Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ingie trading & financing“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ingie trading & financing“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ir ADB) „Gjensidige“ (toliau – ir ieškovė, draudikas) ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ingie trading & financing“ (toliau – ir atsakovė, draudėjas) 518,66 Eur draudimo išmokos atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė ir paaiškino, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Dėl eismo įvykių ir padarytos žalos 2023 m. sausio 17 d. eismo įvykio Lenkijoje metu buvo apgadinta transporto priemonė „Solaris“ valstybinis Nr. A. Š. eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio „F. F.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas. Ieškovė 2023 m. sausio 17 d. įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo 518,66 Eur dydžio draudimo išmoką. Draudimo įmoką (87,23 Eur) pagal draudimo sutartį atsakovė turėjo sumokėti iki 2023 m. sausio 15 d., tačiau įmoka laiku sumokėta nebuvo. Atsakovė įmoką sumokėjo tik 2023 m. sausio 25 d., t. y. jau po 2023 m. sausio 17 d. eismo įvykio. Atsakovė, laiku nesumokėdama draudimo įmokos, neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų, todėl pažeidė prievolių ir sutarčių vykdymo principus. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 6 dalį, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Atsakovei laiku nesumokėjus nustatyto dydžio draudimo įmokos, draudimo apsauga jos apdraustai transporto priemonei vis tiek buvo taikoma. Ieškovė įvykdė savo pareigą išmokėti draudimo išmokas dėl eismo įvykių metu padarytos žalos. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Šiuo atveju 2023 m. sausio 17 d. eismo įvykio metu atsakovė nebuvo sumokėjusi nustatyto dydžio draudimo įmokos, buvo apgadintas svetimas turtas, taigi, yra visos TPVCAPDĮ numatytos sąlygos ieškovei, t. y. draudikui, reikalauti žalos atlyginimo. Ieškovė turi į atsakovę regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, nes eismo įvykio metu galiojo draudiminė apsauga pagal draudimo sutartį, tačiau atsakovė pagal šią draudimo sutartį nebuvo įmokėjusi nustatyto dydžio draudimo įmokos. Dėl patirtos žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi į atsakovę, tačiau žala nebuvo atlyginta.

