- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-838-582/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01768-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dmitrijus Korsakovas
- Atsakovas
- J. P.
- Ieškovas
- UAB ,,VZK ratas“
- Trečiasis asmuo
- UAB DK PZU Lietuva
- Kategorijos
- 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo J. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2308-802/2011 pagal ieškovo UAB ,,VZK ratas“ ieškinį atsakovui J. P., trečiajam asmeniui UAB DK PZU Lietuva dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4972,72 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuostolių padarymo, atsiradimo ir reikalavimo momentu tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę darbo santykiai, kurių pagrindu atsakovas dirbo pas ieškovą kaip krovinius vežančios transporto priemonės vairuotojas. Atsakovas, vairuodamas ieškovo transporto priemonę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. spalio mėn. atliko tarptautinius krovinių pervežimus, kurių metu buvo sugadinti pervežami kroviniai (automobiliai) ir dėl to ieškovui buvo padaryta materialinė žala. Ieškovas atlygino teisėtiems pretenzijų reiškėjams 4972,72 Lt nuostolių sumą už pervežimo metu apgadintus krovinius. Vežėjo, t.y. ieškovo įmonės, kaltė dėl krovinio sugadinimo pagal CMR konvenciją yra preziumuojama (CMR konvencijos 17, 18 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kaip vežėjo ir kartu juridinio asmens vardu krovinį faktiškai gabeno ir sugadino vairuotojas – atsakovas, pastarojo kaltė ir atsakomybė dėl krovinio sugadinimo taip pat yra preziumuojama. Šiuo atveju kroviniai vežėjo (ieškovo) įgaliotam asmeniui (atsakovui) buvo perduoti be sugadinimų, tačiau atsakovui, pristačius minėtus krovinius gavėjams, buvo pastebėta, kad kiekvienas iš krovinių yra sugadintas, todėl gavėjai tai žyminčias pastabas įrašė važtaraščiuose ir tuo pagrindu vėliau ieškovui buvo pagrįstai pareikštos pretenzijos. Ieškovas pagal pareikštas pretenzijas atlyginęs bendrą 4972,72 Lt sumą, LR DK 225 str. 3 p., 256 str. 1 d., 257 str. 3 d. pagrindu įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens – atsakovo. Ieškovas reikalavimą atsakovui dėl nuostolių atlyginimo taip pat grindė su atsakovu 2004-01-01 sudaryta darbo sutartimi Nr. 108 bei 2004-01-02 sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovo kaip vairuotojo tiesioginė darbo funkcija ir pareiga yra susijusi su jam perduotų krovinių nugabenimu į paskirties vietą saugiai, jų nesugadinus, nepraradus ar kitaip nesužalojus. Atsakovo neteisėta veika pasireiškia tuo, kad jis krovinių pervežimo metu jam perduotą turtą neišsaugojo, sugadino ir dėl to savo veikimu ar neveikimu padarė tiesioginės turtinės žalos ieškovui. Atsakovo neteisėta veika sąlygojo krovinių sugadinimą ir dėl to atsiradusią turtinę žalą, todėl egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo veikos ir neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių. Be to, LR DK 246 str. 4 p. įtvirtintos nuostatos dėl pažeidėjo (atsakovo) kaltės ieškovui įrodinėti nereikia, nes atsakovo kaltė preziumuojama remiantis tuo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu jam buvo patikėtas turtas, kuris buvo apgadintas.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo J. P. 4972,72 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011-05-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1785,26 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB ,,VZK ratas“ bei 25 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė, kad 2004-01-01 šalys sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovo įmonėje vairuotojo pareigoms (T.1, b. l. 23). 