Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A-471-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00626-2010-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.5.1.; 1.2.29.1.; 1.1.7.4.; 2.1.15.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

2012 m. rugsėjo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Žydrūnui J. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-06 nutartimi pakeistą ir neįvykdytą kardomąją priemonę – suėmimą, iki įsiteisės nuosprendis, nuspręsta pakeisti į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Nuosprendžiui įsiteisėjus, Ž. J. nuspręsta suimti. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-06 nutartimi Ž. J. paskelbtą paiešką nuspręsta panaikinti, apie tai informuojant Klaipėdos apskrities VPK.

Nuosprendžiu priteista iš Ž. J. nukentėjusiojo M. J. naudai 1 700 Lt turtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiojo V. P. naudai – 1 800 Lt turtinės bei 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Mackevičienės 2011-10-26 nutarimu apribotas nuosavybės teises į Ž. J. priklausantį turtą: banko sąskaitose esančius pinigus, juos panaudojant nukentėjusiesiems M. J. ir V. P. priteisto civilinio ieškinio padengimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. J. nuteistas už tai, kad jis, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. G., leidusiu jam pasinaudoti turimu verslo liudijimu Nr. JC079946 (galiojusiu iki 2010-07-31) bei pastarajam priklausančia banke „Swedbank“ esančia sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išvengti turtinės prievolės, apgaule, t. y. iš anksto neketindamas vykdyti prisiimtų prievolių, tačiau sudarydamas įspūdį, kad prievolės bus vykdomos, ne vėliau kaip 2010 m. liepos mėn. šalia prekybos centro „Akropolis“, esančio adresu Taikos pr. 61, Klaipėdos m., prisistatydamas įmonės vadybininku, pažadėjo ateityje įdarbinti M. J. ir V. P. bei mokėti pastariesiems mėnesio atlyginimą nuo 2 000 Lt iki 3000 Lt, pavedė M. J. bei V. P. atlikti laiptinės remonto darbus: 1) pagal 2010-07-30 sudarytą sutartį tarp DNSB „Šaltenis“ (atstovaujamą pirmininkės R. Š.) ir M. G., name, esančiame adresu Šilutės pl. 64, Klaipėdos m., 2) pagal 2010-07-30 sudarytą sutartį tarp DNSB „Miško vartai“ (atstovaujamą A. K.) ir M. G., name, esančiame adresu Liepojos g. 14, Klaipėda, 3) pagal žodinį susitarimą su DNSB „Riešutas“ pirmininku J. V. name, esančiame adresu Dariaus ir Girėno g. 7, Gargždai. Po to, Ž. J. nurodymu, DNSB „Šaltenis“ 2010-08-02, 2010-08-03, 2010-09-08 pervedė po 1 000 Lt, 2010-10-01 – 1 500 Lt, iš viso 4 500 Lt; DNSB „Miško vartai“ 2010-08-04 pervedė 850 Lt, 2010-08-27 – 1 200 Lt, iš viso 2 050 Lt už atliktus darbus į M. G. sąskaitą banke „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini); DNSB „Riešutas“ pirmininkas J. V. 2010-08-24 už atliktus darbus sumokėjo grynais Ž. J. 750 Lt. Taigi Ž. J., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. G., suklaidinęs M. J. ir V. P., žadėdamas ateityje juos įdarbinti ir mokėti pastariesiems mėnesio atlyginimą nuo 2 000 Lt iki 3 000 Lt už atliktus darbus, jų neįdarbino, prisiimtos prievolės – mokėti už atliktą darbą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. neįvykdė ir apgaule išvengė turtinės 5 000 Lt prievolės, sumokant M. J. ir V. P. po 2 500 Lt.

