Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1751-894/2013 pagal ieškovų A. K. ir L. K., atstovaujamos įstatyminio atstovo M. K., ieškinį atsakovui P. R., tretiesiems asmenims antstoliui R. B., Kauno 20-ojo notarų biuro notarei R. V., H. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios šioje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir ieškovų pažeistos teisės teikti įrodymus

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3–98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3–335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3–588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3­–316/2010; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeidė teisės aktuose įtvirtintų ir teismų praktikoje išplėtotų įrodymų vertinimo taisyklių. Kaip teisingai nurodo apeliantai, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Tačiau ieškovai nepateikė įrodymų, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs nustatyti, kad ieškovė L. K. ginčo sandorių sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad L. K. sandorių sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, padarė įvertinęs visų byloje pateiktų įrodymų visumą.

Apeliantų nurodytos aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas, jų nuomone, be pagrindo neįvertino, iš esmės neturi jokios įtakos teismo padarytos išvados pagrįstumui, kadangi tai nėra įrodymais patvirtinti konkretūs nustatyti faktai, galėję turėti tiesioginės reikšmės, vertinant ieškovės L. K. psichinę būseną sandorių sudarymo metu. Ieškovai teigia, kad ieškovei 2006 m. pasiskolinus 20 000 Lt ir jų negrąžinus dvejus metus, atsakovas, kaip protingas asmuo, neturėdamas tyčios apgauti kito asmens, papildomai neskolintų dar 20 000 Lt ir net trumpesniam terminui. Ši aplinkybė galėtų būti vertinama ir turėtų reikšmės tik tuomet, jei ginčo sandoriai būtų prašomi pripažinti negaliojančiais kitu pagrindu, t. y. kaip sudaryti dėl apgaulės, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškiniu reiškiamų reikalavimų pagrindu nebuvo CK 1.90 ir 1.91 straipsnyje nurodyti veiksmai, kaip savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Nors patikslintame ieškinyje (t. 1, b. l. 35–38) ieškovas A. K. buvo nurodęs, kad atsakovas P. R. ne tik kad suprato, jog L. K. yra su aiškiais psichikos trūkumais, tačiau ją dar ir apgavo, tačiau dėstydamas ieškinio reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes nėra nurodęs, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo apgaulė. Iš patikslinto ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškinio reikalavimai buvo grindžiami L. K. psichinę būklę patvirtinančiomis aplinkybėmis, ginčo sandorius siekiant pripažinti negaliojančiais CK 1.89 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. kai sandoris buvo sudarytas fiziniam asmeniui esant tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pažymėtina, kad ieškovas A. K. buvo atstovaujamas advokato, todėl turėjo visas galimybes tinkamai pagrįsti ieškinio reikalavimus. Todėl ieškovų nurodyta aplinkybė, nustatant ieškovės psichinę būseną sandorių sudarymo metu, neturi įrodomosios reikšmės, t. y. faktiškai nėra susijusi su įrodinėjimo dalyku.