2004-01-02 šalys taip pat sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas, eidamas vairuotojo pareigas, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą (T. 1, b. l. 2). Darbines pareigas jis atliko vairuodamas ieškovo įmonės transporto priemonę, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir priekabą valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad atlikdamas tarptautinius pervežimus, atsakovas krovinį pristatė apgadintą. Šias aplinkybes liudija važtaraščiuose esančios krovinio gavėjo atžymos (T. 2, b. l. 36, 37-38, 53, 54-55, 44, 45-46, 28, 29-30). Kiti į bylą pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad visais keturiais žalų gabenamam kroviniui padarymo atvejais, krovinius vežė atsakovas (T. 2, b. l. 27, 35, 43, 52). Gabentiems kroviniams padarytą žalų dydį tvirtina į bylą ieškovo pateikti žalų paskaičiavimo aktai (T.2, b.l.8-19, 20, 31-32, 39-40, 49-50, 56, 57, 58 ir T.1, b.l.45). Pareigą atlyginti atsakovo veiksmais padarytą žalą turėjo ieškovas, sutartinių santykių su trečiuoju asmeniu šalis ir atsakovo darbdavys. Atsakovas teismui patvirtinto, kad prieš pasikraudamas į savo autovežį transporto priemones jis jas apžiūrėdavo. Atlikdamas krovinio apžiūrą prieš pakraunant transporto priemones ant autovežio ir aptikęs krovinio sužalojimus, atsakovas privalėtų apie tai informuoti krovinio siuntėją ir CMR važtaraščiuose padaryti tai liudijančias žymas, jas patvirtindamas savo parašu. Tokių žymų į bylą pateiktuose CMR važtaraščiuose nėra, atsakovas nurodo, kad jokių apgadinimų jam perduodamose transporto priemonėse prieš pakrovimą jis nerado. Tokiu būdu teismas pripažino, jog kroviniai atsakovui buvo perduoti vežimui be akivaizdžių defektų ar apgadinimų. Kartu tai reiškia, jog žala buvo padaryta jau po krovinio perdavimo atsakovo žinion ir padaryta atsakovui vykdant jo darbo pareigas. Žala atsirado dėl atsakovo netinkamai atliktų darbo pareigų, neužtikrinant jam patikėtų ir jo žinioje esančių materialinių vertybių tinkamą apsaugą, dėl ko ieškovas privalėjo sumokėti tretiesiems asmenims nuostolių atlyginimą. Be to, teismo nuomone, ieškovo reikalavimas atlyginti faktinius nuostolius atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus ir formuojamą teismų praktiką. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog yra visos LR DK 246 str. nustatytos atsakovo materialinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Kartu teismas sprendė, jog kroviniams konstatuoti apgadinimai (įskilimai, įlenkimai, įbrėžimai), įvertinus jų pobūdį ir lokalizaciją, paprastai būdingi atsirasti transporto priemonių pakrovimo/nukrovimo ant autovežio metu. Kad tokius apgadinimus galėtų padaryti nuo kelio atšokę akmenukai yra mažai tikėtina. Atsakovui įsipareigojus atsakyti už žalą padarytą ieškovui visiškai, ieškovo patirtus nuostolius teismas priteisė iš atsakovo visa apimtimi (LR DK 255 str.). Taip pat teismas nurodė, kad nenustačius, jog žala padaryta ne dėl atsakovo, o dėl trečiųjų asmenų kaltės ar kitų nuo atsakovo nepriklausančių aplinkybių, pagrindų mažinti iš atsakovo priteistiną žalos dydį, ar jos iš atsakovo nepriteisti, nėra.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti apeliantui byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas neanalizavo kai kurių darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, nors ieškinys ir bylos esmė yra susiję išimtinai su darbo teisiniais santykiais. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad tik prie vieno iš važtaraščių (Nr. CZ E1001C2AG2) yra pateiktos sugadinto automobilio nuotraukos, kuriose matoma, jog kėbulo pažeidimai yra realūs. Nei vieno kito pažeidimo atveju nuotraukų pateikta nebuvo, o aplinkybę, kad automobiliai buvo sugadinti, teismas konstatavo vien tik iš trumpų pastabų CMR važtaraščiuose. Tačiau nėra aišku, nei kokio dydžio, nei kurioje automobilio vietoje įbrėžimai buvo padaryti, taip pat nėra aišku, kokias neva sugadintų automobilių detales reikėjo remontuoti ir ar buvo remontuotos būtent tos detalės ir ta apimtimi, kurios turėjo omenyje CMR važtaraščius (pa)pildęs asmuo. Taigi, nėra įrodytas žalos padarymo faktas ir dydis, be to, atsakovas į automobilių apžiūras kviečiamas nebuvo, negalėjo pareikšti