Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, gyv. (duomenys neskelbtini), turinti profesinį išsilavinimą, nedirbanti, neteista (teistumas išnykęs), kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2 veikos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. mušdama sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sugyventiniui G. P., o būtent: 2024-04-28 apie 00.30 val. bute adresu (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą stikline vaza nukentėjusiajam G. P. į galvos sritį bei dešinę ranką ir tuo savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam G. P. fizinį skausmą.

Be to, G. M. mušdama sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui – sugyventiniui G. P., o būtent: 2024-05-24 apie 22.25 val. bute adresu (duomenys neskelbtini) , tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą stikline lėkšte nukentėjusiajam G. P. į galvos sritį ir tuo sukėlė nukentėjusiajam G. P. fizinį skausmą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – muštines žaizdas ir odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų-dešinio skruosto srityje ir kairės akies vokuose.

Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji G. M. kalta neprisipažino, davė parodymus, kad ji gynėsi nuo nukentėjusiojo, jis yra agresyvus. Nelabai pamena, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu. Nežino, kokia situacija yra su jos atmintimi. Šiuo metu turi draugą, jo vardas ir pavardė R. J.. Su P. nebebendrauja. Ji nuo P. gynėsi, jis labai agresyvus. Ji visko gerai neprisimena, pamena, kad smarkiai pykosi. Buvo išgėrę alaus. Kambaryje daugiau nieko nebuvo. J. R. yra buto savininkas. Savininkas buvo, bet jis miegojo. P. puolė ant jos, gal būtų ir užpuolęs. Negali papasakoti, kaip viskas buvo, neatsimena. 2022 metais nukentėjusysis jai ne kartą buvo sudavęs ir ji jam sudavė. Gaunasi taip, kad abu geria ir gaunasi muštynės. Šis kartas buvo panašus kaip ir praėjęs kartas. Neneigia, kad galėjo suduoti jam muštynių metu. Prisimena, kad buvo apklausta policijos pareigūnų. Apklausoje turbūt aplinkybes nurodė ne visai teisingai. Mano, kad dabar viską geriau atsimena nei po įvykio, nėra tikra. Policijos buvo apklausta lyg vieną kartą. Turbūt šiuo metu geriau atsimena aplinkybes. Nepamena, koks girtumas jai buvo nustatytas. Apsvaigimas nuo alkoholio gal neturėjo įtakos jos veiksmams. G. lyg puolė ant jos, ji gynėsi ir sudavė jam. Bute buvo trise, dar buvo savininkas Juozas. Juozas miegojo tame pačiame kambaryje. Kas įvyko tiksliai negali pasakyti, žino, kad susipyko. G. lyg puolė ant jos, kas sudavė pirmas, nepamena, lyg jis ją pastūmė, tiksliai nepamena. Ji turbūt nuo jo gynėsi. Konfliktą pradėjo G. . Ji gynėsi jam suduodama su lėkšte vieną kartą, gal vaza. Nematė, kur jam sudavė vieną kartą. Matė, kad jam bėgo kraujas, nepamena, ar jis sakė, kad jam skauda. Buvo atvažiavusi grietoji, suteikė jam pagalbą, buvo policija. Gegužės mėnesį buvo tas pats, jis bandė pulti, ji nuo jo gynėsi. Tada taip pat buvo išgėrę. Bute buvo dviese. Nepamena, ar tą dieną buvo kviesta policija. Jų konfliktai vyko ne tik girtaujant, ir taip pykdavosi. Sunku pasakyti, kaip atrodė ta stiklinė lėkštė, ji buvo panaši į saldaininę. Trenkė lėkšte ir vaza, nes matyt tie daiktai buvo arčiausiai. Jai jis nieko nespėjo padaryti. Ji taip reaguodavo į jo fizinius veiksmus. Yra buvę, kad jis jai buvo įspyręs, sudavęs. Tikriausiai tas dienas buvo taip pat. Mano, kad įvykio aplinkybes atsimena dabar. Pirminiuose parodymuose nieko nepasakojo apie gynybą, nes nenorėjo to pasakyti. Duodama pirminius parodymus nenorėjo sakyti, kad viskas yra dėl jo kaltės. Teisme sako tiesą. Nežino, kodėl visi smūgiai jam kliuvo į galvą, specialiai nesitaikė. Nukentėjusysis ją išprovokavo, nes jis buvo ją išmetęs į laiptinę. Išnervavo ją ir ji trenkė jam per galvą. Ji neneigia, kad trenkė jam. Jos kaltė yra ta, kad sudavė, tai pripažįsta ir neneigia. Pozicija jos nepasikeitė, nukentėjusysis daug meluoja. Čia yra jo kaltė, nes nėra gyvenime prieš ką nors pakėlusi rankos. Supranta, kad negalima taip smurtauti. Ligonių kasoms pareikštą ieškinį atlygins.