3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį ir tripliku su ieškiniu nesutiko. Nurodė ir paaiškino, kad atsakovė įvairias transporto priemones ieškovės draudimo įmonėje draudžia nuo 2018 metų, taigi, ieškovė ir atsakovė yra ilgametės verslo partnerės. Atsakovė yra apdraudusi ieškovės įmonėje transporto priemonę F. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonę F. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 1) Transporto priemonė F. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (draudimo sutarties Nr. AYAS 13505151). Draudimo sutartis įsigaliojo ir draudimo sutarties liudijimas buvo išduotas nuo 2023 m. sausio 15 d.; 2) Transporto priemonė F. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat yra apdrausta KASKO draudimu (draudimo sutarties Nr. GJELT 3855664). Draudimo sutartis įsigaliojo ir draudimo sutarties liudijimas buvo išduotas nuo 2023 m. sausio 15 d.; 3) Transporto priemonė F. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra apdrausta tik transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ši draudimo sutartis įsigaliojo ir draudimo sutarties liudijimas buvo išduotas nuo 2023 m. sausio 15 d. (draudimo sutarties Nr. AYAS 13505160). Akivaizdu, kad draudimo įmokos suma nebuvo didelė, tačiau vertinant nesumokėtos sumos dydį dar svarbiau yra tai, kad tą pačią dieną, t. y. 2023 m. sausio 15 d. turėjo įsigalioti net trys atsakovės sudarytos draudimo sutartys, pagal kurias iki 2023 m. sausio 15 d. turėjo būti sumokėtos draudimo įmokos. Taigi, pagal visas sudarytas ir tą pačią dieną (2023 m. sausio 15 d.) turėjusias įsigalioti draudimo sutartis, draudimo įmokų suma iš viso sudarė 563,47 Eur. Atsakovė 2023 m. sausio 12 d. sumokėjo 307,54 Eur draudimo įmoką pagal draudimo sutartį Nr. GJELT 3855664. Tą pačią dieną (2023 m. sausio 12 d.) atsakovė sumokėjo 168,70 Eur draudimo įmoką pagal draudimo sutartį Nr. AYAS 01 13505160, tačiau per atsakovės buhalterės žmogišką klaidą, nebuvo sumokėta pati mažiausia, t. y. 87,23 Eur draudimo įmoka pagal draudimo sutartį AYAS 13505151. Ši įmoka buvo sumokėta 2023 m. sausio 25 d., t. y. jau po eismo įvykio įvykusio Lenkijoje 2023 m. sausio 17 d. Skaičiuojant nuo 563,47 Eur sumos, kurią atsakovė turėjo sumokėti ieškovei iki 2023 m. sausio 15 d., pagal visas tris draudimo sutartis, 87,23 Eur (kurie nebuvo laiku sumokėti) tesudaro 15,48 proc. Vertinant nesumokėtos sumos dydį, atsakovė neįvykdė itin nedidelės dalies prievolių, vykdytinų ieškovės naudai iki 2023 m. sausio 15 d. (15,48 proc.). Vėlavimas sumokėti pagal draudimo sutartį buvo nedidelės trukmės, t. y. užtruko tik 10 dienų. Kadangi draudimo sutartis sudaryta 12 mėnesių akivaizdu, kad 10 dienų vėlavimas laikytinas nereikšmingu. Itin svarbu yra ir tai, kad visi kiti mokėjimai, kurie turėjo būti atlikti iki 2023 m. sausio 15 d., buvo atlikti laiku ir netgi anksčiau nei suėjo mokėjimo terminai. 2023 m. sausio 12 d. atsakovės vykdyti mokėjimų nurodymai pagal kitas draudimo sutartis, turėjusias įsigalioti tą pačią dieną (kaip ir draudimo sutartis Nr. AYAS 13505151), patvirtina, kad visas draudimo įmokas pagal sudarytas draudimo sutartis atsakovė atliko 2023 m. sausio 12 d., išskyrus vienintelį praleistą mokėjimą 87,23 Eur sumai. Atsakovė vykdė sutartinius įsipareigojimus ir negalėjo turėti jokio sąmoningo intereso neatlikti nedidelės vertės (87,23 Eur) mokėjimo kartu su kitais mokėjimais, vykdytais 2023 m. sausio 12 d. Laiku negavusi mokėjimo, pagal sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ieškovė nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir apie tai neinformavo atsakovės. Ieškovė turėjo sekti ir sekė mokėjimų būklę ir žinojo (turėjo žinoti), kad atsakovė 2023 m. sausio 15 d. turi atlikti mokėjimą, o 2023 m. sausio 16 d. jau yra praleidusi mokėjimo terminą. Nepaisant to, apie suėjusį, o vėliau praleistą mokėjimo terminą ieškovė atsakovės neinformavo. Apie nesumokėtą draudimo įmoką ieškovė atsakovę informavo tik po eismo įvykio praėjus keletui dienų. Atsakovė pavėlavo įmoką sumokėti per klaidą, o ne piktybiškai vengė mokėjimo pareigos. Taigi, draudimo išmokos priteisimas iš atsakovės neatitiktų TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos tikslų.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 389,00 Eur žalos atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 389,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2023 m. rugsėjo 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 497,17 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 216,29 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nurodė, kad tiek pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu duodami paaiškinimus atsakovės atstovai nuosekliai teigė, kad atsakovė įvairias transporto priemones ieškovės draudimo įmonėje draudžia nuo 2018 metų, taigi, ieškovė ir atsakovė yra ilgametės verslo partnerės. Atsakovė su ieškove be ginčo draudimo sutarties yra sudariusi eilę kitų, analogiško pobūdžio draudimo sutarčių, taigi, atsakovei buvo žinomos draudimo sutarties sudarymo pasekmės ir sutartimi prisiimami įsipareigojimai, tarp kurių buvo ir draudimo įmokos sumokėjimo terminas. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo perkelti atsakovės atsakomybės dėl atsakovės neveikimo ieškovei ir atsakovei kilusios teisinės pasekmės šioje byloje kilo išskirtinai dėl pačios atsakovės aplaidumo ir nerūpestingumo. Teismas sprendė, kad byloje egzistuoja TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos ir ieškovė pagrįstai naudojasi minėtame straipsnyje nustatyta draudiko įstatymine apsauga ir reikalauja iš atsakovės žalos atlyginimo.

