- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-26
- Bylos Nr.
- 2S-1066-527/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01697-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- K. W.
- Advokatai
- Lina Gudaitė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-105-482/2013 pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui K. W. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teisme ieškovė A. V. 2013-11-14 pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teisme, kuriuo prašė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su ja, uždrausti vaiką išvežti iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo (t. 1, b. l. 3–4). Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013-11-15 nutartimi prašymą dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo patenkino (t. 1, b. l. 10–12). 2013-11-25 atsakovas K. W. pateikė skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-11-15 nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b. l. 16–21). 2013-12-04 Vilkaviškio rajono apylinkės teisme priimtas ieškovės A. V. ieškinys atsakovui K. W. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo (t. 1, b. l. 52–60). Kauno apygardos teismas 2014-02-11 nutartimi Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-11-15 nutartį panaikino ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą grąžino iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, papildomai nurodant išsiaiškinti bylos teismingumui nustatyti reikšmingas aplinkybes (t. 1, b. l. 117–122).
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi (2 t., b. l. 8–10) ieškovės A. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo bei priimtą ieškinį pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui K. W. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo paliko nenagrinėtus kaip neteismingus Lietuvos Respublikos teismams. Teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys nepatvirtino ieškovės nurodytų aplinkybių, jog ieškovė kartu su vaiku ir atsakovu 2013 m. rugsėjo mėn. grįžo gyventi į Lietuvą. Teismas nustatė, kad 2013-10-28 atsakovas kreipėsi į Norvegijos teisingumo ministeriją (t. 1, b. l. 25–27), Rogaland policijos nuovadą (t. 1, b. l. 37–39), pranešdamas apie A. V. dėl dingusiu laikomo A. V. V., prašydamas pagal Hagos konvenciją grąžinti vaiką. LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad 2013-11-22 Vilniaus apygardos teisme buvo gautas atsakovo ieškinys, kuriuo atsakovas prašė įpareigoti atsakovę A. V. grąžinti vaiką į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Norvegijos karalystę. Vilniaus apygardos teismo 2014-01-13 nutartimi minėta byla nutraukta, kadangi 2014-01-09 gautas ieškovo K. W. pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo ir bylos nutraukimo atsakovei 2013 m. gruodžio pabaigoje geruoju įvykdžius ieškovo ieškinio reikalavimą grąžinti vaiką į Norvegijos karalystę. Teismas taip pat nustatė, kad šalių vaiko, o tuo pačiu ir ieškovės, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota tik nuo 2013-10-07 (t. 1, b. l. 6). Iki tol savo gyvenamąją vietą jie buvo registravę Norvegijos karalystėje (t. 1, b. l. 41). Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad paskutinius dvejus metus ieškovės, atsakovo ir vaiko gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje. Atsakovas 2013-11-04 kreipėsi į Stavangerio teismą, pareikšdamas reikalavimą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo su vaiko tėvu, atsakovo ieškinys priimtas 2013-11-06, bylai suteiktas Nr. 13-182647TVI (t. 1, b. l. 136–143). Be to, teismas nustatė, kad Stavangerio pirmos instancijos teisme yra 2013-11-04 atsakovo ieškinys dėl vaiko globos nustatymo. Minėto teismo 2013-12-13 nurodymu išsiųsti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui procesiniai dokumentai, kuriuos teismas įteikė A. V..
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublikoje, o greičiau Norvegijos karalystėje, kur vaiko gyvenamoji vieta registruota nuo 2011-11-01 kartu su tėvais (t. 1, b. l. 25–27), procesai dėl vaiko grąžinimo (globos ar gyv. vietos) pradėti anksčiau nei Lietuvos Respublikoje (teisme nuo 2013-11-04, kitose instancijoje nuo 2013-10-30, o A. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo gautas 2013-11-14), vaikas su atsakovu grįžę gyventi į Norvegijos karalystę, sprendė, kad byla nėra teisminga Lietuvos teismams.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė A. V. atskiruoju skundu (t. 2, b. l. 16–18) prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-02-20 nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Apeliantė nesutinka su teismo nutartimi, kadangi teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino CPK 785 straipsnį. Pagal CPK 785 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nurodytoje teisės normoje Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija grindžiama nors vienos iš taikymo sąlygų, sietinų su viena iš ginčo šalių, nustatymu – arba Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu, arba tos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu Lietuvos Respublikoje, jei tai yra asmuo be pilietybės. Asmeniui, turinčiam Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra nustatyta papildoma sąlyga turėti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, kad byla būtų teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Dėl