Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-921-166/2012

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso Nr.1-57-1-00490-2011-1

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. D. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas vadovaujantis BK 40 str. bei perduotas D. P. atsakomybei pagal laidavimą dvejiems metams, neskiriant užstato.

D. (D.) D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. reikalavimais D. D. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

E. D. ir D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinti šio nusikaltimo požymių.

Priteista solidariai iš E. D. ir D. D. 3000 Lt E. R. K. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje nurodyti kaltinamųjų atžvilgiu ieškiniai atmestini.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys E. D. ir D. D. atžvilgiu atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D., D. D. nuteisti už tai, kad jie bei D. B., kurio atžvilgiu baudžiamosios bylos nagrinėjimas išskirtas, 2011-03-28 apie 17.09 val., veikdami bendrininkų grupėje viešoje vietoje, esančioje Vilniaus r., Rudaminos k., Gamyklos g. 8, be priežasties, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai bei sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, iš chuliganiškų paskatų tyčia, E. D. numetus akmenį į neleistinoje sustoti vietoje važiuojantį reisinį autobusą „MAN", valst. Nr. ARL 977, kurį vairavo nukentėjusysis E. R. K., autobusui sustojus ir E. R. K. išlipus iš autobuso E. D. ir D. D. pribėgo prie nukentėjusiojo E. R. K. ir rankos kumščiais sudavė smūgius nukentėjusiajam E. R. K. į viršugalvio dešinę pusę ir kaklo kairę pusę, padarydami jam odos nubrozdinimą viršugalvio dešinėje pusėje ir poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to prie nukentėjusiojo E. R. K. pribėgo D. B., kurio atžvilgiu baudžiamosios bylos nagrinėjimas išskirtas, ir spyrė nukentėjusiajam į apatinio žandikaulio dešinės pusės-lūpų sritį, padarydamas E. R. K. poodines kraujosruvas abipus apatinio žandikaulio srityje, apatinio žandikaulio abipusius lūžius dešinėje ir kairėje posąnarinės ataugos srityje bei dešinės pusės kūno 44-45 dantų srityje, viršutinių 1-o dešiniojo ir 1- o kairiojo dantų šaknų lūžius, dėl ko nukentėjusysis E. R. K. ilgai sirgo, t.y. nuo 2011-03-29 iki 2011-04-04 gydėsi VŠĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikoje, kur jam buvo atlikta apatinio žandikaulio lūžio operacija, tuo nukentėjusiajam E. R. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais buvo sutrikdytas autobuso eismo grafikas bei sutrikdyta vairuotojo bei keleivių rimtis ir tvarka.

Šiais savo veiksmais E. D. ir D. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Apelianto manymu, apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak apelianto, teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, todėl kaltinamuosius E. D. ir D. D. nepagrįstai išteisino pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Skunde teigiama, jog tai, kad konkretų smūgį, dėl kurio nukentėjusiajam lūžo žandikaulis, sudavė D. B., neatleidžia nuo atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. E. D. ir D. D.. Pažymima, kad būtent pastarieji nukentėjusįjį užpuolė prieš pribėgant D. B. ir taip E. D. ir D. D. palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą. Apeliantas daro išvadą, kad visų trijų kaltinamųjų veiksmus siejo tiesioginė tyčią jį užpulti, suduoti smūgius rankomis ir kojomis. Apelianto manymu, kaltinamųjų E. D. ir D. D. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip LR BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sutaptis.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad D. D. teisiamas jau trečią kartą, anksčiau yra padaręs analogišką nusikaltimą, niekur nedirba, turtinės ir neturtinės žalos nėra atlyginęs. Taip pat apelianto manymu, D. D. nuoširdus gailėjimasis yra formalus, vertintinas kaip siekis palengvinti atsakomybę. Skunde nurodoma, kad teismas motyvuodamas BK 75 str. taikymą nenurodė teigiamų D. D. socialinių ryšių.