Specialisto išvada Nr. G 751/2024(04), kurioje užfiksuota, jog G. P. sužalojimas nepadarytas, tačiau yra duomenys apie pirmosios medicininės pagalbos suteikimą (t. 1 b. l. 71).

2024-05-25 tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 140 str. 2 d. (t. 2 b. l. 5).

2024-05-24 tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (t. 2 b. l. 15-18).

2025-05-25 tarnybinis pranešimas dėl gauto ligoninės pranešimo (t. 2 b. l. 40).

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-150-489/2022).

Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016).

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendžia, kad kaltinamosios G. M. kaltė įrodyta.

Kaltinamoji G. M. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, nurodydama įvykių aplinkybes, tačiau teisiamojo posėdžio metu savo kaltę neigė, nurodydama, kad tyčia prieš nukentėjusįjį G. P. nesmurtavo, o sužalojo jį gindamasi, kadangi jis yra agresyvus. Aiškino, kad ji visko gerai neprisimena, kadangi buvo neblaivi. Nurodė, kad jie kartu geria ir gaunasi muštynės. Neneigė, kad galėjo suduoti jam muštynių metu. Kas įvyko, tiksliai negalėjo pasakyti, žino tik, kad susipyko. G. lyg puolė ant jos, kas sudavė pirmas, nepamena, lyg jis ją pastūmė, tiksliai nepamena. Abiejų įvykių metu jie abu buvo išgėrę. Pirminiuose parodymuose nieko nepasakojo apie gynybą, nes nenorėjo to pasakyti. Duodama pirminius parodymus, nenorėjo sakyti, kad viskas yra dėl nukentėjusiojo kaltės. Nukentėjusysis ją išprovokavo, nes jis buvo ją išmetęs į laiptinę. Išnervavo ją ir ji trenkė jam per galvą. Ji neneigia, kad trenkė jam. Jos kaltė yra ta, kad sudavė, tai pripažįsta ir neneigia.

Teismas šią kaltinamosios G. M. poziciją traktuoja kaip gynybinę. Ją paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo G. P. parodymai, kad jie abu buvo neblaivūs, kartu gėrė alkoholį. G. M. neturėjo pagrindo nuo jo gintis. Kambaryje nieko daugiau nebuvo. Buto durys buvo užrakintos, tačiau raktai buvo iš vidaus, G. M. galėjo išeiti, esant poreikiui. G. M. nesišaukė pagalbos. G. buvo ant jo supykusi. Pirmu kartu jam sužalojo galvą. Jis nuo G. nesigynė, nežino, už ką gavo, gal kažką jai pasakė. Antru kartu jam prakirto galvą. Jis savo kaltės neįžvelgia, jis sėdėjo, nieko sėdėdamas jai padaryti negalėjo. Nežino, kodėl ji taip pasielgė, gal jai ką pasakė, čia viskas susiję su alkoholiu. Iki smūgio jis viską atsimena, o po smūgio nieko neprisimena. G. M. nesudavė nei vieno smūgio. Jai nebuvo dėl ko nuo jo gintis, nieko iš jos nereikalavo. Tarp jų kilo tiesiog žodinis konfliktas. Tas pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė, skambindamas į bendrąjį pagalbos centrą ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kas yra užfiksuota policijos pareigūnų kūno kameromis darytuose įrašuose. Tai, jog nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, patvirtinta teismo medicinos specialisto išvados. Padaryti sužalojimai tuoj po įvykio buvo užfiksuoti asmens apžiūros protokole. Todėl netikėti nukentėjusiojo G. P. parodymais nėra pagrindo.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, Nr. 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir panašiai), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-220-895/2017).

Kaltinamoji G. M. teisme teigė, jog su nukentėjusiuoju G. P. dažnai vartodavo alkoholį ir būdami neblaivūs susipykdavo ir kildavo konfliktai. Nors kaltinamoji G. M. nurodė, jog ji gynėsi nuo nukentėjusiojo G. P. užpuolimo, teismas pripažįsta, jog gintis nebuvo jokio pagrindo – konfliktuojama buvo žodžiais, nukentėjusysis G. P. jokių fizinių veiksmų prieš kaltinamąją neatliko, todėl jokio realaus ir pavojingo kėsinimosi, nuo kurio būtų reikėję gintis panaudojant fizinį smurtą, nebuvo.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajai G. M. buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (Ekspertizės aktas Nr. 86TPK-7/2025, 2025 m. sausio 8 – vasario 4 d.) ir buvo nustatyta, kad G. M. jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, tačiau ekspertai pastebėjo, kad kaltinamoji G. M. stokojanti kritikos savo būklės ir savo elgesio atžvilgiu, linkusi kaltinti kitus. Atminties sutrikimų nenustatyta. Kaltinamajai G. M. yra nustatytos diagnozės: bipolinis afektinis sutrikimas, mišrus tipas; psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas, kurie jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu netrukdė suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Dėl šių aplinkybių teismas sprendžia, jog įrodyta, kad kaltinamoji G. M. panaudojo prieš nukentėjusįjį G. P. fizinį smurtą, sukeldama jam fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, ir tai padarė tyčia, kilusio žodinio konflikto metu.

