Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-238-843/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-05-08
Bylos Nr.: 1A-238-843/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-10-9-00132-2013-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Bielskė, Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė
Nuteistasis: M. K.

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Nuorašas Baudžiamoji byla Nr. 1A-238-843/2017

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00132-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.2.18.10; 1.2.29.1.1; 2.4.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorui Valdui Uždanavičiui,nuteistajam M. K.,nuteistojo gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Andriaus Matulionio ir nuteistojo M. K. bei jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius.

Baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu šioje dalyje nutraukta.

M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 400 MGL, tai yra 15 064 EUR, dydžio bauda.

M. K. išteisintas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius už tai, kad jis nežymiai sutrikdė sutuoktinės J. K. sveikatą. Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: M. K. 2014 m. rugsėjo 9 d., apie 16.30 val., bute, adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas 1,51 prom. girtumas, asmeninio konflikto metu, tyčia rankomis pagriebęs savo žmonai J. K. už plaukų, jos galvą į grindis ir sienas trankė nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip du kartus, taip padarydamas jai kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinės akies viršutiniame voke ir odos nubrozdinimą nosies dešinėje srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

M. K. nuteistas už tai, kad paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Intermarkas“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: M. K. laikotarpiu nuo 2000-12-08 iki 2012-11-05, būdamas UAB „Intermarkas“ (toliau - bendrovė), įmonės kodas 1251844865, registruotos adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, žinodamas, kad bendrovė toliau realiai jokios veiklos nevykdys, tyrimo metu nenustatytu būdu, tyčia paslėpė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus bei buhalterinės apskaitos registrus: banko registrus bei jų išrašus, pirkėjų skolų, atskaitingų asmenų ir skolų tiekėjams apskaitos registrus už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2012 m.; nematerialiojo ir materialiojo turto apskaitos, atsargų, gautinų sumų, finansinių skolų (biudžetui, bankui, darbo užmokesčio, mokesčių ir kt.), sąnaudų (parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos, veiklos, bendrųjų ir administracinių) apskaitos registrus, pirkėjų skolų ir suteiktų paslaugų junginių (už metus) apskaitos registrus už 2002-2011 m. Tuo M. K. pažeidė Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymą Nr. 13 „dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, kuris numato, kad „uždarosios akcinės bendrovės privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus: kasos, banko dokumentus, bankų pranešimus ir pavedimus bankams, <...>, sąskaitas faktūras, avansines apyskaitas; kitus apskaitos dokumentus: darbo užmokesčio, pašalpų, <...>, atostogų kompensacijų priskaičiavimo žiniaraščius; apyvartos žiniaraščius; <...>; kasos knygas, <...>; sąskaitų, įgaliojimų, kasos orderių, mokestinių pavedimų, deponentų registracijos žurnalus; čekių knygeles, įgaliojimus, komandiruočių pažymėjimus; inventorizacijos dokumentus ir kt. Prekių (paslaugų) pirkimo dokumentus - saugoti 10 m. po sutarties įvykdymo; <...>; apskaitos registrus: didžiąsias knygas, žurnalus - orderius, analitinės apskaitos korteles, tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formas“; 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 dalies reikalavimą, numatantį, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ ir 4 dalies reikalavimą „Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas“; 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 1 dalies reikalavimą, numatantį, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 dalies reikalavimą „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine arba kita tvarka“; 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 58 straipsnio 3 dalį „Bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui“, nes UAB „Intermarkas“ nepateikė VĮ Registrų centrui metinių finansinių ataskaitų už 2011 metus. Nesant UAB „Intermarkas“ apskaitos dokumentų ir buhalterinės apskaitos suvestinių registrų, patvirtinančių ūkines operacijas ir ūkinius įvykius bei finansinės atskaitomybės už 2011 metus, negalima iš dalies nustatyti UAB „Intermarkas“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, M. K. išteisino pagal pareikštą kaltinimą, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, o būtent: neįrodžius, kad jis, būdamas UAB „Intermarkas“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, siekdamas fiktyviai perleisti UAB „Intermarkas“ neva D. D., žinodamas, kad D. D. iš jo faktiškai neįsigyja ir neįsigis UAB „Intermarkas“ akcijų, neperima ir neperims Bendrovės buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų, suprasdamas, kad D. D. UAB „Intermarkas“ nevadovaus, ir žinodamas, kad UAB „Intermarkas“ toliau realiai jokios veiklos nevykdys, imitavo UAB „Intermarkas“ visų akcijų pardavimą, dokumentų perdavimą ir įsipareigojimų perleidimą D. D.. 2012 m. sausio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, kompiuterinės technikos pagalba pagamindamas netikrus dokumentus: 2012 m. sausio 17 d. UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir 2012 m. sausio 17 d. dokumentų priėmimo perdavimo aktą, kuriuose pasirašydamas savo parašu patvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad neva D. D. už 10 000 Lt pardavė 100 proc. UAB „Intermarkas“ akcijų bei perdavė įmonės dokumentus ir antspaudą.

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentai

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendį:

1) nuosprendžio dalį, kuria M. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu šioje dalyje nutraukta, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti M. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose;

2) nuosprendžio dalį, kuria M. K. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti M. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 250 MGL (9 415 EUR) dydžio baudą;

3) vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi bausmes, paskirtas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, iš dalies sudėti ir skirti M. K. galutinę bausmę - laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose ir 600 MGL (22 596 EUR) baudą.

Apeliaciniame skunde prokuroras dėl nepagrįsto baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius teigia, kad nuosprendyje išdėstyti motyvai, jog yra pagrindo manyti, kad M. K. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. K. kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, iš esmės prisipažino tik surinktų įrodymų verčiamas tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir pamatęs, jog jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paneigti bylos medžiaga, t. y. nukentėjusiosios J. K., liudytojos B. K., buvusios nusikaltimo vietoje, parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kita bylos medžiaga. Todėl toks M. K. prisipažinimas, prokuroro teigimu, negali būti laikytinas kaip nuoširdus ir savanoriškas, o tik gautas dėl byloje surinktų įrodymų, kas neleidžia taikyti BK 38 straipsnio nuostatų, t. y. nėra minėto straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos.

Prokuroro teigimu, vertinant, ar taip pat yra BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto nurodytas pagrindas, reikalinga ypač įdėmiai įvertinti nuteistojo M. K. asmenybę, jo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors M. K. praeityje ir nėra teistas, tačiau tuo pačiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t.y. už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą. Ir nors nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, yra kitokio pobūdžio, ne smurtinė, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji padaryta tyčia, gerai apgalvota, siekiant išvengti labai didelės – daugiau nei 1 200 000 Lt mokestinės prievolės valstybės biudžetui.

