Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2021-07-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1-277-1015/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-07-30Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-23Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-07-30
Bylos Nr.
1-277-1015/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-06291-2020-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ingrida Mikužytė
Kaltinamasis
D. Š.
Nukentėjusysis
A. Š.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-277-1015/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06291-2020-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 30 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė,sekretoriaujant Rasai Pladaitei,dalyvaujant prokurorei Audronei Šukienei,kaltinamajam D. Š.,nukentėjusiajai A. Š.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent – kad jis 2020 m. vasario 6 d., laikotarpyje nuo 07.00 val. iki 08.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, smurtaudamas artimoje aplinkoje, tyčia sudavė smūgį balkono durimis sutuoktinei A. Š. į dešinės pusės galvos sritį, tuo padarydamas odos nubrozdinimą dešiniame smilkinyje, kas pagal specialisto išvadą Nr. G 513/2020(01) konstatuota nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Kaltinamasis D. Š. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad nukentėjusioji serga (duomenys neskelbtini) liga, dėl kurios būna pavasariniai ir rudeniniai paūmėjimai, tuomet jos elgesys tampa nenuspėjamas. Nagrinėjamo įvykio metu jai vėl buvo ligos paūmėjimas. Tą dieną ryte jis pusryčiavo, sėdėjo prie baro. Jam nuėjus iki šaldytuvo, pribėgo nukentėjusioji ir trenkė per taburetę, ant kurios jis sėdėjo, taburetė nuskriejo. Jis atsinešė taburetę atgal, tada nukentėjusioji čiupo tą taburetę ir nusinešė į terasą. Tuo metu buvo dar tamsu, degė tik darbastalio apšvietimo sistema. Ji užkabino su ta pačia taburete balkono duris ir pati sau durimis trenkė per galvą. Tuo metu jis nuo nukentėjusiosios buvo 3-4 metrų atstumu. Po visko nukentėjusioji grįžo atgal, tvarkė katinų maisto dėžutes, aprimo, lyg nieko nebuvo. Apvali taburetė su keturiomis kojomis liko už durų. Tuo metu namuose buvo (duomenys neskelbtini) metų vaikas, tačiau jis gulėjo lovoje ir įvykio negalėjo matyti. Kaltinamasis išvažiavo į darbą ir jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios nematė. Jam būnant darbe apie pietus direktorius pasakė, kad vyksta kažkokios nesąmonės ir parodė jam laiškus, kuriuos atsiuntė nukentėjusioji. Nukentėjusioji jam atsiuntė daug laiškų, juose tekstas yra nerišlus ir kaltinamasis gali tuos laiškus pateikti teismui. Nukentėjusiosios sužalojimą jis pirmą kartą pamatė nuotraukoje, kurias ji atsiuntė į darbą apie 4 val. Į policiją nukentėjusioji kreipėsi tik po savaitės. Kaltinamasis taip pat nurodė, kad dėl nukentėjusiosios naudojamo smurto jis ne kartą galėjo kviesti policijos pareigūnus. Pavyzdžiui mažametį vaiką nukentėjusioji mokina, kad kaltinamasis yra ne tėtis, o dėdė Vania. Vakare kaltinamajam atsigulus miegoti, nukentėjusioji prie galvos atneša tris žvakes ir jas uždega. Jis negali užpūsti žvakių, nes vėl bus triukšmas. Buvo atvejis, kai jie grįžo iš miesto ir jis pasidėjo fotoaparatą. Vaikas pradėjo žaisti ir jis pasakė vaikui, kad šis nelįstų. Tada nukentėjusioji paėmė fotoaparatą ir išmetė jį per terasą į gatvę. Nurodė, kad kartu su nukentėjusiąja jis gyveno septynerius metus, dabar jau negyvena, vieną kartą yra vežęs ją į (duomenys neskelbtini) ligoninę.

