- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-546-312/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06291-2020-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Kaltinamasis
- D. Š.
- Nukentėjusysis
- A. Š.
- Advokatai
- Valerijus Kirpičnikovas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent – kad jis 2020 m. vasario 6 d., laikotarpyje nuo 07.00 val. iki 08.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, smurtaudamas artimoje aplinkoje, tyčia sudavė smūgį balkono durimis sutuoktinei A. Š. į dešinės pusės galvos sritį, tuo padarydamas odos nubrozdinimą dešiniame smilkinyje, kas pagal specialisto išvadą Nr. G 513/2020(01) konstatuota nežymiu sveikatos sutrikdymu, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendį dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir priimti naują nuosprendį: D. Š. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir skirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį visą bausmės laiką būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose. Vadovaujantis BPK 72² straipsniu, taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant šį įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. A. Š. ieškinį dėl neturtinės 161 000 Eur žalos atlyginimo tenkinti iš dalies. Priteisti A. Š. iš D. Š. 1 000 Eur neturtinės žalos.
2.1. Pirmosios instancijos teismas išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes padarė neįvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumos. Teismas pagrįstai tiek nukentėjusiosios A. Š., tiek kaltinamojo D. Š. parodymus pripažino nuosekliais, taip pat atsižvelgė ir į konfliktinę jų tarpusavio santykių prigimtį, tačiau vertinant parodymų patikimumą svarbu ne tik nustatyti, kad jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių - duomenų patikimumas tikrinamas atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, lyginant byloje esančius duomenis vienus su kitais, vertinant juos bendrame kontekste, kiek jie atitinka kitus įrodymų šaltinius. Todėl minėtų asmenų parodymus tikslinga išanalizuoti chronologine tvarka, vertinant juos tarpusavyje ir jungiant į nuoseklią logišką grandinę kartu su kitais duomenimis
2.2. Prokurorės teigimu, teismo vertinimas, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji pagalbos nesikreipė, nurodžiusi, kad tą dieną jos darbe buvo svarbi konferencija, bei parašiusi pareiškimą jį su pridėtomis nuotraukomis išsiuntė kitą dieną - 2020 m. vasario 7 d. (nors teismo pastebėta, tiek iki įvykio, tiek ir po įvykio į policiją ji kreipdavosi ir dėl aplinkybių, nesusijusių su fizinio smurto panaudojimu), nėra susiję su D. Š. kaltės nustatymu ir nepaneigia specialisto išvadoje nustatytų smurtinio pobūdžio sužalojimų. Be to, šis pastebėjimas nė kiek nenuvertina nukentėjusiosios parodymų patikimumo.
2.3. Teismas, atlikdamas įrodymų analizę ir jų vertinimą, neteisingai sprendė, kad jokių kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios parodymus, o tuo pačiu paneigti kaltinamojo parodymus, šiuo atveju byloje nėra, o vien nukentėjusiosios parodymų, kaip vienintelių tiesioginių įrodymų, atsižvelgiant į sudėtingus konfliktinius santykius su kaltinamuoju, nepakanka pastarojo kaltei pagrįsti.
2.4. Teismas pagrįstai pripažino, kad specialisto išvada patvirtina nukentėjusiajai padaryto sužalojimo faktą bei padarymo aplinkybes, kadangi šie duomenys tarpusavyje sutampa. Tačiau išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė išimtinai specialisto išvados, teismo nuomone, negalinčios paneigti kaltinamojo paaiškinimų, jog smūgį balkono durimis nukentėjusioji galėjo patirti ir jai pačiai galimai užkliudžius balkono duris bei pastarosioms trenkusis į jos galvos sritį (smilkinį), ir tuo pačiu kaip nepakankamos kategoriškai patvirtinti nukentėjusiosios parodymus, jog sužalojimas buvo padarytas kaltinamajam trenkus jai balkono durimis, vertinimu. Prokurorė pažymi tai, kad šio įrodymų šaltinio teismas visiškai nesiejo su kitais įrodymais, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nevertindamas ir to, kad specialisto išvados dėl sužalojimų būdingumo nekategoriškos, nepagrįstai prioritetą teikdamas kaltinamojo parodymams. Tokiu atveju, kai byloje, be nukentėjusiojo ir įtariamojo parodymų, nėra kitų objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti jų parodymus, specialisto išvada yra labai svarbi nustatant įvykio aplinkybes, tačiau specialisto išvada pagal baudžiamojo proceso įstatymą neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso, tai yra tik vienas iš galimų įrodymų baudžiamojoje byloje šaltinių, kuris vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Tačiau tai nebuvo padaryta bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme.