Be to, Ž. J., ne vėliau 2010-07-30, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas ir vieta nenustatyti, sutartyje, atspausdintoje kompiuterio pagalba, pasirašytoje tarp DNSB „Miško vartai“ pirmininko A. K. ir M. G., pasirašė pastarojo vardu bei perdavė minėtą sutartį DNSB „Miško vartai“ pirmininkui A. K. ir taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, Ž. J., ne vėliau 2010-08-24, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, prie namo, esančio adresu S. Dariaus ir S. Girėno g. 7, Gargždų m., atliktų darbų pridavimo–priėmimo akte padarė rankraštinius įrašus ir pasirašė M. G. vardu bei perdavė aktą DNSB „Riešutas“ pirmininkui J. V. ir taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Be to, Ž. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau 2010-08-25, tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte padarė rankraštinius įrašus ir pasirašė M. G. vardu bei perdavė aktą DNSB „Miško vartai“ pirmininkui A. K. ir taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Be to, Ž. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau 2010-09-03, Klaipėdos m., tikslesnė vieta ir laikas tyrimo metu nenustatyti, atliktų darbų pridavimo–priėmimo akte padarė rankraštinius įrašus ir pasirašė M. G. vardu bei perdavė aktą DNSB „Šaltenis“ pirmininkei R. Š. ir taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Dėl prisipažinimo

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį

Antra, nenustačius sukčiavimo dalyko (turto ar turtinės teisės), negali būti nustatyta ir pavojinga veika – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama turint tikslą įgyti svetimą turtą ar teisę į svetimą turtą, todėl pažado įdarbinti nevykdymas nelaikytinas suklaidinimu BK 182 straipsnio 1 dalies kontekste. Ž. J. paneigė nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes apie pažadą nukentėjusiuosius įdarbinti, o kitų tokio pažado buvimo įrodymų byloje nėra, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 44 straipsnio 6 dalimi, šie prieštaravimai vertintini kaltinamojo naudai, ir pažado įdarbinti buvimas laikytinas neįrodytu ir iš kaltinimo šalintinas.

Ketvirta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatyta, jog Ž. J. būtų veikęs tiesiogine tyčia, kurios nustatymas būtinas, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

LAT 2010-04-27 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010, pasisakydamas dėl BK 300 straipsnio taikymo, nurodė, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovei duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y., negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Kadangi įsipareigojimai remonto darbų užsakovams buvo įvykdyti, net nustačius jog kaltinime bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytuose dokumentuose už M. G. pasirašė Ž. J. (turėdamas M. G. sutikimą), jo veika nelaikytina pavojinga, nes nebuvo sukelta žala ar sukeltas pavojus visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Ž. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

Dėl civilinių ieškinių

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-05 nuosprendžiu iš Ž. J. priteista nukentėjusiojo V. P. naudai 1 800 Lt turtinės bei 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo M. J. naudai – 1 700 Lt turtinės žalos atlyginimo. Apelianto nuomone, teismas civilinius ieškinius tenkino nepagrįstai.

Kaip minėta, Ž. J. neturėjo teisės įdarbinti asmenų ar pavesti jiems atlikti remonto darbus, o tokiomis sąlygomis sudarytas susitarimas dėl atlyginimo mokėjimo laikytinas neteisėtu. Net jei būtų tikima nukentėjusiųjų paaiškinimais apie Ž. J. pažadą juos įdarbinti, toks pažadas galėjo būti vykdomas tik ateityje, be to, nukentėjusieji, atlikdami darbus, neturėjo verslo liudijimo ar kitokių dokumentų, įgalinančių užsiimti veikla, iš kurios gaunamos pajamos. Taigi nukentėjusieji negalėjo nesuprasti, jog tokiomis sąlygomis atliekant darbus bei gaunant piniginį atlygį, nuo valstybės slepiami mokesčiai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, tenkinant nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, jiems priteista dalis už atliktus darbus sutarto užmokesčio, todėl, apelianto teigimu, laikytina, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, legalizavo neteisėtu būdu gaunamas pajamas.

Dėl bausmės skyrimo

Nuteistojo gynėjo nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje be pagrindo konstatavo, jog nenustatyta Ž. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta viena iš lengvinančių baudžiamąją atsakomybę aplinkybių – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaip matyti iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotės, šiai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti būtina, kad asmuo prisipažintų atlikęs nusikalstamą veiką, be to, turi būti viena iš alternatyvių sąlygų – kaltininkas turi nuoširdžiai gailėtis arba turi padėti išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

LAT 2005-12-03 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-632/2005 nurodyta, kad baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja ir su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo.

