Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį prašymą pareiškėjui R. D. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. S-152(7-140/2021) (toliau – MGK sprendimas) dalį, kuria buvo pakeistas Muitinės departamento 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 1A-170, panaikinant pareiškėjui R. D. apskaičiuotą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir akcizų bei jų delspinigių mokestinę prievolę ir palikti galioti Muitinės departamento 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1A-170 visa apimtimi.

2.1. Kauno teritorinė muitinė (toliau – Kauno TM) 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM19/040399S, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 1 dalies a) punktu, 2 ir 3 dalimis, R. D. apskaičiavo ir įpareigojo jį sumokėti importo mokestinę prievolę muitinei: 1 100,00 Eur importo muito, 6 753,00 Eur akcizo, 2 050,00 Eur PVM ir 5 311,00 Eur delspinigių. Importo mokestinė prievolė pareiškėjui apskaičiuota remiantis įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, kuriuo R. D. už neteisėtai įvežtų į Europos Sąjungos muitų teritoriją cigarečių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, patvirtinančių importo mokesčių sumokėjimą pareiškėjas neturėjo, laikymą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 180 MGL (6 779,00 Eur) bauda, tačiau, pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu – iki 120 MGL (4 444,00 Eur.).

2.2. Muitinės departamentas 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 1A-170 pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino skundžiamą Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1KM18/040399S. MGK2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. S-152(7-140/2021) iš dalies patenkino R. D. skundą ir pakeitė Muitinės departamento 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1A-170.

2.3. MGK, pakeisdama Muitinės departamento 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir panaikindama pareiškėjui importo PVM ir akcizo už importuotas prekes mokestinę prievolę, nepagrįstai vadovavosi tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio nuostatomis (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija), neteisingai bei nepagrįstai pažymėdama, kad „nagrinėjant ginčo situaciją, tikslinga atskirti PVM ir akcizų apskaičiavimo pagrįstumo vertinimą nuo muitų vertinimo, atsižvelgiant į tai, jog muitų apskaičiavimas reguliuojamas Europos Sąjungos tiesioginio taikymo ir juos įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais“, neatsižvelgdama ir nesivadovaudama nei į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVM įstatymas) perkeltomis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ir į Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą (toliau – Akcizų įstatymas) perkeltomis 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios direktyvą 92/12/EB, ginčo teisiniams santykiams aktualiomis nuostatomis, nei suformuota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

2.4. Atsakovas nurodė MAĮ 2 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad šio ginčo atveju importo PVM ir akcizo mokesčių mokestinės prievolės apskaičiavimui turi būti taikomos ne tik MAĮ, bet ir šio įstatymo straipsnyje nurodytų PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo bei Muitinės įstatymo nuostatos.

2.5. Kauno TM sprendimu buvo apskaičiuota ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti importo PVM ne PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, o 3 dalies pagrindu (už laikytas pažeidžiant nustatytą tvarką neteisėtai į Lietuvą importuotas šiuo mokesčiu apmokestinamas prekes). Atsakovas nurodė, PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 13 dalį, 93 straipsnį, 94 straipsnio 1 dalį, Akcizų įstatymo 3 straipsnį, 9 straipsnio 2 dalį, 3 dalį, 13 dalį. Įvertinus minėtas PVM įstatymo ir Akcizų įstatymo nuostatas, kurių priimdama sprendimą nevertino ir netaikė MGK, atsakovo įsitikinimu, neteisinga ir nepagrįsta MGK nuomonė, kad „nagrinėjant ginčo situaciją, tikslinga atskirti PVM ir akcizų apskaičiavimo pagrįstumo vertinimą nuo muitų vertinimo“, kai šiose nuostatose yra tiesioginės nuorodos į Muitinės kodekso nuostatas. Vadinasi, pagal minėtas nuostatas, tiek muito, tiek akcizo ir PVM mokestinės prievolės atsiranda tuo pačiu „skolos atsiradimo“ metu ir mokesčiai mokami „tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai“. Tokia pozicija įtvirtinta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje (2016 m. birželio 2 d. sprendimas sujungtose bylose C-226/14 ir C-228/14, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje C-480/12 ir kt.).