Vertinant M. K. asmenybę bei polinkį elgtis nusikalstamai, atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios J. K. parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, kur ji parodė, kad 2014-09-09 M. K. įvykdytas nusikaltimas jos atžvilgiu nebuvo atsitiktinis, kadangi M. K. smurtą jos atžvilgiu naudojo jau ne pirmą kartą.

Atkreipia dėmesį ir į nuteistojo polinkį vartoti alkoholinius gėrimus. Alkoholio įtakojamas M. K. ima elgtis neadekvačiai ir agresyviai – J. K. atžvilgiu vartoja psichologinį smurtą, kabinėjasi, įžeidinėja ją. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios J. K. parodymai, duoti bylą nagrinėjančiam teismui. Šią savo neigiamą savybę žino ir pats M. K., tačiau jokių išvadų nedaro. Be to, kaip matyti iš J. K. teismui duotų parodymų, M. K., net ir praėjus nemažam laiko tarpui po 2014-09-09 įvykdyto nusikaltimo, išvadų nepadarė ir toliau vartoja alkoholinius gėrimus, dėl ko šeimoje ima elgtis agresyviai. Šios aplinkybės rodo, kad jis nelinkęs keisti savo gyvenimo būdo, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat, prokuroro teigimu, teismas M. K. nepagrįstai išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teigia, jog teismas, nuosprendyje išteisindamas M. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, dokumento suklastojimą sieja iš esmės su pačio dokumento teksto surinkimo kompiuteryje faktu, o būtent, kad tekstas galėjo būti surinktas ne M. K., o konkrečiai M. K. įvardinto neva bendrovės „Intermarakas“ pirkėjo „S.“. Tačiau toks nusikalstamos veikos kvalifikavimas, prokuroro manymu, nėra teisingas, kadangi pats tikrovės neatitinkančių duomenų tekstų surinkimas kompiuteryje ir įrašymas USB jungtyje nėra laikomas dokumento klastojimu, kol jis nėra materelizuojamas, t.y. tekstas nėra atspausdinamas ant popieriaus lapo ir pasirašomas. Tuo tarpu aktyvius veiksmus sutikrinant teksto turinį, atspausdinant kompiuterinės technikos pagalba, atliko būtent M. K., o jau po to ir inicijavo šio teksto pasirašymą. Nuo šio teksto atspausdinimo popieriaus lape momento bei savo parašais patvirtinant tekste išdėstytos informacijos tikrumą ir laikoma, kad dokumentas buvo suklastotas.

Skunde prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad būtent M. K. suklastojo aukščiau minėtus dokumentus. Aptariamų dokumentų klastojimas yra glaudžiai susijęs su M. K. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl UAB „Intermarkas“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo.

Nurodo, kad M. K., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, savo parodymus keitė atsižvelgiant į byloje jau nustatytas aplinkybes. 2013-06-19 apklaustas specialiuoju liudytoju M. K. nurodė, kad realiai bendrovę pirko D. D., pakankamai išsamiai paaiškino bendrovės akcijų pirkimam dokumentų perdavimo aplinkybes, t. y. kad D. D. reikėjo statybos bendrovės su atestatu, D. D. buvo rodomi visi reikšmingi dokumentai, o įmonės atestato originalą D. D. pasiėmė su savimi. Tuo tarpu apklaustas vėliau įtariamuoju šiuos parodymus pakeitė aiškindamas, kad įmonę pirko jau ne D. D., bet šio vardu asmuo, pasivadinęs S.. Tuo tarpu kaip vėliau nustatyta D. D. jokių dokumentų nežiūrėjo, o tik pasirašinėjo, kur jam buvo liepiama ir kt.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. K. parodė, kad buvo pasirašyti du 2012-01-17 UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties egzemplioriai. Vienas liko pas jį, o antrąjį pasiėmė S., nors pasirašė D. D.. Prokuroro teigimu, šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir liudytoja J. K., kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad akcijų pirkimo-pardavimo procese nedalyvavo, o pasirašė ant tuščio sutarties blanko. Apklausta teismo posėdyje nurodė, kad pasirašė ant balto popieriaus lapo, buvo gal du sutarties egzemplioriai. Tuo tarpu 2013-06-19 atlikus kratą M. K. gyvenamojoje vietoje pas jį ir buvo rasti minėti abu egzemplioriai, kas patvirtina, kad realiai jokios bendrovės „Intermarkas“ akcijos D. D. parduotos nebuvo, o sutartis buvo pasirašoma tik imituojant bendrovės akcijų pardavimo faktą. Ir nors teisminio bylos nagrinėjimo metu M. K. šiuos savo parodymus pakeitė nurodydamas, kad minėtų sutarčių buvo pasirašyta daugiau, tačiau tokie jo parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktai medžiagai ir duoti jau M. K. susipažinus su surinkta baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, prokuroras pažymėjo, kad minėtos kratos metu buvo rasti bei paimti ir kiti dokumentai, kurių pas M. K. neturėtų būti, t. y. UAB „Intermarkas“ akcininko D. D. pasirašyti: 2012-01-17 vienintelio 100 proc. akcijų savininko sprendimas, 2012-01-18 akcininkų sąrašas. Nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis su D. D. iki 2013-12-25 daugiau susitikęs nebuvo. Tuo tarpu aukščiau paminėti dokumentai akcininkų yra priimami jau po akcijų įsigijimo, ką liudija net vieno iš dokumentų data, t. y. 2012-01-18 akcininkų sąrašas, kuris buvo surašytas sekančią dieną po akcijų pirkimo ir dokumentų perdavimo.

Prokuroro manymu, liudytojo D. D. parodymai nėra patikimi. Byloje jis buvo apklaustas tris kartus: du ikiteisminio tyrimo ir vieną teisminio bylos nagrinėjimo metu. Visų apklausų metu D. D. davė visiškai skirtingus parodymus, todėl jie laikytini nepatikimais. Teisme apklaustas D. D. pakeitė abu kartus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas naujas aplinkybes. Šie D. D. parodymai, prokuroro teigimu, panašūs, į M. K. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad D. D. pasirinktas kaip bendrovės pirkėjas, kuris tuo metu piktnaudžiavo alkoholiniai gėrimais, vedė asocialų gyvenimo būdą ir pagal savo asmenines savybes, finansinę padėtį bei išsilavinimą bendrovės pirkti negalėjo ir apie juridinių asmenų valdymą neturėjo jokio supratimo, o buvo pasirinktas tik kaip fiktyvus pirkėjas, kad M. K. galėtų atsikratyti daugiau nei 1 200 000 Lt mokestinę prievole valstybės biudžetui turinčia bendrove, kurią tuo metu aktyviai tikrino VMI darbuotojai. Pirmą kartą apklaustas D. D. parodė, kad apie bendrovės pirkimus nieko nežino, o tik yra pasirašęs kažkokius dokumentus. 2013-06-19 specialiuoju liudytoju buvo apklaustas ir M. K., kuris pateikė savo versiją. Vėliau byloje M. K. pateikė 2013-12-25 D. D. pasirašytą raštą, kuriame D. D. jau nurodo kitokias aplinkybes, sutampančias su 2013-06-19 M. K. apklausa, panašios net formuluotės. Dėl šio rašto atsiradimo aplinkybių teisme apklaustas M. K. paaiškino, kad jis Kauno mieste buvo atsitiktinai susitikęs su D. D., ir „aš jį prispaudžiau pasirašyti < ...>, paprašiau pasirašyti, kad gavo dokumentus“. Kaip matyti iš vėlesnių D. D. apklausų, jo parodymai pradeda keistis, panašėja į M. K. duodamus parodymus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jau vienas kitam nebeprieštarauja. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad D. D. parodymai gali būti įtakoti M. K..