to Vilkaviškio rajono apylinkės teismas neteisingai aiškino CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismingumo taisyklę, nurodydamas, jog ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl byla nėra išimtinai teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi byloje nustatyta, jog ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teisme ir ieškinio pareiškimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo su vaiku nustatymo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Teismas nutartyje nurodė, kad „ieškovė tik nuo 2013-10-07 deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje“ ir „teismas laiko vaiko gyvenamąją vietą greičiau Norvegijos karalystėje, nei Lietuvos Respublikoje“. Tokie teismo argumentai pagrįsti tik teismo samprotavimais, nesivadovaujant teisės normomis ir byloje esančiais įrodymais. Vadovaujantis CK 2.12 straipsnio 1 dalimi, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal šio straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Taigi asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta) kriterijus. Iš byloje ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad pagrindinė ieškovės gyvenamosios vietos pasikeitimo priežastis buvo noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, kurioje anksčiau gyveno ir yra jos pilietė. Ieškovės sūnus A. V. taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę, kas patvirtina ieškovės ketinimą išlaikyti ryšį su Lietuvos valstybe. Nuo 2013-09-04 nuolat ieškovė gyvena Lietuvos Respublikoje, kurioje 2013-09-24 deklaravo savo gyvenamąją vietą, sūnus A. V. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ieškovė įsidarbino ir iki dabar dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigose. Šie neginčijami faktai patvirtina, kad ieškovės asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvos Respublika.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nutartyje nurodė, jog ieškovės argumentą, kad ji grįžo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką, paneigia tai, kad atsakovas 2013-10-28 kreipėsi į Norvegijos teisingumo ministeriją, Rogaland policijos nuovadą, pranešdamas apie A. V. dėl dingusiu laikomo A. V. V., prašydamas pagal Hagos konvenciją grąžinti vaiką. Taip pat 2013-11-22 Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovo K. W. ieškinys, kuriuo jis prašė įpareigoti ieškovę grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį Norvegijos karalystę, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014-01-13 nutartimi minėta byla nutraukta pagal 2014-01-09 gautą atsakovo K. W. pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir bylos nutraukimo, kuriuo prašė nutraukti civilinę bylą, nes 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigoje ieškovė geruoju gražino vaiką į Norvegijos karalystę. Teismo aukščiau nurodytos aplinkybės jokiu būdu nepaneigia ieškovės aukščiau nurodytų argumentų dėl ieškovės nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Iš pateiktų teismo nurodytų aplinkybių visiškai nėra minimas ieškovės ryšys su Norvegijos karalyste, kuris neginčijamai patvirtintų apie ieškovės nuolatinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje. Atsakovas K. W. šioje byloje atskirajame skunde pats pripažino, jog jis kartu su ieškove ir jų sūnumi A. V. į Lietuvos Respubliką atvyko niekieno neverčiamas, kas patvirtina ieškovės nurodytas atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, t. y. nuolat gyventi ir dirbti Lietuvos valstybėje. Atsakovas du mėnesius nereiškė jokių pretenzijų dėl vaiko gyvenamosios vietos, kas patvirtina, kad vaikas čia Lietuvoje nuolat su ieškove gyveno šalių susitarimu, o visi teismo nurodyti atsakovo skundai dėl vaiko pagrobimo atsirado tik tada, kai kilo nesutarimai tarp atsakovo ir ieškovės. Dėl to Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus apie ieškovės ir vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra byloje įrodymų, jog ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos valstybė.
Teismas, kaip vieną iš argumentų, kodėl byla teisminga Norvegijos teismui, nurodė, kad vaikas šiuo metu gyvena Norvegijoje, todėl dauguma įrodymų yra ten, ten reikės pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, ten šiuo metu gyvena atsakovas. CPK 781 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. CPK 781 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija neišnyksta, kai ta pati byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme. Teisėje galioja principas, kad dėl neteisėtų veiksmų negali kilti jokios teisės – ex injuria jus non oritur. 2013-11-15 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikinoji A. V. gyvenamoji vieta su ieškove A. V. bei draudimas K. W. išvežti sūnų iš Lietuvos Respublikos. Nepaisant to, gruodžio mėnesio pabaigoje, prieš ieškovės valią ir pažeisdamas minėtą teismo nutartį, K. W. išvežė sūnų iš Lietuvos Respublikos į Norvegijos karalystę (byloje pateiktos policijos pažymos). Taigi dėl šios sąlygos (dabartinės vaiko buvimo vietos) pasikeitimo neatsirado teisinis pagrindas teismingumui pasikeisti. Taikytinos teisės ginčo teisiniams santykiams nustatymas neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl bylos teismingumo nacionaline prasme, nes, vadovaujantis CPK 808 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio).
Byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog šiuo metu Norvegijos karalystėje yra nagrinėjama tapati byla pagal atsakovo ieškovei pareikštą ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas CPK 296 straipsnio 1 dalį nepagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą. Nurodyta teisės norma taikoma sprendžiant pareiškimų nagrinėjimą Lietuvos Respublikos teismuose, bet ne tarptautinį teismingumą. Nors teismas nurodo, kad atsakovo ieškinys Norvegijos teisme gautas 2013-11-04, tačiau neaišku, ar tą pačią dieną buvo užvesta byla, nes tik 2013-12-13 dokumentai iš minėto teismo išsiųsti atsakovei, kai tuo tarpu Vilkaviškio rajono apylinkės teisme ieškinys priimtas ir byla užvesta anksčiau.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas (t. 2, b. l. 26–33) prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-02-20 nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad jo ir ieškovės mažametis sūnus A. V. (toliau – vaikas) yra Izraelio ir Lietuvos pilietis, pora nuo 2006 m. kartu gyveno Anglijoje ir Norvegijoje. Nuo 2013 m. rugsėjo iki 2013 m. gruodžio sūnus buvo neteisėtai laikomas Lietuvoje, kur be tėvo žinios ir sutikimo vaiką išvežė jo biologinė motina – ieškovė. 2013 m. gruodžio pabaigoje ieškovė sutiko geranoriškai leisti vaikui grįžti namo į Norvegiją, kur vaikas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip ir jo tėvai. Todėl šiuo metu ginčo šalių vaikas kartu su atsakovu yra grįžęs į Norvegiją, kur yra vaiko įprastinė gyvenamoji vieta. Paskutiniuosius trejus metus vaiko gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, Alesundo, o vėliau ir Stavangerio miestuose, šeima planavo persikelti gyventi į Kristiansando miestą. Ginčo šalių ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje esantis Stavangerio miestas, kuriame vaikas yra gerai integruotas į vietinę bendruomenę, jis lanko vieną iš Stavangerio miesto darželių. Vaikas turi norvegišką asmens kodą. Abu tėvai taip pat turi norvegiškus asmens kodus ir per paskutiniuosius trejus metus jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje. Tėvai yra gavę nuolatinio gyvenimo Norvegijoje leidimus. Vaikui Norvegijoje yra paskirtas pastovus šeimos gydytojas, jam yra mokama vaiko pašalpa. Nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti kur nors kitur, o ne Norvegijoje. Todėl ieškovė neturėjo teisės kreiptis Lietuvoje į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes Lietuvoje nei viena ginčo šalių ir vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsakovas 2013-11-04 kreipėsi į Stavangerio teismą su ieškiniu nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vaiko tėvu ir jam suteikti išskirtinę vaiko globą. Atsakovo ieškinys buvo priimtas 2013-11-06, bylai suteikiant numerį 13-182647TVI (teisėjas BJorn Risenrud). Ši byla yra šiuo metu nagrinėjama Stavangerio teisme, kurio adresas yra Stavanger tingrett, Postboks 159 Sentrum, 4001 Stavanger, Norway. Bylos šalys K. W. ir A. V.. Vaiko tėvas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, tačiau teismas, įvertinęs, kad vaikas tuo metu buvo laikomas Lietuvoje, nusprendė dėl priemonių priimti sprendimą tik gavęs atsiliepimą iš vaiko motinos. Išvykus su vaiku nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę be vieno iš tėvų sutikimo, Norvegijoje likęs tėvas turi teisę kreiptis dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo į Norvegiją arba dėl teisės matytis su vaiku užtikrinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą. Į vaiko norą gali būti atsižvelgta tuo atveju, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų ir tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis bei sudaryti galimybę bendrauti su kitu iš tėvų. Kadangi Lietuvos Respublika neturi pasirašiusi dvišalės sutarties su Norvegija, kurioje būtų sprendžiami teismingumo ir kiti su tuo susiję klausimai, būtina vadovautis CPK VII skyriaus taisyklėmis, kuriose įtvirtintas teismingumą reglamentuojančių normų taikymas. Vadovaujantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o tuo atveju, jei teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimams paliekamas nenagrinėtas. Norvegijos Stavangerio miesto teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje nuo 2013-11-06 yra priimtas ir nagrinėjamas K. W. ieškinys A. V. dėl nepilnamečio vaiko globos, jo išlaikymo, tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir kiti su tuo susiję klausimai, kuriuos A. V. taip pat kelia savo ieškinyje, paliktame nenagrinėtu pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, jog išskyrus 2007 m. Lugano konvenciją, Lietuvos Respublika nėra kitų tarptautinių sutarčių šeimos teisinių santykių apskritai ar tėvų ir vaikų teisinių santykių srityje konkrečiai, įtvirtinančių išimtinės jurisdikcijos taisykles, dalyvė su Norvegija, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Lietuvos teismų teismingumo, taikytinos Lugano konvencijos ir CPK 784–785 straipsniuose įtvirtintos nuostatos. Tiek ieškovės, tiek vaiko, tiek atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, o ne Lietuvoje. Šiuo metu ginčo šalių vaikas yra grįžęs į Norvegiją, kur turi įprastinę (nuolatinę) gyvenamąją vietą, todėl Lietuvos teismai neturi išskirtinės jurisdikcijos ginčo klausimu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovė arba atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Todėl Lietuvos teismai neturi išskirtinės jurisdikcijos ginčo klausimu ir privalo atsisakyti jurisdikcijos pagal Lugano konvencijos 27 straipsnio 2 dalį. Be to, ginčas dėl vaiko globos ir gyvenamosios vietos nustatymo yra nagrinėjamas Stavangerio teismo Norvegijoje, todėl akivaizdu, kad ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes priešinga padėtis pažeistų lis pendens taisyklę. Visi šie argumentai įrodo, kad pradėjus nagrinėti bylą Vilkaviškio rajono apylinkės teisme paaiškėjo, kad ieškovės ir atsakovo bei jų vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, todėl sprendžiama, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamuoju atveju ginčas kilo dėl to, ar ši byla yra (nėra) teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014-02-20 nutartyje padarė išvadą, jog ši byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga. Teismas nustatė, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublikoje, o greičiau Norvegijos karalystėje kartu su tėvais nuo 2011-11-01, o procesai dėl vaiko grąžinimo Norvegijoje pradėti anksčiau nei ieškovė Lietuvos Respublikoje kreipėsi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo. Be to vaikas su atsakovu yra grįžę gyventi į Norvegiją.
