- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-478-569/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- T. Č.
- Ieškovas
- S. L.
- Advokatai
- Inga Mekienė
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-46-650/2015 pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui T. Č. dėl skolos priteisimo ir atsakovo T. Č. priešieškinį ieškovei S. L. dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo T. Č. 50 000 Lt skolos, 20 889,24 Lt palūkanų, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. vasario 17 d. ir 2009 m. vasario mėn. 17 d. su K.T. sudarė paskolos sutartis, kuriomis paskolino 50 000 Lt. Minėtos sumos K. T. negrąžino. Šių paskolų sutarčių pagrindu K. T. paskolintos piniginės sumos buvo skirtos paskolos gavėjo turimo turto ir jo esamos gyvenamosios aplinkos pagerinimui – už gautus pinigus buvo atliekami įvairūs remonto darbai. Paskolų gavėjas K. T. (duomenys neskelbtini) mirė. Teisė paveldėti po K. T. mirties likusį palikimą perėjo palikėjo sūnui R. T.. (duomenys neskelbtini) R. T. mirė. Ieškovė K. T. palikimo paveldėtojui T. Č. pretenziją dėl piniginių reikalavimų padengimo pareiškė 2013 m. rugsėjo 30 d. Nurodė, kad terminas dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo palikimą priėmusiems įpėdiniams nėra laikytinas praleistu, kadangi ieškovei ilgą laiką nebuvo žinomas palikimą priėmęs įpėdinis, t. y. nebuvo žinoma, kokiam asmeniui pareikšti kreditorinį reikalavimą po R. T. mirties.
Atsakovas T. Č. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jokie ypatingi remonto darbai, senelio namuose nuo 2007 metų nebuvo atliekami. Nurodė, kad ieškovė rūpinosi K. T. laidotuvėmis, todėl apie palikimo atsiradimo momentą ji žinojo. Po laidotuvių R. T. apie jokias skolas atsakovui neminėjo. Nors ieškovė teigia, kad informavo R. T. apie skolos raštelius, bet nepateikia jokių įrodymų. Atsakovui kilo abejonių, ar iš viso K. T. buvo skolinti pinigai. Pateikti rašteliai byloje neatitinka tikrosios mirusiojo K. T. valios, nes jis piktnaudžiavo alkoholiu, nei vienas raštelio tekstas nėra parašytas jo ranka, tik galimai jo pasirašytas, tačiau ir šios aplinkybės kelia abejonių. Žinodama, kada atsirado paveldimas turtas, tai yra K. T. mirties momentą – (duomenys neskelbtini) dieną (dalyvavo mirusiojo laidotuvėse), nesikreipė dėl savo turimų pretenzijų į sūnų (raštu, kaip tai padarė 2013-09-30 kreipdamasi į atsakovą bei į notarą), kitokių įrodymų dėl jos pretenzijų pareiškimo taip pat byloje nepateikė.
Atsakovas pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2007-02-17 paskolos sutartį, pasirašytą tarp K. T. ir S. L. dėl 25 000 Lt paskolos, nesudaryta; pripažinti 2009-04-01 paskolos sutartį, pasirašytą tarp K. T. ir S. L. dėl 25 000 Lt paskolos, nesudaryta; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jokių paskolos santykių, tarp K. T. ir ieškovės nebuvo susiklostę, jokie pinigai pagal paskolos raštelį K. T., perduoti nebuvo. Paskolos sutarties tekstas yra spausdintas, savo ranka K. T. neparašė, kad pinigus gavo, tai yra spausdinto teksto dalis, kuri pateikta ieškovės, nes pagal savo amžių, gyvenimo būdą, K. T. tokio sutarties teksto tikrai nebūtų paruošęs. K. T. tik parašė savo vardą ir pavardę bei padėjo parašą ant paskolos sutarties teksto, todėl ši sutartis turėtų būti aiškinama ją pasiūliusios šalies nenaudai. Jokių įrodymų, kad ieškovė tuo metu turėjo tokią pinigų sumą – 25 000,00 Lt, kuriuos galėjo skolinti, ieškovė nepateikė, o nurodydama, kad K. T., paskolintas sumas panaudojo žemės išsipirkimui, klaidina teismą, nes pinigai buvo mokami Z. L., kuri galimai iki mirties arba atsiskaitė su K. T., arba tikėjosi atsiskaityti pardavus žemės sklypą. Esant gyvam K. T., ieškovė nesikreipė į jį nei dėl nesumokėtų palūkanų, nei dėl paskolos priteisimo, kadangi realiai šie paskolos susitarimai buvo fiktyvūs, jokie pinigai pagal juos, kaip nurodyta paskolos susitarimuose, nebuvo perduoti, šią aplinkybę galėjo užginčyti K. T. būdamas gyvas.