6. Teismas nurodė, kad nustatant šiuo atveju grąžintinos draudimo išmokos dydį atsižvelgtina į tai, kad: 1) abi ginčo šalys yra juridiniai asmenys, profesionalūs verslininkai, kuriems keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai; 2) ieškovė ir atsakovė yra ilgametės verslo partnerės (atsakovė įvairias transporto priemones ieškovės draudimo įmonėje draudžia nuo 2018 metų) ir panašaus pobūdžio sutartis dėl transporto priemonių draudimo šalys buvo pasirašinėjo ir anksčiau; 3) atsakovė jau anksčiau buvo praleidusi terminus sumokėti draudimo įmokas; 4) ieškovė, sutikdama atidėti draudimo įmokos mokėjimą, žinodama, kad atsakovė gali vėluoti sumokėti draudimo įmokas, prisiėmė pareigą vykdyti draudimo sutarties sąlygas net atsakovei nevykdant prisiimtų įsipareigojimų; 5) ieškovė įvykdė visus, pagal šalių pasirašytą draudimo sutartį, prisiimtus įsipareigojimus, tuo tarpu atsakovė savo prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, praleido nustatytą mokėjimo terminą, prievolę įvykdė pavėluotai; 6) ieškovė neinformavo atsakovės apie suėjusį mokėjimo terminą; 7) žalos suma, atsižvelgiant į tai, kad šalys yra privatūs, pelno siekiantys juridiniai asmenys, yra nedidėlė; 8) nuo sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio ir draudimo įmokos sumokėjimo praėjo nedidelis laiko tarpas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog yra pagrindas mažinti iš draudėjo draudikui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu priteistiną sumą 25 procentais, t. y. iki 389,00 Eur (518,66 Eur x 0,75).

I. A. skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas, nors dalinai ir atsižvelgė į apeliantės argumentus, tačiau sprendime konstatavo, kad įvertinus byloje esančią medžiagą ir nustatytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo perkelti atsakovės atsakomybės dėl atsakovės neveikimo ieškovei. Atsakovė pažymi, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma neturėtų būti aiškinama ir taikoma formaliai. Ieškovė dėl atsakovės pavėlavimo sumokėti draudimo įmoką nepatyrė visiškai jokios žalos. Draudimo apsaugos suteikimas pagal draudimo sutartį nėra žala. Atsakovės pavėlavimas sumokėti draudimo įmoką ir įvykęs eismo įvykis, nulėmęs draudimo išmokos mokėjimo pareigą ieškovei, neturi jokio priežastinio ryšio.

7.2. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir netinkamai taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą. Šioje byloje buvo neginčijamai nustatytas pačios ieškovės nesąžiningumas sąmoningai pasirinkus tokį veikimo būdą, kuomet ieškovė nuo savo klientų tikslingai nutyli (pagal ieškovės įmonėje oficialiai galiojančią tvarką) informaciją apie draudimo poliso neapmokėjimą („neįsigaliojimą“). Toks sąmoningas ieškovės neveikimas yra esmingai svarbus aspektas vertinant pagrindus taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, įtvirtinančią draudiko teisę reikalauti draudimo išmokos grąžinimo. Atsakovės įsitikinimu, tokia ieškovės veiklos praktika turi svarbią reikšmę sprendžiant dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo, tačiau į šiuos aspektus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė.

7.3. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje nustačius, kad ieškovė yra patvirtinusi ir vadovaujasi politika neinformuoti savo klientų apie „neįsigaliojusius“ polisus, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovei tenka tokių veiksmų rizika, todėl ieškovės reikalavimas šioje byloje turi būti atmestas. Svarbu dar kartą akcentuoti, kad ieškovė yra sąmoningai pasirinkusi vadovautis politika, akivaizdžiai prieštaraujančia Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintoms sąlygoms. Be to, net ir Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2A-658-252/2019 konstatavus ieškovės taikomos klientų informavimo praktikos ydingumą, ieškovė nesiima jokių veiksmų gerinant situaciją.

7.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pavėlavimo sumokėti draudimo įmoką priežastis ir sprendime priėjo prie nepagrįstos išvados, jog neva „atsakovei kilusios teisinės pasekmės šioje byloje kilo išskirtinai dėl pačios atsakovės aplaidumo ir nerūpestingumo." Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes. Atsakovė sutartiniuose teisiniuose santykiuose su ieškove buvo sąžininga, o pavėlavimas sumokėti draudimo poliso kainą buvo nulemtas dviejų esminių priežasčių: pačios ieškovės kaltės - sąmoningo nebendradarbiavimo ir nutylėjimo apie neapmokėtos („neįsigaliojusios“) draudimo sutarties faktą, atsakovės buhalterės žmogiškos klaidos.