motyvuotų pastabų dėl žalos pretenzijų neatitikimo faktinei automobilių būklei. Tai, kad ieškovas pripažino ir sumokėjo tretiesiems asmenims tam tikro dydžio žalos sumą, dar nereiškia, kad žala buvo padaryta, ir kad padaryta būtent ieškinio dydžio žala. Ieškovas savo poziciją grindė tuo, jog padarytos žalos dydis yra nustatytas krovinio gavėjų pateiktose pretenzijose, nors nei viena iš šalių nedalyvavo vertinant galimai padarytos žalos dydį. Be to, šiuo atveju ieškovas nesiėmė jokių priemonių savo pozicijai apginti prieš trečiuosius asmenis (krovinio gavėjus), pareiškusius pretenzijas dėl automobilių apgadinimo, nors tokią galimybę ieškovui suteikė CMR konvencijos 12 dalis, 17 straipsnio 4 dalies a punktas. Visais ieškovo nurodytais atvejais, automobiliai buvo vežami atviromis, be tento transporto priemonėmis, vežėjo ir siuntėjo susitarimu. Be to, byloje nenustatyta aplinkybė, kurios turėjo išvengti atsakovas, bet neišvengė dėl savo kaltės. Teismo sprendimu, nors ir nepagrįstai, nustatytas tik žalos faktas. Net jei jis egzistuoja, buvo būtina aiškintis, kokius konkrečius veiksmus padarė ar nepadarė atsakovas, o ne vadovautis abstrakčiu teiginiu „perduoto turto neišsaugojo". Šiuo atveju, jeigu iš tikrųjų kilo žala trečiųjų asmenų turtui, dideliu neatsargumu galima laikyti tik ieškovo ir siuntėjo susitarimo sąlygas, kuriomis jie prisiėmė riziką dėl galimos žalos. Todėl atsakovui nekyla jokia deliktinė ar sutartinė atsakomybė. Be to, 2010-01-26 CMR važtaraštyje Nr. CZ E1001C32AG2 apskritai nėra jokių žymų apie bet kokį krovinio sugadinimą. Pretenzija dėl apgadinimų ieškovui buvo pateikta tik po beveik 10 mėnesių, t.y. 2010-11-19, kas prieštarauja CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatai. Taigi, ieškovas, atlygindamas krovinio gavėjui nuostolius, visiškai nesidomėjo ir nesinaudojo savo atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis bei priėmė net daugiau kaip 9 mėnesiais pavėluotai pateiktą pretenziją, todėl apeliantui nekyla jokia pareiga atlyginti ieškovo savo valia ir rizika kitiems asmenims pervestas sumas.
2. Teismo sprendime visiškai nepasisakoma dėl to, kokiais neteisėtais apelianto veiksmais (neveikimu), transportuotiems automobiliams buvo galimai padaryta ieškinyje nurodoma žala.
Apeliantas yra itin patyręs vairuotojas, krovinių pervežimą vykdantis jau daugiau nei 15 metų, iš kurių UAB „VZK ratas“ - 8 metus. Kaip ir kitais atvejais, taip ir šioje byloje nagrinėjamus pervežimus apeliantas vykdė vadovaudamasis darbdavio direktoriaus Z. K. duotais nurodymais, t.y. jo parinktu vežimo maršrutu, sustojimo vietomis ir kt. Byloje nėra nustatyta, kad pakraudamas ar transportuodamas automobilius apeliantas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ar veikęs aplaidžiai. Ieškovas tik žodžiu teismo posėdyje nurodė, kad atsakovas yra anksčiau pažeidęs transportavimo taisykles, tačiau to, CPK 177 str. 3 d. nustatyta tvarka neįrodė, o atsakovas nepripažino. Be to, byloje nėra pateikta jokia atsakovo pareigybinė instrukcija, darbo pareigų aprašymas ar kitas lokalinis darbo teisės aktas, kuriame būtų detalizuoti atsakovo veiksmai transportavimo ir pakrovimo metu. Pats ieškovas, o ne atsakovas vykdo komercinę veiklą ir prisiima su ja susijusią kasdieninę ir natūralią riziką, neturėdamas teisės perkelti jos ant kito, komercinės veiklos nevykdančio asmens (atsakovo) pečių. Tik įrodžius, kad atsakovas atliko konkrečius neteisėtus veiksmus ar neveikimą, galima juos analizuoti ir priežastinio ryšio kontekste. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendime nurodytas teiginys, kad „žala atsirado dėl atsakovo netinkamai atliktų darbo pareigų, neužtikrinant jam patikėtų ir jo žinioje esančių materialinių vertybių tinkamos apsaugos" yra nepagrįstas, be to, motyvuotomis išvadomis ir kita bylos medžiaga nepagrindžia dviejų kitų būtinųjų atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtos veikos ir priežastinio ryšio) buvimo.