Prokuroro vertinimu, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti nuteistasis M. K. ir liudytojas D. D. mini, kad tikrasis UAB „Intermarkas“ pirkėjas buvo „S.“, tačiau tokie jų parodymai vertintini kritiškai, kaip nepatvirtinti jokia bylos medžiaga. Pažymi ir tai, kad, kaip yra nurodęs ir teismas nuosprendyje, konstatuodamas, kad padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, pats teismas kritiškai vertina M. K. teiginius apie neva tikrąjį įmonės pirkėją S., apie kurį nei pats M. K., nei D. D., išskyrus vardą, daugiau jokių duomenų nežino.

Mano, jog visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad UAB „Intermarkas“ akcijos realiai parduotos ir perduotos nebuvo, o tik paslėpus šios bendrovės dokumentus, buvo tyčia suklastoti bendrovės pirkimo-pardavimo ir dokumentų perdavimo dokumentai, siekiant nuslėpti padarytą kitą veiką.

Daro išvadą, jog iš aukščiau nurodyto seka, jog M. K. suvokė, kad pagamino netikrą dokumentą, kuriame yra užfiksuota melaginga, tikrovės neatitinkanti informacija apie UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimą-pardavimą, bendrovės dokumentų ir antspaudo perdavimą D. D., kurį vėliau bus galima naudoti teisinėje apyvartoje. Taip pat akivaizdu, kad jis veikė tyčia, nes žinojo, kad jis D. D. jokių UAB „Intermarkas“ akcijų neparduoda, bendrovės dokumentų ir antspaudo neperduos, o dokumentuose jis melagingai pasirašo tik siekdamas tokiu būdu nuslėpti padarytą nusikalstamą veiką, t.y. UAB „Intermarkas“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą.

Nuteistojo M. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria M. K. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti nenustačius M. K. veiksmuose nusikaltimo sudėties.

Apeliantų teigimu, nuosprendis šio dalyje priimtas netinkamai nustačius faktines aplinkybes.

Pažymi, jog nuosprendyje neteisingai atkartoti teiginiai iš kaltinamojo akto, jog jis UAB „Intermarkas“ direktoriumi buvo iki 2012-11-05 ir nepateikė VĮ „Registrų centras“ metinių finansinių ataskaitų už 2011 metus. Nesant UAB „Intermarkas“ apskaitos dokumentų ir buhalterinės apskaitos suvestinių registrų, patvirtinančių ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, bei finansinės atskaitomybės už 2011 metus, negalima iš dalies nustatyti UAB „Intermarkas“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Teigia, kad teismas netinkamai išaiškino teisės normas, reguliuojančias M. K. kaip buvusio direktoriaus pareigas, susijusias su finansinių atskaitomybių dokumentų pateikimu.

Nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalyje, kurioje M. K. buvo kaltinamas dėl dokumentų klastojimo, aiškiai nurodyta ir patvirtinta, kad visas jam priklausančias bendrovės akcijas jis pardavė 2012-01-17. Po sutarties pasirašymo nauju direktoriumi buvo įregistruotas kitas asmuo, kuriam buvo perduoti visi bendrovės dokumentai. Finansinės atskaitomybės dokumentai už 2011 metus pagal galiojančias teisės normas turi būti pateikti iki 2012-05-01, todėl, apeliantų manymu, M. K. negalėjo būti inkriminuojamas šis nusikalstamas epizodas, nes tai turėjo atlikti kitas asmuo – D. D., kuris teisme davė išsamius parodymus, kad visus dokumentus gavo, buvo sudėti į polietileninius maišus, kuriuos išsivežė su S..

Be to, apeliantų manymu, M. K. tikrai negalėjo žinoti, kad bendrovė toliau veiklos nevykdys, nes ji turėjo reikalingus statybai atestatus, kas statybų versle yra labai vertinama.

Nurodo, kad operatyvaus UAB „Intermarkas“ patikrinimo metu 2011-10-27 buvo surašyta priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma. Tikrino laikotarpį nuo 2006-02-01 iki 2010-12-31. Buvo paskaičiuota suma, kurią „Intermarkas“ buvo skolingas biudžetui. Buvo pateikta daug dokumentų, kuriuos atvežė M. K. su buhaltere. Taigi, tas faktas, kad buvo pateikti dokumentai, liudija tik tai, kad jie įmonėje buvo ir kad jų niekas neslėpė, o perdavė naujam akcininkui po sutarties sudarymo, yra akivaizdus ir, apeliantų manymu, labiau tikėtina nei netikėtina.

Apeliantai nurodo, kad, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog UAB „Intermarkas“ akcininkui 2012-03-06 buvo surašytas Mokesčių administratoriaus nurodymas, kuriame nurodyta pateikti UAB „Intermarkas“ pirminius apskaitos dokumentus (sutartis, pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras, kasos dokumentus, kasos knygą, atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus) ir jų suvestinius registrus už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2012-02-29, o UAB „Intermarkas“ akcininkas D. D. duoto nurodymo neįvykdė, dokumentų nepateikė, su mokesčių administratoriumi nesusisiekė, kodėl už šios pareigos nevykdymą nuteistas M. K..

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nubaudė asmenį faktiškai už tai, kad pastarasis pardavė akcijas ir perdavė naujam pirkėjui visus dokumentus, ir tai vertino kaip siekimą paslėpti įmonės dokumentus. Pažymi, kad, kol sandoris nėra pripažintas apsimestiniu, niekiniu ar negaliojančiu, o to byloje neprašė net bankroto administratorius, nepareiškė ieškinio, tol sandoris yra galiojantis ir teisėtas, todėl M. K. negalėjo būti pripažintas kaltu dėl teisėtai sudaryto sandorio. Tokios veikos kriminalizavimas pažeistų žmogaus teises laisva valia sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus ir pan.