Nukentėjusioji A. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad santuokoje smurtas prasidėjo daug anksčiau nei tą dieną. Prasidėjo atsakomybės permetinėjimas, paskui materialinis smurtas, neprisidėjimas prie šeimos biudžeto. Po to prasidėjo emocinis smurtas - peilio mėtymas, pravardžiavimas, siūlymas pasibarti, daiktų, rūbų, stalviršio gadinimas, pastovūs bandymai atsisakyti vėdinimo, langų uždarymas. Palaipsniui kaltinamasis perėjo prie fizinio smurto, 2020 m. vasario 6 d. yra ne vienintelė diena, kai buvo panaudotas smurtas. Prasidėjo stumdymas, katės erzinimas, kuri susierzinusi drasko nukentėjusiajai kojas. Nurodė, kad kaltinamasis mušdavo jai per užpakalį, o tai nukopijavo vaikas ir pabandė tą patį padaryti, tačiau su vaiku sutarė, kad taip žmonės nesielgia ir jis daugiau to nedaro. Prie to, kad ji atsidūrė (duomenys neskelbtini) ligoninėje, prisidėjo ir kaltinamasis. Ji buvo fiziškai išsekusi, prašė jo pagalbos, dar 2016 metais ji prašė išsiskirti, bet vyras atsakė, kad nesutinka, nes vaiko ir buto neatiduos. Tuo metu sirgo vaikas, teko jį prižiūrėti ir dirbti. Tuomet ji suprato, kad nei pati, nei vaikas skyrybų neatlaikys. 2017 metais ji vėl prašė skyrybų, bet vyras atsisakė. Tada ji jam pasiūlė eiti pas šeimos psichologą, vyras nesutiko. Galiausiai vyras sutiko eiti pas šeimos psichologą, nes pas individualų psichologą eiti atsisakė. Per konsultaciją jis žadėjo būti su šeima, tačiau išeinant pasakė, kad niekas nepasikeičia. Teko į konsultacijai eiti jai vienai, tačiau tai buvo beprasmiška, nes reikia eiti dviese vaikščioti į konsultaciją. Prie jos atsidūrimo ligoninėje, prisidėjo vyras, nes sunku yra gyventi su žmogumi, kuris erzina, bet tas žmogaus nesitraukia. Erzina jo įprotis sėdėti su alumi prie kompiuterio kiekvieną vakarą. Jis taip pat pratino vaiką sėdėti ne tik prie kompiuterio, bet ir prie televizoriaus, sakė, kad jau yra užauginęs du vaikus ir žino, ką daro. 2019 metų vasarą vaikas pasakė, kad tokio tėčio nereikia ir jam skaudu. Po ligoninės ji buvo pilnai pasiruošusi skyryboms, bet vyras pasielgė niekšiškai. Vietoj to, kad jai būtų padėjęs, jis dar labiau pakenkė. Dėl ligoninėje blogai paskirtų vaistų, ji negalėjo pusantrų metų valgyti, valgydavo tik sriubą arba retkarčiais salotas. Tada vaikui prasidėjo problemos su regėjimu, jis viena akimi nemato ir tai prasidėjo nuo žiūrėjimo į kompiuterį ir televizorių. Kai ji 2019 m. padavė dokumentus skyryboms, pasakė kaltinamajam, kad šis prie jos nesiartintų ir kad bendravimas vyks tik per advokatus. Nuo tada prasidėjo dar didesnis konfliktinių situacijų sudarymas. Su vaiku teko lankytis net pas psichologą. Ji stengėsi vėliau grįžti į namus, kad būti kuo mažiau su kaltinamuoju ir kad kuo mažiau būtų konfliktų. 2020 m. sausio mėnesį ji jam pasiūlė mediaciją, vyras sutiko, tačiau 2020 m. vasario 6 dieną jis ją sumušė, vėliau atsisakė mediacijos. Kovo mėnesį vyras jau jai pasiūlė meditaciją, tačiau ji atsisakė. Nurodė, kad būdavo atvejų, kai vyras ją varydavo gerti arbatą į miegamąjį, nes ji gerdavo arbatą vėlai vakare apie 23.30 val. Vieną dieną vyras sukėlė triukšmą, stumdė baldus, pažadino vaiką. Tą dieną ji susitarė su socialine darbuotoja, kad ji apsilankytų jų namuose, nes kaltinamasis apsigyveno svetainėje, jis nekeitė patalynės, nesiprausė, todėl susitarė su socialine darbuotoja, kad ji ateis, pasikalbės. Kai nukentėjusioji socialinei darbuotojai rodė netvarką, ji pastebėjo alkoholio butelį. Vadinasi, vyras tęsė išgėrinėjimą, nors anksčiau ji griežtai buvo uždraudusi jam gerti alų.

