- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-293/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-02040-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė, Albinas Bielskis (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- R. P.
- Advokatai
- Gintaras Petukauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš R. P. konfiskuota: 1 JAV doleris ir 290 Lt, automobilis „Citroen Evasion“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš R. P. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 125 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Nustatytos tokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:
Žemesnės instancijos teismas
R. P. dėl savanaudiškų paskatų gabeno ir slėpė neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius, t.y. 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 5.30 val., Šalčininkų rajone, Eišiškių miestelio prieigose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės saugomame pasienio ruože, žinodamas apie neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos perėjusius Gruzijos Respublikos piliečius G. T. ir M. B., juos pasitiko, už 100 JAV dolerių (pagal 2012-08-11 kursą – 279,32 Lt) atlygį jam priklausančiu automobiliu Citroen Evasio, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nugabeno į „T. M. kaimo turizmo sodybą“, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, bei ten minėtus asmenis slėpė savo vardu išnuomotame kambaryje iki 2012 rugpjūčio 15 d. 6.00 val., kuomet juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai;
be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugpjūčio 14 d., apie 5.00 val., Šalčininkų rajone, Eišiškių miestelio prieigose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės saugomame pasienio ruože, žinodamas apie neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos perėjusį Gruzijos Respublikos pilietį M. S., jį pasitiko, už 50 JAV dolerių (pagal 2012-08-14 kursą – 139,66 Lt) atlygį jam priklausančiu automobiliu Citroen Evasio, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nugabeno į viešbutį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei ten minėtą asmenį slėpė savo vardu išnuomotame kambaryje iki 2012 rugpjūčio 15 d. 7.00 val., kuomet jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai.
Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis slėpė neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius asmenis. Apeliantas neneigia, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., paprašytas G. T. ir M. B., nuvežė juos į T. M. kaimo turizmo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau, pasak nuteistojo, jis jokių veiksmų, nukreiptų į šių asmenų slapstymą, neatliko ir jokio atlygio už jų apgyvendinimą negavo. Taip pat A. P. teigia 2012 m. rugpjūčio 14 d. nuvežęs M. S. į viešbutį (duomenys neskelbtini) ir išnuomojęs šiame viešbutyje kambarį savo vardu, tačiau už tai jokio atlygio negavęs. Todėl, anot apelianto, jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu ir bausmės skyrimo dalyje. Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai nurodė, kad neteisėtas asmenų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo nuolatinis A. P. pelnymosi šaltinis. Tačiau nuteistasis pažymi, kad jo atžvilgiu nėra priimta jokių kitų teismo nuosprendžių, kuriuose būtų konstatuota jo kaltė padarius analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Tuo tarpu du tęstinės nusikalstamos veikos epizodai negali būti vertinami kaip sistemingi ar nuolatiniai.
Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis pats savo noru pranešė teisėsaugos pareigūnams apie savo įvykdytas nusikalstamas veikas tuo metu, kai ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Taigi, pagrindinis įrodymų šaltinis šioje byloje yra apelianto parodymai, o kiti byloje surinkti duomenis tik papildo ir patvirtina jo nurodytas aplinkybes. Todėl yra pagrindas A. P. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo už neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių Gruzijos Respublikos piliečių G. T. ir M. B. slėpimo dėl savanaudiškų paskatų ir už neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusio Gruzijos Respublikos piliečio M. S. slėpimo dėl savanaudiškų paskatų panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį; Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti, A. P. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies ir (ar) 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 292 straipsnio 2 dalį paskirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Apelianto nuomone, jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. A. P. neneigia, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., paprašytas G. T. ir M. B., nuvežė juos į T. M. kaimo turizmo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, o 2012 m. rugpjūčio 14 d. nuvežęs M. S. į viešbutį (duomenys neskelbtini) ir išnuomojęs šiame viešbutyje kambarį savo vardu, tačiau nurodo, jog jokių veiksmų, nukreiptų į šių asmenų slapstymą, jis neatliko ir jokio atlygio už jų apgyvendinimą negavo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog BK 292 straipsnyje numatyta veika – tai neteisėtas gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio arba neteisėtai valstybės sieną perėjusio tokio užsieniečio gabenimas ar slėpimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Savanaudiškos paskatos yra minėtą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 292 straipsnio 2 dalyje. Savanaudiškomis paskatomis laikomi tokie asmens veiksmai, kuriais jis, gabendamas ar slėpdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai valstybės sieną perėjusį užsienietį, siekia gauti materialinės naudos – pinigų, daiktų, įgyti turtinę teisę, išvengti išlaidų, turto netekimo ar turtinių įsipareigojimų vykdymo.