Ž. J. išsamiai papasakojo apie savo atliktus veiksmus, o teisinio šių veiksmų įvertinimo iš nuteistojo reikalauti būtų neteisėta, todėl Ž. J. duoti paaiškinimai traktuotini kaip prisipažinimas. Be to, Ž. J., nuoširdžiai papasakodamas savo atliktus veiksmus, padėjo išaiškinti veiką ir palengvino ikiteisminio tyrimo atlikimą, todėl darytina išvada, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė šiuo atveju buvo.

Dėl terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimo

Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė: „Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir LR BK 54 str., atsižvelgia į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę. Ž. J. įvykdė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nors jis prisipažino padaręs abu nusikaltimus, nusikalto, turėdamas neišnykusius teistumus bei būdamas teismo nuteistas už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką. Atsižvelgtina ir į tai, kad Ž. J. nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos neatlygino ir per visą šį laikotarpį net nepradėjo tai daryti. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti Ž. J., kaip recidyvistui, skiriant griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį - terminuota laisves atėmimą.“

Nesutikdamas su Klaipėdos miesto apylinkės teismo Ž. J. paskirta bausme nuteistojo gynėjas teigia, jog Ž. J. veiksmai neatitinka nusikalstamų veikų, dėl kurių jam pareikšti kaltinimai, sudėčių, todėl Ž. J. negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Tačiau net tuo atveju, jei laikyti, jog Ž. J. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal nurodytus BK straipsnius, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Pagal šį BK straipsnį Klaipėdos miesto apylinkės teismas skyrė Ž. J. 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

BK 300 straipsnio 1 dalis numato baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes. Pagal šį BK straipsnį Klaipėdos miesto apylinkės teismas Ž. J. paskyrė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Šios Ž. J. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, buvo subendrintos, jas iš dalies sudedant, bei paskirta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Remiantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas skirti Ž. J. laisvės atėmimo bausmę, iš esmės vadovavosi tik tuo, kad jis nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams. Tačiau, apelianto teigimu, BK 56 straipsnio 1 dalis, skirtingai nei to paties BK straipsnio 2 dalis, nenumato būtinybės skirti laisvės atėmimo bausmę, o nurodo, jog tokiais atvejais paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistojo gynėjo nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės Ž. J. paskyrimo, be pagrindo neįvertino Ž. J. sveikatos būklės. Klaipėdos miesto apylinkės teismui buvo pateikti medicininiai dokumentai, kuriuose nurodyta, kad dėl turėtos išvaržos ir atliktos operacijos Ž. J. ir ateityje bus reikalinga speciali medicininė priežiūra, kurią užtikrinti Ž. J. būnant laisvės atėmimo vietoje bus sudėtinga. Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje net nesvarstė kitų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų bausmių skyrimo Ž. J. galimybės.

Be to, apelianto skunde pažymima, kad, remiantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems me­tams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apelianto teigimu, nuteistasis Ž. J. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, susijusias su nusikalstamų veikų sunkumu bei skirtos bausmės dydžiu, todėl buvo pagrindas spręsti klausimą dėl Ž. J. paskirtos bausmės vykdymo atidė­jimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, tik formaliai taikydamas BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, Ž. J. paskyrė laisvės atėmimo bausmę ir net nebandė aiškintis, ar bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus laisvės bausmės atlikimo.

Apelianto nuomone, net ir pripažinus Ž. J. veikų kvalifikaciją pagrįsta, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos bausmės sumažinimo, atsižvelgiant į baudžiamąją atsako­mybę lengvinančią aplinkybę, be to, turi būti svarstomas klausimas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

Nuteistojo gynėjo teigimu, apeliaciniame skunde nurodyti motyvai patvirtina, kad Ž. J. veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, kadangi nenustatytos minėtuose BK straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų sudėtys. Ž. J. veiksmai galbūt galėjo būti kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius, tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 255 straipsnio 1 dalini, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Atsižvelgiant į BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaltinimai Ž. J. negali būti keičiami, todėl pastarojo veiksmuose nenustačius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistojo Ž. J. gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei juos patvirtinančius rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad Ž. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Laikydamasis BPK 301 straipsnio reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo Ž. J. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas.

Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijama Ž. J. kaltė, įrodymų vertinimas ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti. Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai remdamasis byloje esančių įrodymų visetu konstatavo Ž. J. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

Ž. J. šioje byloje nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule išvengė turtinės prievolės M. J. ir V. P., t. y. už tai, kad vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. G., suklaidinęs M. J. ir V. P., žadėdamas ateityje juos įdarbinti ir mokėti pastariesiems mėnesio atlyginimą nuo 2 000 Lt iki 3 000 Lt už atliktus darbus, jų neįdarbino, prisiimtos prievolės – mokėti už atliktą darbą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. neįvykdė, tokiais savo veiksmais apgaule išvengė turtinės 5 000 Lt prievolės, sumokant M. J. ir V. P. po 2 500 Lt.

Apelianto argumentai, kad Ž. J. veikoje nėra BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, yra nepagrįsti.

BK 182 straipsnio prasme sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, taip pat turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimo esminis požymis yra apgaulės panaudojimas siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, taip pat – siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti.

Byloje nustatyta, kad Ž. J. apgaulė išvengiant turtinės prievolės pasireiškė tuo, kad jis M. G. vardu, pastarajam leidus pasinaudoti jo turimu verslo liudijimu bei jam priklausančia sąskaita banke, prisistatydamas įmonės vadybininku, pavedė M. J. bei V. P. atlikti laiptinės remonto darbus, pažadėjęs ateityje juos įdarbinti bei mokėti jiems mėnesio atlyginimą nuo 2 000 Lt iki 3000 Lt, iš anksto žinodamas, kad prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdys – neįdarbins nukentėjusiųjų (nes tokios galimybės neturėjo – veikė M. G. vardu pagal pastarajam išduotą verslo liudijimą) ir nemokės jiems sutarto atlyginimo už atliktus darbus. Ši Ž. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi jis, veikdamas tyčia, aiškiai suvokdamas savo veikos neteisėtą pobūdį, apgaulės būdu, kuri pasireiškė nukentėjusiųjų suklaidinimu, kad jie bus įdarbinti įmonėje, nors tokios galimybės jis neturėjo, o už jų atliktus darbus jiems bus apmokėta, nukentėjusiesiems atlikus nurodytus darbus, išvengė turtinės prievolės sumokėti pastariesiems su jais iš anksto aptartą atlyginimą. Turtinė prievolė, kurios sukčiaudamas išvengė Ž. J., šiuo atveju yra teisiniu pagrindu atsiradusi (nukentėjusieji patvirtino, kad Ž. J., pažadėjęs juos įdarbinti ir sumokėti už darbą sulygtą darbo užmokestį, pateikė jiems pasirašyti dokumentus – darbo sutartis) ir objektyviai egzistuojanti turtinio pobūdžio pareiga (sumokėti sutartą atlyginimą už atliktą darbą), kurią Ž. J. privalėjo įvykdyti nukentėjusiųjų naudai. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, jog piniginės lėšos, kurios turėjo būti sumokėtos nukentėjusiesiems už darbą, nelaikytinos svetimu Ž. J. ir nukentėjusiesiems teisėtai priklausančiu turtu, nes Ž. J. neturėjo teisės įdarbinti nukentėjusiųjų, tačiau šiuo atveju Ž. J. apgaulė ir pasireiškė tuo, jog jis, žinodamas, kad neturi teisės įdarbinti nukentėjusiųjų, tačiau juos suklaidinęs, jog pastarieji bus įdarbinti (nukentėjusiųjų teigimu, susitikus su Ž. J., susitarė su pastaruoju dėl darbo, pateikė jam savo asmens dokumentų kopijas, nurodė banko sąskaitų numerius, o Ž. J. pateikė jiems pasirašyti dokumentus, kaip suprato – darbo sutartis), o už atliktus darbus jiems bus mokamas aptartas atlyginimas, nukentėjusiesiems atlikus darbus, Ž. J. prievolės sumokėti nukentėjusiesiems su jais iš anksto aptartą atlyginimą už darbą neįvykdė. Apelianto skundo argumentai, kad Ž. J. neturėjo išankstinio sumanymo nemokėti nukentėjusiesiems už atliktus darbus, tai padaryti nusprendė tada, kai jie atsisakė toliau dirbti, yra nepagrįsti. Remiantis nukentėjusiųjų paaiškinimais nustatyta, jog Ž. J. pažadėjo M. J. ir V. P. mokėti už darbą po 1 000 Lt kas dvi savaites, tačiau šio pažado nevykdė. Pats nuteistasis teisme aiškino, kad iš pradžių pinigų nukentėjusiesiems už atkliktus remonto darbus pirmajame objekte nesumokėjo, nes pastarieji turėjo ištaisyti darbų broką. Tačiau ir ištaisius broką Ž. J. su nukentėjusiaisiais už atliktus namo laiptinės remonto darbus neatsiskaitė. Vėliau nukentėjusieji klijavo plyteles kitame name, po to atliko remonto darbus dar kitame name, tačiau ir už šiuos darbus Ž. J. nukentėjusiesiems pinigų nemokėjo. Šie duomenys rodo, jog Ž. J. turėjo išankstinę tyčią nemokėti nukentėjusiesiems atlyginimo už atliktus darbus, siekdamas pasipelnyti jų sąskaita. Taigi šiuo atveju apgaulė buvo naudojama įtraukiant nukentėjusiuosius į sandorius, neturint ketinimų jų vykdyti. Būdami Ž. J. suklaidinti dėl apgaulės, nukentėjusieji, atlikę remonto darbus trijuose objektuose (daugiabučių namų laiptinėse), neturėjo galimybės patenkinti savo turimų turtinių reikalavimų gauti apmokėjimą už atliktą darbą, tuo tarpu Ž. J., neįvykdęs prievolės sumokėti atlyginimą nukentėjusiesiems už atliktą darbą, nepagrįstai praturtėjo. Taigi šiuo atveju apgaulė buvo naudojama įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems nenaudingus sandorius – pateikus, nukentėjusiųjų teigimu, jiems pasirašyti darbo sutartis bei įsipareigojus sumokėti už atliktus darbus sulygtą darbo užmokestį, turint išankstinę tyčią nevykdyti šių įsipareigojimų nukentėjusiesiems. Ši nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai apelianto tvirtinimui, byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad Ž. J. suvokė darąs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. suvokė savo veiksmais realizuojąs nusikalstamą sumanymą apgaule išvengti turtinės prievolės – sumokėti nukentėjusiesiems su jais iš anksto aptartą atlyginimą už darbą, todėl nuteistajam baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir jį išteisinti dėl šio nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