Parodė, kad 2020 m. vasario 6 d. viskas buvo kitaip, nei pasakojo kaltinamasis. Ji standartiškai atsikėlė ryte, jos rytas prasideda nuo kačių maitinimo, kavos, pasiruošimo į darbą sau ir vaiko. Kaltinamasis nesėdėjo prie stalo. Ten stovėjo taburetė, o 4 kačių lėkštutės stovėjo po baro stalu, tarp tos taburetės. Jai buvo nepatogu pasiekti lėkštutes, todėl ji patraukė taburetę, paėmė lėkštę su vandeniu ir nuėjo jo pakeisti. Kaltinamasis išraiškingai pastatė taburetę atgal. Ji vėl patraukė taburetę ir nešė vandenį. Kaltinamasis pastatė taburetę atgal ir dar išpylė vandenį, o tai jai jau yra papildomas darbas, nes reikia sutvarkyti išpiltą vandenį. Ji pastatė vandenį, paėmė taburetę kaire ranką už „tabletės“ ir dešine ranka atidarė balkono duris, kurios atsidaro į dešinę pusę, norėdama pastatyti taburetę už durų ir buvo truputį pasilenkusi, o jos galva atsidūrė taip durų ir staktos. Jokių kliūčių nunešti taburetę jai nebuvo, fotelis stovi kelių metrų atstumu nuo balkono durų. Tada kaltinamasis balkono durimis priplojo ją prie staktos. Nukentėjusiosios ūgio aukštyje staktoje yra spyna ir ji į šią spyną buvo priplota. Įvykio vietos apžiūros metu fotelis stovėjo toje pačioje vietoje. Ji nesitikėjo tokio smūgio, jai skaudėjo ir smūgis buvo padarytas iš už nugaros. Ji atsisuko, pamatė besišypsantį vyrą ir vaiką, kuris tuo metu stovėjo koridoriuje ir viską matė. Ji vaiko akyse matė išgąstį. Nukentėjusioji nubėgo prie vaiko, pabandė nuraminti, pati nusiraminti. Vaiką paguldė, pasakė, kad viskas yra gerai. Kaltinamasis po visko išėjo į darbą. Tada atsikėlė vaikas, ji jam davė vandens, nuvedė į darželį, o pati nuėjo į darbą, kur tą dieną darbe vyko didelė konferencija, kurioje darbuotojai ją matė su kraujuota mėlyne. Vakare vaikas matė jos mėlynę, klausė, ar skauda, glostė, verkė. Jis žinojo, kad tą mėlynę padarė tėtis. Vėliau vaikas papasakojo jai apie įvykį, ką matė, jam buvo skaudu. Darželyje vaikas auklėtojoms apie įvykį nepasakojo. Kaltinamasis nieko jos neklausė. Vakare ji parašė pareiškimą policijai ir sekančią dieną išsiuntė, o po to gavo kvietimą į apklausą ir abdukcijai. Tą pačią dieną į policiją nesikreipė, nes jai buvo svarbi konferencija. Gali būti, kad įvykio dieną arba sekančią dieną ji išsiuntė el.laišką vyrui į darbovietę, gal buvo pridėta ir nuotrauka, kad jis paliko namuose netvarką.

