Kauno apygardos teismo nutartis, e2S-1719-775/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-11-12
Bylos Nr.: e2S-1719-775/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12967-2024-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Edita Šliumpienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Elektros transporto sistemos“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Vėjo projektai“, notarė L

Kategorijos

2.6.10.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2S-1719-775/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12967-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.4; (S) 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.10; 3.3.2.5; 3.3.2.6.1; 3.3.2.7

KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtam, į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“, valdomo valdymo įmonės uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektros transporto sistemos“ ieškinį atsakovui uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtam, į paskolas investuojančiam investiciniam fondui „NuCapital“, valdomam valdymo įmonės uždarosios akcinės bendrovės „I asset management“, dėl uždraudimo išieškoti iš svetimo daikto ir vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vėjo projektai“ ir notarė L. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Elektros transporto sistemos“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama uždrausti atsakovui uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto į paskolas investuojančio investicinio fondo „NuCapital“, valdomo valdymo įmonės UAB „I asset management“ (toliau – investicinis fondas „NuCapital“, atsakovas), išieškoti iš svetimo daikto hipoteka įkeisto ieškovės turto, kuris yra įkeistas pagal 2023 m. sausio 19 d. sutartinės hipotekos lakštus, iki UAB „Vėjo projektai“ (toliau – skolininkė, trečiasis asmuo) restruktūrizavimo proceso pabaigos; taip pat panaikinti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. 2024 m. gegužės 31 d. vykdomuosius įrašus Nr. 4302 ir Nr. 4303 bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –sustabdyti antstolio J. P. (toliau – antstolis) kontoroje vykdomosiose bylose Nr. 0172/24/00911 ir Nr. 0172/24/00910 ieškovės atžvilgiu vykdomus išieškojimo veiksmus iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Prašymą motyvavo tuo, kad ieškovė prevenciniu ieškiniu ginčija vykdomuosius įrašus, siekdama įrodyti, jog vykdomosiose bylose ieškovės atžvilgiu atliekami išieškojimo veiksmai yra neteisėti, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.225 straipsnio 6 dalimi ir kasacinio teismo praktika, yra neišvengiamas. Ieškinio reikalavimai lemia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja neišvengiama grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dėl to yra būtina išlaikyti esamą status quo (faktinę ir teisinę padėtį) iki bylos išnagrinėjimo pabaigos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Sustabdė vykdymo veiksmus antstolio vykdomosiose bylose Nr. 0172/24/00911 ir Nr. 0172/24/00910 iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Nutartį nurodė vykdyti skubiai.

4. Teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių ieškinys jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu, todėl ieškinį vertino kaip prima facie pagrįstą.

5. Iš pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ieškovė yra įkaito davėja skolininkės UAB „Vėjo projektai“ prievolėms užtikrinti. UAB „Vėjo projektai“ yra iškelta restruktūrizavimo byla. Ieškovės vertinimu, išieškojimas neteisėtas, kadangi pradėtas iš jos, kaip subsidiarios skolininkės, (CK 4.195 straipsnio 1 dalis) nepasibaigus UAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo procesui ir nežinant iš ieškovės išieškotinos sumos. Notarės vykdomieji įrašai atlikti ir išieškojimas pradėtas vykdyti skolininkės restruktūrizavimo proceso metu, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 28 straipsnio nuostatas, imperatyviai draudžiančias skolininko prievolių vykdymą ir išieškojimą iš pagrindinio skolininko, iškėlus jam nemokumo (restruktūrizavimo) bylą. Todėl ieškovė ginčija išieškojimo teisėtumą ir prašo panaikinti notarės atliktus vykdomuosius įrašus, reikšdama teismui prevencinį ieškinį.

6. Teismas sprendė, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal savo turinį kartu laikytinos ir prevencinėmis. Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią tolimesniam asmens teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui, naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.

7. Įvertinęs, kad ieškovė yra pareiškusi prevencinio pobūdžio reikalavimą ir ginčija notarės is?duotus vykdomuosius i?ras?us, kurių pagrindu yra prade?tos vykdomosios bylos, teismas padarė išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju padės išsaugoti šalių status quo iki bus priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismui nesustabdžius išieškojimo veiksmų iš ieškovės turto, gali susiklostyti situacija, kad ieškovė nebeturės galimybės įgyvendinti jai palankaus procesinio sprendimo, kadangi išieškojimo procesas įvyktų ir vykdomieji įrašai būtų įgyvendinti priverstinai išieškant iš įkeisto ieškovės turto.

8. Vadovaujantis nurodytu, teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog grėsmė būsimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui yra reali, todėl jos prašymą tenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atskiruoju skundu atsakovas investicinis fondas „NuCapital“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Neegzistuoja nei viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

9.2. Ieškovė materialiuosius reikalavimus grindžia dviem aplinkybėm: subsidiaria prievole su skolininke, dėl ko, apeliantas skolos išieškojimą į ieškovę turėtų teisę nukreipti tada, kai užbaigs skolos išieškojimą iš trečiojo asmens ir išieškojimo negalimumu pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl restruktūrizavimo bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. Tačiau nei vienas iš nurodytų pagrindų nesudaro pagrindo išvadai dėl prima facie ieškinio pagrįstumo.

