neprivatizuotini ir pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1993 m. pagal Klaipėdos universiteto vadovybės ir Klaipėdos miesto valdybos susitarimą Klaipėdos universiteto profesorius T. B. buvo apgyvendintas tarnybiniame bute (duomenys neskelbtini). 1995 m. gegužės 15 d. ieškovui išduotas gyvenamosios patalpos orderis. Klaipėdos universiteto rektoratas 1996 m. gruodžio 24 d. nutarė neprieštarauti tam, kad ieškovas privatizuotų jam suteiktą tarnybinį butą, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 1997 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsisakė išbraukti ieškovo nuomojamą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo. Klaipėdos miesto savivaldybė ir T. B. 1999 m. gruodžio 20 d. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Klaipėdos miesto taryba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 41 išbraukė ieškovo nuomojamą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę įsigyti iš valstybės ar savivaldybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, aiškinimas ir taikymas.
Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai negynė jo teisės privatizuoti nuomojamą butą, kurią jis įgijo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau negalėjo realizuoti nurodyto įstatymo galiojimo metu dėl atsakovo kaltės –tik 2000 m. kovo 9 d. atsakovas išbraukė šį butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo, nors visos sąlygos tam padaryti buvo jau 1996 m. gruodžio 24 d.
1991 m. gegužės 28 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII–206).
Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgal (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatinėjo ir tyrė bylos aplinkybes, siekdami išsiaiškinti, ar ginčo šalių teisiniai santykiai dėl ieškovo nuomojamo buto privatizavimo atsirado Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, t. y. ar ieškovas įgijo šiame įstatyme nurodytą teisę galiojant šiam įstatymui ir dėl to turi pagrindą reikalauti leisti ją įgyvendinti pasibaigus jo galiojimui.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą pažymėjo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ši teisė gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Butų privatizavimo įstatymą tam, kad asmuo įgytų teisę privatizuoti butą, buvo būtinos šios įstatyme nustatytos sąlygos: a) atitinkamas butas yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); b) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); c) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti butą, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006).
Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nustatė vienodas šalių ginčo aplinkybes ir, įvertinę nustatytus bylos faktus, padarė vieningą išvadą, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatsirado ginčo šalių teisiniai santykiai dėl ieškovo nuomojamo buto privatizavimo, nes nurodytas butas buvo tarnybinės gyvenamosios patalpos, taigi negalėjo būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylos aplinkybių nustatymas yra žemesniųjų instancijų teismų prerogatyva, ir kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde keliamų teisės klausimų, remdamasi šalių ginčą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytais bylos faktais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui ginčo butas suteiktas 1993 m. kaip tarnybinis butas. 1996 m. ieškovas kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, prašydamas išbraukti nurodytą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo ir leisti jam šį privatizuoti, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 1997 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsisakė išbraukti ieškovo nuomojamą butą iš tarnybinių sąrašo. 2000 m. kovo 9 d. Klaipėdos miesto taryba vis dėlto panaikino ieškovo nuomojamo buto tarnybinį statusą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo butas buvo išbrauktas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo tik 2000 m. kovo 9 d., t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, dėl atsakovo kaltės: visos sąlygos išbraukti nurodytą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo buvo jau 1996 m. gruodžio 24 d.: tuo metu buvo priimtas Klaipėdos miesto tarybos 1996 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. 