Tokia teismo išvada, apeliantų manymu, padaryta remiantis prielaidomis o asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymi, kad kaltinamajame akte nuteistojo kaltė dėl BK 300 straipsnyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo buvo grindžiama tais pačiais argumentais, jog suklastojo dokumentus ir tuo pačiu paslėpė įmonės buhalterinius dokumentus. Tačiau teismas nustatė, kad dokumentų M. K. neklastojo, todėl akivaizdu, kad ir negalėjo padaryti ir nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Todėl, apeliantų manymu, esant tokiems akivaizdiems nuosprendžio prieštaravimams ir netikslumams, šioje dalyje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokuroras prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas tenkintinas, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamo skundo kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Dėl M. K. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais, kad M. K. nepagrįstai išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Pagal teismų praktiką rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, laikomas dokumentu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-7-251/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Šioje BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali (neapima padarinių atsiradimo), o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011).

Pažymėtina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, selektyviai ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pagal byloje surinktus įrodymus sandoris dėl UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo-pardavimo buvo fiktyvus – realiai D. D. M. K. pinigų už akcijas nemokėjo ir įmonės valdymo ir dokumentų (įskaitant buhalterinius) neperėmė. Inscenizuojant fiktyvų sandorį – UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimą-pardavimą asocialiam asmeniui D. D., – kurio metu buvo pasirašyti suklastoti dokumentai ir įregistruotas fiktyvus įmonės vadovo pasikeitimas, buvo siekiama nuslėpti įmonės buhalterinius dokumentus (dalies buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų tyrimo metu nepavyko rasti). Taigi, dokumentų klastojimas, pasireiškęs tiek fiktyvios UAB „Intermarkas“ akcijų 2012-01-17 pirkimo-pardavimo sutarties su D. D. pasirašymu, tiek fiktyvaus 2012-01-17 dokumentų priėmimo-perdavimo akto pasirašymu, kuriuo D. D., neva, buvo perduoti UAB „Intermarkas“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir antspaudas, M. K. padarytas veikiant tiesiogine tyčia ir yra tiesiogiai susijęs su nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai rėmėsi prieštaringais M. K. ir D. D. parodymais, kurie ne tik nuolat keitėsi priklausomai nuo naujai paaiškėjusių aplinkybių, bet taip pat prieštarauja tarpusavyje, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

Kad D. D., būdamas asocialiu asmeniu, neturėjo finansinės galimybės įsigyti UAB „Intermarkas“, taip pat pagal savo išsilavinimą neturėjo gebėjimų valdyti įmonę ir plėtoti statybos verslą, patvirtina viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai. D. D. argumentus, kad pinigus jis sumokėjo iš paveldėto tėvo turto, paneigia pirmosios instancijos teismo posėdyje BK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsinti liudytojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis parodė, kad D. D., gim. 1974 m., yra jo brolis. Jie gyvena kartu viename name (duomenys neskelbtini), Kaune. Brolis nėra baigęs net 9 klasių, gyvena asocialų gyvenimo būdą, kasdien vartoja alkoholį, nes turi priklausomybę. Jei neišgeria, ištinka epilepsijos priepuoliai iki šiol pastoviai girtuokliauja, nesigydo. 2011 m. pavasarį, tiksliai mėnesio jis nepamena, brolis grįžo namo ir iki šiol niekur išvykęs nebuvo, gyvenamosios vietos nekeitė. Brolis, kiek jam yra žinoma, iš namų niekur nevažiuoja. Pajamų neturi, tačiau kasdien girtauja, yra pavalgęs. D. D. jam nesisako iš kur gauna pinigų, nors jis yra klausęs apie tai. Netiki, kad D. galėjo važiuoti į Vilnių. Nežino, kada brolis iš viso yra buvęs Vilniuje. Nuo 2012-01-01 iki 2012-01-31 brolis tikrai niekur nebuvo išvykęs iš namų. Jis gerai pamena tuos metus, nes pats tada dirbo kitoje firmoje, kasdien grįždavo namo ir D. rasdavo. D. D. neužsiima jokia veikla. Nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 D. D. tikrai niekur oficialiai nedirbo, dirbdavo atsitiktinius darbus pas žmones, padėdavo ūkio darbuose ir už tai gaudavo po kelis litus, kuriuos pragerdavo. Minėtu laiku jokios individualios ar ūkinės-komercinės veiklos brolis nevykdė ir apie įmonių valdymą neturi jokio supratimo. Brolis neturi jokio turto. Tėvai mirdami namą paliko jam, brolį priėmė gyventi tik iš gailesčio, nes jam nėra kur išeiti. Apie bendrovę „Intermarkas“ ir M. K. jis nieko nežino ir pirmą kartą girdi. Mano, kad jo broliu D. buvo pasinaudota. Po tėvo mirties yra girdėjęs, jog iš D. buvo paimti dokumentai, jis buvo girdomas alkoholiu, kad pasirašytų ant kažkokių UAB steigimo popierių (t. 1, b. l. 122).

Taip pat Kauno VPK pareigūnų tarnybiniai pranešimai, iš kurių matyti, kad buvo surinkta informacija iš kaimynų apie D. D., kurie jį apibūdino kaip asmenį, gyvenantį asocialiai. Kaimynai mano, kad D. D. niekur nedirba, nes gyvena skurdžiai, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, valkatauja. 2014 m. vasarą susilaužė stuburą, todėl šiuo metu yra invalidas ir sėdi vežimėlyje. Juo rūpinasi kažkokia moteris, kuri retkarčiais užeina, dažniau užeina jo buvę sugėrovai, kurie su juo vartoja alkoholinius gėrimus. Apylinkės inspektoriui D. D. yra žinomas, nes ne kartą iš įvairių miestų buvo gaunami atskiri pavedimai jį apklausti ar įteikti šaukimus (t. 1, b. l. 69, 133).

D. D. parodymų prieštaringumą ir nepatikimumą patvirtina jo besikeičiančių parodymų analizė.

2013-04-03 apklaustas specialiuoju liudytoju D. D. parodė, kad jam bendrovė „Intermarkas“ nėra girdėta, kad yra šios bendrovės direktorius jis nežino. Jis apie šią bendrovę nieko nežino, jokių jos dokumentų neturi. Jis dviejų metų laikotarpyje nėra buvęs Vilniuje, Juridinių asmenų registre, Sodroje, banke taip pat nėra buvęs. Ar jis yra kažkokios įmonės akcininkas, jis nežino. Praėjusiais metais jis buvo pametęs savo asmens tapatybės kortelę, bet niekam jos nebuvo nei davęs, nei pardavęs. Maždaug prieš metus ar pusantrų, kažkokie asmenys Kauno mieste jam sumokėjo kažkiek pinigų, kiek tiksliai neatsimena ir už tai jam davė pasirašyti kažkokius dokumentus, kokius, jis neatsimena. Daugiau jis jų nematė. Jam buvo duoti kažkokie dokumentai, kokie jis nežino, po to juos sunaikino, netyčia apipylė statybine rūgštimi, bedirbant statybose. Dokumentus davė asmuo, vardu Gedas, daugiau su kuriuo nebendrauja, bei seniai nematė. Daugiau nieko negali pasakyti, nes nieko nežino ir neatsimena (t. 1, b.l. 58).