Ž. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi, remiantis paties nuteistojo parodymais, specialistų išvadomis, nustatyta, kad Ž. J. suklastojo tikrus dokumentus – sutartis su DNSB „Šaltenis“, DNSB „Miško vartai“ bei atliktų darbų pridavimo–priėmimo aktus, pasirašydamas šiuos dokumentus už kitą asmenį ir aiškiai tai suvokdamas, bei šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo. Skundžiamame nuosprendyje yra visiškai įrodyta ir jokių abejonių nekelia Ž. J. kaltė dėl dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, pateikiant juos daugiabučių namų savininkų pirmininkams. Byloje neabejotinai nustatyta, kad sutartyse su DNSB „Šaltenis“, DNSB „Miško vartai“ bei atliktų darbų pridavimo–priėmimo aktuose M. G. vardu pasirašė ne M. G., o Ž. J., tai žinodamas, suvokdamas, kad pateikdamas šiuos dokumentus daugiabučių namų savininkų pirmininkams, paleis juos į teisinę apyvartą, taip joje įtvirtins apgaulę, ir norėjo taip veikti. Nors apelianto skunde tvirtinama, jog minėtus dokumentus nuteistasis Ž. J. M. G. vardu pasirašė pastarajam žinant, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad Ž. J. šią nusikalstamą veiką – dokumentų klastojimą – padarė norėdamas padaryti sukčiavimą, tai jo sumanymo vieninga tąsa, be šios nusikalstamos veikos padarymo, jis negalėtų padaryti ir sukčiavimo, taigi, kaip minėta, klastodamas dokumentus Ž. J. aiškiai suvokė, kad pateikdamas šiuos dokumentus daugiabučių namų savininkų pirmininkams, paleis juos į teisinę apyvartą, taip joje įtvirtins apgaulę, ir norėjo taip veikti.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė nusikalstamų veikų aplinkybes ir teisingai nuteisė Ž. J. dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir dokumentų klastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Visi šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos.