2.5. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimo lokalizacija, pobūdis bei makromorfologinis vaizdas nenurodo, kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji sužalojimo jai padarymo metu bei nenurodo, koks tuo metu buvo užpuoliko ir nukentėjusiosios tarpusavio išsidėstymas, o specialistas apklausos metu negalėjo nurodyti, ar sužalojimą nukentėjusiajai galėjo padaryti kitas asmuo, ar ji pati galėjo susižaloti, tačiau tai nepaneigia kitų specialisto išvadų bei jo paaiškinimų, kurie visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas sužalojimo aplinkybes. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Taigi, sąlyginės išvados nerodo jų neišsamumo. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti. Šiuo atveju to nebuvo padaryta.
2.6. Teisminio proceso metu nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl sužalojimo aplinkybių: nukentėjusioji nurodė, kad paėmė taburetę kaire ranka už „tabletės“ ir dešine ranka atidarė balkono duris, kurios atsidaro į dešinę pusę, norėdama pastatyti taburetę už durų ir buvo truputį pasilenkusi, o jos galva atsidūrė tarp durų ir staktos. Jokių kliūčių nunešti taburetę jai nebuvo, fotelis stovi kelių metrų atstumu nuo balkono durų. Tada kaltinamasis balkono durimis priplojo ją prie staktos. Nukentėjusiosios ūgio aukštyje staktoje yra spyna ir ji į šią spyną buvo priplota. Parodymų patikrinimo metu nukentėjusioji parodė, kad kaire ranka paėmė kėdę, dešine ranka atidarė duris į vidinę kambario puse, kaire ranka įkišo kėdę pastatyti ir pajuto smūgį. Į užduodamus klausimus posėdžio metu nukentėjusioji atsakė, kad jai atidarius duris, ji pasilenkė, gavo smūgį iš tos pusės, iš kurios atidaromos durys, iš kitos pusės ji tik prisilietė. Prokurorės teigimu, šias nuosekliai viso proceso metu nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes visiškai atitinka specialisto išvadoje nustatytas sužalojimo pobūdis bei jo mechanizmas, be to, joms neprieštarauja nė vienas specialisto paaiškinimas dėl sužalojimo galimybių.
2.7. Teisiamajame posėdyje parodžius ekspertui byloje esančias nukentėjusiosios pateiktas nuotraukas (1 t., b. 1. 2-3), ekspertas nurodė, jog yra neatmetama galimybė, kad tokio pobūdžio sužalojimą galima padaryti su balkono durų spyna (atsikišimu). Tokį sužalojimą galima padaryti kietu buku daiktu, kuris yra atsikišęs. Jeigu nukentėjusioji būtų stipriai atsitrenkusi į kampą, iš principo toks daiktas galėjo padaryti minėtą sužalojimą. Pasak eksperto, pagal nukentėjusiosios pasakojimą, jog jos galva buvo atsidūrusi tarp durų staktos ir durų, kai durimis buvo trenkta, kitoje galvos pusėje galėjo nelikti sužalojimo (nuo durų staktos), ypač jeigu ten nebuvo briaunos. Be to, nuo galimai padaryto sužalojimo iki eksperto apžiūros jau buvo praėjusios maždaug aštuonios dienos, todėl per tą laiką sužalojimas galėjo apgyti.