2015-02-24 papildomai apklaustas D. D. parodė, kad prieš 2-3 metus, vyras apie 40-50 metų amžiaus pasiūlė jam pirkti Bendrovę. Kada įsigijo Bendrovę, nepamena. Neatsimena, už kokią sumą pirko akcijas. Mokėta buvo grynais pinigais, kokiomis kupiūromis, nepamena. Lėšas turėjo iš tėvų palikimo. Kiek įsigijo akcijų, nepamena. Jokių dokumentų jis neturi ir neturėjo. Jokios sutarties jis neturi. Nepamena, kada jis buvo bendrovės direktoriumi. Nepamena, kas jį paskyrė į direktoriaus pareigas. Nepamena, kada ir kokią sutartį pasirašė. Jokio sutarties originalo jis neturi ir neturėjo. Į Vilnių važiavo gal prieš porą metų, tikslios datos nepamena, į Vilnių važiavo automobiliu, kuriuo, nepamena. Vyko su vyriškiu, kurio vardas S.. Daugiau apie šį vyrą nieko nežino. Niekam nieko jis nepranešė apie pasikeitusį akcininką (direktorių). Jam buvo perduotas antspaudas ir akcijos bei krūva dokumentų, kuriuos paėmė S.. Jis jų neturi. Minėti dokumentai su antspaudu buvo perduoti Vilniuje, konkrečios vietos nežino. Dokumentus ir antspaudą perdavė vyras, iš kurio pirko Bendrovę. Viskas buvo sudėta į segtuvą. Kokia buvo Bendrovės finansinė padėtis prieš ir po, jis nesidomėjo, nes jam nebuvo įdomu. Kiek jam žinoma, Bendrovė užsiėmė statybų veikla. Planavo užsiimti ta pačia veikla, statybomis, statyti namus, tipo nežino. Kiek dirbo darbuotojų, jis nežino. Kas buvo buhalterė, jis nežino. Niekada nėra vykdęs jokios veiklos iki Bendrovės įsigijimo ir nieko apie tai nežino. Asmens vardu ir pavarde M. K. nežino. Su niekuo nuo to laiko jis nebendrauja. Jo išsilavinimas – nebaigtas vidurinis (gal 8 klasės). Jokių žinių apie įmonių valdymą jis neturi. Mokėsi 3-oje statybos profesinėje mokykloje, Kaune, Petrašiūnuose. Jokių dokumentų neturi ir nežino, kur yra, nes nebaigė. Jau metai laiko t.y. 2014-05-01 jam nustatytas 80 % nedarbingumas, sėdi invalido vežimėlyje, pažeistas stuburas, nevaikšto. Veda asocialų gyvenimo būdą. Vartoja alkoholį, narkotikų nevartoja. Nesigydo, nes nemato nuo ko gydytis. Gyvena antisanitarinėmis sąlygomis. Nuolatinė gyv. vieta Kaunas, (duomenys neskelbtini). Nuo 2012-01-01 jo gyvenamoji vieta nekito, nebent išvažiuodavo į svečius, trumpam. Metai laiko guli lovoje, yra invalidas, niekur neišeina ir neišvažiuoja. Į Vilnių buvo išvažiavęs tik vieną kartą, prieš 2-3 metus, kai pirko Bendrovę, tikslios datos nepamena. Daugiau Vilniuje nėra buvęs. Nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 dirbdavo pagalbiniu darbininku privačiose statybose ir už tai pragyveno. 2014-04-30 dirbant privačiai įvyko trauma, buvo operuotas ir po operacijos buvo išvežtas į reabilitacijos centrą Palangoje. 2014 m. rugpjūčio pabaigoje buvo parvežtas namo, po reabilitacijos. Jokių užsieniečių jis nepažįsta, nėra buvęs užsienio valstybėse (t. 1, b. l. 66-68).

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas D. D. parodė, kad su S. susitiko aludėje. Jis (S.) jam (D. D.) pasiūlė biznį, kadangi jis negali pats pasirašinėti, tai reikia nuvažiuoti į Vilnių, nupirkti firmą, pasirašyti, sudėti parašus. Sakė, kad bus didelė suma, kai iš kitų firmų atgaus pinigus, net iki 10 000 litų. Tačiau jokių pinigų negavo, liko apgautas. M. K. buvo susitikęs Vilniuje, kai pasirašinėjo dokumentus. Į Vilnių su S. važiavo. Nepamena firmos pavadinimo, adreso. Pats nerašė dokumentų, tik pasirašinėdavo. Biure buvo vienas asmuo – M. K.. Jis (D. D.) tik dokumentus pasirašė, pasiėmė krepšius ir viskas. Ten buvo 5 ar 6 maišiukai popierių, neskaičiavo, kiek parašų reikėjo. S. mokėjo pinigus, 15 000 ar 20 000 litų sumokėjo. S. ir K. kreipėsi vienas į kitą „tu“. Ar jie pažinojo vienas kitą seniau, pasakyti negali. K. jo neklausė, kam bendrovę perka. Pirko ne jis (D. D.), o S.. Pasirašė pats gera valia, niekas jo nevertė pasirašinėti. Jo išsilavinimas – nebaigtas vidurinis, yra dirbęs statybose, staklininku, darbininku. Moka skaityti, rašyti. Statybose dirbdamas visą laiką turėjo problemų su alkoholiu, būdavo, kad stipriai užgėręs, namo nepareidavo. Nedirbo jokių darbų įmonėje, kurios direktoriumi tapo. S. keletą metų iki sutarčių pasirašymo pažinojo, iki to atvejo abu dažnai matydavosi, po to jis dingo. Dokumentus S. pasiėmė ir nuo to laiko dingo be žinios. J. S. nebūtų siūlęs pinigų, nebūtų pasirašinėjęs. S. turėjo pinigų ir juos padavė K.. Nepamena, ar turėjo savo asmeninius dokumentus, kai į Registrų centrą ėjo (t. 7, b.l. 90-92).

Žemesnės instancijos teismas

Iš D. D. parodymų matyti, kad jie nuolat keičiasi: tai jis neprisimena reikšmingų bylai aplinkybių, iš pradžių teigia, jog jokių dokumentų, tame tarpe sutarties originalo, niekada neturėjęs ir apie jo egzistavimą nieko nežino, po to teigia, kad visi dokumentai buvo susegti į vieną segtuvą, po to vėl keičia savo parodymus nurodydamas, kad popieriai buvo sukrauti į 5-6 maišiukus ir visus dokumentus pasiėmė S. ir jau prisimena net kiek parašų padėjo ir kokia suma buvo sumokėta, net kad S. ir K. kreipėsi vienas į kitą „tu“.

