Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, R. Š. gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, perduodant jį J. Š. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 straipsniu, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo 2020 m. lapkričio 6 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuota R. Š. priklausanti transporto priemonė „Chrysler Country Town”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. R. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2020 m. lapkričio 6 d., apie 15.45 val., Trakų r., Valų k., Lazdynų g., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausančią motorinę transporto priemonę – automobilį „Chrysler Country Town“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,87 promilių etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. Š. neginčija nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, tačiau prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą arba turto konfiskavimą pakeisti į konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Pagal teismų praktiką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimas dėl turto (ne)konfiskavimo, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti argumentuotas, pagrįstas detaliu bylos aplinkybių vertinimu ir individualizuotas, visoms byloje esančioms šiam klausimui išspręsti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių aplinkybių, nes tokiu atveju būtų pažeisti išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingumo principai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019).

6. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskirdamas R. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, atsižvelgė į tai, jog pastarasis du kartus per trumpą laikotarpį jau buvo baustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam (b. l. 56-58). Byloje taip pat nustatyta, jog nagrinėjamą nusikalstamą veiką apeliantas padarė veikdamas tiesiogine tyčia – sąmoningai elgėsi pavojingai, suvokė tokios savo veikos pavojingumą ir norėjo taip elgtis, nors nusikaltimu žala nepadaryta, o apeliantas baudžiamojo proceso tvarka baudžiamas pirmą kartą, tačiau nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas spęsti, jog baudžiamojo poveikio priemonės taikymas būtų nepagrįstas. Prašydamas netaikyti transporto priemonės konfiskavimo, apeliantas pažymi, kad automobilio praradimas bus neproporcinga našta jo šeimai – automobilis būtinas šeimos poreikiams tenkinti, taip pat yra reikalingas rūpinantis sutuoktinės garbaus amžiaus tėvu, kuriam nustatytas pirmo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Vis tik akivaizdu, jog galimos nusikalstamos veikos pasekmės ir tikėtini iš neteisėtų veiksmų kilsiantys nepatogumai apeliantui buvo žinomi dar iki nusikalstamos veikos padarymo – antai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarimu už administracinį nusižengimą vairuojant neblaiviam apeliantui buvo skirta ne tik bauda, tačiau ir administracinio poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas (b. l. 46-58). Taigi akivaizdu, jog nuo pakartotinio transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam apelianto nesustabdė ne tik žinojimas, jog automobilis yra vienintelė šeimos transporto priemonė, reikalinga šeimos poreikių tenkinimui bei senyvo amžiaus asmens priežiūrai, bet ir ankščiau patirtos tokių jo veiksmų pasekmės.

7. Nagrinėjamam klausimui neabejotinai reikšmingos aplinkybės, kad asmuo transporto priemonę, būdamas neblaivus, vairuoja ne pirmą kartą. Bylos medžiagoje esantis išrašas iš Administracinių nusižengimų registro patvirtina, kad R. Š. praeityje du kartus vairavo automobilį apsvaigęs nuo alkoholio (vienu atveju jam nustatytas 1,04 prom., kitu atveju – 1,21 prom. girtumas). Be to, teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpinti duomenys rodo, kad asmuo ir dar anksčiau yra padaręs analogiško pobūdžio administracinį nusižengimą (tąkart konstatuotas 0,62 prom. neblaivumas), kas visumoje neabejotinai rodo, kad baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimas yra pagrįstas ir proporcingas.

8. Kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Šeimos narių interesai yra svarbūs, tačiau negali būti laikomi išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio taikymą. Iš visuomenės pozicijų būtų nesuprantama, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo toliau patogiai gyventų ir nepatirtų jokių sunkumų arba patirtų tik minimalius, nenusikalsti neskatinančius suvaržymus. Tai, kad automobilio netektis kaltininkui ir jo šeimai sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018). Taigi atsižvelgdama, į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas, apeliantui paskirta pagrįstai ir yra proporcinga priemonė, ją panaikinti nėra jokio pagrindo.

9. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo prašo turto konfiskavimą pakeisti į transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą.

10. Atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o teismas išieško iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, tai yra, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo taikyti apeliantui BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kaip jau minėta, apelianto nurodomos aplinkybės dėl automobilio reikalingumo šeimos poreikiams užtikrinti, kitų byloje esančių ir apeliantą charakterizuojančių aplinkybių kontekste, nėra pagrindas tenkinti apelianto prašymą. Teismo išvadų nekeičia taip pat ir apelianto nurodomos aplinkybės dėl to, jog automobilis, kuriuo padaryta nusikalstama veika, priklauso ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Sutuoktinis kaip bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-628/2018). Taigi apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Turto konfiskavimo panaikinimas ar tik konfiskuotino turto vertės išieškojimas asmeniui, kuris nepaisant to, jog ne kartą vairavo neblaivus, skundžiamu nuosprendžiu vis tik buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pabrėžtina, kad teismas nustatė minimalų laidavimo terminą, be to, neskyrė užstato), faktiškai tik prarastų teisę vairuoti bei sulauktų pareigos sumokėti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą (tenkinus apeliacinį skundą dalyje) ir nepatirtų daugiau jokių kitų baudžiamojo proceso pasekmių, būtų ne tik neproporcingas padarytam nusikaltimui, bet ir neteisingas. Be to, kaip jau paminėta, anksčiau aptarti duomenys leidžia spręsti, kad asmens elgesys neblaiviam vairuojant transporto priemonę nėra atsitiktinis, pastarasis iš ankstesnių administracinių baustumų kritiškų išvadų nepadarė ir, būdamas neblaivus, vėl sėdo prie automobilio vairo, kas tik patvirtina, kad būtent turto konfiskavimas, o ne konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra tikslingesnė ir efektyvesnė priemonė, apribojanti naujų nusikalstamų veikų darymą.

11. Atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK 72 straipsnio nuostatas taikė tinkamai. Keisti skundžiamą teismo sprendimą dėl automobilio konfiskavimo R. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, R. Š. apeliacinį skundą atmesti.