2.6. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti Sąjungos muitinės kodekso straipsniai, taikomi nuo 2013 m. spalio 30 d., o 2 dalyje numatyta, kad kiti kodekso straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Taigi, dėl nustatytos, atsiradusios 2016 m. sausio 29 d., importo mokesčių skolos aktualios ne Sąjungos muitinės kodekso, tačiau 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), nuostatos.

2.7. Atsakovas nurodė Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalį ir pažymėjo, kad Kauno TM R. D. importo mokesčių skolą (tiek muito, tiek PVM ir akcizų) apskaičiavo remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, pagal kurį, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 2 dalimi, skolos atsiradimo momentą nustatė „2016 m. sausio 29 d.“. Taigi, ši data (mokestinės prievolės atsiradimas pareiškėjui) ir yra reikšminga taikant mokesčių apskaičiavimo senaties terminą.

2.8. Atsakovas nurodė ESTT praktiką ir pažymėjo, kad tiek muitų išieškojimo senatį, tiek PVM ir akcizų išieškojimo senatį reglamentuojančios normos laikomos materialiosiomis ir taikomomis, kaip nurodyta ir ESTT 2010 m. sprendimo C-264/2008 42 punkte, galiojusios skolos muitinei atsiradimo dieną, o ne kaip teigia MGK „mokesčių apskaičiavimo metu“.

2.9. Muitinės departamento nuomone, MGK, neteisingai interpretuodama ir taikydama minėtas teisės aktų nuostatas ir neatsižvelgdama į ESTT suformuotą praktiką, nepagrįstai sprendime nepritarė Muitinės departamento pozicijai dėl to, jog turėtų būti taikomas MAĮ nustatytas senaties terminas, galiojęs skolos muitinei atsiradimo metu. Taigi, pripažinus Muitinės departamento sprendimą pagrįstu ir teisėtu dalyje dėl muito mokestinės prievolės ir jų delspinigių apskaičiavimo, niekuo nepagrįsta MGK nuomonė, kad PVM ir akcizų skolos apskaičiavimui, skirtingai nei muitui, turėtų būti taikomas senaties termino reglamentavimas, galiojęs „mokesčių apskaičiavimo metu“, t. y. jos nuomone, turi būti taikomos skolos atsiradimo metu dar negaliojusios jos sprendime nurodytos „Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2,38,68,87,100,132,139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymu Nr. XIII-1329“, nuostatos.

2.10. Atsakovas, atsižvelgęs į skolos atsiradimo metu (2016 m. sausio 29 d.) galiojusio MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad einamieji yra šie 2021 m., o penki kalendoriniai praėję yra 2016 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, skundžiamu sprendimu Kauno teritorinė muitinė, nepažeisdama šių nuostatų, 2016 m. sausio 29 d. atsiradusią skolą (tiek muito, tiek PVM bei akcizo mokestinę prievolę) apskaičiavo pagrįstai ir teisėtai. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį, kad šio straipsnio 4 dalį, Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį, 4 dalį, Muitinės įstatymo 40¹ straipsnį (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-803 redakcija).

2.11. Atsakovas darė išvadą, kad Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM19/040399S pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdama minėtais teisės aktais nustatytų mokesčių apskaičiavimo senaties terminų, pareiškėjui apskaičiavo 2016 m. sausio 29 d. atsiradusią importo mokesčių (muito, akcizų ir PVM) skolą bei priskaičiavo delspinigius ir įpareigojo juos sumokėti.

3. Pareiškėjas atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

3.1. Pareiškėjas į valstybės biudžetą pagal MGK sprendimą 1 100 Eur importo mokestį ir delspinigius sumokėjo.

3.2. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatymų numatyta senatis ir mokestinės prievolės apskaičiavimo ir išieškojimo procesas nutrauktas. Teisė remtis senaties terminu reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali remtis senatimi – įstatymuose įtvirtinta nuostata, panaikinančia valstybės institucijų teisę taikyti asmenims teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus neribotą laiką, taip pat nustatytais terminais, kuriems pasibaigus negali būti pradėtas tyrimas dėl galimai padaryto teisės pažeidimo, ir pan.

3.3. Mokestis už mokestinį laikotarpį negali būti apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas neribotą laiką. Šis principas taikomas tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Mokesčio išieškojimo senaties terminas nustatytas siekiant užtikrinti mokesčių administravimo stabilumą ir efektyvumą, kad mokesčio administratorius galėtų tinkamai realizuoti jam suteiktą teisę išieškoti nesumokėtus mokesčius iš mokesčio mokėtojo turto, o mokesčio mokėtojas būtų apsaugotas nuo užsitęsusios mokesčių išieškojimo procedūros, t. y. mokesčio išieškojimo senaties termino institutas nustatytas tiek mokesčio mokėtojo, tiek mokesčio administratoriaus interesais.

