Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipė dėmesį, jog ikiteisminiame tyrime Nr. 1-175-548/2009 dėl 2009 m. gegužės 31 d. sumušimo, pareiškėjas susitaikė su kaltinamuoju, taip pat prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti, nurodė, jog niekam pretenzijų neturi, niekam ateityje nereikš. Žala pareiškėjui galimai kilo ne dėl atsakovo atstovo, o dėl nuteistųjų, kurie sutrikdė jo sveikatą, veiksmų. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys kreipėsi į Pravieniškių PN-AK dėl jam gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų. Atsakovo atstovas informacijos apie galimus pareiškėją sumušusių nuteistųjų neteisėtus veiksmus informacijos neturėjo, įstaigos darbas buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei iki įvykusių sumušimų nebuvo kreipęsis, todėl pataisos namams nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų (jį sumušusių) nuteistųjų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra nurodyta, jog būtent dėl skunde nurodytų sumušimų yra kilęs pareiškėjo sveikatos pablogėjimas, daromos tik prielaidos. Pareiškėjas skundėsi įvairiais sveikatos sutrikimais, buvo konsultuotas ir gydytas vidaus ligų gydytojo, gydytojo psichiatro bei gydytojo odontologo, siųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Teigė, jog įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjo saugumo, kuomet jis 2009 m. gegužės 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. buvo sumuštas.

Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus Civilinio kodekso (toliau – CK) reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad atsakovė Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija prašo taikyti ieškinio senatį. Šiuo atveju aktualus reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK1.125 str. 8 d.).

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t.y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Teismas pažymi, kad tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

Remiantis byloje pateiktais įrodymais, pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsirado atitinkamai 2009 m. gegužės 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. (pareiškėjo sužalojimo dienos), o trejų metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą prašant priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl 2009 m. gegužės 31 d. patirto sužalojimo baigėsi 2012 m. gegužės 31 d., dėl 2011 m. balandžio 1 d. patirto sužalojimo ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus kreipėsi 2018 m. gegužės 4 d., todėl akivaizdu, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi žymiai praleidęs CK 1.125 str. 8 d. nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Savo prašymą grindžia tuo, kad po patirto smurto pareiškėjas buvo sukrėstas, sužlugdytas, nežinojo kur kreiptis dėl padarytos žalos atlyginimo, patirto smurto pasekmės ėmė ryškėti pastaruoju metu, be to jam yra diagnozuotas protinis atsilikimas, pareiškėjas neturi išsilavinimo, be to, pareiškėjas yra įkalinimo įstaigoje, o tai taip pat suvaržo galimybes tinkamai ir laiku gauti reikalingą informaciją, konsultacijas.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam esant įkalinimo įstaigoje buvo suvaržytos jo teisės laiku gauti reikalingą informaciją, konsultacijas, jis nėra išsilavinęs, po įvykio buvo sukrėstas, todėl nežinojo kur kreiptis nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Šiuo konkrečiu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti pareiškėjo procesinę padėtį kitaip ir suteikti jam daugiau teisių bei privilegijų vien dėl to, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Priešingu atveju tai suponuotų nepagrįstą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo pažeidimą. Be to, administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas administracinių teismų praktikoje patys savaime įprastai nelaikytini aplinkybėmis, suteikiančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju vertinama, kad pareiškėjas, turėdamas pagrindą manyti, kad jis pats negali tinkamai apginti savo galimai pažeistų teisių, gali kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-929-261/2016, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-998-602/2016, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-922-756/2016 ir kt.). Akcentuotina, kad byloje nėra pateiktą įrodymų apie tai, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas nenurodė, taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, kad jam būtų sudarytos kliūtys kreiptis teisinės pagalbos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patirto smurto pasekmės pradėjo ryškėti pastaruoju metu – atsirado regeneraciniai stuburo pakitimai, galvos skausmai, dantų problemos. Į bylą pareiškėjas pateikė medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėjui diagnozuoti galvos skausmai, stuburo regeneraciniai pakitimai, juosmens dalies stuburo osteochondrozė, paslankus, pūliuojantis dantis. Tačiau iš pateiktų medicininių dokumentų duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai tiesiogiai susiję su pareiškėjo sveikatos sužalojimu 2009 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. medicininis pažymėjimas Nr. 81(3)-340 patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2009 m. kovo 9 d. yra stebimas psichiatro, jam yra diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, protinis atsilikimas. Pažymėtina, kad sveikatos būklė svarbia termino praleidimo priežastimi pripažintina tik tuo atveju, jei ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir išsiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Be to, TIS Liteko duomenys duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas į teismus kreipiasi sistemingai ir akivaizdu, kad jo sveikatos būklė netrukdo tai daryti.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateikė ženkliai praleidęs ieškinio senaties terminą, t.y. dėl 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėjo sužalojimo, senaties terminas praleistas beveik 6 metais, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. sužalojimo - 4 metais, darytina išvadą, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Jei atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės (tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas), kada teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Šiuo atveju teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui 2018 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. NTP-7-5621 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Kadangi šioje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, nėra pagrindo spręsti dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimo (ABTĮ 42 str. 1 d.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D.Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.