Nepaisant to, kad byloje buvo pateiktos tik vieno neva dėl atsakovo kaltės apgadinto automobilio nuotraukos, teismo sprendime apibendrintai teigiama, jog „kroviniams konstatuoti įskilimai, įbrėžimai, įlenkimai įvertinus jų pobūdį ir lokalizaciją, paprastai būdingi atsirasti transporto priemonių pakrovimo/nukrovimo ant autovežio metu". Šis teiginys laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu, kadangi byloje nėra jokios eksperto išvados šiuo klausimu, o teismas neturi kompetencijos ir specialių žinių savarankiškai pateikti tokio pobūdžio išvadas. Atsižvelgdamas į daugumoje CMR važtaraščių pateikiamų apgadinimų nežymų mastą („įbrėžimai"), bylos nagrinėjimo metu apeliantas paaiškino, kad jie, nors jam ir nežinomi bei ieškovo neatskleisti, galėjo atsirasti dėl transportavimo metu į neapdengtus automobilius atsimušusių akmenukų ar kitų smulkių objektų nuo kelio. Nepaisant to, sprendime ši aplinkybė įvardinta kaip mažai tikėtina, kadangi „ieškovas patvirtino, jog kroviniai buvo vežami europiniais keliais, vadinamais „autobanais", kuriuose akmenukų nėra ir negali būti“. Be to, DK 256 str. įpareigoja darbdavį, prieš sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį, sudaryti įmonėje ir kolektyvinę sutartį. Ieškovas neįrodinėjo, kad ji yra sudaryta, dėl to remtis minėta sutartimi negalėjo, ji yra niekinė.
3. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jokios konkrečios ieškovo kaltės šioje byloje nebuvo nustatyta. 2004-01-02 atsakovas pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbdaviu UAB „VZK ratas". Minėtos sutarties 1.4 punkte nurodyta, kad darbuotojas įsipareigoja atlyginti visus nuostolius, padarytus įmonei, įstaigai, organizacijai dėl jo, kaip vairuotojo, kaltų veiksmų, taip pat aplaidumo ar neatsakingo požiūrio į pareigų atlikimą. Taip pat, sutarties 4 punkte įtvirtinta, kad „darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jeigu žala padaryta ne dėl jo kaltės arba ne nuo jo priklausančių aplinkybių". Atsakovas yra patyręs bei kvalifikuotas darbuotojas, turintis ilgametę vairuotojo patirtį; per visą darbo laiką ieškovo įmonėje nėra gavęs jokių priekaištų dėl atliekamo darbo. Veždamas krovinius (automobilius) 2010 m. sausio - spalio mėnesiais atsakovas tinkamai, atsakingai bei laikydamasis nustatytos darbo tvarkos atliko darbdavio paskirtą užduotį - pristatė automobilius gavėjams. Veždamas ieškovo nurodytus automobilius, atsakovas neatliko jokių tyčinių, neatsargių ar kitokių kaltų veiksmų, kurie butų galėję lemti krovinio sugadinimą. Nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovas nenurodė jokių konkrečių veiksmų ar neveikimo (aplaidumo) dėl kurių būtų galima teigti, jog atsakovas yra kaltas dėl automobiliams galimai padarytų apgadinimų. Nesant apelianto kaltės, atsakomybė už padarytą žalą jam atsirasti negali, taip pat nėra ir pareigos atlyginti ieškovo galimai patirtus nuostolius.