Kolegijos vertinimu, tokie prieštaringi D. D. parodymai negali būti laikomi patikimais, juo labiau žinant tai, kad D. D. kaip liudytojas apklaustas vadovaujantis BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai yra jam galėjo būti pareikštas įtarimas dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Kolegija taip pat prieštaringais ir nepatikimais laiko nuteistojo M. K. parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė M. K. išteisinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, viena vertus, pripažindamas M. K. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teisingai ir pagrįstai paneigė M. K. ir D. D. parodymus apie, neva, tikrojo UAB „Intermarkas“ akcijų pirkėjo – S. – egzistavimą, konstatuodamas, jog akivaizdu, kad kaltinamojo pasirinktas būdas atsiriboti nuo UAB „Intermarkas“ ją parduodant asocialų gyvenimo būdą vedančiam asmeniui, prisidengiant tarpininkavimu niekaip teisėsaugos institucijoms neįvardijamam asmeniui, vardu S., buvo ne kas kita, o aiškus, sąmoningas, kryptingas siekis nuslėpti įmonės veiklą, įsipareigojimus atspindinčius buhalterinės apskaitos dokumentus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, remdamasis tik prieštaringais M. K. ir D. D. parodymais, apie asmens, vardu S., egzistavimą ir jo vaidmenį pasirašant UAB „Intermarkas“ pirkimo-pardavimo sutartį, padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamojo pozicija, kad įmonės pirkimo – pardavimo sutartį ir dokumentų priėmimo – perdavimo aktą jam surašė tikrasis įmonės „Intermarkas“ pirkėjas S., kurio nei pavardės, nei detalesnių duomenų nurodyti negali, būtent jis ir pateikė M. K. parengtus dokumentus elektroniniu formatu USB jungtyje, kuriuos jis (M. K.) atsispausdino, padavė atitinkamoje grafoje pasirašyti sutuoktinei J. K. ir atsivežė į susitikimą dėl įmonės pirkimo – pardavimo, liko nepaneigta. Pirmosios instancijos teismas, taip pat klaidingai pasirėmęs tik M. K., tiek D. D. parodymais, kad būtent S. pozicionavo kaip tikrasis įmonės „Intermarkas“ pirkėjas, padarė, vėlgi, nepagrįstą išvadą, jog ta aplinkybė, kad kaltinamojo sutuoktinė J. K. ties grafa apie sutikimą parduoti akcijas pasirašė ant tuščio blanko, ką patvirtino pati liudytoja apklausta J. K., savaime neįrodo, kad būtent M. K. buvo tas asmuo, kuris pagamino netikrus dokumentus ir nepaneigia aplinkybės, kad M. K. atsispausdino jam pateiktus kito asmens pagamintus minėtus dokumentus, o tas faktas, jog kratos metu M. K. gyvenamojoje vietoje buvo rasti ir paimti du originalūs egzemplioriai 2012-01-17 UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis bei 2012-01-17 Dokumentų priėmimo – perdavimo aktas taip pat neįrodo šių dokumentų klastojimo fakto.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, atsietai nuo bendro konteksto ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, dėl ko padarė klaidingas, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių išvadas.

Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti UAB „Intermarkas“ akcijų pirkėjo S. pavardės, nors ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekdamas sustiprinti savo gynybinę versiją, visuomet pabrėždavo, kad S. yra įtakingas pareigas užimantis žmogus, galintis padėti atgauti pinigus. Tai M. K. teigė, kad S. jam nėra artimas ir jo pavardė jam nėra aktuali, tai nurodė, kad S. pasitikėjo, nes šį pažinojo nuo vaikystės, taip pat gyvendamas Toronte, Kanadoje (kur gyveno 1989 iki 1994 m.), bendravo su S., kadangi šis taip pat tuo metu gyveno Kanadoje. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad M. K. parodymai nenustatyto asmens S. ir D. D. atžvilgiu keitėsi priklausomai nuo naujai paaiškėjusių faktinių bylos aplinkybių.

2013-06-19 apklaustas specialiuoju liudytoju M. K. parodė, kad laikotarpyje nuo 2000-12-27 iki 2012-02-06 jis buvo vieninteliu šimtaprocentiniu UAB „Intermarkas“ akcininku ir direktoriumi. Jis buvo nusivylęs, kad įmonė turi daug klientų, kurie yra skolingi už atliktus darbus. Jis nesitikėjo, kad skolininkai grąžins pinigus, todėl nusprendė parduoti įmonę. Jo pažįstamas S., kurio pavardės neatsimena, sužinojus visą situaciją, jam pasiūlė padėti. S. žinojo asmenį, būtent D. D., kuriam reikėjo atestuotos statybų bendrovės ir šis norėjo įsigyti tokią bendrovę. Jam buvo sakyta, kad D. D. turėjo užsakymą Lenkijoje, kurio vertė buvo 10 mln. litų. Užsakymą D. D. planavo atlikti per pusę metų. D. D. negąsdino skolos tiekėjams, mokesčių inspekcijai, pastarasis planavo susitarti dėl skolų išmokėjimo atidėjimo. D. D. taip pat turėjo pažįstamų ir žinojo, kaip susigrąžinti skolą iš Italijos piliečio, be to jam žadėjo sėkmės atveju sumokėti apie 50 000 Lt už atgautą skolą. Kur D. D. planavo įkurti ofisą, jis nežino. Vėliau jis bendravo tik su S., o su D. D. nebebendravo. Ar Bendrovė toliau tęsė veiklą, jis nežino. Anksčiau jis D. D. nepažinojo. D. D. jokių kontaktų neturi, nes sugedus jo telefonui, šį taisant visi turimi telefonų numeriai išsitrynė (t. 5, b.l. 2-4).