Nurodė, kad ji lankėsi su vaiku pas psichologę 2019 metais ir ji rekomendavo vaiką stebėti. Sutarė, kad su vaiku apie skyrybas, nesantaiką, smūgį nekalbės. Jeigu vaikas pats inicijuoja pasakojimą, ji leidžia jam išsikalbėti. Jeigu jaučia baimę iš vaiko, kreipiasi dėl konsultacijos pas psichologę. Su vaiku ji nemėgsta aptarinėti konfliktų. Po šio įvykio pas psichologę jie nesikreipė. Vaikas matė viską, kai ji nešė taburetę, kai buvo „bum“, kai jis nesulaukė pagalbos. Vaikas manė, kad kaltinamasis taip pasielgs ir su juo. Vaikas slėpėsi po lova, užsirakindavo kambaryje. Po to kaltinamasis pradėjo rašyti žinutes su tekstu, kam čia pykti, bet žmogus nesuvokia prašymo atsitraukti, neieškoti kontaktų. Tada su ja susisiekė tyrėja ir paaiškino, kad kaltinamajam yra skirtos kardomosios priemonės, bet jis jas pažeidė ir turėjo pokalbį su pareigūnais. Kaltinamasis teisina savo elgesį, apeliuodamas į jos diagnozę, ligą. Kaltinamasis apibūdina savo elgesį taip, kad pirmiausia reikia prijaukinti, o paskui daryti ką nori. Nurodė, kad sūnui šiai dienai gresia invalidumas, jam buvo skirta operacija, bet dėl karantino operacija buvo atšaukta. Vaikui trūksta bendravimo, kaltinamasis pastoviai sėdi kompiuteryje, piktnaudžiauja alkoholiu. Kaltinamasis su ja gyveno iki kovo vidurio. Įvykio metu kaltinamasis nebuvo išgėręs, bet jis turi įprotį išgerti vakare.

Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ji palaiko pareikštą 161 000 Eur dydžio civilinį ieškinį, kadangi šis atvejis nėra atsitiktinis ir jo nei ji pati, nei vaikas iki šiol pamiršti negali. Ieškinį grindžia tuo, kad prižiūri mažą vaiką, namą, kuris pirktas iš paskolos, kaltinamasis trikdo jos darbo laiką. Kurį laiką ji galėjo dar dirbti papildomai naktimis, bet tai kenkia jos sveikatai, savijautai, pajamoms ir vaikui, o jos tarifas toks, kad kaltinamasis su trikdžiais suvalgė tiek, todėl reiškia tokią sumą. Kaltinamasis pastoviai trikdė jos gyvenimą, ateidavo aplankyti vaiko teismo nenustatytu laiku.

Apklaustas teisiamajame posėdyje Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertas D. F. paaiškino, kad jis 2020 m. vasario 14 d. surašė Specialisto išvadą Nr. G 513/2020(01) (1 t., b.l. 90) ir konstatavo, kad A. Š. yra padarytas sužalojimas, kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai užduoties aplinkybėse nurodytu laiku – 2020 m. vasario 6 d. Kietas bukas daiktas tam tikromis aplinkybėmis gali būti ir kietas paviršius ir tai nebūtinai turi būti pailgas paviršius. Jeigu būtų pailgas daiktas ar ribotą kontaktinį paviršių turintis daiktas, tai ekspertai mato, ar jis turi briauną. Nukentėjusiajai nustatytas nespecifinis sužeidimas, kuris gali būti padaromas bet kokiu kietu buku daiktu ir tai nesuponuoja to, ar tai buvo briauna, ar lygus paviršius. Nustatytas sužalojimas yra neinformatyvus smūgio krypties aspektu. Jeigu yra užduodamas klausimas, ar sužalojimas galėjo būti padarytas konkrečiu laiku, tai ekspertai į šį klausimą atsako, sužalojimo paklaida šiuo atveju gali būti kad ir plius minus trys paros. Jeigu daiktas, su kuriuo buvo kontaktuota sužalojimo metu, būtų su atsikišimu, tikėtina, kad jis būtų palikęs kokį spindulėlį, bet tai būna ne visada. Nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas nenurodo, ar šį sužalojimą galėjo padaryti kitas asmuo, ar ji pati galėjo susižaloti. Sužalojimas nėra tokioje vietoje, kur nukentėjusioji rankomis galėtų sunkiai jį pasiekti. Parodžius ekspertui byloje esančias nukentėjusiosios pateiktas nuotraukas (1 t., b.l. 2, 3), ekspertas nurodė, kad yra neatmetama galimybė, kad tokį sužalojimą galima padaryti su balkono durų spyna (atsikišimu). Tokį sužalojimą galima padaryti su kietu buku daiktu, kuris yra atsikišęs. Jeigu nukentėjusioji būtų stipriai atsitrenkusi į kampą, iš principo toks daiktas galėjo padaryti tokį sužalojimą. Pagal nukentėjusiosios pasakojimą, kad jos galva buvo atsidūrusi tarp durų staktos ir durų, kai durimis buvo trenkta, nurodė, kad kitoje galvos pusėje galėjo nelikti sužalojimo (nuo durų staktos), ypač jeigu ten nebuvo briaunos. Be to, nuo galimai padaryto sužalojimo iki eksperto apžiūros jau buvo praėjusios kokios 8 dienos, tai sužalojimas per tą laiką galėjo jau apgyti. Ekspertas negalėjo pasakyti, ar nukentėjusioji pati užtrenkė duris ir susižalojo, nes nustatytas sužalojimas nėra informatyvus. Jis negali pasakyti kokia buvo panaudota jėga, bet ji buvo pakankama sužaloti minkštuosius audinius. Šios traumos jis nepriskirtų didelės jėgos traumai, tokiam sužalojimui didelės jėgos nereikia. Jeigu yra judantis objektas (pavyzdžiui, jei smūgis buvo nukentėjusiajai judant), tai smūgio stiprumas yra didesnis, nei su stovinčiu objektu. Bet kad ir atsitrenkti į stovinčias duris būtų pakankama energijos atsirasti tokiam sužalojimui.

