- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- 2A-365/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-839-125/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui V. A. (V. A.) dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Autolagūna“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 43 513,52 eurų skolą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. kovo 17 d. tarp ieškovo ir UAB „Autolagūna“ buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią UAB „Autolagūna“ buvo suteiktas 1 448 100 eurų kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2015 m. kovo 17 d. Pagal 2008 m. rugsėjo 30 d. sudarytą kredito sutartį UAB „Autolagūna“ buvo suteiktas 1 448 100 eurų kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2015 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas V. A. 2009 m. spalio 23 d. laidavimo sutartimi Nr. 08-027247-LA1 ir 2009 m. spalio 23 d. laidavimo sutartimi Nr. 08-114124-LA1 kaip solidarus skolininkas laidavo visu savo turtu, jei kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies savo piniginių prievolių. Ieškovas nurodė, jog Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi UAB „Autolagūna“ iškelta bankroto byla, todėl visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai pasibaigė. Kadangi, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 43 513,52 eurų skolą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, ieškovas pateikė 4 597 199,83 Lt finansinį reikalavimą, kuris Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo patvirtintas, todėl atsakovas teigė, jog bankas, tą patį reikalavimą reikšdamas dviejose skirtingose bylose, potencialiai turi galimybę gauti jo patenkinimą du kartus. Be to, atsakovas pažymėjo, kad siekiant užtikrinti UAB „Autolagūna“ prievolių tinkamą įvykdymą, ieškovui yra įkeistas bendrovės nekilnojamasis turtas, todėl UAB „Autolagūna“ bankroto byloje ieškovas turi pirmumo teisę į savo pareikštų reikalavimų patenkinimą pardavus įkeistą turtą. Atsakovas nurodė, kad laiduotojui atsakomybė kyla tuomet, kai atitinkamos prievolės kreditoriui neįvykdo pagrindinis skolininkas, o šiuo atveju atsakovas teigė, jog ieškovas reiškia reikalavimus neišnaudojęs visų galimybių susigrąžinti skolą iš pagrindinio skolininko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui AB „Swedbank“ iš atsakovo V. A. 43 513,52 eurus skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 005 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo V. A. valstybei 25,35 Lt pašto išlaidų; išaiškino, jog iš atsakovo V. A. priteista skola, 5 proc. dydžio metinės palūkanos bei pašto išlaidos yra atsakovo V. A. ir trečiojo asmens BUAB „Autolagūna“ solidarioji prievolė.
Šalies argumentai
Visų pirma, teismas konstatavo, kad atsakovas bei trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, o apie teismo posėdį atsakovas, jo atstovas bei trečiasis asmuo informuoti tinkamai. Nurodė, kad atsakovas pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nes negali dalyvauti dėl ligos. Pažymėjo, jog byloje buvo paskirtas ne vienas teismo posėdis, tačiau atsakovas nuolat neatvyksta į teismo posėdį, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovo interesams atstovauja advokatas, teismas darė išvadą, jog atsakovo prašymo dėl bylos atidėjimo tenkinti nėra pagrindo.
Antra, teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas pateikė prašymą dėl bylos sustabdymo, kuriame nurodė, jog Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės S. M. ieškinį, kurio vienas iš reikalavimų yra pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 30 d. kredito sutartį Nr. 08-114124-IN, sudarytą tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Autolagūna“. Atsakovas teigė, jog pripažinus negaliojančia kredito sutartį, nebūtų teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio, todėl prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Kauno apygardos teisme ir įsiteisės minimoje byloje priimtas teismo sprendimas. Šiuo atveju teismas pažymėjo, kad ieškovas reiškia ieškinį pagal dvi kredito sutartis, be to, prašo priteisti tik dalį negrąžinto kredito, todėl atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmetė (CPK 185 str., 163 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad CK 6.81 str. nustatyta, jog kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Šalys prievoles turi vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Nustatė, jog iš bylos duomenų matyti, kad kreditorius įspėjo laiduotoją padengti kreditą (b. l. 32), tačiau laiduotojas V. A. įsiskolinimo nesumokėjo, todėl nesant duomenų apie prievolės įvykdymą bei įvertinant tai, jog laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, teismas darė išvadą, jog kreditoriaus reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas (CK 6.81 str., 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d., CPK 178 str., 185 str.).