7.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šioje byloje patirtas šalių išlaidas. Pirmosios instancijos teismas tenkino 75 proc. ieškovės reikalavimo, o 25 proc. reikalavimo atmetė. Ieškovė byloje patyrė 568,19 Eur išlaidų, o atsakovė - 1 730,30 Eur išlaidų. Todėl ieškovės naudai iš atsakovės turėjo būti priteista 426,14 Eur bylinėjimosi išlaidų (568,19 Eur X 75 proc.), o atsakovės naudai iš ieškovės - 432,58 Eur.

8. Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1. Teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos ir kad šis straipsnis šioje byloje nėra taikomas formaliai, kadangi pati atsakovė pripažino sutartinių įsipareigojimų pažeidimą – pavėlavo sumokėti draudimo įmoką.

8.2. Pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, kas sudaro pagrindą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytiems padariniams kilti. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartyje nurodytas pareigas, pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus, laiku nesumokėjo draudimo įmokos (ją sumokėjo tik po eismo įvykio), o toks sutartimi prisiimtų įsipareigojimų netinkamas vykdymas yra pasikartojantis, sistemingas, ieškovas siekdamas apginti savo interesus, išvengti atsakovo (apelianto) piktnaudžiavimo, naudojasi savo teise reikalauti žalos atlyginimo. Aplinkybė, kad ieškovė iškart nepranešė atsakovei apie laiku nesumokėtą įmoką, nepaneigia ieškovo, kaip draudiko, teisės reikalauti iš atsakovės atlyginti žalą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei pačiose standartinėse sąlygose, nei kituose teisės aktuose nėra nurodytas terminas, per kurį draudikas turėtų pranešti draudėjui apie laiku nesumokėtą įmoką.

8.3. Atsakovė nepagrįstai remiasi Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-658-252/2019, kadangi minėtoje nutartyje aprašoma situacija visiškai neatitinka šiuo konkrečiu atveju esančių faktinių aplinkybių (nesutampa ratio decidendi). Todėl remtis šia nutartimi nėra jokio pagrindo.

8.4. Teismo priteista 389,00 Eur suma yra visiškai nereikšminga suma atsakovei, todėl nėra pagrindo dar labiau mažinti priteistos sumos dydį.

8.5. Atsakovė neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškiniu ieškovė reikalavo dviejų reikalavimų: priteisti 518,66 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. metines palūkanas. Teismas, šiuo atveju, ieškinio sumą sumažino 25 proc. (patenkino 75 proc. ieškinio sumos), o antrąjį reikalavimą dėl 6 proc. metinių palūkanų tenkino pilnai (patenkino 100 proc.). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinys patenkintas 87,50 proc. (75 proc.+ 100 proc. / 2) dydžiu pagal du ieškinio reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti draudiko išmokėtą sumą, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos ( TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis).

11. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 1) atsakovė įvairias transporto priemones ieškovės draudimo įmonėje draudžia nuo 2018 metų; 2) 2023 m. sausio 6 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 13505151, kuria apdrausta automobilio F. F., v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė nuo 2023 m. sausio 15 d. 00 val. iki 2024 m. sausio 14 d. 24.00 val. 3) pagal sutarties 3.1 punktą, atsakovė prieš įsigydama draudimo liudijimą, t. y. iki 2023 m. sausio 15 d. turėjo sumokėti draudimo įmoką; 4) draudimo įmoką atsakovė sumokėjo tik 2023 m. sausio 25 d. t. y. 10 d. praleidus draudimo sutartyje numatytą mokėjimo terminą; 5) 2023 m. sausio 17 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojo kaltės buvo padaryta 518,66 Eur žala, kuri ieškovės buvo atlyginta; 6) ieškovė prašė priteisti iš atsakovės visą išmokėtą draudimo išmoką.

12. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškinį – priteisė 75 proc. prašomos priteisti išmokos, vadovaudamasis visuma faktinių aplinkybių, patvirtinančių šalių ilgametį bendradarbiavimą, nedidelį atsakovės vėlavimą sumokėti visą įmoką, nepakankamą ieškovės rūpestingumą, nepriminimą apie vėlavimą sumokėti įmoką ir pan., taip pat pasiremdamas kasacinio teismo praktika, kuri nurodo atsižvelgti į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir numato galimybę priteisti ne visą išmokėtą sumą, bet jos dalį.