R. P. inkriminuotas tiek neteisėtai valstybės sieną perėjusių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimas, tiek slėpimas Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų, t.y. abu alternatyvūs aptariamos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarantys požymiai. Tuo tarpu tam, kad kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti bent vieną iš paminėtų alternatyvių nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Kaip aukščiau jau minėta, apeliantas skunde neginčija to, jog jis dėl savanaudiškų paskatų Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius G. T., M. B., M. S., tačiau nurodo, jog jokių veiksmų, nukreiptų į šių asmenų slapstymą, jis neatliko ir jokio atlygio už jų apgyvendinimą negavo. Taigi, net ir pašalinus iš kaltinimo kaip neįrodytas aplinkybes, jog R. P. ir slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai valstybės sieną perėjusius minėtus užsieniečius, pastarojo veikos kvalifikacija nepasikeistų. Kita vertus, šalinti iš kaltinimo minėtas aplinkybes nėra pagrindo, byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais patikimai įrodyta, jog R. P. dėl savanaudiškų paskatų ne tik gabeno, bet ir slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius G. T., M. B., M. S..
Aplinkybę, jog apeliantas slėpė neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, patvirtina liudytojų L. M., N. P. parodymai (b.t. 2, b.l. 129, 133, b.t. 1, b.l. 64). Abi minėtos liudytojos apklausų metu patvirtino, jog kambarius užsieniečių apgyvendinimui išnuomojo savo vardu būtent R. P.. Iš liudytojos L. M. parodymų seka, jog dėl apgyvendinimo kaimo turizmo sodyboje R. P. su ja iš pradžių susisiekė telefonu. Jis prašė sodyboje apgyvendinti du asmenis 4 paroms. Praėjus porai valandų po R. P. skambučio, pastarasis atvežė minėtus du asmenis pas ją į kaimo turizmo sodybą. Ji išnuomojo kambarį, už kurį sumokėjo vienas iš R. P. atvežtų dviejų vyriškių. Už 4 paras sumokėjo 200 litų. Iš liudytojos N. P. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, kuriuos ji patvirtino teisiamojo posėdžio metu, seka, jog jai iš 2012-08-14 budėjusios administratorės Vitalijos buvo žinoma, kad viešbučio (duomenys neskelbtini) kambaryje Nr. 14 gyvena gruzinų tautybės vyriškis. Kambario Nr. 14 nuoma buvo įforminta ne jo paties, o su juo kartu buvusio lietuvio vardu. Minėtas gruzinas viešbutyje buvo apgyvendintas 2012-08-14 labai anksti ryte. Visą laiką minėtas asmuo buvo jam išnuomotame kambaryje, iš jo niekur nebuvo išėjęs.
Kaip minėta, liudytoja L. M. parodė, jog dėl apgyvendinimo kaimo turizmo sodyboje R. P. su ja iš pradžių susisiekė telefonu, o užsieniečius į kaimo turizmo sodybą atvežė tik praėjus porai valandų po skambučio. Byloje nustatyta, jog R. P. G. T., M. B. Šalčininkų rajone, Eišiškių miestelio prieigose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės saugomame pasienio ruože pasitiko ir nugabeno į kaimo turizmo sodybą 2012 m. rugpjūčio 11 d. apie 5.30 val. Iš M. B. parodymų seka, jog jie (G. T. ir M. B.), perėję Lietuvos Baltarusijos sieną, R. P. SMS žinutę parašė apie 3 val. nakties. Tuo tarpu vairuotojas jų paimti atvyko tik maždaug po dviejų valandų. Atvykus vairuotojui, jie pastarojo paprašė juos nuvežti į kokį nors viešbutį (b.t. 1, b.l. 124-125). Taigi, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina tai, jog apeliantas neteisėtai valstybės sieną perėjusių asmenų apgyvendinimu pasirūpino dar iki jų paėmimo Eišiškių miestelio prieigose.