Taigi, apelianto veiksmuose transportuojant automobilius nei apelianto neteisėtų veiksmų, nei kaltės, kurie yra būtini materialinei atsakomybei atsirasti, nustatyta nebuvo, taip pat neįrodytas padarytos žalos faktas bei dydis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė apeliantą atsakingu už automobiliams galimai padarytus apgadinimus bei įpareigojo atlyginti žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nebuvo įrodytas žalos padarymo faktas ir dydis. Nagrinėjant civilinę bylą pats atsakovas neneigė ir pripažino, jog visi ieškovo nurodomi transportuotų automobilių apgadinimai buvo padaryti. Žalos padarymo fakto atsakovas neneigė. Vadovaujantis atsakovo pozicija, kurios buvo laikomasi pirmos instancijos teisme, dėl padarytos žalos atsakovo transportuojamiems lengviesiems automobiliams, o tuo pačiu ir ieškovui, tarp šalių ginčo byloje nekilo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodomos aplinkybės dėl ieškovo nepateiktų fotonuotraukų, kuriose matytųsi automobilių apgadinimai, byloje nėra reikšmingos. Be to, atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti ieškovo patirtos žalos dydžiu, t.y. atsakovas neįrodinėjo faktų, jog ieškovo atlyginta žala yra neproporcinga automobilių sugadinimų pobūdžiui. Pažymėtina, jog įrodinėjimo našta dėl ieškovo atlygintos žalos tretiesiems asmenims pagrįstumo, tenka būtent atsakovui, kuriam reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo.
2. Tais atvejais, kai yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojų kaltė yra preziumuojama (LAT 2001-01-31 nutartis Nr. 3-3K-126/2001). Atsakovas prieš pakraunant krovinį į jo vairuojamą vilkiką privalėjo įsitikinti krovinio kokybe, kuri turėjo būti tikrinama ir krovinių iškrovimo vietoje. Kaip nurodė pats atsakovas teismo posėdžio metu, jis tinkamai suprato savo pareigą apžiūrėti krovinius. Taip pat atsakovas pripažino, jog šiai pareigai įgyvendinti, jam buvo sudaromos tinkamos sąlygos. Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Ieškovo transportuojamų lengvųjų automobilių apgadinimai yra susiję su įbrėžimais. Akivaizdu, jog net ir neturint specialiųjų žinių, remiantis bendra praktika bei žmogiška patirtimi, galima daryti išvadą, kad tokie apgadinimai negali atsirasti į gabenamą transporto priemonę atsimušus smulkiam akmenukui. Būtent tokios pozicijos laikėsi atsakovas. Tikėtina, jog tokie apgadinimai gali atsirasti automobilių pakrovimo metu. Atsakovas, būdamas ieškovo atstovu gabenant krovinius, privalėjo tinkamai vykdyti savo pareigas ir apžiūrėti krovinius jų pakrovimo bei iškrovimo metu. Nustačius, jog transportuojami automobiliai jų pakrovimo momentu yra defektuoti, šią aplinkybę atsakovas privalėjo nurodyti CMR važtaraštyje. Aplinkybė, jog kraunant transporto priemones nebuvo pareikšta ir CMR važtaraščiuose atžymėta jokių pastabų dėl automobilių būklės, leidžia daryti išvadas, jog kraunami automobiliai buvo be jokių defektų ir apgadinimai atsirado atsakovo transportavimo metu, arba pakrauti automobiliai buvo jau su defektais, tačiau atsakovas jų tinkamai neapžiūrėjo ir defektų nenurodė CMR važtaraštyje. Taigi, atsakovas netinkamai vykdė jam tenkančias pareigas. Dėl netinkamo atsakovo elgesio atsakomybė pagal CMR konvenciją tenka ieškovui. Pagal įtvirtintą nuostolių atlyginimo prezumpciją, ieškovas privalo krovinio gavėjui atlyginti visus nuostolius, susijusius su gabento krovinio apgadinimais. Būtent taip pasielgė ieškovas UAB „VZK ratas“.