9.3. CK 4.195 straipsnio 3 dalis, kuriuo vadovaujasi ieškovė, šiuo atveju neaktuali, kadangi RUAB „Vėjo projektai“ nėra hipoteka įkeitusi apeliantui jokio savo nekilnojamojo turto, todėl minėta norma negali būti taikoma ir išieškojimas gali būti nukreiptas iš karto į ieškovės hipoteka įkeistą turtą. Juolab, kad pagal paskolos sutartį apeliantas turi teisę savo nuožiūra pasirinkti pirmos eilės užtikrinimo priemonių realizavimo tvarką, kiekį ir eilę.

9.4. Ieškovė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika byloje Nr. e3K-3-86-469/2024, kurioje aptariama bendroji subsidiarioji civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau šiuo atveju taikytinos specialiosios CK 4.195 straipsnio nuostatos. Pagal šiam ginčui aktualią teismų praktiką, apeliantas neprivalo laukti, kol skolininkas visa apimtimi ar iš dalies padengs jam skolą ir tik tada nukreipti išieškojimą į ieškovės įkeistą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Nei galiojantys teisės aktai, nei teismų praktika nenumato, kad ieškovės įkeistas turtas privalo būti realizuotas tik po to, kai nebeliks jokio realizuotino skolininko turto, kadangi ieškovė, kaip įkaito davėja, yra subsidariai atsakinga nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos t. y. nuo 2024 m. gegužės 10 d.

9.5. Ieškovės, kaip svetimo daikto įkaito davėjos, prievolė yra išvestinė iš skolininkės prievolės pagal paskolos sutartį. CK 4.170 straipsnio 4 dalis numato, jog hipoteka ir jos galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo. Tačiau ieškovė klaidingai aiškina šios normos turinį, kadangi ši norma reglamentuoja svetimo daikto įkaito davėjo prievolės galiojimą apeliantui, o ne jos vykdymą. Apelianto reikalavimo teisė į skolininkę yra galiojanti ir patvirtinta jos restruktūrizavimo byloje, kuri užtikrinta ieškovės turto įkeitimu pagal įkeitimo sandorius, taigi, taip pat galiojanti pagal CK 4.170 straipsnio 4 dalį. Nei CK, nei JANĮ nėra numatyta, kad kai skolininkui iškeliama restruktūrizavimo byla ir įsigalioja JANĮ 28 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, draudžiama skolą išieškoti iš ją užtikrinančių trečiųjų asmenų. Ieškovė nenurodė nei vienos teisės normos, nei vieno teismų išaiškinimo, kuris numatytų tokį ribojimą, o JANĮ yra imperatyvaus pobūdžio įstatymas, kurio teisės normas draudžiama aiškinti plečiamai.

9.6. Ieškinio reikalavimus ieškovė bando grįsti hipotetinėmis prielaidomis. Ieškinyje minimi apelianto finansinio reikalavimo apimties ir vykdymo sąlygų „modifikavimai“ skolininkės restruktūrizavimo procese šiuo metu nėra įvykę, nes joks restruktūrizavimo planas nėra, o galbūt ir nebus patvirtintas. Apeliantės reikalavimas į skolininkę laikomas pradelstu nuo 2024 m. gegužės 10 d., jo dydis yra aiškus ir skolininkės patvirtintas. Kol skolininkė turės restruktūrizuojamo asmens teisinį statusą, ši suma išliks nepakitusi. Be to, ieškovė ignoruoja faktą, kad restruktūrizavimo planu apskritai negali būti keičiamas prievolės dydis, nes planu leidžiama tik nukelti/išdėstyti prievolės įvykdymo terminus.

9.7. Priešingai nei teigia ieškovė, apeliantas, būdamas vienas stambiausių hipotekos / įkeitimo kreditorių, balsuos „prieš“ skolininkės restruktūrizavimo planą, todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad vien jo balsų pakaks, jog kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu ir (ar) hipoteka, grupė nepalaikytų skolininkės restruktūrizavimo plano ir jis negalėtų būti patvirtintas teismo. Tai reikš, kad skolininkės restruktūrizavimo procesas turės būti nutrauktas ir jokie hipotetiniai skolininkės pagrindinės prievolės „modifikavimai“ apskritai neįvyks. Todėl ieškovė negali reikalauti stabdyti išieškojimo veiksmus vykdomosiose byloje, vadovaudamasis tuo, kad RUAB „Vėjo projektai“ pagrindinė prievolė apeliantui hipotetiškai kažkada gali būti galimai atidėta tam tikram laikotarpiui. Prevenciniu ieškiniu ieškovė ginasi nuo hipotetinių ir su didele tikimybe net neįvyksiančių „grėsmių“, kadangi net ir išdėsčius skolininkės prievolę keleriems metams, tai neturės teisinės įtakos skolos išieškojimui iš ieškovės, kadangi jai JANĮ 28 straipsnio 1 dalies apsauga netaikoma.