13. Apeliantė ( atsakovė) nurodo, kad teismas pernelyg formaliai taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatas. Nurodo, kad ieškovė dėl atsakovės pavėlavimo sumokėti draudimo įmoką nepatyrė visiškai jokios žalos, nes draudimo apsaugos suteikimas pagal draudimo sutartį nėra žala. Sutiktina, kad ieškovė nepatyrė žalos, išmokėjusi 518,66 Eur išmoką, tačiau ieškinio teisinis pagrindas ir nėra žalos atlyginimas CK 6.245 straipsnio prasme.

14. Ieškinio teisinis pagrindas yra speciali TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies norma, nustatanti teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024). Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

15. Apeliantė nurodo, kad ieškovė buvo nesąžininga, sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą, kuomet nuo savo klientų tikslingai nutyli informaciją apie draudimo poliso neapmokėjimą („neįsigaliojimą“), o teismas to tinkamai neįvertino. Apeliantė taip pat prašė atsižvelgti į Panevėžio apygardos teismo byloje Nr. e2A-658-252/2019, kurioje viena iš šalių buvo ieškovė UADB „Gejnsidige“, nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

16. Nesutiktina, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas aptarė kiekvieną byloje pateiktą įrodymą, rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (LAT 2012-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Be to, turi būti įvertinami sutarties šalių tarpusavio santykiai ir jų pasirinktas bendravimo variantas – tarpusavio nesutarimus dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo spręsti geranoriškai, sudarant sutartį – suderinimą (LAT 2013-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013). Šios bylos situacijoje kaltinti ieškovę nesąžiningumu ir sąmoningu veikimu prieš atsakovę nėra jokio pagrindo. Šalys nebuvo susitarę, kad apie įmokos mokėjimą draudikas atsiųs atskirą priminimą/pranešimą. Sutartyje buvo konkrečiai ir aiškiai nurodyti įmokos mokėjimo terminai, ir joks papildomas priminimas nebuvo numatytas. Apeliantės nurodomoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-658-252/2019 buvo nagrinėjamos skirtingos aplinkybės, kai draudėjos įmokėtų įmokų likučiai nutraukus draudimo sutartį galėjo būti panaudoti kitų draudimo sutarčių įmokoms padengti ir apie tokį užskaitymą draudėjas būdavo informuojamas. Teismas tokią praktiką pavadino ydinga. Tačiau šios bylos situacijoje jokios draudimo įmokų permokos nebuvo, nes atsakovė tiesiog nebuvo įmokėjusi pakankamos draudimo įmokos.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 11 ir 22 straipsnio nuostatas, aptarė, įvertino ir pritaikė visus kriterijus, leidžiančius sumažinti priteisiamos sumos dydį ir sumažino priteisiamos išmokos dydį 25 proc. Priešingai, nei teigia apeliantė, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teismas nurodė, kuriais įrodymais remiasi darydamas atitinkamas išvadas. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi atsakovė, nesudaro pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą dėl išmokos priteisimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 2 dalis).

18. Tačiau sutiktina su apeliaciniu skundu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas sprendė, kad ieškinys yra tenkinamas 87,5 proc. Pačiame sprendime nėra motyvuota, kokiu būdu teismas nustatė tokį patenkinimo procentą, nors išmokos priteisė 75 proc. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas skaičiavo pagal du pareikštus reikalavimus: priteisti išmoką ir priteisti 6 proc. metinių palūkanų (tokiu būdu vieno reikalavimo tenkinama 75 proc., kito - 100 proc., padalinus iš dviejų gaunama 87,5 proc. (175/2). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu skaičiavimu nesutinka, nes reikalavimas priteisti 6 proc. metinių palūkanų yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo ir atitinkamai patenkinus pagrindinį reikalavimą iš dalies, mažėja ir priteistų procentų suma. Todėl sprendimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje pakeistinas: laikytina, kad ieškinys tenkinamas 75 proc.

19. Ieškovė byloje patyrė 568,19 Eur išlaidų, jai priteistina iš atsakovės 426,14 Eur bylinėjimosi išlaidų (568,19 Eur X 75 proc.), atsakovė turėjo 1 730,30 Eur išlaidų, jai priteistina iš ieškovės 432,58 Eur. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 6,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 411,40 Eur išlaidų už apeliacinio skundo surašymą, o ieškovė - 387,20 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Laikytina, kad apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas ( bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimo pakeitimas nelaikytinas apeliacinio skundo tenkinimu), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 387,20 Eur išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Priteistina suma mažintina atitinkamai 6,40 Eur, įskaitant priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti: sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ingie trading & financing“, juridinio asmens kodas 302729479, 387,20 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.