Veikos atitinka nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, požymius ir kvalifikuotos teisingai. Kaltinamoji suvokė savo veikų pavojingumą, numatė, kad sukels fizinį skausmą ir nežymiai sužalos savo sugyventinį, ir to siekė (tiesioginė tyčia).

Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, į kaltės formą bei rūšį, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus bei tikslus, į nusikalstamos veikos stadiją, į kaltinamojo asmenybę, nusikalstama veika padarytą žalą.

G. M. įvykdė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Kaltinamosios G. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamas veikas padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas). Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę kaltinamajai G. M. atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes ir į tai, kad ji neteista (teistumas išnykęs), administracine tvarka bausta, paskirtų baudų nemoka, nedirbanti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajai G. M. už nusikalstamas veikas skiriant laisvės apribojimo bausmę, neskiriant intensyvios priežiūros, jos dydį parenkant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir kartu paskiriant įpareigojimus – bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį (BK 48 str. 4 d. 1 p., 5 d. 4 p.).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintinos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį. Bendrinant bausmes, atsižvelgtina į kaltinamosios asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamoji G. M. nusikalstamas veikas padarė apsvaigusi nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti. Šioje byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad kaltinamoji negeba kontroliuoti alkoholio vartojimo. Teismas taip pat pažymi, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nepriklausomai nuo to, ar asmuo turi priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų ar neturi. Ši baudžiamojo poveikio priemonė nėra asmens priverstinis gydymas nuo alkoholio priklausomybės. Aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslai yra prevenciniai – informuoti asmenis apie alkoholio žalą, ugdyti teigiamus gyvenimo įgūdžius, pozityvias vertybines, nuostatas bei gebėjimus, stiprinančius atsparumą alkoholio vartojimui ir aplinkinių neigiamai įtakai. Todėl vadovaujantis BK 72-5 straipsniu, yra pagrindas skirti kaltinamajam ir baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, nustatant šiai pareigai įvykdyti 9 (devynių) mėnesių terminą.

Valstybinė ligonių kasa prie SAM pateikė civilinį ieškinį dėl 217,49 Eur žalos, susidariusios teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas G. P., privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo. (1 t., b. l. 176-182, 184-187). Asmens sveikatos priežiūros paslaugos nukentėjusiajam G. P. buvo teikiamos dėl sužalojimų, padarytų tyčiniais kaltinamosios G. M. veiksmais, žalos dydis įrodytas prie ieškinio pridėtais dokumentais, todėl ieškinys tenkintinas, žala priteistina iš kaltinamosios G. M..

Nagrinėjant bylą, kaltinamajai G. M. buvo skirtas gynėjas advokatas. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamajai gynėjo dalyvavimas buvo privalomas pagal procesinį įstatymą (BPK 51 str. 1 d. 2 p.), šios išlaidos iš jos nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

G. M. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2024-04-28 veikos) ir skirti jai laisvės apribojimą 7 (septyniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant G. M. bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį).

G. M. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2024-05-24 veikos) ir skirti jai laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant G. M. bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir G. M. skirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant G. M. bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72-5 straipsniu, G. M. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose – kurią įvykdyti per 9 (devynis) mėnesius, terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti G. M. laikino sulaikymo nuo 2024-04-28 01.00 val. iki 2024-04-28 12.35 val. (1 diena) ir nuo 2024-05-24 23.00 val. iki 2024-05-26 14.00 val., (2 dienos) ir konstatuoti, kad G. M. atliko 9 laisvės apibijomo dienas.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusiojo – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos prie SAM civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš G. M. 217,49 Eur (du šimtus septyniolika eurų 49 centus).

Nepriteisti iš G. M. proceso išlaidų už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl gynėjo advokato dalyvavimo byloje.

Išaiškinti G. M., kad už baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, 3 kompaktinius diskus – palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per nuosprendį priėmusio Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.