3.4. Mokesčių apskaičiavimo ir su jais susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo ir priverstinio išieškojimo senaties terminas. Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti. Pareiškėjo vertinimu, Muitinės departamentas manipuliuoja įvairiais ES ir nacionalinės teisės aktais ir iš skundžiamo sprendimo visiškai neaišku, kuo buvo vadovaujamasi patvirtinant Kauno TM sprendimą.

3.5. Pareiškėjas šiuo atveju yra prilygintas mokesčių mokėtojui ir ta aplinkybė, kad jo prievolės kildinamos iš baudžiamosios bylos, senaties termino taikymui jokios reikšmės neturi. Pareiškėjas akcentavo, kad jis norminių aktų nustatytais terminais apskaičiuoti mokestines prievoles ir jas priverstinai išieškoti netrukdė, iš Lietuvos niekur išvykęs nebuvo. Jeigu atsakingi pareigūnai tinkamai ir laiku neatliko savo pareigų, tai yra jų kaltė ir jam perkelti atsakomybę bei didinti išieškomus delspinigius dėl to nėra jokios logikos ir teisingumo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į prašymą palaikė atsakovo Muitinės departamento prašymą, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 11 d. sprendimu atsakovo prašymą atmetė.

6.1. Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjui apskaičiavo 1 100,00 Eur importo muito, 6 753,00 Eur akcizo, 2 050,00 Eur PVM ir 5 311,00 Eur delspinigių (MGK byla, b. l. 11-12). Importo mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiuotos remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016 (baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2016 m. vasario 29 d.), kuriuo pareiškėjas už neteisėtai įvežtų į Europos Sąjungos muitų teritoriją cigarečių, nepažymėtų banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, patvirtinančių importo mokesčių sumokėjimą neturėjo, laikymą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje (MGK byla, b. l. 24-25).

6.2. Muitinės departamentas 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 1A-170 pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino skundžiamą Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1KM18/040399S (MGK byla, b. l. 5-7).

6.3. MGK, kuri 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir pakeitė Muitinės departamento 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1A-170, kuriuo buvo patvirtintas Kauno TM 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas, nurodydama pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 1 100,00 Eur importo muito ir 116,00 Eur importo muitui tenkančią delspinigių sumą ir pripažindama, jog šiuo sprendimu PVM ir akcizų prievolės apskaičiuotos nepagrįstai, nes 2021 metais buvo pasibaigęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

7. Teismas išanalizavo MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalis, 68 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

8. Teismas nustatė, kad Kauno TM importo, PVM ir akcizų apskaičiavimo procedūrą pradėjo remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, kuriame nustatyta, kad R. D. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent, 2016 m. sausio 29 d. namuose – lauko virtuvėje laikė akcizais apmokestinamas prekes: 250 pakelių cigarečių „Fest“, 2140 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ ir 1800 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Minėtu teismo įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje bei jam paskirta bauda

9. Remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016 nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjui skola muitinei atsirado 2016 m. sausio 29 d. Ginčo dėl to nėra.

10. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnyje nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino pradžia sietina ne su mokestinės prievolės (skolos muitinei) atsiradimo momentu, o su mokesčių administratoriaus procedūros, pradėtos remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016, pradžia.

11. Teismas nustatė, kad mokesčių apskaičiavimo procedūra pradėta 2021 metais, kai Kauno TM, nustačiusi skolininką muitinei, apskaičiavo importo mokesčių skolą, įtraukdama ją į apskaitą, ir 2021 m. gegužės 24 d. išsiuntė pranešimą pareiškėjui. Tuo metu buvo aktuali nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusi MAĮ 68 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymas Nr. XIII-1329). Atsižvelgęs į tai, kad mokestinė prievolė atsirado 2016 m. sausio 29 d., teismas darė išvadą, kad MGK sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno TM, apskaičiuodama PVM ir akcizo prievolę pareiškėjui, praleido MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą mokesčiams apskaičiuoti.