Byloje esantis pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje patvirtina, kad nukentėjusioji A. Š. 2020 m. vasario 6 d. surašė pareiškimą policijai dėl patirto smurto, kartu pateikdama dvi nuotraukas, kuriose užfiksuoti jai padaryti sužalojimai ir šis pareiškimas buvo gautas 2020 m. vasario 7 d., 14.17 val., o užregistruotas 2020 m. vasario 10 d. (1 t., b.l. 1, 2-3; 17-18).

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktų BITR ataskaitų žiūryklių matyti, kad A. Š. laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. liepos 16 d. daug kartų kreipėsi į policiją (apie 12 kartų), teigdama, kad prieš ją ir vaiką smurtauja sutuoktinis (1 t., b.l. 17-38).

2020 m. vasario 13 d. įvykio vietos apžiūros protokolu buvo apžiūrėta buto, esančio (duomenys neskelbtini), svetainė, kuriame nurodyta, kad išėjimas į balkoną yra pro plastikines duris, padarytos, be kita ko, ir nuotraukos, kuriose užfiksuotos atitinkamos aplinkybės (1 t., b.l. 39-45).

2020 m. rugsėjo 4 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji nurodė visas veikos padarymo aplinkybes, pridėtas vaizdo įrašas (1 t., b.l. 57-59, 60).

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikė informaciją, kokios sveikatos priežiūros paslaugos ir kokiose gydymosi įstaigose buvo suteiktos A. Š. per paskutinius penkerius metus (1 t., b.l. 67). VšĮ (duomenys neskelbtini) pateikė informaciją apie A. Š. apsilankymą gydymo įstaigoje sąrašą su diagnozėmis (1 t., b.l. 73-75).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. vasario 14 d. specialisto išvadoje Nr. G 513/2020(01) konstatuota, kad A. Š. padarytas vienas sužalojimas - odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje. Sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu, galiami užduoties aplinkybėse nurodytu laiku – 2020 m. vasario 6 d. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas dešine smilkinine sritimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Sužalojimo lokalizacija yra pasiekiama nukentėjusios rankomis. Sužalojimo lokalizacija, pobūdis bei makromorfologinis vaizdas nenurodo kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji sužalojimo jai padarymo metu bei nenurodo, koks tuo metu buvo užpuoliko ir nukentėjusiosios tarpusavio išdėstymas. Sužalojimas galėjo būti padarytas ir vieno trauminio poveikio. Individualūs žalojančio daikto požymiai sužalojime neužfiksuoti (1 t., b.l. 90).

Nukentėjusioji pateikė papildomus dokumentus į bylą, susijusius, kaip ji pati teigia, su jos ir vaiko patirtu smurtu (1 t., b.l. 103-120)