Apeliantės teigimu, jos ir jos sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2013-09-04 yra Lietuvos Respublikoje; byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog šiuo metu Norvegijos karalystėje yra nagrinėjama ta pati byla pagal atsakovo ieškovei pareikštą ieškinį. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad jis 2013-11-04 kreipėsi į Stavangerio teismą su ieškiniu nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vaiko tėvu ir jam suteikti išskirtinę vaiko globą. Atsakovo ieškinys buvo priimtas 2013-11-06, bylai suteikiant numerį 13-182647TVI (teisėjas BJorn Risenrud). Ši byla yra šiuo metu nagrinėjama Stavangerio teisme. Atsakovas prašė Stavangerio teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, tačiau teismas, įvertinęs, kad vaikas tuo metu buvo laikomas Lietuvoje, nusprendė dėl priemonių priimti sprendimą tik gavęs atsiliepimą iš vaiko motinos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2014-05-06 nutartimi (t. 2, b. l. 37–41) įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis, patvirtinančius atsiliepime nurodytą faktą, jog atsakovas 2013-11-04 kreipėsi į Stavangerio teismą su ieškiniu nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vaiko tėvu ir jam suteikti išskirtinę vaiko globą, jog ieškinys buvo priimtas 2013-11-06, bylai suteikiant numerį 13-182647TVI (teisėjas BJorn Risenrud) ir jog ši byla yra šiuo metu nagrinėjama Stavangerio teisme, kurio adresas yra Stavanger tingrett, Postboks 159 Sentrum, 4001 Stavanger, Norway.
2014-05-16 Kauno apygardos teismui ieškovė A. V. pateikė 2014-04-14 Kristiansand apygardos teismo (Norvegijoje) įsakymą, bylos Nr. 14-019505TVA-KISA/01, kurio vertimas teismui pateiktas 2014-05-29 (t. 3, b. l. 51–64, 85–98). Šiuo teismo įsakymu nuspręsta, kad K. W. per dvi savaites nuo Įsakymo jam įteikimo privalo perduoti A. W. motinai (A. V.), kuriai suteikiama teisė pasiimti A. W. iš ten, kur jis yra apsistojęs Norvegijoje, ir parsivežti jį į Lietuvą. Pažymėtina, kad Įsakymas nėra įsiteisėjęs, ieškovė nurodė, kad vyksta pasiruošimas apeliaciniam procesui (t. 2, b. l. 51).
Atsakovo atstovas 2014-06-05 pateikė papildomus duomenis ir rašytinį paaiškinimą (t. 2, b. l. 100–105), kuriame nurodė, jog atsakovo K. W. ieškinys dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos su vaiko tėvu ir išskirtinės vaiko globos nustatymo buvo priimtas 2013-11-06 Stavangerio teisme, bylos Nr. 13-182647TVI. Ši byla buvo nagrinėjama Stavangerio teisme, kurio adresas yra Stavanger tingrett, Postboks 159 Sentrum, 4001 Stavanger, Norway. Bylos šalys K. W. ir A. V.. Vaiko tėvas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, tačiau teismas, įvertinęs, kad vaikas tuo metu buvo pagrobtas ir laikomas Lietuvoje, nusprendė dėl priemonių priimti sprendimą tik gavęs atsiliepimą iš vaiko motinos. Tai patvirtina Stavangerio miesto apylinkės teismo 2013-11-13 atsakymas į atsakovo advokato užklausą dėl atsakovo ieškinio, kuris, kaip nurodo pats teismas, buvo priimtas 2013-11-06. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir A. V. pateiktas Kristiansando apygardos teismo sprendimas, kuriame (šio sprendimo 5 puslapyje) patvirtinama, kad K. W. 2013-11-04 kreipėsi su ieškiniu į Stavanger miesto apylinkės teismą. Papildomai atsakovas nurodo, kad nuo 2014-02-18 civilinė byla Nr. 13-182647TVI dėl vaiko globos buvo perduota Kristiansando miesto apylinkės teismui pagal teritorinį teismingumą. Tai patvirtina Stavangerio miesto apylinkės teismo tarnautojo 2014-02-18 raštas dėl bylos perdavimo į Kristiansando miesto apylinkės teismą, kurio adresas yra Postboxs 515 Lundsiden, 4605 Kristiansand S (t. 2, b. l. 104).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2014-05-06 nutartimi (2 t., b. l. 37–41) iš atsakovo atstovo pareikalavo per 7 dienas pateikti duomenis, patvirtinančius atsiliepime nurodytą faktą, jog atsakovas 2013-11-04 kreipėsi į Stavangerio teismą su ieškiniu nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vaiko tėvu ir jam suteikti išskirtinę vaiko globą, jog ieškinys buvo priimtas 2013-11-06, bylai suteikiant numerį 13-182647TVI (teisėjas BJorn Risenrud) ir jog ši byla yra šiuo metu nagrinėjama Stavangerio teisme, kurio adresas yra Stavanger tingrett, Postboks 159 Sentrum, 4001 Stavanger, Norway. Be to, teismas nutarė užklausti Marijampolės apylinkės prokuratūrą apie ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 64-1-01582-13 baigtį.