Žemesnės instancijos teismas

Apklaustas 2014-02-28 įtariamuoju M. K. parodė, kad, iš pradžių S. sakė, kad įmonę pirks savo vardu, tačiau atėjus pirkimo laikui, S. į ofisą atvyko kartu su D. D.. Jam nebuvo svarbu, kodėl tas S. perka įmonę D. D. vardu. S. kažką paaiškino, kad savo vardu pirkti negali, nes turi problemų su antstoliais. 2 egzemplioriais buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios vieną egzempliorių pasiėmė pats S., nors sutartyje pasirašė D. D.. Pinigai buvo sumokėti grynais, po 200 Lt kupiūromis, 10 000 Lt suma. Pinigus padavė S.. Jo žiniomis, S. paskutiniu metu gyveno Londone, turi labai daug ryšių, pažįsta daug aukštas pareigas užimančių pareigūnų, politikų ir t.t., todėl jis S. pasitikėjo, nes jį pažinojo nuo vaikystės, taip pat gyvendamas Toronte, Kanadoje (kur gyveno 1989 iki 1994 m.), bendravo su S., kadangi šis taip pat tuo metu gyveno Kanadoje. Per ilgą pažinties laikotarpį jis S. labai pasitikėjo.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. K. sutiko duoti parodymus tik po visų liudytojų apklausos ir parodė, kad jis nieko nesufabrikavo ir nieko nesuklastojo. S. su D. D. atvyko į ofisą. S. nebuvo labai artimas žmogus. Žinoti jo pavardę, jam buvo neaktualu, nors pasirodė keista, kad jis įformino dokumentus D. D. vardu. Matėsi, kad tai – asocialus žmogus, nors apie žmogų pirmas įspūdis gali būti ir klaidingas, tada jam D. D. pasirodė išsilavinęs žmogus, ne visai degradavęs, mąstantis, atsakantis į klausimus. Jį (M. K.) tenkino S. paaiškinimas, kad turi skolų užsienyje ir negali turėti akcijų, minėjo antstolius ar kažką, kad negalėjo registruoti savo vardu. S. suruošė dokumentus, kurie buvo įrašyti į USB atmintinę. USB atmintinėje buvo tušti blankai, sutartis buvo 2 lapų, kurioje atsispindi vardas ir pavardė, kai spausdino, nepažiūrėjo, S. ar D..

Pačią sutartį paruošė ir perdavė S., o jis atsispausdino ją namie. Buvo pildomi 2 ar 3 sutarties egzemplioriai, kiek paprašė, tai tiek kopijų ir padarė. Akcijų pirkimus pardavimus jis pats neregistravo, net nežinojo, kad reikia registruoti. Taip pat atspausdino 3 ar 4 dokumentų priėmimo-perdavimo akto egzempliorius. Šiuos dokumentus paėmė pirkėjai. Juos turėjo ir S., ir D., o kas nusinešė, neatsimena. Mano, kad kratos metu buvo rastos kopijos, o ne originalai.

Po įmonės pardavimo praėjus 2 metams buvo atsitiktinai susitikęs su D. D. Kaune, prispaudė jį pasirašyti, kad gavo dokumentus.

Šie nuteistojo argumentai neatitinka faktinių aplinkybių, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

Iš prieštaringų M. K. parodymų matyti, kad jis visą atsakomybę dėl dokumentų klastojimo siekia perkelti realiai neegzistuojančiam pirkėjui vardu „S.“, tačiau šio asmens realus egzistavimas be nuteistojo M. K. ir D. D. prieštaringų parodymų, nepatvirtintas jokiais kitais įrodymais.

Pats M. K. apklaustas 2014-02-28 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2 egzemplioriais, vieną egzempliorių pasiėmė pats S., nors sutartyje pasirašė D. D..

Iš Kratos protokolo matyti, kad M. K. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 2013-06-19 buvo atlikta krata, kurios metu buvo rasti ir paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi UAB „Intermarkas“ dokumentai – du originalūs egzemplioriai 2012-01-17 UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties bei 2012-01-17 Dokumentų priėmimo – perdavimo akto, kur 2012-01-17 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties dviejuose egzemplioriuose, pirmų lapų apatinėse dalyse, kairiosiose pusėse, bei antrų lapų skiltyse „Pardavėjas: M. K.“, 2012-01-17 dokumentų priėmimo-perdavimo akto dviejuose egzemplioriuose, pirmų lapų apatinėse dalyse, kairiosiose pusėse, ir antrų lapų eilutėse „Aš, M. K., dokumentus perdaviau“ M. K. vardu pasirašė M. K.. (5 t., 65-66, 67-68).

2013-08-14 ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja J. K. parodė, kad bendrovėje „Intermarakas“ ji dirbo visą įmonės veikimo laikotarpį, buvo architektė. Ji pasirašė įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje 2012-01-17, abiejose egzemplioriuose, kadangi yra vyro bendraturtė, dėl šios priežasties buvo reikalingas jos parašas. Vyras sutartį pateikė namuose. Ji sutartyje pasirašė, o pačiame akcijų pirkimo - pardavimo procese, nedalyvavo. Ji pasirašė ant tuščio sutarties blanko, joje šalys pasirašiusios dar nebuvo.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje J. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, jog ant dviejų tuščių lapų yra pasirašytinai patvirtinusi, kad neprieštarauja dėl UAB „Intermarkas“ akcijų pardavimo.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. D. parodė, kad jokių dokumentų ir jokio sutarties originalo jis neturi ir niekada neturėjo. Apklaustas teisiamajame posėdyje D. D. parodė, kad pats nerašė dokumentų, tik pasirašinėdavo. Biure buvo vienas asmuo – M. K.. Jis (D. D.) tik dokumentus pasirašė, pasiėmė krepšius ir viskas. Ten buvo 5 ar 6 maišiukai popierių, neskaičiavo, kiek parašų reikėjo. Dokumentus S. pasiėmė ir nuo to laiko dingo be žinios. M. K. buvo susitikęs Vilniuje, kai pasirašinėjo dokumentus.

Šių įrodymų visetas paneigia M. K. gynybinę versiją ir patvirtina UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties fiktyvumą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir tos aplinkybės, kad UAB „Intermarkas“ akcijų pardavimas iš esmės sutapo su VMĮ patikrinimo metu daugiau nei milijoninės nepriemokos nustatymu ir iškart po fiktyvaus sandorio analogiška veikla užsiimančios įmonės UAB „ML Statyba“ įsteigimu.

Nagrinėjamų skundų kontekste kolegija sutinka su prokuroro argumentais, kad tikrovės neatitinkančių duomenų tekstų surinkimas kompiuteryje ir įrašymas USB jungtyje nėra laikomas dokumento klastojimu, kol tekstas nėra atspausdinamas ant popieriaus lapo ir pasirašomas ar kitokiu būdu materializuojamas ir šio dokumento pagrindu sukuriamos teisės ir pareigos, kaip teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas. Šiuo konkrečiu atveju aktyvius veiksmus sutikrinant teksto turinį, atspausdinant kompiuterinės technikos pagalba, atliko būtent M. K., o jau po to ir inicijavo šio teksto pasirašymą. Nuo šio teksto atspausdinimo popieriaus lape momento bei savo parašais patvirtinant tekste išdėstytos informacijos tikrumą ir laikoma, kad dokumentas buvo suklastotas.

Kad šiuos veiksmus atliko būtent M. K. neneigia ir pats nuteistasis.

Teisiamojo posėdžio metu M. K. patvirtino, kad S. suruošė dokumentus, kurie buvo įrašyti į USB atmintinę, o jis juos namuose atspausdino ir nuvežė į ofisą, kur jie buvo pasirašyti.