Analogiškai vertintinos ir kitos apeliantų nurodytos aplinkybės, jog atsakovas P. R. paaiškino, kad ieškovei skolino tik 20 000 Lt ir kad kiek jis pamena skolą grąžino, o ieškovo A. K. apskritai nepamena, ar matė, taip pat aplinkybės, kad ieškovė atėjo skolintis pinigų į įmonę, o pinigus paskolino įmonėje elektriku dirbęs atsakovas, nes šios aplinkybės taip pat neturi įrodomosios reikšmės, nustatant ieškovės V. K. gebėjimus sandorių sudarymo metu suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti. Šios aplinkybės gal būt galėtų patvirtinti aplinkybes, reikšmingas vertinant atsakovo elgesį, tačiau šiuo atveju neturi ryšio su nagrinėjamoje byloje įrodinėjamu dalyku – ieškovės L. K. psichinę būklę (gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti) patvirtinančiomis aplinkybėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino nurodytų atsakovo P. R. paaiškinimų, nes jie nei patvirtina, nei nepaneigia ieškinio reikalavimus pagrindžiančių aplinkybių ir neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti tuo pagrindu, kuriuo ji buvo iškelta ir nagrinėjama, t. y. šie paaiškinimai neturi įrodomosios reikšmės (CPK 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 180 str.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės psichinę būklę ginčo sandorių sudarymo metu, tinkamai įvertino ieškovo A. K. paaiškinimus, atsižvelgdamas į jo suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ir pats ieškovas A. K., tiesiogiai dalyvaudamas sudarant sandorius, galėjo nesuprasti tiek savo, tiek ieškovės L. K. atliekamų veiksmų reikšmės ir juos valdyti. Atvirkščiai, ieškovas A. K., kaip šeimos narys žinodamas apie sutuoktinės sveikatos būklę, abejones dėl jos suvokimo galimybių sandorio sudarymo metu turėjo išreikšti notarui.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus ir iš jų visumos padarė tinkamą išvadą, kad byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. K. sandorių sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ieškovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė atvykusių liudytojų ir padarė pertrauką, tokiu būdu užkirsdamas kelią ieškovams įrodinėti reikšmingas aplinkybes, taip pat neapklausė ieškovę L. K. gydančios gydytojos. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 12 d. parengiamajame teisimo posėdyje buvo priėmęs nutartį ieškovo atstovės prašymu apklausti liudytojus (t. 2, b. 93–96), 2013 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje taip pat sprendė dėl ieškovo atstovės pareikšto prašymo apklausti liudytojus ir nutarė kviesti liudytojus V. L., I. L., L. A., D. A., V. K. ir ekspertą S. S. (t. 3, b. l. 33–36). Liudytojams buvo siųsti teismo šaukimai, kurie įteikti (t. 3, b. l. 60–64, 66). Į 2013 m. birželio 6 d. posėdį atvyko tik ekspertas S. S., ieškovo atstovė atsisakė prašymo apklausti liudytoją A. šiame posėdyje buvo paskelbta pertrauka iki 2013-06-07 (t. 3, b. l. 69–81). Po pertraukos toliau nagrinėjant bylą ieškovo atstovė prašė apklausti liudytoją R. L., nurodžiusi, kad kiti liudytojai negali atvykti ir dėl to prašė bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau teismas šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad byla nagrinėjama ilgą laiką, šalys liudytojus turėjo atsivesti patys, o objektyvių duomenų, kad liudytojai negali dalyvauti teismo posėdyje, nepateikta (t. 3, b. l. 85–93). Atsižvelgiant į tokią bylos nagrinėjimo eigą, darytina išvada, kad patys ieškovai, vykdydami įrodinėjimo pareigą, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, nebuvo aktyvūs, užtikrindami įrodymų pateikimą, ir nevykdė CPK 7 straipsnyje įtvirtintos pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti įrodymus. Byla iškelta 2011 m., todėl ieškovai turėjo pakankamai laiko rasti galimybių, kad būtų apklausti, jų manymu, reikalingi liudytojai, kartu užtikrinti jų dalyvavimą teismo posėdyje. Kaip matyti iš šaukimų šaknelių (t. 3, b. l. 60–63) liudytojai L. ir A. yra tarpusavyje susiję asmenys, t. y. vienos šeimos nariai, liudytoja I. L. buvo apklausta, o nuo liudytojų A. apklausos ieškovo atstovė pati atsisakė. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo apribota ieškovų teisė teikti įrodymus ar jiems buvo sudarytos kliūtys siekti liudytojų apklausos. Pažymėtina, kad ieškovai apeliaciniame skunde net neįvardija, kokias konkrečias reikšmingas bylos aplinkybes galėtų patvirtinti neapklausti ieškovų liudytojai, kurios byloje nėra patvirtintos kitais įrodymais.

Dėl ekspertizės akto vertinimo ir šio įrodymo santykio su kitais įrodymais

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino sandorio negaliojimo pagrindą, numatytą CK 1.189 straipsnyje, kadangi vadovavosi tik medicininiu kriterijumi, nors turėjo būti konstatuotas juridinis kriterijus – ieškovės valios išraiškos trūkumas, t. y. ieškovės negalėjimas sandorių sudarymo metu suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, kas turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, o ne tik į medicininius duomenis.

Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3–451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3–278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3–421/2009; kt.). Taigi ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus, t. y. ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės išvadas, šių reikalavimų nepažeidė, kadangi įvertino tiek ekspertizės aktą, tiek kitus byloje pateiktus įrodymus, ekspertų išvadas vertino santykyje su kitais įrodymais. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ekspertų išvada, o kitus įrodymus atmetė. Teismas neatmetė kitų įrodymų, o juos įvertinęs, sprendė, kad jie nepaneigia ekspertų padarytų išvadų ir jas net patvirtina. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė L. K. artimu ginčo sandoriams laiku buvo sudariusi dar du nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, kurių neginčija, ir tai patvirtina, kad jos sveikatos būklė tuo metu leido jai suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti būklė. Be to, skirtingiems notarams tvirtinant šiuos sandorius, jiems taip pat nekilo abejonių dėl L. K. veiksnumo. Kad L. K. suprato savo veiksmų reikšmę ir juos valdė, patvirtina ir ieškovės nuoseklūs veiksmai rengiantis sudaryti ginčo sandorius, kuomet buvo sudarytos įkeičiamo buto draudimo sutartys. Teismas pagrįstai rėmėsi ir notarės, tvirtinusios ginčo sandorius, paaiškinimais dėl ieškovų elgesio sandorių sudarymo metu, taip pat antstolio paaiškinimais apie bendravimą su L. K., atliekant vykdymo veiksmus, kurie patvirtina, kad ji visiškai suvokė savo veiksmus.

Teismas ieškovės L. K. sudarytus ginčo sandorius vertino ir pagrįstumo, t.y. poreikio juos sudaryti aspektu, ir sandorio žalingumo ar naudingumo ieškovei aspektu, todėl atmestini skundo argumentai, kad teismas to nevertino. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovai neįrodė, jog nebuvo poreikio skolintis, kadangi ieškovė pati turėjo pinigų, nes buvo pardavusi nekilnojamąjį turtą. Jokių konkrečių šią ieškovų nurodytą aplinkybę patvirtinančių įrodymų nebuvo pateikta, o iš ieškovo A. K. ir ieškovės atstovo M. K. paaiškinimų buvo pagrindas spręsti, kad ieškovai dėl polinkio piktnaudžiauti alkoholiu buvo linkę gyventi netaupiai, išlaidžiai.

Ieškovai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sandorių turinį ir neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju sandoris buvo nenaudingas ieškovams. Teismas vertino sutarčių turinį jų sąlygas naudingumo (žalingumo) aspektu. Ieškovai aplinkybę, kad sutartys neatitinka teisingumo ir protingumo reikalavimų, grindė sutartyse numatytu susitarimu dėl 0,5 procentų dydžio delspinigių. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien tokia sutarčių sąlyga nepatvirtina sandorio neatitikimo protingumo ir teisingumo kriterijams ir nepagrindžia sandorio nenaudingumo ieškovams. Ieškovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pernelyg didelio palūkanų (tikėtina, kad tai delspinigių) dydžio, atsižvelgiant į tai, kad ginčo dalykas nėra susijęs su reikalavimu priteisti palūkanas, neturi jokios teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakytina.

Dėl ieškovės L. K. pažeistų teisių, pakeitus jos procesinę padėtį, ir kitų procesinių pažeidimų