12. Teismas pastebėjo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančioje MAĮ 68 straipsnio 4, 5 bei 6 dalies redakcijoje nustatytos išimtys dėl ilgesnių mokesčio apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo senaties terminų (einamieji ir 5 arba 10 praėjusių kalendorinių metų). Nagrinėjamu atveju pagrindų taikyti ilgesnius, nei MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytus, terminus nenustatyta.

13. Teismas pažymėjo, kad muito mokesčių ir PVM bei akcizų paskirtis yra skirtinga. Importo muito paskirtis – pabranginti tam tikras prekes ir taip sumažinti jų įvežimą, norint apsaugoti vietos gamintojus, taip pat gauti pajamų į biudžetą. Teismas nurodė PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, 13 dalį. Be to, muitų apskaičiavimo ir išieškojimo procedūrą, skirtingai nei PVM ir akcizo, reglamentuoja Europos Sąjungos tiesioginio taikymo teisės aktai (Sąjungos muitinės kodeksas) ir juos įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais. Todėl Sąjungos muitinės kodekse nustatytas muitų apskaičiavimo ir išieškojimo terminas negali būti taikomas PVM ir akcizo apskaičiavimo bei išieškojimo atveju. Pagal MAĮ 13 straipsnį, PVM ir akcizai administruojami MAĮ nustatyta tvarka.

14. Kaip matyti iš ginčijamo MGK sprendimo, MGK pritarė Kauno TM atliktam muitų apskaičiavimui, konstatavusi, kad pranešimas skolininkui buvo pateiktas, nepraleidus 10 metų senaties termino, numatyto Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnyje ir Muitinės įstatymo 43 straipsnyje, tačiau dėl pagal MAĮ administruojamų PVM ir akcizų teismas konstatavo, kad yra praleistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas jų apskaičiavimo terminas.

III.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti MGK sprendimo dalį.

16. Atsakovas apeliaciniame skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliaciniame skunde pažymima:

16.1. Atsakovas nesutinka su įrodymų vertinimu.

16.2. Atsakovas akcentuoja, kad Kauno TM sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti importo PVM ne PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, o 3 dalies pagrindu (už laikytas pažeidžiant nustatytą tvarką neteisėtai į Lietuvą importuotas šiuo mokesčiu apmokestinamas prekes). Mokėtina importo PVM suma apskaičiuojama Muitinės kodekso, šio įstatymo ir jų taikymą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka“ – nurodyta PVM įstatymo 93 straipsnyje, o 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „importo PVM už prekes mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie jiems būtų nustatyti)“. Analogiškos nuostatos nurodytos Akcizų įstatymo 3 straipsnyje, 9 straipsnio 2 dalyje, 3 dalyje, 13 dalyje ir kituose atitinkamuose straipsniuose.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo atsiliepime į atsakovo prašymą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su Muitinės departamento apeliaciniu skundu ir palaiko Muitinės departamento poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK sprendimo dalies, kuria buvo pakeistas Muitinės departamento sprendimas, panaikinant pareiškėjui apskaičiuotą PVM ir akcizų bei jų delspinigių mokestinę prievolę, nusprendus, kad yra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas PVM ir akcizų mokestinei prievolei apskaičiuoti.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kauno TM, apskaičiuodama PVM ir akcizo prievolę pareiškėjui, praleido MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą mokesčiams apskaičiuoti; Sąjungos muitinės kodekse nustatytas muitų apskaičiavimo ir išieškojimo terminas negali būti taikomas PVM ir akcizo apskaičiavimo bei išieškojimo atveju. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra ginčo dėl reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-174/2016 nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjui skola muitinei atsirado 2016 m. sausio 29 d. Kauno TM 2021 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (9.6/04)-1B-4695 informavo pareiškėją apie galimo nepalankaus teritorinės muitinės sprendimo priėmimą pagal nustatytus teisės aktų pažeidimus ir Kauno TM 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1KM19/040399S pareiškėjui, be kita ko, apskaičiavo importo PVM ir akcizo mokestinę prievolę. Teismui nėra pateikti įtikinami paaiškinimai, dėl ko taip ilgai buvo delsiama pareikalauti sumokėti mokesčius valstybei.