Atsakovas 2014-05-07 raštu (2 t., b. l. 42–43, 70–71) pranešė, kad 2014-05-07 kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su pareiškimu dėl atsisakymo nuo jo prašymo atsisakyti ieškinio ir nutraukti bylą pagal Hagos konvenciją dėl ieškovės pagrobto šalių vaiko neteisėto laikymo Lietuvoje.
Marijampolės apylinkės prokuratūra 2014-05-13 raštu (2 t., b. l. 49) informavo, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 64-1-01582-13 atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, buvo išsiųstas teisinės pagalbos prašymas Norvegijos karalystės teisėsaugos institucijoms (atsakymas negautas).
Ieškovė 2014-05-16 raštu (2 t., b. l. 51–68) teismui pateikė 2014-04-01 Kristiansand teismo nutartį anglų kalba. Ieškovė nurodė, kad 2014-04-01 Kristiansand teisme, Norvegijoje, įvyko žodinis teismo posėdis dėl ieškovės sūnaus A. V. V. gyvenamosios vietos nustatymo bei grąžinimo į Lietuvą pagal ieškovės pateiktą ieškinį pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Teismas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus bei išklausęs abiejų šalių žodinius parodymus, priėmė nutartį, jog ieškovės sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta prieš jo išvežimą į Norvegiją 2013-12-19 buvo Lietuvos Respublikoje ir kad jo tėvas K. W. per 2 savaites privalo perduoti A. ieškovei. Dėl laiko stokos vertimams teismo nutartį ieškovė nurodė pateikianti anglų kalba.
Kauno apygardos teismas 2014-05-20 nutartimi (2 t., b. l. 73) ieškovės pateiktos 2014-04-01 Kristiansand teismo nutarties anglų kalba priėmimo klausimą atidėjo ir pasiūlė ieškovei iki 2014-05-23 pateikti 2014-04-01 Kristiansand teismo nutarties vertimą į lietuvių kalbą (CPK 113 str. 3 d.).
Kauno apygardos teismas 2014-05-23 nutartimi (2 t., b. l. 75–76) nustatė ieškovei terminą iki 2014-06-04 pateikti 2014-04-01 Kristiansand teismo nutarties vertimą į lietuvių kalbą, o, nustatęs, kad Kauno apygardos teismo 2014-05-06 nutartis išsiųsta atsakovo atstovei advokatei Linai Gudaitei grįžo neįteikta, nutarė atsakovo atstovei šią nutartį siųsti pakartotinai, įpareigojant nutartyje nurodytus duomenis pateikti iki 2014-06-04.
Ieškovė 2014-05-29 elektroniniu paštu (2 t., b. l. 84) pateikė 2014-04-14 Kristiansand apygardos teismo (Norvegijoje) įsakymo, bylos Nr. 14-019505TVA-KISA/01, vertimą į lietuvių kalbą (t. 3, b. l. 51–64, 85–98). Ieškovė nurodė, kad šiuo metu vaikas yra dingęs, tėvas atsisako suteikti bet kokių žinių apie jo buvimo vietą.
Šiuo teismo įsakymu nuspręsta, kad K. W. per dvi savaites nuo Įsakymo jam įteikimo privalo perduoti A. W. motinai (A. V.), kuriai suteikiama teisė pasiimti A. W. iš ten, kur jis yra apsistojęs Norvegijoje, ir pasivežti jį į Lietuvą. Ieškovė nurodė, kad vyksta pasiruošimas apeliaciniam procesui (t. 2, b. l. 51), kas reiškė, jog pateiktas Įsakymas nebuvo įsiteisėjęs.
Atsakovo atstovas 2014-06-05 pateikė papildomus duomenis ir 2014-06-04 rašytinį paaiškinimą (t. 2, b. l. 100–105; 114–119), nurodydamas, jog atsakovo K. W. ieškinys dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos su vaiko tėvu ir išskirtinės vaiko globos nustatymo buvo priimtas 2013-11-06 Stavanger teisme, bylos Nr. 13-182647TVI. Ši byla buvo nagrinėjama Stavanger teisme, kurio adresas yra Stavanger tingrett, Postboks 159 Sentrum, 4001 Stavanger, Norway. Bylos šalys K. W. ir A. V.. Vaiko tėvas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, tačiau teismas, įvertinęs, kad vaikas tuo metu buvo pagrobtas ir laikomas Lietuvoje, nusprendė dėl priemonių priimti sprendimą tik gavęs atsiliepimą iš vaiko motinos. Tai, atsakovo teigimu, patvirtina Stavanger miesto apylinkės teismo 2013-11-13 atsakymas į atsakovo advokato užklausą dėl atsakovo ieškinio, kuris, kaip nurodo pats teismas, buvo priimtas 2013-11-06. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir A. V. pateiktas Kristiansand apygardos teismo sprendimas, kuriame (šio sprendimo 5 puslapyje) patvirtinama, kad K. W. 2013-11-04 kreipėsi su ieškiniu į Stavanger miesto apylinkės teismą. Papildomai atsakovas nurodo, kad nuo 2014-02-18 civilinė byla Nr. 13-182647TVI dėl vaiko globos buvo perduota Kristiansand miesto apylinkės teismui pagal teritorinį teismingumą. Tai patvirtina Stavanger miesto apylinkės teismo tarnautojo 2014-02-18 raštas dėl bylos perdavimo į Kristiansand miesto apylinkės teismą, kurio adresas yra Postboxs 515 Lundsiden, 4605 Kristiansand S (t. 2, b. l. 104). Atsakovas prašė išreikalauti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos visus procesinius dokumentus ir kitus raštus, kuriuos ministerija gavo iš Stavanger ir Kristiansand teismų ir kuriuos ministerija siuntė į Stavanger ir Kristiansand teismus. Taip pat atsakovas prašo, kad teismas įpareigotų ieškovę pateikti visus teismo procesinius dokumentus, kuriuos ji gavo iš Stavanger ir Kristiansand teismų. Šie dokumentai įrodytų, kad Norvegijoje vyksta tapatus teisminis procesas dėl vaiko globos ir išlaikymo tarp tų pačių šalių.