Kolegijos vertinimu, viešame teismo posėdyje iš tirti ir įvertinti įrodymai neginčijami patvirtina faktinę bylos aplinkybę, kad M. K., būdamas UAB „Intermarkas“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, siekdamas fiktyviai perleisti UAB „Intermarkas“ neva D. D., žinodamas, kad D. D. iš jo faktiškai neįsigyja ir neįsigis UAB „Intermarkas“ akcijų, neperima ir neperims Bendrovės buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų, suprasdamas, kad D. D. UAB „Intermarkas“ nevadovaus, ir žinodamas, kad UAB „Intermarkas“ toliau realiai jokios veiklos nevykdys, veikdamas tiesiogine tyčia, imitavo UAB „Intermarkas“ visų akcijų pardavimą, dokumentų perdavimą ir įsipareigojimų perleidimą D. D.. 2012 m. sausio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, kompiuterinės technikos pagalba pagamindamas netikrus dokumentus: 2012 m. sausio 17 d. UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir 2012 m. sausio 17 d. dokumentų priėmimo perdavimo aktą, kuriuose pasirašydamas savo parašu patvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad neva D. D. už 10 000 Lt pardavė 100 proc. UAB „Intermarkas“ akcijų bei perdavė įmonės dokumentus ir antspaudą. Tai yra tokie M. K. veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamo veikos sudėties požymius, todėl ši Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis dėl M. K. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra keistina. Bausmė parinktina vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis ir įvertinus nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo M. K. atžvilgiu

Kolegijos vertinimu, M. K. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taigi tam, kad būtų taikomas šis straipsnis, yra būtinos visos keturios BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos.

Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, jog gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad: pirma, BK 38 straipsnyje kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą ir galimybę vertinti, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų; antra, tais atvejais, kai norima pabrėžti priešingą nuostatą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodo kelių nusikalstamų veikų padarymo galimybę (BK 75 straipsnis); trečia, kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas naudoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (BK 55 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju M. K. yra pripažintas kaltu net dėl trijų atskirų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jis neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, todėl taikyti jo atžvilgiu šio straipsnio nuostatas, nėra įstatyminio pagrindo ir šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Dėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Kolegijos vertinimu, M. K. veika pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Kadangi BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, tai baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-7-124-648/2015,2K-334-677/2015).

Pagal Lietuvos respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-7-176/2015). Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje, yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje nurodyta veika padaroma tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo tyčios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014).

Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes šioje dalyje pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad realiai įmonės vadovas nepasikeitė, todėl dėl kilusių padarinių (specialisto išvadoje konstatuota, kad negalima nustatyti UAB „Intermarkas“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpiu nuo 2002 iki 2011 metų,) atsakingas tikrasis įmonės vadovas M. K.. Tokie M. K. veiksmai buvo tinkamai teisiškai įvertinti kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. K. bausmės rūšį ir dydį, neįvertino tos aplinkybės, kad M. K. savo noru iš dalies atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą žalą ir su kreditoriais sudarė taikos sutartį (t. 4, b. l. 157-159), todėl šią aplinkybę kolegija pripažįsta kaip M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir bausmės dydis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį mažintinas.

Kolegijai nustačius, kad M. K. kaip įmonės direktorius ir akcininkas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą, nustatymą, už buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, numatydamas savo neteisėtų veiksmų pasekmes ir jų siekdamas, t. y. kad nebūtų galima nustatyti UAB „Intermarkas“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpiu nuo 2002 iki 2011 metų nusikalstamu būdu atliko UAB „Intermarkas“ visų akcijų pardavimą bei vadovo pakeitimą – pasirašė suklastotus dokumentus (2012 m. sausio 17 d. UAB „Intermarkas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir UAB ,,Intermarkas“ dokumentų perdavimo-priėmimo aktą), kuriuose melagingai įtvirtinti žinomai netikri duomenys apie tai, kad D. D. iš M. K. už 10 000 Lt įsigyja 100 paprastų vardinių UAB „Intermarkas“ akcijų, perima šios bendrovės buhalterinius dokumentus bei valdymą, ir šiuos dokumentus bei duomenis, kad neva pasikeitė UAB ,,Intermarkas“ akcininkas bei vadovas, įregistravo VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro skyriuje, taip sudaręs tariamai teisėtą UAB ,,Intermarkas“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo D. D. įvaizdį. Tai yra M. K., siekdamas paslėpti įmonės buhalterinius dokumentus, neteisėtais veiksmais (pasirašydamas ir įregistruodamas atitinkamus suklastotus dokumentus), sudarė įspūdį, jog pasikeitė įmonės vadovas ir akcininkas, nors iš tiesų D. D. įmonės akcijų iš M. K. neįgijo, jam pinigų nesumokėjo ir įmonės nevaldė (t. y. neįgijo įgaliojimų veikti kaip direktorius ir tokių funkcijų nevykdė). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokiais atvejais nusikalstama veika yra kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sutaptį (kasacinė nutartis Nr. 2K-312-222/2015). Šiame kontekste pažymėtina, jog apeliacinio skundo argumentai, kad kaltinamajame akte nuteistojo kaltė dėl BK 300 straipsnyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo buvo grindžiama tais pačiais argumentais, praranda savo prasmę ir dėl jų kolegija nepasisakys.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-11 nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu pilna apimtimi, todėl yra keistinas – nuosprendžio dalis, kurioje M. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu šioje dalyje nutraukta, naikintina, M. K. pripažintinas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam skirtinas laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose; 2) nuosprendžio dalis, kuria M. K. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, naikintina ir jo atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis – M. K. pripažintinas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirtina 150 MGL (5 649 EUR) dydžio bauda; 3) nuosprendžio dalis, kuria M. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta 400 MGL (15 064 EUR) dydžio bauda, naikintina ir už minėtą veiką jam paskirtina 300 MGL (11 298 EUR) dydžio bauda; 4) vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, bendrintinos dalinio sudėjimo būdu ir M. K. skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose ir 400 MGL (15 064 EUR) dydžio bauda; 5) kita dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-11 nuosprendžio dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti:

1) panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje M. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu šioje dalyje nutraukta; M. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose;

2) panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje M. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, ir jo atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – M. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 150 MGL (5 649 EUR) dydžio bauda;

3) panaikinti nuosprendžio dalį, kur M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį paskirta 400 MGL (15 064 EUR) dydžio bauda ir paskirti jam 300 MGL (11 298 EUR) dydžio baudą.

4) vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti M. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose ir 400 MGL (15 064 EUR) dydžio baudą;

5) kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-11 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai (parašai) Aušra BielskėAudrius CininasJurgita MačionytėNuorašas tikras:Teisėja Aušra Bielskė