24. Kadangi mokesčių apskaičiavimo procedūra pradėta 2021 metais, taigi ginčui aktualioje MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija), nustatyta, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad mokestinė prievolė atsirado 2016 m. sausio 29 d., darytina išvada, kad MGK sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno TM, apskaičiuodama PVM ir akcizo prievolę pareiškėjui, praleido MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą mokesčiams apskaičiuoti.

25. Dėl apelianto Muitinės departamento argumentų, kad turi būti taikomos galiojusios skolos atsiradimo metu (2016 m. sausio 29 d.) šio įstatymo 68 straipsnio nuostatos, nustačiusios skolos apskaičiavimo ir išieškojimo penkių metų senaties terminą, teisėjų kolegija pažymi, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad ji taptų beprasme ar būtų paneigta aiški įstatymų leidėjo valia, akivaizdžiai matoma iš lingvistinės ginčo normos analizės („ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos“). Taigi, įstatymų leidėjas 68 straipsnį pavadinęs „Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis“, ne tik sukūrė Lietuvos nacionalinės mokesčių teisės institutą – mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį – bet ir apibrėžė jo aiškias jo taikymo taisykles.

26. Teisėjų kolegijos nuomone, MGK teisingai įvertino ginčo santykius ir tinkamai taikė MAĮ 68 straipsnį laiko požiūriu, o Muitinės departamentas nepagrįstai Bendrijos muitinės kodekso nuostatas bando pritaikyti ir PVM bei akcizams – nei PVM direktyva (2006/112), nei Akcizų direktyva (2008/118) neatima valstybių narių diskrecijos reguliuoti ginčo klausimus savo nacionalinėmis nuostatomis, o tai, kad skolos muitinei atsiradimo momentas lemia ir apmokestinimo importo PVM bei akcizu momentus, niekaip nesusiję su šių mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties taikymu.

27. Apeliantas Muitinės departamentas cituoja įvairią teisingumo teismo praktiką, bet cituojama praktika nepaneigia aukščiau išdėstytų nuostatų. Pavyzdžiui, apeliantas remiasi Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimu byloje Nr. C-264/08. Dėl apelianto argumentų susijusių su šiuo teismo sprendimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas apelianto nurodomame sprendimo 39 punkte pažymėjo, kad Muitinės kodekso 221 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prieš siųsdamos pranešimą apie išieškotiną muito sumą atitinkamos valstybės narės muitinės tarnybos privalėjo įtraukti šią sumą į apskaitą, o neįtraukusios į apskaitą pagal Muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalį negali šios sumos išieškoti; vis dėlto šios tarnybos išlaiko galimybę iš naujo pranešti apie ją laikydamosi Muitinės kodekso 221 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir senaties taisyklių, galiojusių skolos muitinei atsiradimo dieną. Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas pateikė išaiškinimus skirtus muito mokesčio išieškojimui, bet dėl muitų MGK nepakeitė atsakovo sprendimo ir MGK sprendimas dėl muito mokesčio nebuvo apskųstas šioje byloje.

28. Be to, nors sutiktina su apelianto Muitinės departamento pozicija, kad mokesčio apskaičiavimo senaties terminas yra materialus, tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo (2018 m. birželio 28 d. įstatymas Nr. XIII-1329) 10 straipsnio 6 dalyje įtvirtino retroaktyvų naujai įsigaliojusių (sutrumpintų) senaties terminų taikymą, o, kaip jau konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje toks (retroaktyvus) naujų terminų taikymas, be kita ko, nėra draudžiamas Sąjungos teisės (akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju senaties termino sutrumpinimas „gerina“ mokesčio mokėtojo padėtį, tad juo labiau nepažeidžiamas lex retro non agit principas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1680-968/2023 ir 2023 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. eA-1144-789/2023). Kadangi ginčo atvejis nepatenka į paminėtame įstatyme numatytą išimtį, t. y. mokestinės prievolės nebuvo apskaičiuotos iki 2019 m. gruodžio 31 d., turėjo būti taikomi sutrumpinti nauji terminai.

29. Pastebėtina ir tai, kad valstybė yra numačiusi galimybę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos valstybės biudžetui atlyginimo (ką mokesčių administratorius Valstybinė mokesčių inspekcija nuolat daro), o MAĮ 68 straipsnio 5 dalis šiuo klausimu numato, kad mokesčių administratorius apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas gali tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Taigi, įstatymai atsakovui numato ir kitų instrumentų mokesčių skolai išieškoti.

30. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.