Kauno apygardos teismas 2014-06-06 nutartimi (t. 2, b. l. 108–110), įvertinęs pateiktus duomenis, sprendė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad Norvegijoje ir šiuo metu vyksta teisminis procesas pagal K. W. ieškinį dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos su vaiko tėvu ir išskirtinės vaiko globos nustatymo. Atsakovo K. W. atstovas nurodė, kad nuo 2014-02-18 civilinė byla Nr. 13-182647TVI dėl vaiko globos buvo perduota Kristiansand teismui pagal teritorinį teismingumą, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad šiuo metu būtent atsakovo nurodytame teisme vyksta jo ieškinio nagrinėjimas, nepateikta, todėl nutarė bylos nagrinėjimą atidėti 2014-07-01 ir nustatė atsakovo atstovams terminą iki 2014-06-20 pateikti duomenis, patvirtinančius, kad šiuo metu Kristiansand teisme vyksta ieškovo K. W. ieškinio dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos su vaiko tėvu ir išskirtinės vaiko globos nustatymo nagrinėjimas; išreikalauti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento Teisinio bendradarbiavimo skyriaus (Skyrius) visus procesinius dokumentus ir kitus raštus, kuriuos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo iš Stavanger ir Kristiansand teismų, ir kuriuos siuntė į Stavanger ir Kristiansand teismus; įpareigojo ieškovę A. V. pateikti visus teismo procesinius dokumentus, kuriuos ji gavo iš Stavanger ir Kristiansand teismų.
Ieškovė 2014-06-27 elektroniniu paštu pateikė Karališkosios Norvegijos Teisingumo ir viešojo saugumo ministerijos Lietuvos institucijoms adresuotą atsakymą (2 t., b. l. 124–125), kuriame nurodė, jog Kristiansand rajono teismo sprendimas, priimtas 2014-04-14, buvo apskųstas ir kad Agder apeliacinis teismas, sprendimą priėmęs 2014-05-19, padarė išvadą, jog vaikas turi būti grąžintas į Lietuvą, o laikas, per kurį Apeliacinio teismo sprendimas gali būti apskųstas Aukščiausiajam teismui, yra 1 mėnuo, o tai yra 2014-06-19. Be to, ieškovė pateikė Kristiansand teismo 2014-06-25 sprendimą civilinėje byloje Nr. 13-182647TVI-KISA/06 norvegų kalba (2 t., b. l. 126–128).
Kauno apygardos teismas 2014-07-01 nutartimi (t. 2, b. l. 129–131), atsižvelgęs į tai, kad ieškovės pateiktas Kristiansand teismo 2014-06-25 sprendimas civilinėje byloje Nr. 13-182647TVI-KISA/06 pagal K. W. ieškinį dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos su vaiko tėvu ir išskirtinės vaiko globos nustatymo nėra išverstas į lietuvių kalbą, be to, nėra aišku dėl šio sprendimo įsiteisėjimo, be to, teismui nėra pateikti jokie dokumentai iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento Teisinio bendradarbiavimo skyriaus, bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka atidėjo 2014-08-19; nustatė ieškovei terminą iki 2014-08-11 pateikti teismui Kristiansand teismo 2014-06-25 sprendimo civilinėje byloje Nr. 13-182647TVI-KISA/06 vertimą į lietuvių kalbą bei duomenis apie teismo sprendimo įsiteisėjimą; nustatė atsakovui (jo atstovams) terminą iki 2014-08-11 pateikti Kauno apygardos teismui su 2014-06-04 raštu pateiktų dokumentų kopijas, patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka, bei pateiktų dokumentų norvegų kalba įstatymo nustatytos formos vertimus į lietuvių kalbą; atsakovui arba jo atstovui išdavė liudijimą, suteikiantį teisę gauti per 5 darbo dienas nuo pareikalavimo iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento Teisinio bendradarbiavimo skyriaus patvirtintas kopijas visų procesinių dokumentų ir kitų raštų, susijusių su A. V. ir K. W. sūnumi A. V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) kurie buvo gauti iš Stavanger ir Kristiansand teismų ir kurie buvo siųsti į Stavanger ir Kristiansand teismus.