Ieškovė su atsakovo priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2007 m. vasario 17 d. tarp jos ir K. T. sudarytoje paskolos sutartyje spausdintu tekstu yra padarytas įrašas „pinigus gavau“ ir šalia šio įrašo savo ranka, savo vardą bei pavardę parašęs bei pasirašęs paskolos gavėjas, t. y. K. T.. Minėtose paskolų sutartyse yra aiškiai užfiksuotas paskolų sutarčių dalyko perdavimas ir paskolintų pinigų gavimas yra patvirtintas paties paskolų gavėjo, t. y. K. T..
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. sausio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmetė. Atnaujino ieškovei (kreditorei) S. L. 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus skolininko K. T. palikimą priėmusiam įpėdiniui – atsakovui T. Č.; priteisė iš atsakovo T. Č. ieškovei S. L. 50 000,00 Lt (14 481 Eur) skolos, 6000 Lt (1737,72 eurų) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 1680 Lt (486,56 Eur) žyminio mokesčio ir 4740 Lt (1372,80 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, iš byloje surinkto papildomo įrodymo – paskolos sutarčių ekspertinių tyrimų ir ekspertizės išvadų - padarė išvadą, kad paskolos sutartys, kaip dokumentai, nebuvo kokiu tai kitu būdu suklastotos. Padarė išvadą, jog paskolos sutartys yra pasirašytos ne ta pačia rašymo priemone ir ne ant to paties raštinės darbams skirto popieriaus, ir tokios aplinkybės pašalina bet kokias abejones bei prielaidas dėl galimo paskolos sutarčių klastojimo, kurias kelia atsakovas, ir patvirtina, jog paskolos sutartys yra sudarytos, išreiškiant tikrąją sutarties šalių valią. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pagal abi sutartis mirusiajam K. T. nebuvo perduotas paskolos dalykas, ir kad tokia pinigų suma negalėjo skolininkas disponuoti 2007-2009 metų laikotarpiu ir vėliau, kai buvo vykdoma jo išpirkto žemės sklypo atidalijimo procedūra, rengiami detalieji planai, atliekami dviejų žemės sklypų kadastriniai matavimai, atliekami rangos darbai, įdedant gyvenamajam namui plastikinius langus ar tveriant sklype tvorą. Nurodė, kad įstatymo reikalavimus atitinkančių paskolos sutarčių buvimas pas ieškovę yra pagrindas preziumuoti, kad sutartys buvo sudarytos ir pinigus paskolos gavėjas gavo, o atsakovas šios prezumpcijos nenuginčijo. Teismas vertino, jog 3 mėnesių terminas kreditorių reikalavimams pareikšti skaičiuotinas nuo palikėjo K. T. mirties, t. y. (duomenys neskelbtini) , todėl šis terminas yra praleistas. Tačiau pripažino, jog šį terminą ieškovė praleido dėl pateisinamų priežasčių, nes manė, kad tinkamai kreditorinius reikalavimus pateikė (duomenys neskelbtini) mirusiam R. T. ir subjektyviai vertino, jog šis asmuo priėmė K. T. palikimą faktiniu valdymu ir turi atsakyti už mirusiojo skolas, ir terminą atnaujino. Teismas vertino, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovo, kaip skolininko teisių perėmėjo, visas ieškovės reikalaujamas palūkanas pagal abi paskolos sutartis. Įvertino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad esant iki 2013-06-03 gyvam skolininkui K. T., ji niekada nepareikalavo iš jo grąžinti paskolintų sumų bei sumokėti palūkanas nei pagal vieną sutartį, bei ieškovės taikytu absoliučiu sutartinių palūkanų dydžiu atsakovui už 5 metų laikotarpį pagal pirmąją sutartį ir 5 procentų metinių palūkanų mokėjimą bendrais įstatymo pagrindais pagal antrąją sutartį, sumažino paskaičiuotų palūkanų dydį ir priteisė tik pagal 2007-02-17 paskolos sutartį sutartas palūkanas už 2 metų paskolos naudojimosi ir grąžinimo terminą, t.y. už 24 mėnesius po 250 litų mėnesinių palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovas T. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-01-07 sprendimą ir ieškovės S. L. ieškinį atmesti, o atsakovo T. Č. priešieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovės S. L. atsakovui visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, pripažinęs, kad ieškovei atitenka pareiga įrodyti, jog perdavė pinigus, padarė nemotyvuotą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimų. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais. Teismas nenagrinėjo paskolos dalyko perdavimo aplinkybių.
Atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus – kad 2007-01-11 notarės įgaliojimo pagrindu mirusysis K. T. įgaliojo savo seserį išpirkti iš valstybės žemės sklypus, suformuoti du sklypus ir parduoti suformuotą sklypą be pastatų, ir Z. L. šio įgaliojimo pagrindu sudarė valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį už 13581,21 LT , bei sumokėjo už šį sklypą pinigus per du kartus 2008-05-14 – 12882,36 Lt ir 2008-06-12 – 635,85 Lt, teismas nepagrįstai vertino kaip paskolos sutarties dalyko galimo perdavimo įrodymą, iškreipdamas faktines aplinkybes ir netinkamai jas interpretuodamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nurodė, kad žemės išsipirkimo dokumentuose esantis K. T. parašas vizualiai atitinka ant paskolos sutarčių esančius parašus, todėl atmetė prielaidas, kad K. T. paskolos sutartis galimai pasirašė būdamas neblaivus. Pirmosios instancijos teismas nėra ta institucija, kuri galėtų spęsti specialistų – ekspertų kompetencijai priskirtinus klausimus dėl parašo aplinkybių.
Teismas, vertindamas liudytojų parodymus, kad K. T. girtaudavo, peržengė savo teisę dėl pareikštų reikalavimų įrodinėjimo, pažeidė šalių rungimosi principą, nes šias aplinkybes atsakovas įrodinėjo kitomis priemonėmis, o ne tomis, kuriomis teismas grindžia savo sprendimą.
Paskolos sutartys buvo paruoštos ir atspausdintos ieškovės, t. y. sąlygos pasiūlytos ieškovės, tačiau teismas, netaikydamas sutarčių aiškinimo taisyklių, dėl sąlygas priėmusios šalies naudai, nepagrįstai atmetė nesant jokių kitų pagrįstų įrodymų, atsakovo priešieškinį.
Teismas nevertino aplinkybių, kad nei vienos paskolos dokumento surašymo metu į K. T. sąskaitas pinigai nebuvo įnešti.
Teismas nurodė, kad ieškovė praleido terminą pareikšti kreditorinius reikalavimus dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujino. Teismas, tenkindamas šį ieškovės prašymą, pažeidė materialines ir procesines normas, bei nukrypo nuo Kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teismas ieškovei S. L. atnaujindamas trijų mėnesių terminą, pažeidė formuojamą teismų praktiką, nes visiškai nesprendė aplinkybių, susijusiu su ieškovės veiksmais, lėmusiais šio termino praleidimo priežastis, bei nenagrinėjo termino atnaujinimo pasekmių palikimą priėmusiam asmeniui.
Teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė palūkanas, netaikydamas senaties termino. Palūkanų skaičiavimo terminas pradedamas nuo 2009-02-17 ir remiantis 1.125 str. 9p., palūkanoms taikomas penkerių metų senaties terminas. Šioje byloje skolos ir palūkanų priteisimas sprendžiamas santykiuose, kilusiuose iš paveldėjimo, todėl remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, jų nereikalavus iš tiesioginį įsipareigojimą turėjusio asmens, palūkanos negalėjo būti priteistos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė S. L. prašo atsakovo skundą atmesti; Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Ieškovė pažymi, kad minėtose paskolų sutartyse yra aiškiai užfiksuotas paskolų sutarčių dalyko perdavimas ir paskolintų pinigų gavimas yra patvirtintas paties paskolų gavėjo, t. y. K. T.. Paties paskolų gavėjo paskolų sutartyse pasirašymo fakto bei parašo tikrumo viso proceso metu atsakovas ne tik kad neginčijo, bet ir savo teiktame priešieškinyje, dėstydamas paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, nurodė, jog: „K. T. parašė savo vardą ir pavardę bei padėjo parašą“. Atsakovas proceso pirmosios instancijos teisme metu akivaizdžiai pripažino, jog K. T. tokias paskolos sutartis sudarė. Teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovo parodymus, kadangi jis nebuvo nuoseklus viso teisminio proceso metu. Ieškovė pažymi, kad įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėjančiam teismui vertinti byloje esančius įrodymus tokiu būdu, t. y. lyginant vieną dokumentą su kitu, o šiuo atveju vizualiai palyginant asmens rankraštinį įrašą ir parašą, esantį viename dokumente, su tokiais pačiais įrašais esančiais kitame dokumente. Nurodo, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui buvo perduotas grynais pinigais. Kadangi tarp šalių buvo pasirinktas būtent toks paskolos dalyko perdavimo būdas, todėl minėtų piniginių sumų K. T. bankinėje sąskaitoje ir negalėjo būti. Ieškovė jau parengiamojo posėdžio metu teismui nurodė, kad, kiek jai yra žinoma, jos K. T. paskolinti pinigai buvo panaudoti paskolos gavėjo gerbūvio pagerinimui, t. y. už juos dėti langai, tverta tvora ir pan., be to, jie panaudoti žemės išpirkimui bei kitiems jai nežinomiems reikalams. Įstatymas nenumato pareigos paskolos davėjui nurodyti ar pagrįsti tas aplinkybes, kaip su paskolos dalyku elgėsi paskolos gavėjas. Nurodo, kad palikimo atsiradimo data – (duomenys neskelbtini) ., reiškia terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti suėjo 2013 m. rugsėjo 3 d. Tuo tarpu ieškovė K. T. palikimo paveldėtojui T. Č. pretenziją dėl piniginių reikalavimų padengimo pareiškė 2013 m. rugsėjo 30 d., o jis ją gavo 2013 m. spalio 4 d. Taigi, terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti buvo praleistas tik 26 dienomis ir tai tik dėl objektyvių bei svarbių priežasčių, t. y. nors ir aiškinantis, tačiau nežinant asmens, kuriam pareikšti kreditorinius reikalavimus. Apeliantas sąmoningai nurodo neteisingą kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl skolos padengimo datą, taip siekdamas pailginti laikotarpį per kurį neva ieškovė buvo neaktyvi. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė jau per R. T. laidotuves, t. y. (duomenys neskelbtini) ., galėjo apeliantui T. Č. pareikšti pretenzijas dėl skolų, kadangi įstatymas teisę palikėjo kreditoriams pareikšti kreditorinius reikalavimus sieja išimtinai su tokiu pareiškimu būtent tik palikimą priėmusiems įpėdiniams, o atsakovas išreiškė valią priimti palikimą jau po velionio R. T. laidotuvių. Nurodo, kad atsakovas dar net neatlikęs visų su paveldėjimo teisės įgyvendinimu susijusių veiksmų ir negavęs paveldėjimo teisės liudijimo savo rizika veikė siekdamas neva pagerinti paveldėto daikto būklę. Pažymėjo, kad ieškinio senaties termino dėl palūkanų priteisimo pagal 2007 m. vasario 17 d. paskolos sutartį prasidėjo 2009 m. vasario 18 d., t. y. kitą dieną pasibaigus paskolos sutarties įvykdymo terminui – paskolos dalyko ir palūkanų grąžinimo paskolos davėjai – ieškovei. Apelianto nurodomas penkerių metų ieškinio senaties terminas minėtos paskolos sutarties atžvilgiu baigėsi tik 2014 m. vasario 18 d. Atsakovas viso teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu net nereiškė reikalavimo dėl ieškinio senaties termino taikymo priteistinų palūkanų atžvilgiu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl kreditoriaus teisės pareikšti reikalavimą palikimą priėmusiam įpėdiniui
CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Trijų mėnesių terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti teismas gali pratęsti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius, siekiantis, kad palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).
Kasacinis teismas, plėtodamas kasacinio teismo formuojamą CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktiką, išaiškino, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra specialusis terminas, skirtas kreditoriaus teisei įgyvendinti ir yra kreditoriaus teisės nukreipti reikalavimą į skolininko įpėdinius įgyvendinimo sąlyga. Tai nėra ieškinio senaties terminas, nes nenustato laiko, per kurį turi būti kreipiamasi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Kadangi tai ne ieškinio senaties terminas, tai jam netaikomos įstatymo nuostatos, kurios nustatytos ieškinio senaties terminui. Šiuo atveju nereikalingas suinteresuotos bylos šalies prašymas, o teismas CK 5.63 straipsnį taiko ex officio, t. y. patikrina, ar kreditorius yra pareiškęs apie savo reikalavimą įpėdiniams CK 5.63 straipsnyje nustatytais būdais ir terminais. Jeigu kreditorius praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti ir kyla ginčas dėl šio specialiojo termino atnaujinimo, tai teismas, kreditoriaus prašymu, nustato, dėl kokių priežasčių jis šį terminą praleido, o nustatęs, kad priežastys buvo svarbios, sprendžia dėl jo atnaujinimo, jeigu nėra suėjęs naikinamasis trijų metų terminas, kuris skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.63 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014, 2015-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015).
Kokios priežastys laikomos svarbiomis, sudarančiomis faktinį pagrindą CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui pagal šio straipsnio 4 dalį pratęsti, įstatymuose nenustatyta. Tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tikslai suponuoja ir svarbios priežasties, kaip teisinės kategorijos, aiškinimą šio straipsnio 4 dalies prasme. Svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, nes priešingu atveju kreditorius įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas. Spręsdamas dėl termino atnaujinimo CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, teismas turi įvertinti ne tik termino praleidimo priežasčių svarumą, bet ir padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų atnaujintas, pvz., įvertinti, ar palikimą sudarantis turtas yra išlikęs ir pan.