Tai, kad apeliantas Lietuvoje slėpė neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius, patvirtina ir byloje liudytojais apklaustų pareigūnų R. J., V. Ž. parodymai, iš kurių seka, jog apeliantas automobilio patikrinimo metu išmetė lapelį, kurį V. Ž. pastebėjo ir pakėlęs pamatė, kad tai čekis už viešbučio kambario nuomą. R. P. patvirtino, kad tai yra čekis už kambario nuomą bei pasakė, kad viešbutyje (duomenys neskelbtini) yra dar vienas gruzinų tautybės vyriškis, kurį jis ten apgyvendino. R. P. taip pat paminėjo, kad dar vienas gruzinas yra apgyvendintas Trakų rajone esančioje kaimo turizmo sodyboje. Pareigūnams nuvykus į viešbutį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei į kaimo turizmo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, pastarieji surado apelianto paminėtus užsieniečius (b.t. 2, b.l. 127-129, b.t. 1, b.l. 67-68). Apžiūrėjus minėtą čekį, nustatyta, jog čekio išrašymo data yra 2012-08-14, paslaugos pardavėjas UAB (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), paslaugos pirkėjo grafoje yra įrašas № 14m, paslaugos suteikimo data – 2012-08-14 – 2012-08-15, grafoje kiekis įrašytas vienetas, paslaugos kaina – 58 Lt (b.t. 1, b.l. 182-183).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog G. T., M. S. asmens kratų metu be kitų daiktų buvo rastos Lietuvoje naudojamos išankstinio mokėjimo kortelės (b.t. 1, b.l. 83-86, 87-92, 145-147). Atliekant R. P. priklausančio automobilio apžiūrą, automobilio daiktų dėtuvėje be kitų daiktų buvo rasta mobiliojo telefono sąskaitos papildymo kvitų, tarp jų buvo ir kvitai pirkti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu (b.t. 1, b.l. 28-53). Apelianto bei užsieniečių G. T., M. S. asmens kratų metu taip pat buvo paimti pastarųjų turėti mobiliojo ryšio telefonai. Apžiūrėjus paimtuose mobiliuosiuose telefonuose ir SIM kortelėse rastą informaciją nustatyta, kad G. T. telefono užrašų knygelėje buvo įvesti du R. P. priklausantys telefono numeriai, M. S. priimtų skambučių sąraše buvo rastas vienas iš apeliantui priklausančių telefono numerių, tuo tarpu R. P. vieno iš telefonų užrašų knygelėje buvo įvesti tiek G. T., tiek M. S. mobiliojo ryšio telefonuose rastų SIM kortelių abonentiniai numeriai. Kaip matyti iš užfiksuotų tarpusavio skambučių datų bei laiko, R. P. su minėtais asmenimis telefonu bendravo ne tik iki minėtų asmenų nugabenimo į kaimo turizmo sodybą bei viešbutį, bet ir vėliau, be to, šie duomenys duoda pagrindą išvadai, jog R. P. ir buvo šių pokalbių iniciatoriumi (b.t. 1, b.l. 75, b.t. 2, b.l. 26-35). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina faktą, jog apelianto nusikalstami veiksmai neapsiribojo vien tik G. T., M. B., M. S. nugabenimu iki kaimo turizmo sodybos bei viešbučio (duomenys neskelbtini), pastarasis minėtus asmenis ir slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Iš G. T., M. B., M. S. apklausų metu duotų parodymų seka, jog pastarieji prašė R. P. ne tik pasiimti juos perėjusius valstybės sieną, bet pastarajam atvykus taip pat prašė ir apgyvendinti. M. B. parodė ir tai, jog už nuvežimą iki kaimo turizmo sodybos jie vairuotojui kiekvienas sumokėjo po 50 dolerių (b.t. 1, b.l. 124-125). Nors R. P. teisiamojo posėdžio metu neigė slėpęs neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius G. T., M. B., M. S., nurodė, jog negavo jokio papildomo atlygio už tai, kad surado jiems gyvenamąją vietą, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo jis patvirtino, jog minėti užsieniečiai už apgyvendinimą savo vardu jam sumokėjo po 50 JAV dolerių už vieną asmenį (b.t. 2, b.l. 51-52). Teisiamojo posėdžio metu jis taip pat parodė, kad asmenys, kuriuos jis vežė į sodybą Trakų rajone už atvežimą sumokėjo po 50 dolerių, trečias asmuo, kurį jis vežė į viešbutį, jam taip pat sumokėjo 50 dolerių. (b.t. 2, b.l. 125-127). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybės, priešingai nei nurodo apeliantas, byloje yra nustatyta ir tai, kad jis neteisėtai valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius gabeno bei slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų, nes bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad už minėtų veiksmų atlikimą jis už kiekvieną asmenį (G. T., M. B., M. S.) gavo po 50 JAV dolerių.