9.8. Šiuo atveju, apeliantas turi visas CK ir įkeitimo sandoriuose numatytas teises išieškoti skolą būtent iš ieškovės, kuri bando neteisėtai pasinaudoti išimtinai nemokiai skolininkei JANĮ taikoma apsauga ir taip apsunkinti apelianto teisinę padėtį vykdomosiose bylose, inter alia sukeldama jam nuostolius dėl trukdymo operatyviai išieškoti skolą. Todėl tiek prevencinio ieškinio reikalavimas sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose byloje, tiek skundžiama nutartimi pritaikytos iš esmės analogiškas teisines pasekmes sukeliančios laikinosios apsaugos priemonės yra visiškai neteisėtos ir nepagrįstai ribojančios apelianto teisę naudotis jam, kaip hipotekos kreditoriui, CK garantuojamomis teisėmis.

9.9. Ieškinio materialiuoju reikalavimu iš esmės siekiama išvengti ne hipotetinės žalos, o ieškovei priklausančio turto realizavimo vykdymo procese vilkinimo, taip nesąžiningai ir neteisėtai trukdant apeliantui vykdyti hipoteka/įkeitimu užtikrintos skolos išieškojimą. Kadangi ieškovė pareiškė akivaizdžiai CK ir JANĮ nuostatoms prieštaraujantį ieškinį, jis, apelianto vertinimu, yra prima facie nepagrįstas, todėl laikinosios priemonės jos reikalavimų užtikrinimui turėtų būti panaikintos.

9.10. Vadovaudamasi tais pačiai motyvais, ieškovė ne tik siekia uždrausti apeliantui vykdyti skolos išieškojimą vykdomosiose bylose, bet ir panaikinti vykdomuosius įrašus. Ieškinyje nenurodo nei vieno argumento, kuris leistų teigti, kad notarė neturėjo teisės išduoti vykdomųjų įrašų arba kad jie turi būti pripažinti negaliojančiais kitais pagrindais. Ieškovė iš esmės sutinka, kad notarė vykdomuosius įrašus išdavė nepažeisdama jokių teisės aktų ir jie neturi jokių esminių teisinių trūkumų, dėl kurių galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Ieškovė nesuformulavo ieškinio pagrindo, vadovaujantis kuriuo ji suformulavo ieškinio dalyką – panaikinti vykdomuosius įrašus, todėl ir šis jos materialusis ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai preliminariai nepagrįstas.

9.11. Teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad vien akivaizdus ieškinio prima facie nepagrįstumas yra pakankamas pagrindas naikinti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi abu ieškinio materialieji reikalavimai nebuvo įrodyti ir ieškinys yra akivaizdžiai prima facie nepagrįstas, nėra tenkinama pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, dėl ko skundžiama nutartis naikintina visa apimtimi.

9.12. Priverstinio išieškojimo sustabdymas laikinosiomis apsaugos priemonėmis galimas tik tada, kai teismas neabejotinai įsitikina, kad vykdomas išieškojimas kelia grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi ieškovės materialieji reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, dėl šios priežasties nėra tenkinama ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kadangi nėra jokios realiai egzistuojančios grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes ieškinys de jure negalėtų būti tenkinamas.

9.13. Ieškovė tiesiog siekia atitolinti skolos iš jos turto išieškojimą, todėl ieškinys yra ne jos tariamai pažeistų teisių gynyba, o neteisėtas ir nesąžiningas bandymas trukdyti atsakovui operatyviai išieškoti skolą iš ieškovės vykdomosiose bylose. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra ne palankaus teismo sprendimo užtikrinimas, o apelianto teisinės padėties maksimalus apsunkinimas, kuris leistų ieškovei dar bent kelis metus naudotis apeliantui įkeistu turtu, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek bus realizuotas.

9.14. Net jei teismas tenkintų ieškinį ir panaikintų vykdomuosius įrašus, apeliantas yra finansiškai pajėgus grąžinti ieškovei visą pagal vykdomuosius įrašus išieškotą sumą. Apeliantas yra mokus, neturi jokių skolų, valdo tik turtą ir turtines teises. Siekiamas fondo dydis yra net 30 milijonų eurų, be to, apelianto mokumą ir finansinę būklę nuolatos prižiūri ir kontroliuoja Lietuvos bankas. Apelianto valdymo įmonė UAB „I asset management“ per 2023 m. sugeneravo net 586 583 eurų grynojo pelno, jos nuosavas kapitalas siekia beveik 1,1 milijonų eurų. Apeliantas neturi jokių mokestinių skolų, taigi, yra pajėgus kompensuoti ieškovei tiek tariamus, tiek hipotetinius nuostolius vykdomosiose bylose. Nėra jokios realios grėsmės nei pirmo, nei antro ieškinio materialinio reikalavimo įvykdymui, todėl neegzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