Apeliantas pažymi, kad E. D. faktiškai buvo nusikalstamų veikų iniciatorius, tad jo veiksmus kvalifikavus pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. – kaltinamasis negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Taip pat apeliantas nurodo, kad jo pareikštas 5000 Lt dydžio ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra minimali suma, kuri bent kiek kompensuotų jo patirtus išgyvenimus ir nepatogumus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad dėl sulaužyto žandikaulio, išmuštų dantų šaknų, jis buvo priverstas kęsti skausmą, negali normaliai valgyti, jo laukia ilgas, skausmingas dantų gydymas ir protezavimas, todėl nukentėjusiojo nuomone, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti patenkintas visiškai.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas, nukentėjusioji D. M. prašė skundą tenkinti, prokurorė, nuteistieji ir jų advokatai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo E. R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais.

Nukentėjusysis E. R. K. nesutinka su veikos kvalifikacija ir prašo E. D. ir D. D. pripažindinti kaltais pagal LR BK 138 str. 2 d. ir BK 284 str. 1 d. Apelianto manymu, apylinkės teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, todėl nepagrįstai kaltinamuosius E. D. ir D. D. išteisino pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau aukštesnės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais ir jie yra atmestini. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl E. D. ir D. D. dalyvavime nusikalstamoje veikoje, numatytoje LR BK 284 str. 1 d., bei pagrįstai išteisino nesant jų veiksmuose BK 138 str. 2 d. 8 p. sudėties požymių.

Dėl išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad E. D., D. D. ir D. B., veikdami bendrininkų grupėje viešoje vietoje, be priežasties, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai bei sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, iš chuliganiškų paskatų tyčia, sumušė nukentėjusįjį E.R. K., tai yra, E. D. ir D. D. rankos kumščiais sudavė smūgius nukentėjusiajam E.R. K. į viršugalvio dešinę pusę ir kaklo kairę pusę, padarydami jam odos nubrozdinimą viršugalvio dešinėje pusėje ir poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o po to prie nukentėjusiojo E.R. K. pribėgus D. B. ir pastarąjam spyrus nukentėjusiajam į apatinio žandikaulio dešinės pusės-lūpų sritį, taip padarydamas E.R. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas neginčija veikos kvalifikacijos pagal BK 284 str. 1 d., tačiau jo manymu, pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, todėl nepagrįstai kaltinamuosius E. D. ir D. D. išteisino pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Kolegija šį argumentą vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, spręsdamas E. D. ir D. D. kaltės klausimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir dėl jo priimdamas sprendimą juos išteisinti dėl BK 138 str. 2 d. nusikalstamos veikos padarymo, rėmėsi byloje surinktais duomenimis – pačių kaltinamųjų, nukentėjusiojo E.R. K. parodymais, specialisto išvada.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusysis E.R. K. parodė, kad prie jo pribėgo du vaikinai (kaip buvo nustatyta E. D. ir D. D.) ir pradėjo jį mušti, kiek pats prisimena, jie rankos kumščiais sudavė jam į veidą. Nuo vieno smūgio jis spėjo nusisukti, bet kitas smūgis jam pataikė į dešinės pusės smilkinį. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad po to pribėgo trečias vaikinas, kuris stovėjo atokiau ir koja stipriai sudavė jam į veidą pataikydamas į žandikaulį (t1 b.l.36). Nors papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad tiksliai negali pasakyti, kas spyrė į veidą, kad tik jo manymu, tai buvo trečias vaikinas, tačiau apklaustas pirmos instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad žandikaulis lūžo nuo trečio vaikino smūgio iš kojos jam į veidą, kad kaltinamieji E. D. ir D. D. buvo pirmieji vaikinai, kurie prie jo priėjo, trečiasis vaikinas buvo D. B., nuo pastarojo smūgio jam ir lūžo žandikaulis (t2 b.l. 102-103).

Kaltinamasis E. D. parodė, kad pirmus smūgius nukentėjusiam sudavė jis su D. D., D. B. ėjo trečias ir paskutinis smūgis galėjo būti jo.

Kaltinamasis D. D. parodė, kad prie nukentėjusiojo pirmas pribėgo jis su E. D., D. B. – paskutinis. E. D. norėjo rankos kumščiu suduoti vairuotojui, bet nematė ar pataikė, pats sudavė vairuotojui į galvą. E. D. manymu D. B. galėjo suduoti smūgį, nuo kurio lūžo nukentėjusiojo žandikaulis.

Specialisto išvadoje Nr. G1126/11 nurodyta, kad E.R. K. nustatyti šie kūno sužalojimai: odos nubrozdinimas viršugalvio dešinėje pusėje, poodinės ir odinės kraujosruvos abipus apatinio žandikaulio srityje, apatinio žandikaulio abipusiai lūžiai dešinėje ir kairėje posąnarinės ataugos srityje bei dešinės pusės kūno 44-45 dantų srityje, viršutinių 1-o dešiniojo ir 1-o kairiojo dantų šaknų lūžiai, poodinė kraujosruva kaklo kairėje pusėje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ( 2011-03-28). Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl apatinio žandikaulio lūžių, E.R. K. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais. Daugybiniai apatinio žandikaulio lūžiai paaiškinami nuo vieno smūgio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu į apatinio žandikaulio dešinės pusės-lūpų sritį, ko pasėkoje buvo padaryti viršutinių 1-ųjų dantų šaknų lūžiai, lūžis apatinio žandikaulio dešinės pusės kūno 44-45 dantų srityje bei kaip netiesioginio sužalojimo padarymo mechanizmo pasekmė – abipusiai apatinio žandikaulio lūžiai posąnarinės ataugos srityje. Kiti du trauminiai poveikiai, t. y. viršugalvio dešinę pusę (odos nubrozdinimas viršugalvio dešinėje pusėje) ir kaklo kairę pusę (poodinė kraujosruva kaklo kairėje pusėje) yra tiesioginių trauminių poveikių rezultatas.

Taigi kaltinamieji parodė, kad E.R. K. jie mušė rankomis, tai patvirtino ir pats nukentėjusysis. Nors D. M. parodė, kad vairuotoją visi vaikinai mušė kojomis, tačiau teismas atsižvelgia į paties nukentėjusiojo parodymus, kad po E. D. ir D. D. smurto žandikaulis jam nebuvo sulaužytas. Kaip matyti iš specialisto išvados, sužalojimai padaryti ne mačiau kaip trimis trauminiais poveikiais, žandikaulio lūžiai paaiškinami nuo vieno smūgio. Specialisto išvada patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek ir kaltinamųjų D. D. ir E. D. parodymus, kad žandikaulis lūžo nuo smūgio koja, ką šiuo atveju padarė minimas trečias vaikinas, tai yra D. B.. Po paskutinio smūgio į žandikaulį, vaikinai nukentėjusiojo nebemušė, o išsigandę pasitraukė.

Šiuo atveju svarbus tyčios turinys. Nuteistųjų tyčia buvo akcentuota į viešosios tvarkos pažeidimą nukentėjusįjį mušti rankomis, o ne į kūno sužalojimą. Nuteistieji elgėsi chuliganiškai nukentėjusiojo atžvilgiu ir jei nėra tarpusavio susitarimo dėl kitokių pasekmių, už pasekmes atsakoma tik dėl savo veiksmų. Susitarimas byloje nenustatytas, apie tai negalima spręsti ir iš jų tarpusavio elgesio. Jie nukentėjusįjį mušė tik rankomis, o D. B. pribėgęs spyrė nukentėjusiajam į veidą. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. D. ir E. D. nukentėjusįjį mušė spontaniškai, trenkė rankomis. Nors apeliantas daro išvadą, kad visų trijų kaltinamųjų veiksmus siejo tiesioginė tyčią jį užpulti, suduoti smūgius rankomis ir kojomis, tačiau šiuo atveju nenustatytas vieningas sumanymas padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą, tame tarpe ir mušti jį kojomis. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam lūžo žandikaulis, tuo sukeldamas nesunkų kūno sužalojimą, nuo trečio vaikino D. B. (kurio atžvilgiu baudžiamosios bylos nagrinėjimas išskirtas) smūgio koja. Tuo tarpu D. D. ir E. D. suduodami nukentėjusiajam smūgius rankomis, padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimą viršugalvio dešinėje pusėje ir poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje. Šiuo atveju yra nustatyta, kas padarė nesunkų kūno sužalojimą. Kadangi žandikaulis lūžo nuo trečio vaikino – D. B. neteisėtų veiksmų, todėl už tai turi atsakyti tik jis padaręs minėtą veiką.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad kaltinamieji D. D. ir E. D. vairuotoją sumušė viešoje vietoje ir tuo buvo sutrikdytas autobuso eismo grafikas, sutrikdyta vairuotojo bei keleivių rimtis ir tvarka. Teismų praktikoje nustatyta, kad kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 str. straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą (2K-314/2012). Šiuo atveju nustačius, jog E. D. ir D. D. viešoje vietoje sumušę nukentėjusįjį E.R. K., jam nesunkaus sveikatos sutrikdymo nepadarė, todėl nuo jų veiksmų kilus padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kolegija atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir pagrįstai išteisino E. D. ir D. D. dėl BK 138 str. 2 d. 8 p.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl BK 75 str. taikymo D. D. atžvilgiu. Tačiau aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę. Kolegija laiko, kad teismas, įvertinęs tiek padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek nuteistojo asmenybę, pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors nuteistasis praeityje teistas, tačiau teistumai išnykę. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad D. D. gailėjimasis yra formalus. Nuteistasis prisipažino kaltu, davė parodymus apie savo ir kitų kaltinamųjų nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo. Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino mušęs nukentėjusįjį, tačiau apklaustas teisme savo kaltės neneigė. Nesuprantamas apelianto teiginys, jog D. D. neprisipažino, kad spardė jį kojomis, kai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme pats nukentėjusysis parodė, kad D. D. mušė jį rankomis. Todėl skundo argumentas, kad D. D. išsisukinėjimas nuo atsakomybės negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo atmestinas kaip nepagrįstas. Kolegijos manymu tai, kad nuteistasis nedirba, neatlygino neturtinės žalos nepakankamas pagrindas, dėl ko būtų netaikytinas D. D. atžvilgiu BK 75 str. Nors apeliantas nurodo, kad kaltinamasis neatlygino ir turtinės žalos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajam teismui nepateikus jokių įrodymų, kad jam buvo padaryta būtent 5000 Lt turtinė žala, nukentėjusiojo E.R. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas. Tai, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė kokie yra D. D. teigiami socialiniai ryšiai nedaro nuosprendžio niekinio. Kolegija konstatuoja, kad BK 75 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Aukštesnės instancijos teismas pagrįstai pritaikė BK 40 str. E. D. atžvilgiu. Šiuo atveju, E. D. buvo nuteistas tik už BK 284 str. 1 d. padarymą. Kadangi pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. E. D. buvo išteisintas, nusikaltimo sunkumas, A. D. asmenybė bei kitos aplinkybės leidžia taikyti BK 40 str. ir atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors A. D. metė į autobusą akmenį bei pirmas trenkė nukentėjusiam į veidą, vistik BK 40 str. nuostatos pažeistos nebuvo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis E.R. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 neturtinės žalos atlyginimo. Pirmos instancijos teismas vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais bei teismų praktika, nukentėjusiajam solidariai iš kaltinamųjų E. D. ir D. D. priteisė 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino pažeistos vertybės pobūdį (sveikata – vienas fundamentaliausių teisės saugomų gėrių), tai, kad nuo E. D. ir D. D. veiksmų sveikatos sužalojimas buvo nežymus (padaryto sužalojimo pobūdį ir sunkumą), atsiradusius padarinius dėl sveikatos sužalojimo, nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus bei neturtinės žalos atlyginimo kompensacinį tikslą. Šie nurodyti neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra svarbiausi ir labiausiai turintys įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas taip pat vertino nukentėjusiojo ir kaltinamųjų turtinę padėtį. Nurodytos reikšmingos aplinkybės teismo buvo įvertintos, atsižvelgus į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir tik jų viseto pagrindu pagrįstai buvo priteistas atitinkamas neturtinės žalos atlyginimas, kuris, teisėjų kolegijos požiūriu, nėra aiškiai per mažas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl priteisto neturtinės žalos dydžio nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo teismo procesinio sprendimo.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, netenkintinas ir apelianto prašymas priteisti iš E. D. ir D. D. solidariai atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo E. R. K. apeliacinį skundą atmesti.