Dėl bausmės

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės Ž. J. paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam Ž. J. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis Ž. J. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau tris kartus teistas, paskutinį kartą už analogiško BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto, tik skirtingos apimties, nusikaltimo padarymą, tyčinį nesunkius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tokiu savo elgesiu Ž. J. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naujus nusikaltimus skirdamas jam griežčiausią BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Paskirdamas nuteistajam Ž. J. už tyčinius nusikaltimus realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei BK 182 straipsnio 1 dalies ir BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmės vidurkis, Klaipėdos miesto apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistojo asmenybę, kad jis anksčiau ne kartą teistas, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, niekur nedirbo. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad Ž. J. nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos neatlygino, taip pat atsižvelgė į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės Ž. J. atsakomybę lengvinančia, t. y. jog jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrįsta bylos duomenimis. Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-201/2007).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Ž. J. davė nenuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, tai yra tvirtino neketinęs įdarbinti nukentėjusiųjų, tai paneigta pastarųjų parodymais. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis papasakojo nusikaltimų padarymo aplinkybes, tačiau nusikaltimai, už kuriuo jis nuteistas, buvo išaiškinti, remiantis ne vien jo parodymais. Be to, Ž. J. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs, nes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino nesumokėjęs nukentėjusiesiems už darbą dėl to, kad gavo tik 3 000 Lt , o vėliau išvyko į Ispaniją (t. 1, b. l. 75), tuo tarpu apklausiamas teisme jau aiškino, jog su nukentėjusiaisiais neatsiskaitė, nes pastarieji atsisakė dirbti. Šie duomenys rodo, kad Ž. J. davė nenuoseklius parodymus, taip norėdamas sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjimo.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Nors šiuo atveju Ž. J. padarytų nusikaltimų kaltės forma, už juos paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (jis yra nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinius nesunkius nusikaltimus), tačiau esminė BK 75 straipsnio taikymo sąlyga – išvada, jog atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nenustatyta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas Ž. J. realią laisvės atėmimo bausmę ir padaręs išvadą, kad Ž. J. bausmės tikslai gali būti pasiekti tik izoliavus jį nuo visuomenės, tinkamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, kaip to reikalauja susiklosčiusi teismų praktika.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdama į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, išsamiai įvertino padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, nusikaltimo padarymo priežastis, ankstesnius nuteistojo teistumus. Teisėjų kolegijos nuomone, tik Ž. J. realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis – apriboti galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atidėjus bausmės vykdymą, nebūtų užtikrintas jos įgyvendinimas. Taigi nuodugniai išanalizavus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai Ž. J. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo nėra teisinio pagrindo.

Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. J. bausmę už BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė Ž. J. yra aiškiai per griežta.

Dėl civilinių ieškinių

Apelianto skundo argumentai, jog teismas be pagrindo priteisė iš Ž. J. nukentėjusiojo V. P. naudai 1 800 Lt turtinės bei 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo M. J. naudai – 1 700 Lt turtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįsti. Apeliantas priteistų ieškinių dydžio neginčija, tačiau tvirtina, jog teismas be pagrindo tenkino nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, motyvuodamas tuo, kad Ž. J. neturėjo teisės įdarbinti asmenų ar pavesti jiems atlikti remonto darbus, o tokiomis sąlygomis sudarytas susitarimas dėl atlyginimo mokėjimo laikytinas neteisėtu. Tokie apelianto skundo argumentai yra paneigti anksčiau aptartais duomenimis. Kaip minėta, turtinė prievolė, kurios sukčiaudamas išvengė Ž. J., yra teisiniu pagrindu atsiradusi (nukentėjusieji patvirtino, kad Ž. J., pažadėjęs juos įdarbinti ir sumokėti už darbą sulygtą darbo užmokestį, pateikė jiems pasirašyti dokumentus – darbo sutartis) ir objektyviai egzistuojanti turtinio pobūdžio pareiga (sumokėti sutartą atlyginimą už darbą), kurią Ž. J. privalėjo įvykdyti nukentėjusiųjų naudai, todėl teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiųjų šioje baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius dėl 1 700 Lt ir 1 800 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurie pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis Ž. J. civilinių ieškinių dydžio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu neginčijo. Nukentėjusiajam V. P. priteistos 200 Lt neturtinės žalos dydžio apeliantas neginčija.

Remiantis aptartų duomenų visuma, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.