Ieškovė 2014-08-06 pateikė Kristiansand apygardos teismo 2014-06-25 sprendimą civilinėje byloje Nr. 13-182647TVI-KISA/06 ir jo vertimą į lietuvių kalbą (2 t., b. l. 141–144) bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. N2-291-781/2014 priimtą 2014-07-14 nutartį, kuria civilinė byla pagal ieškovo K. W. ieškinį atsakovei A. V. dėl neteisėtai laikomo vaiko grąžinimo į Norvegijos karalystę nutraukta (2 t., b. l. 145).
Atsakovas po 2014-07-01 nutarties priėmimo daugiau jokių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nebeteikė.
Apeliacinės instancijos teismas šios bylos kontekste pažymi, kad nėra aktualus 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, taikymas, nes Norvegijos Karalystė nėra Europos Sąjungos narė, o Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikytinos tik santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių narių.
Kadangi jokia tarptautinė sutartis, kurios dalyvėmis būtų Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė, tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų jurisdikcijos klausimų nereglamentuoja, vadovaujantis CPK 780 straipsniu, šiuo atveju pareikšto ieškinio teismingumui nustatyti turi būti taikomas CPK 785 straipsnis.
Vadovaujantis CPK 785 straipsniu, reglamentuojančiu tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų teismingumą, išimtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nustatyta esant CPK 785 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms sąlygoms, kurios sietinos su vienos iš šalių (asmens be pilietybės) ar abiejų šalių (nepriklausomai nuo pilietybės) nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje arba vienos iš šalių buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualus CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos taikymas, pagal kurią Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Šios normos aiškinimas, siekiant nustatyti Lietuvos Respublikos teismų išimtinę jurisdikciją, turi būti grindžiamas nors vienos iš jos taikymo sąlygų, sietinų su viena iš ginčo šalių, nustatymu – arba Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu, arba tos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu Lietuvos Respublikoje, jei tai yra asmuo be pilietybės. Priešingas šios normos aiškinimas neatitiktų ja siekiamų tikslų įgyvendinimo – išimtinę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją sieti su vienos iš ginčo šalių realiu ryšiu su Lietuva, kuris pasireiškia arba per pilietybę, arba per nuolatinę gyvenamąją vietą. Reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiui papildomai turėti šioje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą nepagrįstai susiaurintų šios normos taikymą ir būtų nepateisinamas valstybės, kuri išimtinai turi garantuoti savo piliečiams procesinę teisinę apsaugą tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, atžvilgiu. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ieškovės A. V. buvimas Lietuvos Respublikos piliete sudaro pakankamą pagrindą pripažinti Lietuvos Respublikos teismų išimtinę kompetenciją pagal CPK 785 straipsnio 1 dalį.
Be to, pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jei CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos išimtinės jurisdikcijos taisyklė byloms dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių būtų aiškinama taip, kaip įtvirtinanti reikalavimą, jog viena iš šalių turėtų ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir jos nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, vis tiek būtų pagrindas pripažinti nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus ir jų pagrindu padarytą išvadą, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams dėl to, kad apeliantės nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, o Norvegijos Karalystėje.
Vadovaujantis CK 2.12 straipsnio 1 dalimi, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Taigi, asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta) kriterijus. Remiantis byloje esančiais duomenimis bei ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė iš Lietuvos, kur buvo jos nuolatinė gyvenamoji vieta, išvyko 2007 m. vasario mėn., gyveno Danijoje, nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. kartu su atsakovu, kaip sugyventinių pora, apsigyveno Jungtinėje Karalystėje, o nuo 2011 m. rugsėjo mėn. apsigyveno Norvegijoje, o 2013 m. rugsėjo mėn. atvyko į Lietuvą. Iš byloje ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad pagrindinė ieškovės gyvenamosios vietos pasikeitimo priežastis buvo noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, kurioje anksčiau gyveno ir yra jos pilietė. Ieškovės sūnus A. V. V., be Izraelio pilietybės, taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę (t. 1, b. l. 7), kas patvirtina ieškovės ketinimą išlaikyti ryšį su Lietuvos valstybe. Nuo 2013-09-04 ieškovė nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, kurioje 2013-09-24 deklaravo savo ir sūnaus gyvenamąją vietą Vilkaviškio r. sav., (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 62), sūnus A. V. V. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ieškovė įsidarbino Lietuvoje ir iki dabar dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, direktorės pareigose (t. 1, b. l. 63). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės gyvenimas užsienio valstybėse buvo epizodiškas, ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, neįgijusi kitos valstybės pilietybės, o faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė grįžo nuolat gyventi į Lietuvą, kurią viešai deklaruoja kaip savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą, šioje valstybėje turi būstą, darytina išvada, jog apeliantė turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, kaip vieną iš pagrindų, dėl kurio teismas sprendė, jog byla nėra teisminga Lietuvos teismams, nurodė ir tai, kad teisminiai procesai dėl vaiko grąžinimo (globos ar gyvenamosios vietos) pradėti anksčiau nei Lietuvos Respublikoje (teisme nuo 2013-11-04, kitose institucijose nuo 2013-10-30, o A. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo gautas 2013-11-14), be to, vaikas su atsakovu grįžę gyventi į Norvegijos Karalystę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovas 2013 m. gruodžio mėn. išvažiavo iš Lietuvos ir išsivežė vaiką į Norvegijos Karalystę, nekeičia šios civilinės bylos dėl ginčo dalyko teismingumo. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo K. W. ieškinį atsakovei A. V. dėl neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomo vaiko A. W. grąžinimo į Norvegijos Karalystę (civilinė byla Nr. N2-291-781/2014). Vilniaus apygardos teismas 2014-07-14 nutartimi minėtą civilinę bylą nutraukė tuo pagrindu, kad 2014-04-14 Norvegijos Karalystės Kristiansando apygardos teismo įsakymu pripažinta, jog K. W. neteisėtai sūnų išsivežė iš nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje į Norvegiją, todėl įpareigotas per dvi savaites šalių mažametį sūnų perduoti motinai A. V., kuri jį parsiveš į Lietuvą (1980 m. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ 12 str., 16 str.). Šiuo metu K. W. šio teismo įsakymo neįvykdė, todėl A. V. kreipėsi į kompetentingas Norvegijos karalystės institucijas dėl priverstinio vaiko paėmimo iš tėvo ir grąžinimo į Lietuvos Respubliką. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog, nelikus ginčo objekto bei šalių teisinio intereso bylos baigtimi, šis ginčas nebegali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka, ir tai sudaro pagrindą bylą nutraukti (CPK 293 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina ir tai, jog ieškovė 2014-06-30 elektroniniu paštu pateikė Kauno apygardos teismui Karališkosios Norvegijos teisingumo ir viešojo saugumo ministerijos 2014-06-16 raštą, adresuotą Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kuriame nurodoma, jog Kristiansando rajono teismo sprendimas, priimtas 2014-04-14, buvo apskųstas. Agder apeliacinis teismas savo sprendimą priėmė 2014-05-19. Jo išvada tokia, kad vaikas turi būti grąžintas į Lietuvą (t. 2, b. l. 124–125). Atsakovas jokių duomenų apie tai, kad šis Apeliacinio teismo sprendimas per 1 mėnesį, t. y. iki 2014-06-19, būtų apskųstas Norvegijos Aukščiausiajam teismui, nepateikė.
Pažymėtina, kad siekiant išvengti kelių valstybių teismų skirtingų sprendimų tuo pačiu klausimu, tarptautiniame civiliniame procese yra nustatytas lis pendens institutas. Tai reiškia, kad iškėlus bylą vienos valstybės teisme, asmuo neturi teisės reikšti tapataus reikalavimo kitos valstybės teisme. Lis pendens taisyklė įpareigoja teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia pat byla jau iškelta užsienio valstybės teisme. Bylų tapatumas nėra siejamas su ieškinio reikalavimo ir jo teisinio pagrindo tapatumu, o tik su ieškinio faktinio pagrindo tapatumu; nereikalaujama, kad bylos būtų visiškai tapačios, pakanka, jog jos tarpusavyje susijusios (1987-12-08 Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-144(86), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2010).
Vadovaujantis 2010-01-01 Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusia 2007-10-30 Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 9 skirsnio 27 straipsnio 1 dalimi, jeigu skirtingų šios konvencijos privalančių laikytis valstybių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija, o pagal 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, jurisdikcija, kitas nei pirmiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai.
Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismui atsakovo atstovas 2014-06-05 pateikė papildomus duomenis ir rašytinį paaiškinimą (t. 2, b. l. 100–105), nurodydamas, jog atsakovo K. W. ieškinys dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos su vaiko tėvu ir išskirtinės vaiko globos nustatymo buvo priimtas 2013-11-06 Stavangerio teisme, bylos Nr. 13-182647TVI. Tačiau ieškovė 2014-08-06 Kauno apygardos teismui pateikė Kristiansando apygardos teismo 2014-06-25 nutartį, taip pat jos vertimą į lietuvių kalbą (t. 2, b. l. 141–144). Šio teismo išvada tokia, kad byla Nr. 13-182647TVI-KISA/06 atmetama. Iš Kristiansando teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumos matyti, kad A. V. V. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, kai 2013-11-06 Stavangerio apygardos teisme buvo iškelta byla. Todėl teismas ieškinį atmetė, vadovaudamasis Ginčų įstatymų 4-7(3) str., kuriame nurodyta, jog jeigu joks Norvegijos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą, ji turi būti atmesta. Teismas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Vaikų įstatymo 57 str., pagal 56 str., byla turi būti nagrinėjama vaiko gyvenamosios vietos bylos iškėlimo metu teisme. Taigi, šių aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo motyvai skundžiamojoje nutartyje dėl lis pendens taisyklės taikymo santykyje su teisminio proceso dėl vaiko grąžinimo (globos ar gyvenamosios vietos nustatymu) pradėjimu Norvegijos Karalystėje taip pat laikytini neteisėtais.
Vadovaujantis išdėstytais argumentais ir nurodytais pagrindais, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduotina pagal teismingumą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 2 p., 330 str. 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.