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apelianto nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį.
Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dalyje ir dėl jam paskirtos bausmės bei mano, kad pritaikius jo atžvilgiu BK 62 straipsnio 1 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pagrindas paskirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti paminėtų sąlygų visumą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog R. P. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, iš bylos medžiagos matyti, jog jis pats savo noru neatvyko ar nepranešė teisėsaugos institucijoms apie savo nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš byloje liudytojais apklaustų pareigūnų R. J., V. Ž. parodymų, pastarieji turėjo operatyvinės informacijos apie tai, kad apeliantas galimai gabena nelegaliai į Lietuvos Respubliką patekusius asmenis iš trečiųjų šalių. 2012-08-15, tikrinant turimą operatyvinę informaciją, buvo sustabdytas apelianto vairuojamas automobilis Citroen Evasio, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kuomet ir paaiškėjo jo padaryta nusikalstama veika, automobiliu buvo gabenamas asmuo be asmens tapatybės dokumentų, kaip vėliau paaiškėjo Gruzijos pilietis G. T.. Iš minėtų pareigūnų parodymų seka ir tai, kad R. P. bandė nuslėpti savo nusikalstamą veiką, išmesdamas turėtą čekį už viešbučio kambario nuomą. Nors, nuteistasis vėliau pareigūnams papasakojo apie jo gabentus ir kaimo turizmo sodyboje bei viešbutyje gyvenusius Gruzijos piliečius, tačiau tai negali būti vertinama kaip pastarojo pranešimas pareigūnams apie savo nusikalstamą veiką.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (kasacinės nutartys Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007). Kaip aukščiau jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų.
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo R. P. padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad jam, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galėtų būti skirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde. Nuteistojo skunde išdėstytos aplinkybės, kad jis nurodė pareigūnams nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, yra svarbios, todėl skirdamas bausmę, apygardos teismas jas įvertino, pripažindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau jos nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Išimtinėmis aplinkybėmis nelaikytinos ir nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog jis turi draugę, planuoja sukurti šeimą, ieško geresnio darbo, kelia vairuotojo kvalifikaciją.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto skundo argumentais, jog sprendžiant klausimą dėl bausmės individualizavimo nebuvo pakankamo pagrindo išvadai, jog neteisėtai valstybės sieną perėjusių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimas R. P. buvo nuolatinis pasipelnymo šaltinis. Kita vertus, kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, tai buvo tik viena iš nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę už padarytą sunkų nusikaltimą, įvertino visų kitų byloje nustatytų bausmės rūšiai ir dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių kontekste. Taigi, teigti, kad būtent ši aplinkybė įtakojo teismo sprendimą skirti apeliantui BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmę - laisvės atėmimą, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą atmesti.