9.15. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, apeliantas turi teisę išieškoti RUAB „Vėjo projektai“ skolą iš ieškovės turto, kuri šį išieškojimą neteisėtai sustabdė pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Dėl neproporcingai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės trukdymo laiku ir operatyviai atgauti 1 995 842,85 Eur skolą iš jos įkeisto turto, apeliantas patiria žalą, kadangi negali nurodytų lėšų skolinti kitiems asmenims ir gauti ne mažiau kaip 13 procentų palūkanas už naudojimąsi šiomis lėšomis, t. y. ne mažiau kaip 710,85 Eur per 1 kalendorinę dieną (21 325,50 Eur/mėn.) žalą.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Elektros transporto sistemos“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

10.1. Apelianto teiginiai dėl tariamo ieškinio prima facie nepagrįstumo sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, o sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, apskritai nenagrinėtini, kadangi tokių aplinkybių išnagrinėjimas šioje stadijoje reikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimą.

10.2. Apeliantas neįrodinėja, kad ieškinyje būtų nurodytos tikrovės neatitinkančios faktinės aplinkybės, kad ieškovas būtų pateikęs su ginču nesusijusius įrodymus, ar kad būtų pasirinkęs neleistiną savo pažeistų teisių gynimo būdą. Apeliantas tiesiog nesutinka su ieškinyje pateikiamu tarp šalių susiklosčiusio ginčo teisiniu vertinimu, tačiau vien ši aplinkybė, negali reikšti, kad ieškinys yra prima facie nepagrįstas.

10.3. Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovės prievolė yra akcesorinė, todėl ji negali būti vykdoma tol, kol draudžiama vykdyti pagrindinę prievolę (dėl restruktūrizavimo bylos trečiajam asmeniui iškėlimo). Atitinkamai, vykdomosiose bylose vykdomas priverstinis tokios prievolės vykdymas negali būti laikomas teisėtu.

10.4. Apeliantas teigia, kad pagrindinės ir šalutinės prievolių akcesoriškumas neva pasireiškia tik per pagrindinės, o atitinkamai, ir akcesorinės prievolės galiojimo prizmę, bet ne per vykdytinumą, kas prieštarauja teismų praktikai. Priešingai nei teigia apeliantas, prievolės akcesoriškumo esmė pasireiškia ne tik per pagrindinės prievolės galiojimą, bet ir per jos vykdytinumą.

10.5. Esant imperatyviam draudimui vykdyti pagrindinę prievolę, akcesorinė ieškovės prievolė, kurios tiek vykdymas, tiek galiojimas yra tiesiogiai priklausomi nuo pagrindinės prievolės, yra taip pat negalimas ir tai savaime daro išieškojimą, kurį ieškovė ginčija nagrinėjamoje byloje, neteisėtu.

10.6. Apeliantas nepaneigia, kad priverstinis ieškovės šalutinės prievolės vykdymas yra negalimas ir dėl to, kad dėl RUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo bylos nėra aiškus prievolės pagal paskolos sutartį, taigi atitinkamai ir išvestinės ieškovo prievolės, likimas. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino minėtus draudimus tokias prievoles vykdyti iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo tam, kad būtų išlaikomas status quo, kol paaiškėja tokių prievolių likimas. Ieškovės akcesorinės prievolės esmė ir jos tiesioginė priklausomybė nuo pagrindinės prievolės tuo pačiu paneigia apelianto argumentus, kad JANĮ nuostatos negali būti taikomos ieškovei, kuri nėra restruktūrizuojama.

10.7. RUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo plano projekte numatytos priemonės prievolių kreditoriams, įskaitant ir apelianto, terminų atidėjimas, kurios įsiteisėjusia teismo nutartimi yra pripažintos pagrįstomis, priešingu atveju restruktūrizavimo byla nebūtų buvusi iškelta. Tai sudaro realų, o ne „hipotetinį“ pagrindą teigti, jog restruktūrizavimo procese RUAB „Vėjo projektai“ prievolė pagal paskolos sutartį, bus modifikuota, t. y., jos įvykdymo terminas bus išdėstytas 2024–2025 m. laikotarpiui, kaip tai numatyta restruktūrizavimo plano projekte. Būtent dėl šių aplinkybių ieškovės reikalavimas uždrausti išieškojimo veiksmus ir yra siejamas su skolininkės restruktūrizavimo proceso pabaiga – jeigu bus patvirtintas restruktūrizavimo planas, kuriuo bus išdėstomas prievolių įvykdymas, tai reikš, kad tol, kol toks restruktūrizavimo planas bus tinkamai vykdomas pagrindinio skolininko, išieškojimas iš ieškovės, kaip subsidiarios skolininkės, turto negalės būti vykdomas.