Atsiliepimas
Nurodė, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį teigia, jog bankui yra įkeistas UAB „Autolagūna“ turtas, todėl ieškovas savo reikalavimą gali patenkinti iš įkeisto turto ir reikalavimą laiduotojui gali reikšti tik tuomet, jeigu ieškovo reikalavimai nebūtų patenkinti iš įkeisto turto. Šiuo atveju teismas pažymėjo, kad kreditorius, kurio reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, gali reikalauti prievolės įvykdymo iš įkeisto turto, tačiau CK 4.193 str. nepaneigia kreditoriaus teisės pasirinkti vieną iš galimų savo teisių gynimo būdų ir neįpareigoja pirmiausia reikalauti įvykdyti prievolę būtinai iš įkeisto turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308/2010), todėl atsakovo argumentus, kad ieškovas reikalavimą gali patenkinti iš įkeisto turto, atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. A. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Atsakovas teismo posėdyje pateikė prašymą dėl bylos sustabdymo, kuriame nurodė, jog Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės S. M. ieškinį, kurio vienas iš reikalavimų yra pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 30 d. kredito sutartį Nr. 08-114124-IN, sudarytą tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Autolagūna“. Ši aplinkybė reiškia, kad pripažinus negaliojančia kredito sutartį, nebūtų teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio, todėl bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas, kol bus išnagrinėta civilinė byla Kauno apygardos teisme ir įsiteisės minimoje byloje priimtas teismo sprendimas, t. y. byla turėjo būti sustabdyta, esant privalomajam bylos sustabdymo pagrindui, numatytam CPK 163 str. 3 p. Apelianto vertinimu, skundžiamo sprendimo priėmimas, egzistuojant privalomiesiems bylos sustabdymo pagrindams, sudaro pagrindą skundžiamo sprendimo naikinimui.
2. Atsakovas pageidavo asmeniškai (kartu su savo atstovu advokatu) dalyvauti teismo posėdžiuose, tačiau 2011 m. sausio 21 d. 10 val. Klaipėdos apygardos teismo posėdyje dalyvauti neturėjo galimybės dėl ligos, todėl tiek jis, tiek jo atstovas advokatas informavo apie tai teismą, pateikė teismui atsakovo ligą patvirtinančius dokumentus ir paprašė bylą atidėti. Nepaisant to, teismas minėtame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą. Tuo teismas pažeidė CPK 246 str. 2 d. nuostatas, netinkamai įgyvendino rungimosi, dispozityvumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Šie procesiniai pažeidimai lėmė nepagrįsto ir neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą, kas reiškia, jog šis sprendimas turėtų būti panaikintas.
3. Trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, ieškovas pateikė 4 597 199,83 Lt finansinį reikalavimą, kuris Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo patvirtintas, todėl bankas, tą patį reikalavimą reikšdamas dviejose skirtingose bylose, potencialiai turi galimybę gauti jo patenkinimą du kartus. Be to, siekiant užtikrinti UAB „Autolagūna“ prievolių tinkamą įvykdymą, ieškovui yra įkeistas bendrovės nekilnojamasis turtas, todėl UAB „Autolagūna“ bankroto byloje ieškovas turi pirmumo teisę į savo pareikštų reikalavimų patenkinimą pardavus įkeistą turtą. Tokiu atveju laiduotojui atsakomybė kyla tuomet, kai atitinkamos prievolės kreditoriui neįvykdo pagrindinis skolininkas, o šiuo atveju ieškovas reiškia reikalavimus neišnaudojęs visų galimybių susigrąžinti skolą iš pagrindinio skolininko. Visos šios aplinkybės rodo, kad ieškovas piktnaudžiauja savo subjektinėmis teisėmis, kas lemia, jog teismas turėjo atisakyti jas ginti pagal CK 1.137 str. 3 d.
4. Akcentuotina, kad 2008 m. kovo 17 d. AB „Swedbank“ ir BUAB „Autolagūna“ sudarė kredito sutartį Nr. 08-027247-IN, 2008 m. rugsėjo 30 d. – kredito sutartį Nr. 08-114124-IN. Tuo tarpu teismas skundžiamo sprendimo išvadas grindė 2009 m. rugsėjo 30 d. kredito sutartimi Nr. 08-027247-IN, t. y. sutartimi, kuri net nebuvo sudaryta ir pateikta į bylą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvados ir argumentai turėtų būti vertintini kritiškai.
Ieškovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Laidavimo instituto esmė lemia tai, kad laiduotojo atsakomybė yra tokio paties dydžio kaip ir pagrindinio skolininko ir kreditorius turi teisę pasirinkti iš ko reikalauti prievolės įvykdymo – iš skolininko ar laiduotojo, ar iš abiejų kartu. Kauno apygardos teismas įsiteisėjusia nutartimi patvirtino BUAB „Autolagūna“ atsakomybės AB „Swedbank“ apimtį, todėl ieškovas tokia pačia apimtimi turėjo teisę kreiptis į laiduotoją dėl prievolės įvykdymo. Atitinkamai tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo ir nestabdė nagrinėjamos bylos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo diskrecijos teisę, nusprendė, kad priežastys, dėl kurių byloje negali dalyvauti nei apeliantas, nei jo atstovas, nėra svarbios, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo bylą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
3. CPK 328 str. ir 329 str. draudžia naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą formaliais pagrindais. Kadangi skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu byla išspręsta teisingai, tai teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškinį vien dėl to, kad BUAB „Autolagūna“ bankroto byloje yra patvirtintas AB „Swedbank“ kreditorinis reikalavimas ir kad dėl to neva galimas dvigubas skolos išieškojimas, nes atsakovo skolos išieškojimo apimtis bus kontroliuojama vykdymo procese.