2.8. Tačiau teismas, pripažindamas nukentėjusiosios parodymus nuosekliais, nevertino, kad šiuos nuoseklius parodymus patvirtina kita bylos medžiaga - netiesioginiai įrodymai, ir padarė klaidingas išvadas, nepagrįstai prioritetą teikdamas kaltinamojo parodymams, neteikdamas reikšmės, kad kaltinamojo pateikiama versija kelia pagrįstų abejonių dėl specialisto išvadoje nustatyto sužalojimo pobūdžio bei tikimybės jam kilti.
2.9. Kaltinamasis parodė, kad ryte jis pusryčiavo, sėdėjo prie baro. Jam nuėjus iki šaldytuvo, pribėgo nukentėjusioji ir trenkė per taburetę, ant kurios jis sėdėjo, taburetė nuskriejo. Jis atsinešė taburetę atgal, tada nukentėjusioji čiupo tą taburetę ir nusinešė į terasą. Tuo metu buvo dar tamsu, degė tik darbastalio apšvietimo sistema. Ji užkabino su ta pačia taburete balkono duris ir pati sau durimis trenkė per galvą. Susižalojimo versiją kaltinamasis siejo su tuo, kad nukentėjusiajai, kuri serga psichine liga, nagrinėjamo įvykio metu vėl buvo ligos paūmėjimas, tuomet jos elgesys tampa nenuspėjamas. Teismas neteisingai vertino šiuos kaltinamojo parodymus, nepagrįstai teikdamas jiems prioritetą prieš nukentėjusiosios parodymus, realiai neįsitikinęs jų patikimumu. Nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos.
2.10. Iš kaltinamojo viso proceso metu duotų parodymų bei paaiškinimų matyti, kad nukentėjusioji, pradariusi balkono duris, ketino išmesti kėdę į terasą, tačiau nešama kėde užkliudė balkono duris, dėl ko jos užsivėrė ir tokiu būdu nukentėjusioji pati susižalojo. Jeigu tikėti šia kaltinamojo versija, atsižvelgiant į situaciją, kad balkono durys yra dešininės, t. y. atsidaro į dešinę pusę, į vidų, todėl visai suprantama, kad durys atidaromos dešine ranka, todėl, taip pat suprantama, kėdė lieka kairėje rankoje (kaip ir nurodė nukentėjusioji), todėl lieka neaišku, kaip nukentėjusioji galėjo užkabinti kairėje rankoje laikoma kėde dešinėje jos pusėje esančias atidarytas duris. Tačiau, anot prokurorės, net ir darant prielaidą, kad nukentėjusioji, kairėje rankoje laikydama kėdę, dešine ranka atidarė balkono duris, tuomet kėdę paėmė į dešinę ranką (arba laikydama ją abejose rankose) ir tik tuomet kėde užkliuvo už durų ir jos prisivėrė (kaip tvirtina kaltinamasis), suduodamos nukentėjusiajai per galvą, tokia susižalojimo versija taip pat neturi jokios perspektyvos, nes, visų pirma, yra nelogiška, visų antra - techniškai neišpildoma: atidarius dešine ranka balkono duris, nėra jokio tikslo kėdę perimti į dešinę ranka, norint ją tiesiog pastatyti už balkono durų, tačiau net ir priešingu atveju nėra įmanoma, kad dešinėje arba abejose rankose (iš kaltinamojo parodymų lieka neaišku) laikoma kėdė, esanti priešais asmenį, arba jo šone, galėtų užkabinti duris taip, kad, nepaisant asmenį nuo durų skiriančio atstumo (lygaus kėdės pločiui), galėtų jį priverti ar jam suduoti taip, kad kiltų specialisto išvadoje nustatytos pasekmės - 1,3x0,3 cm dydžio odos nubrozdinimas. Net jeigu nukentėjusioji ir ėjo nuleidusi galvą, kaip teigia kaltinamasis, toks susižalojimo mechanizmas nėra įmanomas.