121 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo tvarkos patvirtinimo“, kuriame nustatyta, jog tarnybinės gyvenamosios patalpos, nuomojamos nuomininkams, išėjusiems į senatvės pensiją, gali būti išbrauktos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo; 1996 m. gruodžio 24 d. Klaipėdos universitetas buvo priėmęs nutarimą leisti ieškovui privatizuoti šį butą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinių gyvenamųjų patalpų paskirtis – suteikti gyvenamąjį plotą darbuotojams (tarnautojams), kurie pagal jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas turi gyventi darbo vietoje arba netoli jos ir kurie toje gyvenamojoje vietovėje neturi gyvenamosios patalpos. Savivaldybių gyvenamuosiuose namuose tam tikra gyvenamoji patalpa priskiriama tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms ir išbraukiama iš tokių patalpų kategorijos savivaldybės tarybos sprendimu. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimų dėl ginčo buto teisinio statuso pakeitimo priėmimo metu tarnybinių patalpų teisinio režimo nustatymą ir pakeitimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ patvirtintos Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklės. Šių Taisyklių 9 punkte, reglamentuojančiame gyvenamųjų patalpų išbraukimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijos tvarką, nenurodyta jokių sąlygų, dėl kurių savivaldybė privalėtų svarstyti tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso pakeitimo klausimą ar turėtų priimti sprendimą dėl tokio statuso panaikinimo. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias asmenų, gyvenančių tarnybinėse gyvenamosiose patalpose teisinę padėtį, yra pažymėjęs, kad tarnybine gyvenamąja patalpa besinaudojančių asmenų subjektinės teisės yra apibrėžtos galimybe naudotis gyvenamąja patalpa, ir šie asmenys neįgyja kitokių garantijų ar teisių – jie negali naudojamo tarnybinio buto privatizuoti, reikalauti pakeisti tarnybinio gyvenamojo ploto teisinį statusą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje N. D. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-194/2001). Taigi teisę spręsti dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinio režimo turi tokių gyvenamųjų patalpų savininkas, atsižvelgdamas į tokių gyvenamųjų patalpų poreikį, kitas konkrečioje savivaldybėje reikšmingas aplinkybes.
Ieškovas, atvykęs iš Vilniaus dėstyti į Klaipėdos universitetą, buvo apgyvendintas Klaipėdos miesto savivaldybei priklausančiose tarnybinėse gyvenamosiose patalpose pagal šios ir Klaipėdos universiteto, kuriame ieškovas ėjo profesoriaus pareigas, susitarimą. Taigi teisę spręsti dėl nurodyto buto teisinio statuso pakeitimo turėjo Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, atsižvelgdama į tai, ar savivaldybės poreikiams tos patalpos konkrečiu metu reikalingos kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos, ar ne. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas turėjo išbraukti ginčo butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo dar 1996 m., remiasi Klaipėdos miesto tarybos 1996 m. lapkričio 21 d. sprendimu, tačiau šiame sprendime nurodyta tik apie galimybę išbraukti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo tam tikrų grupių asmenims suteiktas patalpas. Taigi atsakovas turėjo dėl kiekvienos konkrečios patalpos priimti atskirą sprendimą, kiekvienu atveju įvertindamas, ar yra pagrindas atsisakyti konkrečių gyvenamųjų patalpų kaip tarnybinių. Ieškovas taip pat teigia, kad Klaipėdos universiteto rektoratas 1996 m. gruodžio 24 d. posėdyje leido jam privatizuoti ginčo butą, tačiau iš byloje esančio nurodyto posėdžio protokolo matyti, jog rektoratas nutarė neprieštarauti tam, kad ieškovas privatizuotų jam suteiktą tarnybinį butą, nes, leisti ar ne ieškovui privatizuoti ginčo butą, buvo ne universiteto kompetencija. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatyti faktai, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 1997 m. lapkričio 27 d. sprendimu atsisakė išbraukti ieškovo nuomojamą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo, o 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 41 vis dėlto panaikino ginčo buto tarnybinį statusą, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovas įgijo subjektinę teisę privatizuoti nurodytą butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nes šio įstatymo galiojimo metu ginčo butas buvo tarnybinės gyvenamosios patalpos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, žemesniųjų instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė šalių ginčui išspręsti materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokios kategorijos bylose suformuotos praktikos, taip pat nepažeidė proceso teisės normų, nustatančių įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, negalėjo įgyti ir neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, taigi neįgyta teisė negalėjo būti ir nebuvo pažeista. Dėl įvardytų motyvų nėra pagrindo naikinti apskųstų teismų procesinių sprendimų kasaciniame skunde nurodytais motyvais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.