5. Apelianto argumentai dėl AB „Swedbank“ piktnaudžiavimo teise yra nepagrįsti, nes nei BUAB „Autolagūna“, nei atsakovas iki šiol nėra įvykdę savo solidarių įsipareigojimų ir nėra ieškovui grąžinę solidarios skolos. Pažymėtina, kad, apeliantui įvykdžius prievolę, jam, remiantis CK 6.83 str., pereitų visos kreditoriaus teisės pagal įvykdytą prievolę. Dėl šios priežasties apelianto samprotavimai apie tai, kad nesąžininga reikalauti skolos grąžinimo iš laiduotojo, kai prievolės įvykdymas yra užtikrintas pagrindinio skolininko įkeistu turtu, yra nepagrįsti ir atmestini.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 str. 1 d. skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.).
Nagrinėjamu atveju, bankrutuojant skolininkui UAB „Autolagūna“ kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.), todėl atsiranda kreditoriaus teisė reikšti reikalavimą skolininko bankroto byloje ir/arba laiduotojui, o laiduotojui atsiranda pareiga įvykdyti savo šalutinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, jog yra nepagrįstas apelianto argumentas, kad laiduotojui (nagrinėjamu atveju apeliantui) atsakomybė kyla tuomet, kai atitinkamos prievolės kreditoriui neįvykdo pagrindinis skolininkas, t. y. kai kreditorius išnaudoja visas galimybes susigrąžinti skolą iš pagrindinio skolininko. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas, šiuo atveju reikšdamas ieškinį, piktnaudžiauja savo subjektinėmis teisėmis ir kad teismas turėjo atisakyti jas ginti pagal CK 1.137 str. 3 d.
Apelianto nuomone, jo atsakomybę šalina ta aplinkybė, kad, siekiant užtikrinti UAB „Autolagūna“ prievolių tinkamą įvykdymą, ieškovui yra įkeistas bendrovės nekilnojamasis turtas. Pažymi, kad UAB „Autolagūna“ bankroto byloje ieškovas turi pirmumo teisę į savo pareikštų reikalavimų patenkinimą pardavus įkeistą turtą, todėl ieškovas savo reikalavimą gali patenkinti iš įkeisto turto ir reikalavimą laiduotojui gali reikšti tik tuomet, jeigu ieškovo reikalavimai nebūtų patenkinti iš įkeisto turto. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, paisydamas apeliacinės instancijos teismo praktikos, kreditorius, kurio reikalavimas yra užtikrintas hipoteka, gali reikalauti prievolės įvykdymo iš įkeisto turto, tačiau CK 4.193 str. nepaneigia kreditoriaus teisės pasirinkti vieną iš galimų savo teisių gynimo būdų ir neįpareigoja pirmiausia reikalauti įvykdyti prievolę būtinai iš įkeisto turto. Dėl šios priežasties minėtas apelianto argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo stabdyti bylą, egzistuojant privalomajam bylos sustabdymo pagrindui, nustatytam CPK 163 str. 3 p. Prašyme sustabdyti nagrinėjamą bylą atsakovas nurodė, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės S. M. ieškinį, kurio vienas iš reikalavimų yra pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 30 d. kredito sutartį Nr. 08-114124-IN, sudarytą tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Autolagūna“. Ši aplinkybė, atsakovo nuomone, reiškia, kad pripažinus negaliojančia kredito sutartį, nebūtų teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio. Teisėjų kolegija minėtą apelianto argumentą vertina kaip nepagrįstą ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai. Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia ieškinį pagal dvi kredito sutartis, kas lemia, jog, net ir pripažinus vieną kredito sutartį negaliojančia, laiduotojo atsakomybė pagal 2008 m. kovo 17 d. kredito sutartį išliktų. Pažymėtina, kad pagal 2008 m. kovo 17 d. kredito sutartį ieškovas turi teisę iš atsakovo reikalauti 1 448 100 eurų kredito grąžinimo, tačiau ieškovas nagrinėjamu atveju prašo priteisti tik dalį negrąžinto kredito (43 513,52 eurus). Ši aplinkybė tik patvirtina, kad vienos kredito sutarties pripažinimas negaliojančia neturėtų esminės įtakos laiduotojo (apelianto) atsakomybei nagrinėjamoje byloje. Atitinkamai tai reiškia, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamos bylos rezultatas neturės jokios įtakos AB „Swedbank“ ieškinio tenkinimui/netenkinimui. Visos šios aplinkybės paneigia privalomojo bylos sustabdymo pagrindo, nustatyto CPK 163 str. 3 p., egzistavimą nagrinėjamoje byloje.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 246 str. 2 d. nuostatas, netinkamai įgyvendino rungimosi, dispozityvumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nes neužtikrino atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė nurodomų procesinių pažeidimų ir pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant. Be to, konstatavus, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, byla yra išnagrinėta teisingai, net ir pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrų procesinių pažeidimų, nėra pagrindo formaliais pagrindais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą (CPK 328 str.).
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, bylos rezultatas yra palankus ieškovui, kuris prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Visgi ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos jam nėra priteistinos, nes jis nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimą.