Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „VM Investicija“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašo pripažinti niekine ir negaliojančia 2014 m. spalio 30 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. AJ-P141030-1, 7.1 punkto sąlygą dėl atlyginimo; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2015 m. birželio 30 d. 77 447,28 Eur apmokėjimą atsakovei; priteisti iš atsakovės 77 447,28 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinį grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalimi, tai yra kreditoriaus teise ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditorių teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Paskirtas bankroto administratorius, susipažinęs su perduotais BUAB „VM investicija“ dokumentais, nustatė, jog ieškovės ir atsakovės 2014 m. spalio 30 d. sudarytos Tarpininkavimo paslaugų sutarties 7.1 punkte yra nustatytas nepagrįstai didelis (2 procentai plius PVM nuo faktinio objekto pardavimo kainos) atlyginimas už tarpininkavimo paslaugas. Teigia, jog ieškovė 2015 m. birželio 30 d., jau būdama faktinėje nemokumo būsenoje, atsakovei sumokėjo 77 447,28 Eur už tarpininkavimo paslaugas. Šis apmokėjimas pažeidė įmonės kreditorių teises, buvo neprotingai didelis. Tarpininkavimo sutartis pažeidė kreditorių interesus ir sumažino įmonės turtą. Įmonei esant nemokiai, kreditorių interesus labiausiai atitinka turto pardavimas už didžiausią kainą ir mažiausiomis sąnaudomis, turto pardavimui nagrinėjamu atveju tarpininkavimo sutartis nebuvo būtina. Atsakovė buvo nesąžininga, nes jai buvo žinoma, kad ieškovė iš esmės parduoda paskutinį turimą vertingą turtą, todėl turėjo domėtis ieškovės finansine ir kitokia padėtimi. Atsakovė negalėjo tikėtis, kad yra vienintelė ieškovės kreditorė ir kad ginčijamu sandoriu nebus pažeisti kitų kreditorių interesai.Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarpininkavimo paslaugos ieškovei buvo teikiamos daugiau kaip pusę metų, ko pasekoje buvo sudarytas nekilnojamojo turto sandoris dėl žemės sklypo ir statinių (duomenys neskelbtini), pardavimo. Tarpininkavimo paslaugos apima ne tik rezultatą – turto pardavimo sandorio, įvykusio 2015 m. birželio 22 d., sudarymą, tačiau ir eilę paslaugų, būtinų siekiamam rezultatui pasiekti. Ieškovė statinius valdė lizingo teisinių santykių pagrindu, dėl ko buvo būtina atlikti papildomus darbus, tai yra nustatyti, kokia pinigų dalis turi būti grąžinama lizingo davėjui, kokia suma lieka. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių tarp šalių sudarytos Tarpininkavimo paslaugų sutarties 7.1 punkte numatytą nepagrįstai didelį atlyginimą. Be to, ieškovė ginčija visą sutarties nurodytą punktą, kas pagal ieškovės suformuluotą reikalavimą vertinama, kad paslaugos ieškovei turėjo būti suteiktos neatlygintinai. Dviejų procentų atlyginimas nuo sandorio vertės tarpininkavimo paslaugų rinkoje yra normalus ir protingas. Ieškovė neįrodė visų būtinų actio Pauliana instituto sąlygų – nenurodė ir neįrodė, kurio kreditoriaus interesai buvo pažeisti, neįrodė, kad ginčo sandoris apskritai pažeidė ir kuo pažeidė kreditorių interesus, taip pat, kad atsakovė buvo nesąžininga. Be to, ieškovė neįrodė, jog 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. birželio 30 d. ieškovė buvo nemoki arba tarpininkavimo sutarties sudarymas sąlygojo įmonės nemokumą.

Ieškovė BUAB ,,VM Investicija“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:nei iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo, nei bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė ataskaitos apie savo veiklą vykdant pavedimą (CK 2.150 straipsnis). Byloje esant tik formaliems duomenims, kad suteiktos tarpininkavimo paslaugos ieškovei, tačiau nesant jokių duomenų apie pavedimo turinį ir jo apimtį, turėjo būti įvertintos aplinkybės, kad prieš pat ieškovei iškeliant bankroto bylą atsakovei buvo sumokėta 77 447,28 Eur suma;sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Iš ieškovės balansų už 2014 – 2015 metų laikotarpius matyti, kad 2014 metais ieškovės turėtas turtas sudarė 9 610 508 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 13 631 688 Lt, įmonė 2014 metais patyrė 295 394 Lt nuostolių. 2015 metais ieškovės turėtas turtas ženkliai sumažėjo ir sudarė 755 263 Lt, mokėtinos sumos sudarė 1 310 419 Lt, įmonė 2015 metais patyrė 35 024 Lt nuostolių. Tokios pačios aplinkybės dėl sunkios ieškovės turtinės padėties yra nurodytos ir 2015 m. spalio 27 d. teismui pateiktame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, ieškovė 2015 m. birželio 30 d., kada buvo atliktas ginčo pavedimas, jau buvo faktinio nemokumo būklėje, todėl akivaizdu, kad atliktas nesąžiningai didelio dydžio tarpininkavimo mokesčio sumokėjimas pažeidė įmonės kreditorių interesus;esant actio Pauliana pareikštam ieškiniui faktinių aplinkybių vertinime pradeda vyrauti kreditorių interesas, o ne sandorių sudarymo laisvo apsisprendimo principas. Apmokėjimo atlikto ekonomiškai nenaudingos Tarpininkavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė atsakovei įsipareigojo mokėti didelę pinigų sumą, ieškovė atlikti neprivalėjo, turėjo įvertinti ir kitų kreditorių interesus. 2015 m. lapkričio 18 d. banko atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat yra nurodytos aplinkybės dėl įmonės įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį, jau išduotą vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo iš ieškovės. Tarpininkavimo sutartis pažeidė kreditorių interesus bei sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę. Tai, jog tarpininkavimo sutarties tikslas buvo ieškovės turtą parduoti pelningai, už didesnę kainą, nei viešajame registre nurodyta turto vidutinė rinkos vertė, nelaikytina tais imperatyvais, sukėlusiais ieškovei neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčo susitarimą. Nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad šiuo atveju BUAB „VM Investicija“ turėjo neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą susitarimą dėl nepagrįstai didelio tarpininkavimo mokesčio sumokėjimo. Šioje byloje turi būti nagrinėjimas Tarpininkavimo sutarties sudarymo būtinumo klausimas įsipareigojant sumokėti neprotingo dydžio atlyginimą, o ne pačio nekilnojamojo turto pardavimo būtinumo klausimas. Aplinkybė, jog BUAB „VM Investicija“ akcininkas nutarė parduoti nekilnojamąjį turtą, nereiškia, jog Tarpininkavimo sutartis šiam tikslui pasiekti buvo būtina, bei buvo būtina sumokėti didelio dydžio tarpininkavimo mokestį, nes esant įmonės nemokumo būklei kreditorių interesus labiausiai atitinka turto pardavimas už įmanomai didžiausią kainą ir mažiausiomis sąnaudomis;atlygintinio sandorio ginčijamo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius ginčija šios įmonės sudarytus atlygintinius sandorius, CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas. Pati 2015 m. birželio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis liudija, kad atsakovei buvo žinoma, jog ieškovė iš esmės parduoda paskutinį turimą vertingą turtą, šalys (jeigu tarpininkavimo paslaugos buvo realiai, faktiškai teiktos) turėjo tarpusavyje daug bendrauti, domėtis informacija apie ieškovės padėtį, tame tarpe ir finansinę. Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų, todėl sandorio šalių, žinojusių apie nurodytą situaciją, sudarymas sandorio, kaip pagrindo atsiskaityti tik su pasirinktu kreditoriumi, reiškia jų nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Atsakovės nesidomėjimas kitos sandorio šalies patikimumu (apie ieškovės turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan.) bei apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka, vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas. Atsakovė, ginčo sandoriu įsipareigodama tarpininkauti parduodant ieškovės nekilnojamąjį turtą, negalėjo nesuprasti, kad ieškovė yra susidūrusi su mokumo problemomis, t. y. atsakovė žinojo apie ieškovės sunkią finansinę padėtį. Todėl atsakovė, veikdama kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, turėjo savarankiškai domėtis ieškovo finansine būkle. Jokios aplinkybės nepaneigia, ir negali paneigti atsakovės pareigos bei galimybių informaciją gauti iki ginčo sandorių sudarymo. Be to, atsakovė, būdama verslo subjektas, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad yra vienintelė ieškovės kreditorė ir kad ginčijamu sandoriu jokie kitų kreditorių interesai nebus pažeisti.Atsakovė UAB ,,AJ PROPERTIES” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu ir grąžinti jį apeliantui arba atmesti ieškovės BUAB ,,VM investicija” apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo šiuos esminiu argumentus:apeliacinis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apeliacinį skundą surašo advokatas. Bankroto administratoriaus pateiktas apeliacinis skundas turi trūkumų, nes nepridėta dokumentų, patvirtinančių procesinį dokumentą surašiusio (pasirašiusio) asmens P. P. teisinę kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų. Taip pat apeliaciniame skunde ieškovė nurodo naują pagrindą tarpininkavimo sutarties pripažinimui negaliojančia (CK 2.150 straipsnis). Tokiu būdu, apeliaciniame skunde yra keliami nauji reikalavimai, nenagrinėti pirmosios instancijos teisme, kas pažeidžia CPK XVI skyriuje įtvirtintas nuostatas;ieškovė neįrodinėjo esminių nemokumo sąlygų pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, tai yra, kad ginčijamo sandorio sudarymo ir / ar kainos sumokėjimo laiku pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybės, kad įmonė buvo nepelninga, kad buvo parduotas paskutinis įmonės nekilnojamas turtas, nevertinant gautos naudos pinigine išraiška, niekaip neįrodo, kad įmonė buvo faktinėje nemokumo būsenoje ar kad turto pardavimas prisidėjo prie įmonės nemokumo. Byloje yra pateikti duomenys, kad įmonės (ieškovės) nemokumas konstatuotas 2015 m. lapkričio 19 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo atlikto pavedimo ir 12 mėnesių nuo 2014 m. spalio 30 d. sudarytos Tarpininkavimo sutarties. Analizuojant pačios ieškovės pateiktą banko išrašą matyti, kad atsiskaitymai su kreditoriais nebuvo sutrikę, todėl nėra aišku kaip ieškovė padarė išvadą apie faktinį įmonės nemokumą ankstesniu laikotarpiu;ieškovė nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių Tarpininkavimo sutarties nenaudingumą ar per didelę kainą. Atsakovė byloje pateikė daugybę pavyzdžių ir įrodymų dėl Tarpininkavimo sutarties kainos pagrįstumo palyginamuoju metodu. Skundžiamame sprendime išsamiai išaiškintas sutarties atlygintinumo bei sutarties laisvės principų vertinimas sudarant tokio pobūdžio sutartis. Ieškovės suformuluoti reikalavimai, kuriais ji ginčija visą Tarpininkavimo sutarties 7.1 punktą, vertintini kaip sąlyga, jog paslaugos ieškovei turėjo būti suteiktos neatlygintinai. Toks sutartinių nuostatų aiškinimas paneigia atsakovės kaip pelno siekiančio, ūkine komercine veikla užsiimančio subjekto paskirtį, prieštarauja logikos dėsniams ir pažeidžia visus civilinės teisės principus; ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, kad įmonės kreditoriai (išskyrus akcininkę R. J. F.) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką ginčijamo sandorio sudarymo ir / ar kainos sumokėjimo metu. Konkrečiai į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurių kreditorių pažeisti interesai yra ginami šiuo ieškiniu. Apeliaciniame skunde dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos išvis nepasisakyta, tai yra nenurodoma kokios bylos aplinkybės ar įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neteisėtumą ir nepagrįstumą (aplinkybių neįvertinimą). Ginčijamo sandorio sudarymo metu (2014 m. spalio 30 d.) jokio nemokumo užuominų įmonėje nebuvo fiksuota ar įtarta. 2015 m. birželio 30 d. atliktas piniginių lėšų išmokėjimas (bankinis pavedimas) yra vienašalis ieškovės aktas ir atsakovės sąžiningumas (kaip ir bet kokie valiniai veksmai) šiuo atveju negali būti vertinamas jokiais aspektais ir teisinės reikšmės negali turėti;apeliantė nepateikia jokių duomenų, kad atsakovė, sudarant ginčijamą sandorį ar vykdant ginčijamą sandorį, nei savarankiškai ar kartu su ieškovės atstovais nepasidomėjo kitos sandorio šalies patikimumu. Tiek sandorio, tiek pinigų išmokėjimo laikotarpiu ieškovės turtui ar turtinėms teisėms nebuvo registruota jokių areštų, nebuvo registruota jokių jo teises suvaržančių sutarčių, nevyko jokių ginčų teismuose, todėl parduodamo objekto pardavimas niekaip nėra susijęs su ieškovės mokumo problemomis ar sunkia finansine padėtimi. Be to, ieškovės akcininkei buvo žinoma apie Tarpininkavimo sandorio sąlygas, pardavimo kainos sumos užteko sumokėti kredito įstaigai (UAB ,,Swedbank lizingas”), pridėtinės vertės mokesčiui sumokėti (VMI), tarpininkams (atsakovei) ir dar didelė dalis liko akcininkės paskolai padengti. Šios nurodytos sumos buvo įtrauktos skaičiuojat nekilnojamojo turto pardavimo kainą, atsižvelgta į įmonės būklę, suderinta su akcininke. Atsakovė negalėjo žinoti ir įtakoti ieškovei po turto pardavimo likusios sumos, todėl ieškovės teiginiai dėl pirmenybės suteikimo kitam kreditoriui nepagrįsti. Atsakovė taip pat nurodė, jog palaiko savo poziciją, kad byloje yra sąlygos taikyti ieškinio senatį.