2.11. Šios versijos negali patvirtinti ir specialisto paaiškinimas, kad tokiam sužalojimui didelės jėgos nereikia. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoju apklaustas specialistas parodė, kad ir atsitrenkus į stovinčias duris būtų pakankama energijos atsirasti tokiam sužalojimui. Jeigu yra judantis objektas (pavyzdžiui, jei smūgis buvo nukentėjusiajai judant), tai smūgio stiprumas yra didesnis nei su stovinčiu objektu. Tačiau tokie specialisto paaiškinimai turi būti vertinami ne atsietai, kaip tai darė teismas, o jau aptartos situacijos kontekste - nukentėjusiajai einant su kėde rankoje.
2.12. Priešingai kaltinamojo versijai, sužalojimo mechanizmas, kaip jau buvo minėta, visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes: ji dešine ranka atidarė duris į vidinę kambario puse, kaire ranka įkišo kėdę pastatyti ir pajuto smūgį, smūgio metu ji buvo truputį pasilenkusi, o jos galva atsidūrė tarp durų ir staktos - taigi, esant nukentėjusiajai tokioje padėtyje, kėdė netrukdė durims užsiverti, o išorine jėga (kaltinamojo veiksmais) uždaromos durys sužalojo nukentėjusiąją. Taigi, bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad specialisto išvadoje nustatytą sužalojimą bei fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai sukėlė tik tyčiniai kaltinamojo veiksmai, balkono durimis trenkus jai į galvą.
2.13. Prokurorės teigimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina neabejotina išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios nurodytą jos sužalojimo mechanizmą. Visų pirma, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nekito, savo parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo metu įvykio vietoje, detaliai ir nuosekliai nurodydama smurto panaudojimo aplinkybes, ir, svarbiausia, jos parodymai visiškai atitinka specialisto išvadai bei specialisto paaiškinimams. Tuo tarpu teismas, išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikęs specialisto išvadai bei specialisto paaiškinimams, šiuos įrodymus vertindamas atsietai, visiškai neįsigilinęs į nustatytas faktines aplinkybes, logišką įvykių seką, ignoravo nukentėjusiosios viso proceso metu duotus nuoseklius ir objektyvius parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys (nukentėjusiosios pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką, jos pateiktos nuotraukos, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai, iš dalies ir kaltinamojo parodymai), prioritetą nepagrįstai suteikdamas kaltinamojo iškeltai versijai, kurios nepatikrinęs padarė klaidingas išvadas, lėmusias kaltinamojo išteisinimą.
2.14. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusioji A. Š. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš D. Š. priteisti 161 000 eurų dydžio neturtinę žalą. Prokurorė pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju nekyla abejonių, kad išteisintojo D. Š. smurtiniai veiksmai turėjo neigiamų pasekmių nukentėjusiosios A. Š. sveikatai. Dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, nustatyta, kad ji patyrė fizinių ir psichologinių nepatogumų, juto diskomfortą ir neigiamas emocijas, pergyveno tiek dėl savo sveikatos, tiek dėl įvykio metu sukelto streso mažamečiui vaikui, kuris matė įvykį. Tačiau taip pat nustatyta, kad A. Š. dėl sužalojimo nebuvo laikinajame nedarbingume, ji galėjo dalyvauti darbinėje veikloje, kas reiškia, kad sužalojimas nebuvo itin skausmingas ar keliantis didelius nepatogumus, esminių ilgalaikių neigiamų pokyčių A. Š. gyvenime patirti sužalojimai nesukėlė, nėra duomenų, kad po nagrinėjamo įvykio ji būtų kreipusis psichologinės pagalbos ar apskritai būtų prireikę traumatologų, reabilitologų pagalbos, juolab, praėjus beveik vieneriems metams po patirtų sužalojimų, A. Š. nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų dėl reabilitacijos poreikio, neįvardijo ir esminio, ženklaus sveikatos pablogėjimo ar užsitęsusio gijimo.
