Vilniaus apygardos teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios viešosios įstaigos (toliau – BVŠĮ) „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Epola“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo – nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo, tretieji asmenys J. P., J. M.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. 2019 m. lapkričio 28 d. teisme priimtas ieškovo BVŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Lideres“, ieškinys atsakovui UAB „Epola“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo – nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo, tretieji asmenys J.P., J.M.

8. Šalių sutikimu, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (I tomas b. l. 187-190) (CPK 235 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai

Dėl ginčijamo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu

10. CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nurodo, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

11. Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 1.86 straipsnį yra suformuota ir nuosekliai plėtojama. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti šalims tam tikras teises ir pareigas, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).

12. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

13. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pvz., prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 26 punktas).

Dėl tariamojo sandorio įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

14. CPK 178 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 44 punktas).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2015 m. vasario 27 d. VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“, atstovaujamas direktoriaus J.P. (Užsakovas) ir UAB „Epola“, atstovaujama direktorės J.M. (Vykdytojas) sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. PTS/2015/02/27, pagal kurią vykdytojas įsipareigojo teikti užsakovui perkraustymo ir krovinių gabenimo paslaugas. Pagal sutarties sąlygas atsakovas privalėjo pateikti ieškovui visą informaciją apie paslaugų atlikimo eigą. Tokių duomenų byloje nenustatyta. Vykdytojui išrašius sąskaitas faktūras, užsakovas tik per 14 kalendorinių dienų nuo sąskaitos – faktūros gavimo dienos turėjo apmokėti už suteiktas paslaugas. Tačiau byloje nustatyta, kad sąskaitos faktūros (pirma iš jų) buvo išrašytos tik 2016 m. rugsėjo 30 d., kai tuo tarpu visa 140.000,00 EUR suma sumokėta 2015 m. gegužės 11-13 dienomis, t. y. vos per tris dienas, atitinkamai 90.000,00 EUR ir 50.000,00 EUR.

17. CK 6.722 straipsnyje nustatyta atlygintinų paslaugų teikėjui pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip (nagrinėjamu atveju nesusitarė kitaip), nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Aptarta įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo.

18. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog šalys sutartyje aptartos atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarkos nesilaikė. Ieškovas VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ visą 140.000,00 EUR sumą sumokėjo 2015 m. gegužės 11-13 dienomis, o atsakovas UAB „Epola“, neteikdamas jokios informacijos ar ataskaitos, praėjus daugiau nei metams (2016 m. rugsėjo 30 d.) išrašė ieškovui PVM sąskaitas faktūras. 2019 m. gegužės 7 d. ieškovo bankroto administratoriui pareikalavus pateikti informaciją apie teiktas paslaugas, 2019 m. gegužės 10 d. informavo, kad šiuo metu negali pateikti, nes keitėsi vadovai (I tomas b. l. 52). 2019 m. birželio 12 d. atsakovas bankroto administratoriui pateikė tik paslaugų teikimo sutarties kopiją. Administratoriui paprašius pateikti papildomus įrodymus, atsakovas informavo, kad vadovas yra išvykęs (I tomas b. l. 53). Po daugkartinių administratoriaus raginimų, 2019 m. rugsėjo 12 d. atsakovas pateikė 14 PVM sąskaitų-faktūrų ir 7 darbų priėmimo perdavimo aktus (I tomas b. l. 42, 26-41). Be to, byloje nustatyta, kad ieškovo VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ buvęs vienintelis vadovas J.P., kuris tuo pat metu yra ir atsakovo UAB „Epola“ vadovu, nevykdo teismo įpareigojimų ir neperduoda bankroto administratoriui visų ieškovo dokumentų ir turto, dėl ko jam buvo skirta bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi 300,00 EUR bauda.

19. Teismas pažymi, kad pagal aptartą kasacinio teismo praktiką ieškovas turi įrodyti sutarties tariamumą, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovas. Taigi ne ieškovas BVŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“, o atsakovas UAB „Epola“, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, šioje byloje privalėjo pateikti įrodymus, kad 2016-2017 metais išrašytose sąskaitose nurodytus (apmokėjimą gavęs 2015 m. gegužės 11-13 dienomis), realiai tas paslaugas atliko.

20. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, nurodyta, jog PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties Nr. e3K-3-200-421/2019 21 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog išrašytos ir apmokėtos PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

21. Pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2017 m. lapkričio 30 d. atsakovo UAB „Epola“ išrašytų sąskaitų faktūrų duomenis, kiekvienoje sąskaitoje nurodyta ta pati identiška 10.000,00 EUR suma, nurodant, jog buvo atlikti perkaustymo, krovinių gabenimo darbai (jų visiškai nedetalizuojant), nors, kaip jau minėta 140.000,00 EUR suma jau buvo sumokėta anksčiau kaip prieš metus - 2015 m. gegužės 11-13 dienomis. Teismo vertinimu, įvertinant mokamas didžiules sumas (po 10.000,00 EUR sumą), atsižvelgiant ir į tai, kad tas pats asmuo J.P. buvo ir sutarties užsakovo (ieškovo VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“) vadovas ir šiuo metu yra sutarties vykdytojo (atsakovo UAB „Epola“) vadovas, neabejotinai įrodymus dėl realių paslaugų atlikimo, jei tokios paslaugos realiai buvo teiktos, atsakovas turėtų gebėti ir privalėtų pateikti arba įtikinamai argumentuoti, kodėl negali jų pateikti. Šiuo atveju, atsakovas argumentuoja tik tuo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių sandorio ydingumą ar įrodymų, kad J.P., sudarydamas ir vykdydamas sutartį, pažeidė ieškovo bendrovės interesus. Tačiau pats visiškai nenurodo ir nepateikia duomenų, sudarančių pagrindą išvadai apie realų ginčijamo sandorio vykdymą. Teismo įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju, kad ir jokiu materialiu rezultatu neišreikšta paslauga negali panaikinti atsakovui tenkančios pareigos pagrįsti realų paslaugų teikimą, o rėmimasis vien PVM sąskaitomis faktūromis ar priėmimo perdavimo aktais, kurie surašyti praėjus ilgam laikui nuo pinigų gavimo, neturėtų būti laikomas pakankamu (CPK 178 straipsnis).

22. Atsakovui nepateikus minėtų duomenų apie realų ginčijamo sandorio vykdymą, byloje yra daugiau nei pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ieškovo nurodytas aplinkybes apie ginčijamos sutarties tariamumą. Pirmiausia tai, kad atsakovo UAB „Epola“ veiklos sritis - Poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla visiškai neatitinka 2015 m. vasario 27 d. paslaugų teikimo sutarties teikiamų paslaugų objekto – perkraustymo ar krovinių gabenimo paslaugų. Antra, byloje nenustatyta, kad ieškovas VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ ginčijamos sutarties sudarymo metu vykdė realią veiklą, juolab veiklą, reikalaujančią sudaryti sutartį dėl itin brangiai kainuojančių paslaugų. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 16 d. įsiteisėjusioje nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ konstatuota, kad bendrovė ilgą laiką nevykdo veiklos ir nėra duomenų, kad įmonė gautų pajamas, valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Trečia, remiantis viešo registro duomenimis atsakovo UAB „Epola“ 2016 metų apyvarta buvo tik 4623 EUR, 81 EUR nuostoliai, 2017 metais 4983 EUR apyvarta, 3987 EUR nuostoliai, nors akivaizdu, kad vien tik pagal ginčijamą 2015 m. vasario 27 d. sutartį apyvarta turėtų būti mažiausiai 140.000,00 EUR. Pažymėtina ir tai, kad pagal ginčijamos sutartis sudarymo metu galiojančio (redakcija galiojusi nuo 2015-07-01) ir šiuo metu galiojančio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas atsakovas privalėjo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, nes buvo viršyta įstatyme nurodyta 45.000,00 EUR suma, tačiau to nepadarė (I tomas b. l. 122). Teismas iš dalies sutinka su atsakovu argumentu, jog teisės aktai nedraudžia verstis ir kita veikla – teikti perkraustymo ir krovinių gabenimo paslaugas, tačiau, kaip minėta, remiantis formuojama teismų praktika, šios sutarties realų įvykdymą turi įrodyti būtent atsakovas, o ne ieškovas. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas atitinkamai įrodymus vertina pagal CPK 185 straipsnį, kas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

23. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, jog atsakovui pagal sutartį buvo mokamos didžiulės pinigų sumos už paslaugas, nors tokios paslaugos realiai nebuvo teikiamos ir jų net nebuvo ketinama teikti. Dėl to ieškovo ieškinio reikalavimas yra visiškai pagrįstas, todėl tenkintinas, pripažįstant sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį pagal CK 1.86 straipsnį.

Dėl ginčijamo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu

24. Teismas remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią CK 1.82 straipsnyje nustatant pagrindus sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada, jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius.

25. Teismas konstatuoja, kad remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, šioje byloje turi būti nustatyta, ar ginčijamas sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas, kad galima būtų konstatuoti sandorio prieštaravimą bendrovės tikslams, nes juridiniam asmeniui (šiuo atveju ir viešajai įstaigai) nėra nustatyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Teismo vertinimu, šioms aplinkybėms konstatuoti reikia įvertinti realią ginčijamu sandoriu sumokėtą sumą, įvertinant ir pačios sutarties šalis (užsakovo) turimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

26. Teismas pripažįsta, kad ieškovo nurodytos aplinkybės ir byloje nustatytos aplinkybės, jog įmonė realiai jokios veiklos nevykdė, jokio realaus materialaus turto neturėjo, tačiau nepaisant to sudarė ginčijamą paslaugų sutartį su juridiniu asmeniu, kurio valdymo organai susiję su ieškovu ir sumokėjo už paslaugas net 140.000,00 EUR, ginčijamas sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas ieškovui. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu 2015 m. vasario 27 d. paslaugų sutartis prieštaravo įmonėms tikslams (CK 1.82 straipsnis).

Dėl restitucijos taikymo

27. Pripažinus sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį, taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.86 straipsnio 2 dalis). Kadangi pagal ginčijamą sandorį atsakovas realiai neįgijo jokių pareigų ir sutarties jam faktiškai nereikėjo vykdyti, šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145 straipsnis).

28. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 140.000,00 EUR sumą, kuri buvo sumokėta sutarties pagrindu. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose šios sumos neginčijo. Pripažinus sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, atsakovas privalo grąžinti kitai šaliai, t. y. ieškovui viską, ką yra gavęs pagal šį sandorį. Todėl taikant restituciją ieškovui iš atsakovo priteistina 140.000,00 EUR suma, taip pat 6 procentų metinės palūkanos, skaičiuotinos už priteistą sumą (140.000,00 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

29. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

31. Iš atsakovo į valstybės biudžetą išieškomas 2.025,00 EUR žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnis).

32. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl taikos sutarties sudarymo po sprendimo priėmimo

33. Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis, 6.145 - 6.153 straipsniai, CPK 7 straipsnis, 8 straipsnis, 79 dalis, 177 - 179 straipsniai, 182 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.5 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp UAB „Epola“ ir VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ 2015 m. vasario 27 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. PTS/2015/02/27.

Taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo UAB „Epola“ ieškovui VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ 140.000,00 EUR (vienas šimtas keturiasdešimt tūkstančių eurų 00 ct), sumokėtų pagal 2015 m. vasario 27 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. PTS/2015/02/27.

Priteisti iš atsakovo UAB „Epola“ ieškovui VŠĮ „Tarptautinis autoverslo konsultavimo centras“ 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (140.000,00 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Epola“ 2.025,00 EUR (du tūkstančiai dvidešimt penki eurai 00 ct) žyminį mokestį.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 procentų žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis, 6.145 - 6.153 straipsniai, CPK 7 straipsnis, 8 straipsnis, 79 dalis, 177 - 179 straipsniai, 182 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.