Dėl surinktų duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

D. Š. baudžiamojoje byloje kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą ar trumpam jį susargdino. O būtent, kaip matyti iš jam pareikšto kaltinimo – D. Š. kaltinamas tuo, jog 2020 m. vasario 6 d., laikotarpiu nuo 07.00 val. iki 08.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė smūgį balkono durimis sutuoktinei – nukentėjusiajai A. Š. į dešinės pusės galvos sritį, bei taip padarė odos nubrozdinimą dešiniame smilkinyje, kuris specialisto pripažintas atitinkančiu nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi D. Š. kaltinamas sudavęs smūgį nukentėjusiajai balkono durimis ir tokiu būdu padaręs jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, nurodęs, be kita ko, kad nurodytu laiku ir vietoje, nukentėjusioji, kuriai dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimo būna sveikatos pablogėjimai, tuo metu pačiupusi kėdę norėjo ją išmesti į balkoną, tačiau jai pačiai su kėde užkabinus balkono duris, pati sau durimis įsitrenkė į galvą. Kaltinamasis nurodė, be kita ko, kad sužalojimų tada nematė, o nukentėjusioji toliau aprimusi tvarkėsi, ir tik vėliau jam atsiuntė nuotraukas, kuriose matėsi sužalojimas. Taigi iš esmės, kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, neneigiamas pats galimo sužalojimo padarymo faktas (nors ir nurodoma, kad iš karto sužalojimo jis nepastebėjo), tačiau neigiama, jog sužalojimą lėmė jo – kaltinamojo veiksmais, nurodydamas, kad pati kaltinamoji, siekdama kėdę išmesti į balkoną, užkabinusi kėde balkono duris, jomis pati sau įsitrenkė.

Įvertinus surinktus baudžiamojoje byloje duomenis, pažymėtina, kad šiuo atveju kaltinimas iš esmės grindžiamas pačios nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusioji parodė, jog kaltinamasis tą rytą ją erzino, ir kai ji norėjo taburetę pastatyti į balkoną, tuo metu, kai atidarė balkono duris ir jos galva buvo tarp durų staktos bei balkono durų, šiek tiek jai pasilenkus, kaltinamasis sąmoningai trenkė jai durimis per galvą, bei durys į jos galvą trenkėsi ta vieta, kur yra durų spyna įšsikišusi. Nurodė, kad po smūgio atsisukusi pamatė besišypsantį kaltinamąjį o toliau – vaiką, todėl nubėgo raminti vaiko, o kadangi tą dieną jos darbe buvo svarbi konferencija, policijos nekvietė, vėliau surašė pareiškimą ir kitą dieną į išsiuntė.

Taigi, kaip matyti, kiek tai susiję su tuo, kas lėmė atitinkamo sužalojimo padarymą, kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymai iš esmės skiriasi, t. y. kaltinamasis, kaip minėta, nurodė, kad nukentėjusioji pati savo veiksmais nulėmė galimą sužalojimą, o nukentėjusioji – kad į galvą balkono durimis sąmoningai jai trenkė kaltinamasis.

Pažymėtina, kad atitinkamos išvados baudžiamajame procese apie atitinkamų aplinkybių buvimą ir pan. daromos įvertinus surinktų reikšmingų duomenų (įrodymų) visumą. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys (BPK 20 str.), kuriais vadovaudamasis teismas daro atitinkamas išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visgi pastebėtina, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir atitinkamų išvadų argumentavimu. Savo ruožtu pagal baudžiamojo proceso principus, asmens kaltė padarius atitinkamą nusikalstamą veiką turi būti įrodyta pakankamais ir patikimais įrodymais.

Šiuo atveju, kaip minėta, D. Š. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, smurtiniu veiksmu savo sutuoktinei padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą.

Aiškinant BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, jog tais atvejais, kai galimai nuskalstama veika buvo įvykdyta dalyvaujant asmenims, kurių santykiai yra konfliktiški, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti atitinkamų duomenų, be kita ko – įvykyje dalyvavusių konfliktiniuose santykiuose esančių asmenų parodymus. Nagrinėjamu atveju, pripažintina, jog akivaizdu, kad santykiai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios įvykio metu buvo neabejotinai konfliktiniai, kaip matyti iš parodymų, iš esmės tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusioji kitos šalies elgesį tiek įvykio metu, tiek ir prieš bei po iš esmės apibūdina kaip stokojantį adekvatumo, provokuojantį ir pan. Todėl nepaisant to, jog šiuo atveju aktualios aplinkybės įvyko galimo smurto artimoje aplinkoje situacijoje, t. y. kai įprastai nešališkų įvykio liudytojų ir pan. nebūna (jų, kaip matyti, nebuvo ir šiuo atveju aktualaus įvykio metu), vis dėlto tai negali paneigti reikalavimo, jog asmens kaltė turi būti įrodyta pakankamais bei patikimais įrodymais. Vis dėlto, kaip matyti, kaltinimas šiuo atveju iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiosios parodymais.

