Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (duomenys neskelbtini) gimnazijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3410-638/2015 pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) gimnazijai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, iš dalies tenkino ieškovės G. J. reikalavimus. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tikroji vaivorykštė“ v. AB „Lituanica“, bylos Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams jų nebekartodamas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja.

Viena iš darbo drausmės ir tvarkos užtikrinimo priemonių – įstatyme įtvirtinta darbdavio teisė drausmine tvarka bausti darbuotoją už darbo drausmės pažeidimą, t. y. darbo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės (Darbo kodekso (toliau – DK) 234 str.). Darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Už pakartotinius ar šiurkščius darbo drausmės pažeidimus gali būti skiriama griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 str. 3 d.). Teismui tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Įstatyme neapibrėžti kaltės forma ir laipsnis, kurių pakaktų atsakomybei taikyti, tačiau įstatyme darbuotojo kaltė nesiejama vien su jo tyčiniais veiksmais, dėl to darbuotojo aplaidus neveikimas darbe ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris neatitinka norminių teisės aktų nustatytų taisyklių, taip pat darbo tvarkos taisyklių, pareiginės instrukcijos. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. v. Ventos socialinės globos namai, bylos Nr. 3K-3-285/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė) Kauno miesto (duomenys neskelbtini) gimnazija ginčija sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu ieškovės G. J. atleidimas iš darbo (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorės 2014 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. P – 94 iš mokytojos pareigų ir ieškovė grąžinta į ankstesnį darbą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad nors ieškovė ir padarė darbo drausmės pažeidimą, profesinės sąjungos pirmininkės vardu atsakovės elektroniniame dienyne pranešdama apie organizuojamą įspėjamąjį streiką ir netiksliai apibūdindama streiko eigą, t. y. nurodydama, kad pamokos gali nevykti, kas galėjo būti neaišku pranešimo skaitytojams, tačiau šis ieškovės padarytas pažeidimas nėra tokio sunkumo, kad leistų skirti griežčiausią iš galimų drausminių nuobaudų – atleidimą iš darbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia minėtos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir pati ieškovė neginčijo faktinės aplinkybės, jog elektroninį dienyną ji naudojo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio (duomenys neskelbtini) gimnazijos profesinės sąjungos pirmininkės funkcijoms atlikti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir išanalizavo ieškovės rašytus pranešimus elektroniniame dienyne, pateikė jų vertinimą. 2014 m. lapkričio 11 d., 18:54:31 val. elektroniniame dienyne ieškovės paskelbta žinutė 6 klasės moksleiviams: „Sveiki, 2014-11-13 nuo 8 val. ryto iki 10 val. vyks įspėjamasis mokytojų streikas, todėl pamokos aš nevesiu. Į pamoką prašau susirinkti. Gamtos ir žmogaus mokytoja“, o taip pat tą pačią 2014 m. lapkričio 11 d., 20:14:15 val. elektroniniame dienyne ieškovės paskelbta žinutė visiems gimnazijos moksleivių tėvams: „Labas vakaras, 2014-11-13 nuo 8 val. iki 10 val. ryto vyks įspėjamasis mokytojų streikas, dėl to pamokos gali nevykti. Pagarbiai, Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (duomenys neskelbtini) gimnazijos padalinio pirmininkė G. J..“, leido pirmosios instancijos teismui daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė, būdama profesinės sąjungos padalinio pirmininke, tuo pačiu metu buvo ir dalyko mokytoja, kas buvo žinoma ir moksleivių tėvams, todėl ieškovės nurodymas savo visuomeninių pareigų laikytinas pats savaime mažareikšmiu ir formaliu elektroninio dienyno nuostatų pažeidimu. Pažymėtina, kad tokią išvadą leidžia daryti pats visuomeninių pareigų nurodymas žinutėje, o ne gimnazijos mokinių ir jų tėvų turimi duomenys apie ieškovės išrinkimą šioms pareigoms.