Apeliantų teigimu, pakeitus L. K. procesinę padėtį iš atsakovės į ieškovės, jai nebuvo sudarytos sąlygos ir nepasiūlyta reikšti savarankiškus reikalavimus. Apeliaciniu skundu neginčijama aplinkybė, kad L. K. procesinė padėtis buvo pakeista jos įstatyminio atstovo – globėjo M. K. sutikimu. Tai patvirtina ir byloje esantys duomenys: Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi (t. 2, b. l. 161–162) buvo nustatytas terminas spręsti netinkamos šalies pakeitimo klausimą ir ieškovės L. K. įstatyminiam atstovui M. K. išaiškintos šalies pakeitimo sąlygos. Ieškovės L. K. įstatyminis atstovas M. K. 2012-05-28 pateikė rašytinį sutikimą pakeisti L. K. procesinę padėtį iš atsakovės į ieškovę (t. 2, b. l. 167–168), ir teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi ją pakeitė (t. 2, b. l. 170–71). Todėl pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas netinkamą šalį, nepažeidė CPK 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tuo pačiu metu byloje buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, o byla sustabdyta, kuri atlikus ekspertizę atnaujinta 2013 m. vasario 11 d. nutartimi, posėdis paskirtas 2013 m. balandžio 8 d. ( t. 3, b. l. 12), byla išnagrinėta 2013 m. rugpjūčio 9 d. Tokia bylos eiga rodo, kad pakeitus ieškovės L. K. procesinę padėtį ieškovės įstatyminis atstovas turėjo pakankamai laiko apsispręsti, ar dalyvauti byloje jau pareikštų reikalavimų pagrindu, ar būtina juos keisti arba papildomai pagrįsti. Todėl negalima teigti, kad ieškovės L. K. įstatyminiam atstovui nebuvo sudarytos sąlygos reikšti savarankiškus reikalavimus. Įstatymai nenumato teismo pareigos, pasikeitus šalies procesinei padėčiai ir šaliai iš atsakovo tapus ieškovu, siūlyti reikšti savarankiškus reikalavimus. CPK 45 straipsnio 4 dalyje yra tik numatyta, kad teismui nusprendus pakeisti netinkamą šalį tinkama arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas atidedamas, o ši sąlyga buvo išlaikyta.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti šios bylos, kol dar buvo neišspręstas šioje byloje trečiojo asmens H. K. paduoto atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas, priėmimo klausimas. Trečiojo asmens H. K. pareikštu savarankišku reikalavimu buvo prašoma pripažinti negaliojančiu antstolio R. B. 2011-07-18 turto pardavimo iš varžytinių aktą (t. 3, b. l. 25–29). Tokio reikalavimo atsisakymo priimti klausimas, kuris buvo išspręstas Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi (t. 3, b. l. 40–41), net ją trečiajam asmeniui ir apskundus, neturėjo įtakos ir netrukdė spręsti byloje pareikštus reikalavimus, kurie nėra tiesiogiai susiję su trečiojo asmens H. K. pareikštu savarankišku reikalavimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nustačius, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), kartu spręstina dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo. Ieškovams paduodant apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi buvo atidėtas likusios jų nesumokėtos žyminio mokesčio dalies – 2 471 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 155–156). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, todėl iš ieškovų priteistinas atidėtas žyminis mokestis lygiomis dalimis valstybei (CPK 96 str. 2 d.). Trečiojo asmens notarės R. V. prašymas priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkintinas, kadangi pateiktas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt patvirtinantis įrodymas (t. 3, b. l. 141), ir šis išlaidų dydis neviršija Lietuvos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 str.). Atsakovo P. R. prašymas priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas negali būti tenkinamas, nes nepateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 str. 1 d.).

Dėl prašymo skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesine padėtimi

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi jie, pateikdami apeliacinį skundą, tik siekia pratęsti bylinėjimosi laiką ir atitolinti jų iškeldinimą iš buto. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kadangi jokių konkrečių įrodymais pagrįstų duomenų, kad ieškovai tik siekdami vilkinti bylos nagrinėjimą pateikė apeliacinį skundą, byloje nėra, o šalis, nesutikdama su teismo sprendimu, turi nekvestionuojamą teisę apskųsti teismo sprendimą, todėl kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio akivaizdaus pagrindo skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 239,50 Lt žyminio mokesčio iš kiekvieno ieškovo valstybei ir po 500 Lt atstovavimų išlaidų iš kiekvieno ieškovo trečiajam asmeniui notarei R. V..