10.8. Nors apeliantas teigia, kad jis nepritars skolininkės restruktūrizavimo plano projektui, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad restruktūrizavimo planas bus patvirtintas, tačiau tapatūs apelianto argumentai buvo atmesti skolininkės restruktūrizavimo byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi, teismui konstatavus, kad RUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo planas (tame tarpe apimantis ir skolininkės prievolės apeliantui modifikavimą) galės būti patvirtintas ir be apelianto pritarimo.

10.9. Apelianto argumentai dėl ieškovės subsidiarios prievolės vykdytinumo taip pat yra nepagrįsti. Apelianto atskirajame skunde cituojamos teismų praktikos ratio decidendi nesutampa su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ir yra neaktuali. Nei vienoje iš apelianto nurodomų bylų nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su ieškovės prievolės akcesoriškumu ir jos vykdytinumo tiesiogine priklausomybe nuo pagrindinės prievolės likimo. Nė vienoje iš apelianto cituojamų bylų nebuvo nagrinėti klausimai, kurie yra keliami šioje byloje – kokią įtaką vykstantis pagrindinio skolininko restruktūrizavimo procesas turi šalutinės (akcesorinės) prievolės vykdytinumui.

10.10. Atskirojo skundo 39 (2) punkte nurodytoje teismų praktikoje buvo sprendžiamas visiškai kito pobūdžio materialinis reikalavimas ir kitokių faktinių aplinkybių kontekste. Nagrinėjamu atveju įsipareigojimai pagal paskolos sutartį yra užtikrinti ne tik ieškovei, tačiau ir pagrindinei skolininkei – RUAB „Vėjo projektai“ – priklausančiu turtu, tačiau išieškojimas iš pagrindinio skolininko turto net nebuvo pradėtas. Šiuo atveju išieškojimas pagal CPK 665 straipsnį turi būti nukreipiamas į pagrindinio skolininko įkeistą turtą, o tik po to į ieškovę. Tačiau pagrindinio skolininko restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktas jau pats savaime patvirtina, kad esamoje situacijoje pagrindinė skolininkė RUAB „Vėjo projektai“ yra pajėgi įvykdyti turimus finansinius įsipareigojimus, priešingu atveju, jai nebūtų iškelta restruktūrizavimo byla.

10.11. Kaip pripažįsta ir pats apeliantas, CK 4.195 straipsnio 3 dalies norma taikytina tik tuo atveju, kai kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka. Šiuo atveju, pagrindinis skolininkas apeliantui nėra įkeitęs jokio nekilnojamojo turto, todėl CK 4.195 straipsnio 3 dalies norma, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, net netaikytina ir šiam ginčui neaktuali, kaip ir teismų praktika, aiškinanti šios normos taikymą.

10.12. Ieškinio prima facie pagrįstumas apskritai vertintinas kiekvienu atveju individualiai – toks individualus vertinimas priklauso išimtinai nuo konkretaus ieškinio turinio (pagrindo ir dalyko). Todėl apelianto argumentai, kad vienu atveju teismams pripažinus konkretų ieškinį (kuris su šia byla neturi visiškai nieko bendro) prima facie nepagrįstu, savaime nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje, kurioje pareikštas ieškinys yra kardinaliai skirtingas ir neturintis jokio ryšio su apelianto pateikiama, neva precedentine byla, taip pat vertinti kaip prima facie nepagrįstą.

10.13. Atskiruoju skundu nepaneigta ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantas nepateikia jokių savarankiškų argumentų, kurie paneigtų grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teigdamas, kad tokia grėsmė neegzistuoja, remiasi tuo pačiu tariamu ieškinio prima facie nepagrįstumu. Kitaip tariant, antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos neegzistavimą apeliantas bando grįsti pirmosios sąlygos neegzistavimu.

Žemesnės instancijos teismas

10.14. Teismas visiškai pagrįstai įvertino pareikšto ieškinio specifiką ir iš to kylančius padarinius, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Laikinųjų apsaugos priemonių specifika pareiškus prevencinį ieškinį yra pripažįstama ir teismų praktikoje, pagal kurią, pareiškus prevencinio pobūdžio reikalavimą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės yra neišvengiamas, nes jų nepritaikius, pats prevencinis ieškinys bus betikslis. Šiuo konkrečiu atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, ieškinio reikalavimas uždrausti atlikti išieškojimo veiksmus bus realiai neįgyvendintinas, kadangi tokie išieškojimo veiksmai jau bus atlikti ir užbaigti. Tokią grėsmę akivaizdžiai pagrindžia jau iki šiol atlikti antstolio veiksmai, pavyzdžiui, ieškovės turto vertės ekspertizės atlikimas, siekiant pasiruošti jos turto varžytynėms.