3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad 2004-01-02 tarp ieškovo ir atsakovo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra niekinė. Pagal LR Civilinio proceso kodekso normas, teikiant apeliacinį skundą negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo keliami pirmos instancijos teisme. Naujo reikalavimo kėlimas apeliacinės instancijos teisme apriboja šalių teisę, šiuo atveju ieškovo, į tinkamą gynybą. Atsakovas pirmos instancijos teisme neteikė reikalavimo ieškovui pateikti kolektyvinę darbo sutartį, neįrodinėjo tarp šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties negaliojimo fakto. Atsakovo pozicija dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo niekine prieštarauja ir LAT pozicijai (LAT 2005-11-23 nutartis Nr. 3K-3-600/2005, 2007-02-03 nutartis Nr. 3K-3-37/2007). Šiuo atveju pagrindas visiškos materialinės sutarties sudarymui yra darbuotojo darbo pobūdis, o ne kolektyvinės sutarties darbovietėje buvimas. Atsakovo tiesioginis darbas buvo susijęs su naujų transporto priemonių gabenimu įmonės vilkiku. Ieškovo nuomone, toks atsakovo darbo pobūdis buvo pakankamas visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai sudaryti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.) ir Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.).
Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra pateikta jokia atsakovo pareigybinė instrukcija, darbo pareigų aprašymas ar kitas lokalinis darbo teisės aktas, kuriame būtų detalizuoti atsakovo veiksmai transportavimo ir pakrovimo metu.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovo kaip vairuotojo tiesioginė darbo funkcija ir pareiga yra susijusi su jam perduotų krovinių nugabenimu į paskirties vietą saugiai, jų nesugadinus, nepraradus ar kitaip nesužalojus. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad atsakovas jam patikėtų darbo funkcijų ir pareigų neįvykdė tinkamai ir sugadino krovinius.(t. 1, b.l. 20). 2011-11-24 teismo posėdžio metu ieškovo atstovas teismui paaiškino, kad atsakovas pažeidė transportavimo taisykles, jei atsakovas priėmė automobilius su defektais, tai jis privalėjo atžymėti apgadinimo pobūdį CMR važtaraštyje (t. 2, b.l. 75-76).
2004-01-02 ieškovas UAB „VZK ratas“ su atsakovu J. P. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurios 2.2 punktą ieškovas (darbdavys) įsipareigojo supažindinti atsakovą (darbuotoją) su jam patikėtų materialinių vertybių saugojimo, transportavimo instrukcijomis, norminiais aktais ir taisyklėmis (t. 1, b.l. 2).
Pirmosios instancijos apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos, kilusios iš darbo santykių atlyginimo, neanalizavo ar ieškovas įvykdė savo pareigą, numatytą 2004-01-02 visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.2 punkte, ar ieškovas supažindino atsakovą su jam patikėtų materialinių vertybių saugojimo, transportavimo instrukcijomis, norminiais aktais ir taisyklėmis, šių dokumentų neišreikalavo iš ieškovo ir neprijungė prie bylos. Išanalizavus instrukcijas, taisykles, spręstinas klausimas kokius veiksmus turėjo atlikti atsakovas, ar tinkamai juos atliko, ar yra jo kaltė.
Darbo bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinktis įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti byla (CPK 414 str. 1 d.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. V. U., V. U., I., Ž., V., Ž., A. D., bylos Nr. 3K-3-527/2010.).
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nurodytus motyvus ir atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko pareigos iš esmės išnagrinėti bylą, o dėl šios priežasties byloje būtinų ištirti ir nustatyti daug teisiškai reikšmingų aplinkybių, sprendžia, kad yra neatskleista bylos esmė, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (326 straipsnio 1 dalis 4 punktas).
Kadangi sprendimas turi būti naikinamas vien dėl virš minėtų priežasčių, kitų apeliacinio skundo argumentų analizė nebetenka teisinės reikšmės, į juos gali būti atsižvelgta nagrinėjant bylą iš naujo. Apeliantas prašė panaikinti sprendimą ir ieškinį atmesti. Tačiau naikinamas sprendimas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo, todėl šia prasme apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teisme apelianto turėtų išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas, jis turės būti išspręstas pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus bylą iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 301-302 straipsniais, 321 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.