2.15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, atsižvelgiant į išteisintojo ir nukentėjusiosios teisėtų interesų ir lūkesčių pusiausvyrą, į Lietuvos teismų suformuotą praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (asmenys nuteisti už šeimos nario nežymų sveikatos sutrikdymą), manytina, kad A. Š. ieškinys dėl neturtinės žalos pagrįstas iš dalies, todėl nukentėjusiosios A. Š. prašoma priteisti neturtinės žalos suma ženkliai mažintina iki 1000 eurų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusioji A. Š. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis D. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokurorės skundas atmestinas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundų argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs padarė pagrįstą išvadą, jog objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad D. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, todėl jį pagrįstai pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog D. Š. 2020 m. vasario 6 d., laikotarpyje nuo 07.00 val. iki 08.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, smurtaudamas artimoje aplinkoje, tyčia sudavė smūgį balkono durimis sutuoktinei A. Š. į dešinės pusės galvos sritį, tuo padarydamas odos nubrozdinimą dešiniame smilkinyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.
8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog D. Š. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Prokurorė teigia, jog D. Š. išteisintas nepagrįstai, kadangi byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina, jog jis įvykdė jai inkriminuojamą nusikaltimą, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiosios parodymus, nes jie atitinka specialisto išvadoje nustatytus kūno sužalojimus.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 ir kt.).
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įvykis įvyko sutuoktinių namuose. Pažymėtina, kad paties konflikto be šių dviejų asmenų daugiau niekas nematė (galimai išskyrus mažametį jų vaiką). Tokiu atveju labai svarbu sulyginti jų parodymus su kitais byloje surinktais duomenimis, nustatyti, ar jų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, yra nuoseklūs, logiškai paaiškinami ir įtikinami. Taip pat byloje nustatyta, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios dar iki įvykio buvo susiklostę konfliktiški santykiai. Tiek įvykio metu, tiek nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme, taip pat buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje sprendžiami jų skyrybų, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jo išlaikymo ir kiti klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).
11. Šiuo atveju nukentėjusioji teigia, kad ją 2020 m. vasario 6 d. sužalojo jos sutuoktinis D. Š., trenkdamas jai balkono durimis, kuomet ji norėjo ten pastatyti kėdę. D. Š. tai neigia, nurodydamas, kad kaltinime nurodytų veiksmų jis neatliko, A. Š. susižalojo pati, prieš įnešant kėdę į balkoną, su ja užkabinusi balkono duris, kurios trenkėsi į nukentėjusiąją. Apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad tiek nukentėjusiosios, tiek ir išteisintojo parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija. Todėl, vertinant šias abiejų proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, svarbią reikšmę byloje turi pateikta specialisto išvada, specialisto paaiškinimai, liudytojų parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai.
12. Kaip minėta aukščiau, liudytojų, galinčių patvirtinti D. Š. ar A. Š. parodymus, šioje baudžiamojoje byloje nėra. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. vasario 14 d. specialisto išvados matyti, kad A. Š. nustatytas sužalojimas - odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje, padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai užduoties aplinkybėse nurodytu laiku (2020 m. vasario 6 d.), kuris kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 90). Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog eksperto išvada negali tiesiogiai patvirtinti, kad šiuos sužalojimus padarė būtent D. Š. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje nurodyta, kad A. Š. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas dešine smilkinine sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Sužalojimo lokalizacija yra pasiekiama nukentėjusios rankomis. Sužalojimo lokalizacija, pobūdis bei makromorfologinis vaizdas nenurodo kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji sužalojimo jai padarymo metu bei nenurodo, koks tuo metu buvo užpuoliko ir nukentėjusiosios tarpusavio išsidėstymas. Sužalojimas galėjo būti padarytas ir vieno trauminio poveikio. Individualūs žalojančio daikto požymiai sužalojime neužfiksuoti. Teisiamajame posėdyje, duodamas paaiškinimus dėl pateiktos išvados, Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertas Dmitrij Fomin nurodė, kad nukentėjusiajai nustatytas nespecifinis sužeidimas, kuris gali būti padaromas bet kokiu kietu buku daiktu ir tai nesuponuoja to, ar tai buvo briauna, ar lygus paviršius. Nustatytas sužalojimas yra neinformatyvus smūgio krypties aspektu. Nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas nenurodo, ar šį sužalojimą galėjo padaryti kitas asmuo, ar ji pati galėjo susižaloti. Sužalojimas nėra tokioje vietoje, kur nukentėjusioji rankomis galėtų sunkiai jį pasiekti. Kaip paminėta aukščiau, parodžius ekspertui byloje esančias nukentėjusiosios pateiktas nuotraukas (t. 1, b. l. 2, 3), ekspertas nurodė, jog neatmetama galimybė, kad tokį sužalojimą galima padaryti su balkono durų spyna (atsikišimu), kietu buku atsikišusiu daiktu. Ekspertas nurodė, jog anot nukentėjusiosios pasakojimo, kad jos galva buvo atsidūrusi tarp durų staktos ir durų, kai durimis buvo trenkta, kitoje galvos pusėje galėjo nelikti sužalojimo (nuo durų staktos), ypač jeigu ten nebuvo briaunos. Be to, iki eksperto apžiūros sužalojimas galėjo apgyti. Ekspertas negalėjo pasakyti, ar nukentėjusioji pati užtrenkė duris ir susižalojo, nes nustatytas sužalojimas nėra informatyvus. Jis negalėjo pasakyti, kokia buvo panaudota jėga, bet ji buvo pakankama sužaloti minkštuosius audinius. Šios traumos jis nepriskirtų didelės jėgos traumai, tokiam sužalojimui didelės jėgos nereikia. Jeigu yra judantis objektas (pavyzdžiui, jei smūgis buvo nukentėjusiajai judant), tai smūgio stiprumas yra didesnis nei su stovinčiu objektu. Bet ir atsitrenkiant į stovinčias duris, būtų pakankama energijos atsirasti tokiam sužalojimui.
13. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytoje specialisto išvadoje pateiktas išvadas bei ją atlikusio specialisto paaiškinimus teisme, teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio argumentui, jog kaip patikimas ir pakankamas įrodymas ši išvada gali būti vertinama tik tuo aspektu, kiek susiję su konkrečiu sužalojimu – jo pobūdžiu bei vertinimu kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Vienok, ši išvada negali būti vertinama kaip pakankamai kategoriškai patvirtinti nukentėjusiosios parodymus, jog sužalojimas buvo padarytas kitam asmeniui – D. Š. trenkus jai balkono durimis, nes, kaip nurodė specialistas, iš sužalojimo nėra galimybės nustatyti, ar šį sužalojimą galėjo padaryti kitas asmuo, ar nukentėjusioji galėjo pati susižaloti.
14. Priešingai nei teigia prokurorė apeliaciniame skunde (2.10 punktas), teisėjų kolegijos vertinimu, mechanizmas, jog nukentėjusioji A. Š. pati, kaire ranka nešama kėde užkliudė balkono duris (atsidarančias į dešinę pusę), po ko jos prisivėrė, suduodamos nukentėjusiajai į galvą, nėra neįmanomas. Iš 2020 m. rugsėjo 4 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir prie jo pridėto vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 57-59, 60) matyti, jog kėdė, kurią į balkoną nešė A. Š., yra platėjanti į apačią, t. y. jos kojos nuo sėdimosios dalies pritvirtintos ne statmenai, o įstrižai platėjančiai, todėl nukentėjusioji, kaire ranka kišdama kėdę per atdaras balkono duris (atsidarančias į dešinę pusę), galėjo kėdės platesniąja dalimi iš išorės jas kliudyti, kai tuo metu pati jau buvo pasilenkusi į priekį (tam nekliudė kėdės siauresnė viršutinė dalis), tokiu būdu duris priverti, jomis suduodant jai smūgį į dešinį smilkinį. Taigi, prokurorės nurodomi teiginiai nepaneigia D. Š. nurodomos įvykio versijos, jog nukentėjusioji čiupo kėdę, su ja užkabino balkono duris ir durimis pati sau trenkė į galvą.
15. Kaip minėta anksčiau, svarbu, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, o tik neginčijamais ir neabejotinais irodymais, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. Š. 2020 m. vasario 6 d., laikotarpyje nuo 07.00 val. iki 08.00 val., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti dėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.