10.15. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtinas, siekiant užtikrinti ir antrojo ieškinio reikalavimo (panaikinti vykdomuosius įrašus) realų įgyvendinimą – jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos, reikalavimo panaikinti vykdomuosius įrašus tenkinimas savaime neteks jokios prasmės, kadangi iki bylos išnagrinėjimo vykdomieji įrašai bus pilnai įvykdyti, o apelianto reikalavimai neteisėtai ir priverstinai bus patenkinti iš ieškovei priklausančio turto.

10.16. Apelianto argumentai dėl jo galimybių kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius tuo atveju, jeigu būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo. Be to, šiais argumentais apeliantas pripažįsta, kad tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės byloje nebūtų pritaikytos, išieškojimas bus toliau vykdomas ir netgi bus užbaigtas dar iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Tokiu būdu pats apeliantas pripažįsta vieną iš ieškinyje įrodinėjamų prevencinio reikalavimo sąlygų – grėsmę žalos atsiradimui, nors ir netiesiogiai, tačiau netgi pats pripažįsta tikimybę, jog byloje visgi gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, kuo pats paneigia savo teiginius apie tariamą ieškinio prima facie nepagrįstumą.

10.17. Ieškovė pažymėjo, kad jei neteisėtas išieškojimas bus tęsiamas ir užbaigtas, tai neabejotinai lems jos veiklos paralyžiavimą – įkeitimo sandoriais ieškovė yra įkeitusi ir nekilnojamąjį (eksperimentinės elektrinio autobuso gamybos laboratoriją), ir kilnojamąjį turtą, be kurio tolesnė ieškovės veikla yra neįmanoma. Ieškovės vystoma laboratorinė gamybinė veikla reikalauja specifinių patalpų bei įrangos, t. y. specifinio turto, kuris ir buvo įkeistas įkeitimo sandoriais. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu ieškovės turtas, kuris yra pritaikytas būtent ieškovės vykdomai komercinei veiklai, bus realizuotas vykdant neteisėtą išieškojimą, tai neišvengiamai sukels negrįžtamus neigiamus padarinius ieškovės veiklos tęstinumui ir jos galimybėms apskritai toliau tęsti vykdomą ūkinę-komercinę veiklą. Atitinkamai, 38 darbuotojus turinti įmonė bus priversta nutraukti vykdomą ūkinę komercinę veiklą, nedelsiant spręsti darbuotojų atleidimo klausimą ir galimai netgi inicijuoti nemokumo procedūras, o apelianto nurodoma galimybė kompensuoti jos nuostolius, tuo atveju, jeigu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir užbaigus ginčo išieškojimą, jis būtų pripažintas neteisėtu, neteks jokios prasmės.

10.18. Atsakovas deklaruoja, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis neva patiria „neproporcingą žalą“, tačiau tokių savo teiginių apeliantas net neįrodinėja. Apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad neturi apyvartinių lėšų, iš kurių galėtų potencialiems klientams teikti paskolas. Priešingai, apeliantas teigia, kad jo finansinė padėtis yra puiki, kad fondo dydis yra net 30 milijonų eurų ir kad jo mokumą ir finansinę būklę nuolat prižiūri ir kontroliuoja Lietuvos Bankas. Apeliantas pats nurodo, kad be jokių problemų galėtų grąžinti visą iš ieškovės neteisėtai išieškotą sumą, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Taigi neabejotina, kad puikioje finansinėje būklėje esantis apeliantas turi pakankamai apyvartinių lėšų, iš kurių gali teikti paskolas potencialiems klientams ir laikinosios apsaugos priemonės jokios realios žalos jam nesukelia.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ((duomenys neskelbtini) 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti vykdymo veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

14. Apeliantas su atskiruoju skundu į bylą pateikė paskolos išmokėjimo įrodymus: 2024 m. balandžio 19 d. apelianto reikalavimą RUAB „Vėjo projektai“ pašalinti paskolos sutarties pažeidimus; 2024 m. birželio 23 d. apelianto prašymą dėl finansinio reikalavimo RUAB „Vėjo projektai“ restruktūrizavimo byloje tvirtinimo ir 2024 m. rugpjūčio 5 d. RUAB „Vėjo projektai“ nemokumo administratoriaus prašymą jį tvirtinti; 2020 m. balandžio 21 d. hipotekos sutartį su BUAB „Laikosta“ ir 2024 m. sausio 25 d. antstolio R. K. patvarkymą dėl skolos iš svetimo daikto įkaito davėjo išieškojimo; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1326-603/2024. 2024 m. lapkričio 11 d. apeliantas pateikė prašymą priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktus rašytinius įrodymus ir vadovautis jais nagrinėjant atskirąjį skundą.

15. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

16. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apelianto papildomų įrodymų prijungimo klausimą, vertina tai, kad pateikti įrodymai yra susiję su ginčo esme, o ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nepatvirtina aplinkybių, turinčių esminės reikšmės ginčijamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktus įrodymus atsisako priimti.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

17. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.

18. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

19. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Pažymėtina, kad teismas nagrinėjamu atveju sprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tačiau nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo iš esmės. Siekiant nustatyti, ar buvo pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia teismas privalo preliminariai įvertinti, ar pateiktas ieškinys gali būti tenkinamas. Pažymėtina, jog ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsąjumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020), t. y. šioje stadijoje negali būti suformuluojamas teismo kategoriškas atsakymas dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovių nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė prevencinį ieškinį, kuriuo reiškia reikalavimus uždrausti atsakovui išieškoti iš svetimo daikto hipoteka įkeisto ieškovės turto pagal sutartinės hipotekos lakštus iki skolininkės restruktūrizavimo proceso pabaigos bei panaikinti vykdomuosius įrašus. Ieškinio pagrindu nurodo, kad iš ieškovės vykdomas priverstinis vykdymas negali būti laikomas teisėtu, kol skola nėra išieškota iš pagrindinės skolininkės, kadangi ieškovės prievolė yra akcesorinė. Skolininkei šiuo metu yra iškelta restruktūrizavimo byla, todėl vykdyti iš jos skolos išieškojimą (pagrindinę prievolę) negalima dėl JANĮ imperatyvaus draudimo.

21. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo prima facie ieškinio pagrįstumą, kadangi ieškovė materialiaisiais reikalavimais siekia uždrausti realizuoti jai priklausantį turtą, nors apeliantas turi visas CK ir šalių sandoriuose numatytas teises skolą išieškoti būtent iš ieškovės.

22. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas vertina tik ieškinio preliminarų pagrįstumą, t. y. ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar šie argumentai grindžiami įrodymais. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017).

23. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė savo ieškinio reikalavimus grindžia faktinėmis aplinkybėmis, taip pat pateikė įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti, ieškovė pasirinko leistiną civilinių teisių gynimo būdą, ieškinys atitinka formalius CPK nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Tai ar ieškovės išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai bus pakankami ir ar sudarys pagrindą ieškinio patenkinimui, t. y. ar pasitvirtins ieškinio materialinis pagrįstumas, bus sprendžiama bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

24. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo atliktas vertinimas, kad ieškovė pasirinko leistiną ir įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, pateikė faktines aplinkybes bei, ieškovės įsitikinimu, prevencinio ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, jog ieškovė gali patirti žalą, jei bus pradėtas išieškojimas iš jos hipoteka įkeisto turto, yra pagrįstas ir pakankamas ginčo klausimui tinkamai išspręsti.

25. Apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antrosios sąlygos, motyvuodamas, kad jokios realiai egzistuojančios grėsmės nėra, nes ieškinys de jure negalėtų būti tenkinamas. Apelianto vertinimu, ieškovė tik siekia atitolinti skolos iš jo turto išieškojimą, todėl ieškinys yra ne jos tariamai pažeistų teisių gynyba, o neteisėtas ir nesąžiningas bandymas trukdyti atsakovui operatyviai išieškoti skolą iš ieškovės vykdomosiose bylose. Be to, teismui tenkinus ieškinį, apeliantas yra finansiškai pajėgus grąžinti ieškovei visą pagal vykdomuosius įrašus iš jos išieškotą sumą.

26. Kaip minėta, pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl prima facie nepagrįstumo nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė prevencinį ieškinį. Prevencinis ieškinys yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, kurio tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali padaryti žalos. Viena iš prevencinio ieškinio pateikimo sąlygų yra ta, kad egzistuoja realus pavojus, jog ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žala, arba ateityje bus tęsiami teises pažeidžiantys veiksmai ar žalos darymas. Šiuo atveju taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų nagrinėjamu atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos, o ieškinys būtų tenkintas, ir taip pat – į padarinius, kurie kiltų, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos, o ieškinys – atmestas.

27. Ieškovė materialiniais ginčo reikalavimais prašo naikinti vykdomuosius įrašus ir uždrausti jų pagrindu atliekamą išieškojimą iš ieškovės hipoteka įkeisto turto iki trečiojo asmens restruktūrizavimo proceso pabaigos. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis prašo stabdyti vykdymo veiksmu vykdomosiose bylose, kurios užvestos minėtų vykdomųjų įrašų pagrindu. Tad akivaizdu, kad tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir apeliantas toliau tęs išieškojimo veiksmus, ką iš esmės jis patvirtina ir savo atskirajame skunde, egzistuoja reali tikimybė, jog skola bus pilnai išieškota iš akcesorinę prievolę turinčios ieškovės iki trečiojo asmens restruktūrizavimo pabaigos, todėl teismo sprendimas byloje iš esmės netektų reikšmės. Todėl nagrinėjamu atveju aktualus esamos padėties, kol atsakovo teisė dar nėra realizuota ir išieškojimas iš ieškovės turto neįvykdytas, išsaugojimas (užfiksavimas) iki teismas išspręs kilusį ginčą.