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus tose dalyse, kuriose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir sprendime nepasisakė dėl atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovė darbo drausmę pažeidė be leidimo savavališkai naudodama gimnazijos turtą profesinės sąjungos padalinio veiklai, kad nevertino aplinkybės, jog atsakovė už naudojimąsi elektroniniu dienynu kas mėnesį moka dienyno administratoriui nuomos mokestį. Byloje nustatyta aplinkybė, kad 2014-11-04 Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ komiteto posėdyje buvo nutarta įpareigoti kiekvieną švietimo sektoriaus padalinio pirmininką išplatinti informaciją visoms suinteresuotoms pusėms - oficialiais „Sandrauga“ raštais įstaigų vadovams, viešais skelbimais - mokyklų bendruomenėms, pranešimais elektroniniuose dienynuose - mokiniams ir jų tėvams; posėdyje nuspręsta, kad už šios informacijos sklaidą ir jos kontrolę atsakytų jau suformuotas streiko komitetas, leidžia daryti išvadą, jog ieškovė pranešimus rašė vykdydama profesinės sąjungos komiteto nutarimą. Paneigiant apeliantės argumentus apie tai, jog ieškovė iš anksto žinojo, kad įspėjamojo streiko metu streikuos tik ji viena, ieškovės paaiškinimais, liudytojos L. B. parodymais nustatyta, jog įspėjamo streiko idėjai pritarė 3 – 4 mokytojai, todėl tikimybė, kad streikuos ne viena ieškovė, gali prisijungti ir daugiau mokytojų, skatino manyti, kad apie streiko organizavimo faktą turi būti pranešta mokyklos bendruomenei, tame skaičiuje ir moksleivių tėvams. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pritardamas atsakovės (apeliantės) argumentams, konstatavo, kad ieškovė, kaip biologijos dalyko mokytoja, elektroninį dienyną turėjo naudoti tik savo, kaip mokytojos darbo funkcijoms atlikti, todėl nebuvo teisėta ieškovei pasirašyti pranešimą moksleivių tėvams, kaip profesinės sąjungos padalinio pirmininkei. Nelaikytinas pagrįstu apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovė už naudojimąsi elektroniniu dienynu kas mėnesį moka dienyno administratoriui nuomos mokestį, nes įrodinėdama padaryto pažeidimo pasekmes, atsakovė turėjo pateikti objektyvius įrodymus, patvirtinančius rašytais pranešimais už naudojimąsi elektroniniu dienynu padarytos žalos dydį, tačiau tokių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė, todėl nebuvo (ir nėra) pagrindo vertinti turtinius pažeidimo padarinius.

Atsakovė (apeliantė) taip pat įrodinėja sunkias pasekmes dėl ieškovės paskelbto pranešimo tuo, kad 2014 m. lapkričio 13 d. į pirmąją pamoką neatvyko 33 mokiniai iš 5-12 klasių, o į antrąją pamoką neatvyko 12 mokinių. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog įrodymų, kad būtent visi į pirmąsias pamokas neatvykę mokiniai neatvyko dėl ieškovės paskelbtos žinutės apie įspėjamąjį streiką, atsakovė nepateikė, joks detalesnis tyrimas nebuvo atliktas. Pažymėtina, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia ir 2014 m. gruodžio 3 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos Įvykio ištyrimo komisijos posėdžio protokolo turinys. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kita vertus, moksleiviams nebuvo jokio pagrindo neatvykti dėl ieškovės pranešimo, nes (kaip sprendime jau minėta) direktorė savo vėlesniame pranešime ištaisė informavimo trūkumus. Šios aplinkybės buvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog jeigu moksleiviai, gavę direktorės pranešimą, vis tiek neatvyko į pamokas, vadinasi, jie tai padarė dėl kitų priežasčių (tiesiog nusprendė praleisti pamokas ar kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovės pranešimo antroji dalis, kad „pamokos gali nevykti“, yra klaidinanti, tačiau, vertinant bendrame bylos aplinkybių kontekste, kai po ieškovės siųsto pranešimo, gimnazijos direktorė 2014 m. lapkričio 12 d., 9:24:54 val. elektroniniame dienyne paskelbė žinutę visiems gimnazijos moksleivių tėvams: „Laba diena, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje yra įsisteigęs Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinys. Jos nariai 2014-11-13, t. y. rytoj, organizuoja įspėjamąjį streiką nuo 8 iki 10 val. Informuojame, kad moksleiviams visos pamokos vyks pagal pamokų tvarkaraščius. Direktorė K. P.