Pastebėtina, kad byloje yra specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog A. Š. padarytas vienas sužalojimas - odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje, kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai užduoties aplinkybėse nurodytu laiku – 2020 m. vasario 6 d., kuris kvalifikuotas nežymių sveikatos sutrikdymu. Vis dėlto pastaroji specialisto išvada, įvertinus joje konstatuotas aplinkybes, kaip matyti, iš esmės vertintina kaip galinti patikimai patvirtinti atitinkamo sužalojimo faktą bei galimą jo padarymo laiką ir aplinkybes. Tiek iš specialisto išvados, tiek ir pagal specialisto paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, kaip matyti, galima konstatuoti, jog toks sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytu laiku (pastebint, be kita ko, kad pagal specialisto paaiškinimą, paklaida dėl galimo įvykio laiko nurodytas 3 dienos), bei nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis – sudavus smūgį durimis (specialistui įvertinus, be kita ko, ir teisiamojo posėdžio metu jam parodytas įvykio vietos, inter alia – ir balkono durų nuotraukas). Vis dėlto nepaisant tokių paaiškinimų apie tai, būtina pažymėti ir specialisto paaiškinimus, jog padarytas sužalojimas nėra toks specifinis, jog galima būtų detalizuoti galimą jo padarymo mechanizmą ir pan., bei, kaip kad nurodė, iš sužalojimo negalima daryti išvados, ar jį padarė kitas asmuo, suduodamas smūgį durimis, ar galimai galėjo ir pati nukentėjusioji atsitrenkusi į duris ir pan. nulemti tokio pobūdžio sužalojimo padarymą, juolab pagal specialisto paaiškinimus, šiuo atveju nelaikytina, jog tokio pobūdžio sužalojimui padaryti buvo reikalinga didelė jėga. Taigi įvertinus specialisto išvadą visumoje su jo paaiškinimais teisiamojo posėdžio metu, pripažintina, jog kaip patikimas ir pakankamas įrodymas ji gali būti vertinama tik tuo aspektu, kiek susiję su konkrečiu sužalojimu – jo pobūdžiu bei vertinimu kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, vis dėlto kiek tai susiję su jo galimu padarymo mechanizmu, kaip matyti, kategoriška išvada negali būti daroma ir pati savaime ši išvada negali būti vertinama kaip pakankama kategoriškai patvirtinti nukentėjusiosios parodymus, jog sužalojimas buvo padarytas kitam asmeniui – kaltinamajam trenkus jai balkono durimis, nes, kaip minėta, neatmetama galimybė, jog tokio pobūdžio sužalojimas galėjo būti padarytas ir kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis.

Šiuo atveju jokių kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti ir / ar paneigti nukentėjusiosios parodymus ar kaltinamojo parodymus, šiuo atveju byloje nėra. Kaip matyti, iš karto po įvykio nukentėjusioji pagalbos nesikreipė, nurodžiusi, kad tą dieną jos darbe buvo svarbi konferencija, bei parašiusi pareiškimą jį su pridėtomis nuotraukomis išsiuntė kitą dieną – 2020 m. vasario 7 d. (nors, pastebėtina, tiek iki įvykio, tiek ir po įvykio į policiją ji kreipdavosi ir dėl aplinkybių, nesusijusių su fizinio smurto panaudojimu). Atitinkamai, nepaisant to, jog sutiktina, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, vis dėlto tai nepaneigia jau minėtos reikšmingos aplinkybės, jog iš esmės be jų, kitokių duomenų, patvirtinančių, kad konkretų smūgį, nulėmusi sveikatos sužalojimą, padarė kaltinamasis, šiuo atveju nėra. Kita vertus, vertinant kaltinamojo paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, taip pat negalima išvada, jog jie būtų nenuoseklūs - -ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (nors, pastebėtina, jog buvo apklaustas daugiau nei po 2 mėnesių po įvykio) jis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, o būtent – kad norėdama į balkoną išnešti kėdę, ji kėde užkliudė balkono duris, dėl ko jos užsivėrė.

Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi siekiant konstatuoti, kad asmuo padarė atitinkamą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo veikoje visus baudžiamajame įstatyme nustatytus būtinuosius tokios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. kad jis atliko veiksmus, atitinkančius inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Savo ruožtu, kaip minėta, darant atitinkamas išvadas baudžiamojoje byloje sprendžiant klausimą dėl asmens kaltės, pirmiausia turi būti surinkta pakankamai patikimų duomenų (įrodymų), leidžiančių daryti išvadas, kad atitinkamos reikšmingos veikų kvalifikavimo prasme aplinkybės yra neabejotinai įrodytos.

Šiuo atveju, kaip minėta, kaltinamojo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą – o būtent, kad konkretų smūgį balkono durimis nurodytu laiku ir vietoje sudavė būtent jis, grindžiama iš esmės tik nukentėjusiosios parodymais, kurie nors ir nuoseklūs, vis dėlto konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje, kai, akivaizdu, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios yra priešiški ir konfliktiniai santykiai, jiems abiem kaltinant vienas kitą, be kita ko, iš esmės neadekvačiu elgesiu ir pan., nesant kitokių juos patvirtinančių duomenų, teismo vertinimu, šiuo atveju negali būti vertinami kaip pakankami konstatuoti asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Savo ruožtu vienintelis kitas įrodymas dėl pastarojo įvykio – specialisto išvada, vertinant ją kartu su specialisto paaiškinimais, nors patvirtina nukentėjusiajai padaryto sužalojimo faktą bei padarymo aplinkybes – t. y. kad padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu, vis dėlto konkretizuoti padarymo mechanizmo, siekiant, be kita ko – galimai patikimai patvirtinti ir / ar paneigti nukentėjusiosios ar kaltinamojo nurodomas aplinkybes, šiuo atveju, kaip paaiškino specialistas, dėl sužalojimo pobūdžio individualizuotų požymių nebuvimo šuo atveju galimybės nebuvo. T. y. pati savaime specialisto išvada vertintina kaip negalinti paneigti kaltinamojo paaiškinimų, jog smūgį balkono durimis nukentėjusioji galėjo patirti ir jai pačiai galimai užkliudžius balkono duris bei pastarosioms trenkusis į jos galvos sritį (smilkinį).

Tiek nacionalinių teismų praktikoje, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, aiškinant Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, nuosekliai akcentuojama, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai ir neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Todėl įvertinęs jau minėtas šiuo atveju nustatytas aplinkybes bei argumentus, dėl kurių, teismo nuomone, negalima daryti kategoriškų išvadų dėl konkretaus sužalojimo padarymo mechanizmo, siekiant patvirtinti nukentėjusiosios parodymus ar paneigti kaltinamojo keliamą įvykio versiją, vadovaujantis jau minėtais išaiškinimais, jog teismo išvados, kad asmuo padarė atitinkamą nusikalstamą veiką, turi būti grindžiamos pakankamais ir patikimais įrodymais, bei kad kilusios abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai, teismas sprendžia, jog šiuo atveju nėra paneigti kaltinamojo paaiškinimai, jog sužalojimą nukentėjusioji patyrė (galėjo patirti) dėl to, jog jai pačiai su rankoje laikoma kėde užkliudžius balkono duris, jos prisivėrė ir taip galėjo kliudyti nukentėjusiąją, atitinkamai, nėra pakankamais įrodymais patvirtinti nukentėjusiosios parodymai, kad konkretų smūgį balkono durimis sudavė būtent kaltinamasis. Dėl ko šiuo atveju konstatuotina, kad D. Š. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, šiuo atveju nėra įrodyta pakankamais, patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, todėl jis išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu).

Nukentėjusioji baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai 161 000 eurų neturtinės žalos (t. 1, b. l. 61).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę, be kita ko, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad D. Š. išteisinamas dėl jam inkriminuotos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, o nukentėjusiajai išaiškintina, kad tai neužkerta kelio pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 145-146), nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinės laikmenos su vaizdo ir garso įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

D. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti D. Š. paskirtą kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

A. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktines laikmenas palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ingrida Mikužytė