28. Ieškovė nurodo, kad tuo atveju jei toliau būtų tęsiami išieškojimo veiksmai, gali atsirasti reali žala ieškovės vykdomai veiklai, nes išieškojimas būtų vykdomas realizuojant eksperimentinės elektrinio autobuso gamybos laboratoriją – kuri yra pritaikyta būtent ieškovo vykdomai veiklai – elektrinių transporto priemonių kūrime vykdomai laboratorinei veiklai bei gamybai. Ieškovė atsiliepime paaiškino, jog tokio pobūdžio veikla negali paprasčiausiai būti perkelta į bet kokias kitas, tam nepritaikytas patalpas. Ieškovės vystoma laboratorinė gamybinė veikla reikalauja specifinių patalpų bei įrangos, t. y. specifinio turto, kuris ir buvo įkeistas įkeitimo sandoriais. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu ieškovės turtas, kuris yra pritaikytas būtent jos vykdomai komercinei veiklai, bus realizuotas vykdant atsakovo pradėtą išieškojimą, tai neišvengiamai sukels negrįžtamus neigiamus padarinius ieškovo veiklos tęstinumui ir ieškovo galimybėms apskritai toliau tęsti vykdomą ūkinę-komercinę veiklą. Atitinkamai, 38 darbuotojus turinti įmonė bus priversta nutraukti vykdomą ūkinę komercinę veiklą, nedelsiant spręsti darbuotojų atleidimo klausimą ir galimai netgi inicijuoti nemokumo procedūras.

29. Pažymėtina, jog tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui įvertinus visas bylos aplinkybes dėl vykdomųjų įrašų ir vykdymo veiksmų pagrįstumo skolininkės restruktūrizavimo proceso metu, bus galima spręsti dėl apelianto išieškojimo pagrįstumo. Priešingu atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir apeliantui tęsiant išieškojimą iš ieškovės komercinei veiklai būtino turto, ji to turto nebetektų. Tuo tarpu pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtintas šalies reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų asmens pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo teismo tvarka, jeigu toks sprendimas negalėtų būti realiai įvykdomas.

30. Tai, kad apeliantas yra pajėgus kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius, tuo atveju jeigu būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas, taip pat nesudaro pagrindo paneigti galimos grėsmės, kadangi išieškojimo proceso metu ieškovė praprastų jos veiklai būtiną įrangą bei patalpas ir galimai būtų priversta stabdyti savo vykdomą veiklą, dėl ko nuostolių kompensavimas taip pat nebetektų jokios prasmės.

31. Apeliantas taip pat teigia, kad neproporcingai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jam sukelia žalą, kadangi neatgavęs skolintų lėšų, jis jų negali skolinti kitiems asmenims ir tokiu būdu gauti naudą.

32. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos (parenkamos) taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Tai suponuoja būtinumą užtikrinti, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės būtų proporcingos jomis siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1035-178/2017). Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Kaip minėta, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, t. y. užtikrina tų reikalavimų įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1468-1120/2020).

33. Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Viena tokių priemonių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kuri yra itin riboto taikymo procesinė priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.), trečiasis asmuo ginčija kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013; inter alia Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-408-180/2018).

35. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija vykdomuosius įrašus, kurių pagrindu jos atžvilgiu buvo pradėtas vykdymo procesas. Ir nors atsakov nurodo, kad šio reikalavimo ieškovė visiškai nepagrindė, tačiau šis klausimas yra bylos iš esmės nagrinėjimo dalykas, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti dėl ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo proceso sustabdymo tol, kol bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas dėl vykdomųjų įrašų ir jų pagrindu atliekamo išieškojimo pagrįstumo.

36. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog sustabdžius vykdomą išieškojimą, jis patiria žalą, kadangi negali nurodytų lėšų skolinti kitiems asmenims ir gauti ne mažiau kaip 13 procentų palūkanas už naudojimąsi šiomis lėšomis, nesudaro pagrindo spręsti dėl jo patiriamos neproporcingai didelės žalos. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia tam tikrų suvaržymų, nepatogumų. Visgi, atsakovo teisių ribojimas, įvertinus tai, kad ieškovei dėl vykdomo išieškojimo gali kilti negrįžtami neigiami padariniai, susiję su ieškovės veiklos tęstinumu, šiuo atveju yra pateisinamas siekiamu tikslu išsaugoti esamą padėtį, užkirsti kelią neigiamiems padariniams atsirasti. Kartu pažymėtina, kad ieškinio atmetimo atveju apeliantas turėtų galimybę reikalauti ieškovės atlyginti nuostolius, kilusius dėl jos prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnis).

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prevencinio ieškinio reikalavimų užtikrinimo tikslais, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, nepažeidė proporcingumo ir interesų pusiausvyros principų, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, Lietuvos teismų praktikoje laikantis nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Edita Šliumpienė