“, tuo pataisydama netikslumus ieškovės pranešime, kai bet kuris suaugęs asmuo (moksleivio tėvas, globėjas, rūpintojas), tarp jų - ir vieno vaiko tėvas G. S., galėjo ir turėjo suprasti, kad ieškovės pranešimas nėra mokyklos administracijos pranešimas ir esant netikslumui, perklausti, pasitikslinti, gautą informaciją, kai apie mokytojų įspėjamąjį streiką buvo informuojama net ir žiniasklaidos priemonėse, visa tai leido daryti teisėtą išvadą, jog tarp dalies vaikų neatvykimo į pirmąsias pamokas ir ieškovės pranešimo neįrodytas tiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantės pozicijos, jog ieškovės paskleista tyčia klaidinanti ir neaiški informacija sukėlė neigiamas pasekmes gimnazijos prestižui, pažeidė gimnazijos ir mokinio tėvo sudarytą dvišalę sutartį, kurios pagrindu mokymo įstaiga įsipareigojo užtikrinti nepertraukiamą mokymosi procesą, padarė neigiamą įspūdį apie atsakovę kaip švietimo įstaigą, yra grindžiamos išimtinai tik jos pačios paaiškinimais, kurie nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės argumentai, nesant kitų objektyvių juos patvirtinančių duomenų, negali būti laikomi vienareikšmiai įrodančiais atsakovės poziciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrosios darbuotojo pareigos įtvirtintos DK 228 straipsnyje. Jų laikymasis yra privalomas visiems darbuotojams. Detaliau atskirų darbuotojų teisės ir pareigos apibrėžiamos įmonių, įstaigų, organizacijų teisės aktuose (vidaus tvarkos taisyklėse, nuostatuose, pareigybių aprašymuose ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ieškovės darbines funkcijas reguliuojančias atsakovės vidines normas: (duomenys neskelbtini) gimnazijos nuostatus (jų 23 p.), (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos vidaus tvarkos taisykles (jų 28.3 p.), Biologijos mokytojo (-os) pareiginę instrukciją Nr. 19 (jos 12.2 p., 15.4 p., 15.5 p., 19 p.), (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pradinio ugdymo, pagrindinio ugdymo, vidurinio ugdymo, mokytojo dienyno, savarankiško mokymosi ir neformaliojo švietimo dienynų sudarymo elektroninio dienyno pagrindu nuostatus (jų 7 p., 10.6 p.) bei ištyręs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai priėjo išvados, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, profesinės sąjungos padalinio pirmininkės vardu atsakovės elektroniniame dienyne pranešdama apie organizuojamą įspėjamąjį streiką ir netiksliai apibūdindama streiko eigą, t. y. nurodydama, kad pamokos gali nevykti, kas galėjo būti neaišku pranešimo skaitytojams. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino visiems privalomo poįstatyminio teisės akto, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-07-14 įsakymo Nr. A-2471, turinį ir teisės akto paskirtį, tačiau šiuo poįstatyminiu teisės aktu pati apeliantė nesivadovavo nei skirdama ieškovei drausminę nuobaudą, nei atsikirsdama į ieškovės ieškinį, spręsdamas dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo juo nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas, o kadangi apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), todėl šiuo aspektu pareikšti apeliacinio skundo argumentai neanalizuotini.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Priešingai, teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimis ir jose išaiškinta teisės taikymo praktika. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: a) kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka; b) kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje duomenų, jog ieškovei anksčiau būtų buvę paskirta drausminių nuobaudų, nepateikta, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad toks pažeidimas ieškovės yra padarytas pirmą kartą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje praradusiu pasitikėjimą darbuotoju jį atleidžiant iš darbo yra laikoma tada, kai tas pats darbuotojas daro tokius pat darbo drausmės pažeidimus, nors nuobaudos ir nebegalioja. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad pažeidimu, pasireiškusiu iš dalies netiksliu pranešimo apie vyksiantį įspėjamąjį mokytojų streiką paskelbimu elektroniniame dienyne, vykdant Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ komiteto posėdyje priimtą nutarimą, ieškovė tyčia būtų siekusi sutrikdyti mokyklos veiklą, o jos paskelbtas pranešimas nebuvo kategoriškas teiginys, kad pamokos nevyks, o tik išreikšta galimybė. Byloje yra nustatyta, kad ieškovė pranešimuose nurodė, jog rašo būtent ji kaip mokytoja ir kaip profesinės sąjungos padalinio pirmininkė, mokyklos vadovo vaidmens ji nesiėmė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nematė pagrindo kvalifikuoti ieškovės veiksmus kaip savivaliavimą (DK 235 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad išdėstyti bylos duomenys apie pažeidimo padarymo aplinkybes, o taip pat nesant duomenų, kad ieškovei anksčiau būtų buvę paskirta drausminių nuobaudų, neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės tikslus atitinka griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimas. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsakovė, skirdama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą drausminę nuobaudą ieškovei, pažeidė DK 238 straipsnį, dėl to jos atleidimas iš darbo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo ir šią ieškovės reikalavimo dalį tenkino.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grąžino ieškovę į darbą, nes ieškovė dėl sveiktos, prarasto pasitikėjimo, elgesio su atsakove, padaryto darbo drausmės pažeidimo ir tuo sukeltų neigiamų pasekmių, negali toliau dirbti pas atsakovę. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose suformuotoje praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 300 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010). Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės argumentai, kad galbūt ieškovė yra praradusi kvalifikaciją ar yra netinkamos sveikatos būklės, yra tik teiginiai, kurie jokiais įrodymais nepagrįsti; atsakovė kaip darbdavys turi visas įstatymo suteiktas teises reikalauti iš darbuotojo atitinkamų sveikatos pažymėjimų ar kvalifikacijos įrodymų. Nors byloje yra pateikta VšĮ Kaišiadorių psichikos sveikatos centro pažyma, kurioje nurodyta, kad G. J. 2014 m. gruodžio mėn. kreipėsi į psichikos sveikatos centrą dėl pablogėjusios sveikatos, jai nustatyta diagnozė Adaptacijos sutrikimas, ji gydėsi ambulatoriškai, sveikatos būklė pagerėjo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis dokumentas nepatvirtina apeliantės argumentų, jog ieškovė negali būti grąžinta į darbą su vaikais, bei pačios apeliantės išvadų, kad toks susirgimas pasireiškia socialinės veiklos ar įgūdžių sutrikimu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ir apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį. Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią teisių gynimo būdą yra teismo diskrecijos teisė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad įstatymo nustatyto pažeistų teisių gynimo būdo parinkimas, kai neteisėtai atleistas darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą (DK 300 str. 3 d.), gali pažeisti ar pažeidžia apeliantės teises.

Atsižvelgusi į tai, kad kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pakartotiniu tarp šalių iškilusio ginčo aplinkybių dėstymu ir jie neturi teisinės reikšmės galutiniam tarp šalių ginčo išsprendimui, atsakovė apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į ieškinį, paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme, į kuriuos skundžiamame sprendime detaliai ir motyvuotai atsakyta, tačiau naujų faktinių bei teisinių argumentų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikia, teisėjų kolegija detaliau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantei (atsakovei) 2015 m. liepos 1 d. nutartimi buvo atidėtas 63 eurų žyminio mokesčio sumokėjimas. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos priteistina atidėto 63 eurų žyminio mokesčio suma valstybei (CPK 84 str., 93 str. 1. 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) gimnazijos, į. k. 919090841, valstybei 63 (šešiasdešimt tris) eurus žyminio mokesčio, sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.