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad terminas pareikšti pretenziją dėl ieškovės suteiktų paskolų mirusiajam K. T. prasidėjo nuo (duomenys neskelbtini) ., t.y. nuo jo mirties momento ir palikimo atsiradimo momento, kaip ir numato CK 5.63 straipsnio 1 dalis. Byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškovei terminą reikalavimui pareikšti palikimą priėmusiam įpėdiniui – atsakovui, dėl ieškovės suteiktų paskolų K. T.. Kaip jau buvo paminėta, svarbiomis priežastimis šiam terminui atnaujinti yra aplinkybės, nepriklausančios nuo kreditoriaus valios. Iš bylos duomenų matyti, kad po K. T. mirties, po kelių mėnesių (duomenys neskelbtini) mirė jo įpėdinis R. T.. R. T. mirus (duomenys neskelbtini) ., ieškovė teigia klaidingai maniusi, jog jis priėmė palikimą po savo tėvo mirties. Tokius jos paaiškinimus patvirtina ir aktyvūs veiksmai, kurių ji ėmėsi nepraėjus trims mėnesiams po R. T. mirties, siekiant išsiaiškinti, kas yra K. T. palikto turto įpėdinis. Terminą pareikšti pretenziją įpėdiniui ieškovė praleido palyginti nedaug – 26 dienas. Tokius ieškovės veiksmus negalima vertinti kaip pasyvius. Kaip jau buvo minėta, CK 5.63 straipsnio 1dalies teisės normos tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas apsisprendė priimti palikimą 2013m. rugpjūčio 3d., kai nebuvo suėjęs 3 mėnesių terminas po K. T. mirties kreditoriams pareikšti pretenzijas. Todėl ieškovės pareikšta pretenzija įpėdiniui nepasibaigus trijų mėnesių terminui – iki 2013m. rugsėjo 3d. – bet kokiu atveju nebūtų įtakojusi įpėdinio apsisprendimo. Vertinant padarinius, atsirandančius įpėdiniui (atsakovui) atnaujinus terminą kreditoriaus reikalavimui pareikšti, pažymėtina, kad įpėdinis palikimą priėmė pagal apyrašą, po K. T. mirties liko turto (I t. b.l. 46). Nors nekilnojamojo turto vertė apraše nenurodyta, iš aprašo matyti, kad paveldimą turtą sudaro namas, du žemės sklypai miesto teritorijoje, iš kurių vieno žemės sklypo preliminari vidutinė rinkos kaina 2013 metais buvo 52700 Lt (I t b.l. 25).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atnaujino terminą ieškovei pareikšti reikalavimą mirusiojo K. T. įpėdiniui dėl paskolų priteisimo, o ne atmetė jį vien formaliais pagrindais.
Dėl ieškinio reikalavimo priteisti paskolas bei priešieškinio reikalavimo pripažinti, kad paskolos sutartys nebuvo sudarytos
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp šalių. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (LR CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (LR CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų - perdavimas paskolos gavėjui.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Iš 2009-04-01 ir 2007-02-17 paskolos sutarčių matyti, kad tekste yra padaryta atžyma, jog K. T. paskolintus pinigus iš ieškovės gavo. Paskolos sutartys pasirašytos K. T., šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Nors atsakovas teigė, kad K. T. piktnaudžiavo alkoholiu ir galėjo sutartis pasirašyti neblaivus, tačiau įrodymų, kad paskolos sutartis jis pasirašė apsvaigęs nuo alkoholio, byloje nėra. Aplinkybė, jog paskolos sutarčių tekstą surašė ir atspausdino ieškovė, o ne ranka parašė paskolos gavėjas, nepaneigia fakto, kad ieškovė atsakovui suteikė paskolas. Iš ekspertizės akto išvadų matyti, jog ekspertizės metu buvo nustatinėjama, ar paskolos sutartys buvo atspausdintos tuo pačiu spausdinimo įrenginiu, ar ant to paties raštinės popieriaus, ar rankraštiniai įrašai padaryti tais pačiais rašikliais. Tačiau kilus ginčui, ar paskolos davėjas suteikė paskolas paskolos gavėjui, šios aplinkybės jokios reikšmės neturi. Atsakovo teiginius, kad paskolos sutarys buvo nesudarytos, o ieškovė K. T. pinigų neskolino, nes jis neturėjo jokių galimybių jų grąžinti, paneigia byloje esantys įrodymai. Paminėtas turto aprašas ir Nekilnojamojo registro išrašas patvirtina, kad K. T. priklausė du žemės sklypai bei gyvenamasis namas. Atsakovas įrodinėjo, kad K. T. gyvenamojo namo atlikti pagerinimai – sudėti langai ir pakeista dalis tvoros – nesiekia paskolintos sumos dydžio. Atsakovas teigia, kad K. T. žemės sklypų išpirkimu, suformavimu rūpinosi ieškovės motina, todėl šios aplinkybės paneigia aplinkybę, kad pinigus atsakovui skolino ieškovė. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskolos gavėjui patvirtinus pinigų gavimo faktą, teisinės reikšmės, kur paskolos gavėjas šiuo pinigus panaudojo, neturi – paskolos gavėjo valia jie galėjo būti panaudoti kitiems jo poreikiams tenkinti. Pinigų panaudojimo paskirtis nei patvirtina, nei paneigia paskolų suteikimo fakto, tuo labiau, kad minėtos paskolos nebuvo tikslinės. Atsakovas nurodė, kad ieškovė primetė atsakovui paskolų sutartyse nurodytas sąlygas, nes paskolų tekstus spausdino ji pati. Tačiau abi sutarties šalys šiuo atveju buvo lygiavertėje padėtyje – jie yra fiziniai asmenys, byloje nėra duomenų, kad ieškovė verstųsi paskolų suteikimu ir būtų pranašesnė paskolos gavėjo atžvilgiu. Dėl atsakovo išsakytų argumentų, kad po paskolų sutarčių sudarymo pinigai nebuvo įnešti į K. T. sąskaitą, pažymėtina, kad paskolą reguliuojančios teisės normos tokio reikalavimo paskolos santykių subjektams nenumato. Nors atsakovas teigia, jog teismas nesiaiškino, ar ieškovė turėjo galimybę suteikti K. T. tokio dydžio paskolą, tačiau, ieškovei įrodžius, kad K. T. pinigus iš jos gavo, pareiga įrodyti, kad ieškovė paskolos suteikti galimybės neturėjo, tenka atsakovui. Apklausti teismo posėdyje kaimynai Silva Bartkevičienė ir A. F. nurodė, kad K. T. nėra jiems pasakojęs apie tai, jog paėmė paskolą iš ieškovės. Iš liudytojų parodymų matyti, kad jie nebuvo artimi K. T. asmenys. Todėl natūralu, kad apie asmeninius reikalus – paimtas paskolas, kaimynams K. T. galėjo ir nepasakoti.
Apeliaciniame skunde apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais, o atsakovo pateiktais įrodymais nesivadovavo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis įrodymas šioje byloje yra ieškovės ir K. T. sudarytos paskolos sutartys, kuriose paskolos gavėjas K. T. patvirtino pinigų gavimo faktą. LR CK 6.875 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutartį liudytojų parodymais (jog pinigai nebuvo perduoti) neleidžiama, išskyrus kodekse nurodytas išimtis. Kadangi atsakovas nepateikė teismui kitų rašytinių ar kitų įrodymų, paneigiančių paskolos sutartis, atsakovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta.
Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė negrąžintą paskolą – 14481 Eur, o atsakovo priešieškinį atmetė.
Dėl priteistų palūkanų
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl palūkanų priteisimo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokio prašymo atsakovas bylos nagrinėjimo metu pareiškęs nebuvo, todėl šie atsakovo argumentai yra nepagrįsti. Apeliantas teigia, kad ieškovei nereikalavus priteisti palūkanų iš tiesioginį įsipareigojimą turėjusio asmens, remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, palūkanos negalėjo būti priteistos.
CK 6.872 straipsnio 1dalis numato, kad palūkanos paskolos sutartimi yra numatomos už naudojimąsi pinigais. Pažymėtina, kad ieškovei yra suteikta teisės apsispręsti, kuriuo momentu kreiptis į paskolos gavėją su reikalavimu įvykdyti sutartį – sumokėti skolą, palūkanas. Iki K. T. mirties ieškovė nepasinaudojo teise reikalauti įvykdyti sutartį (ir neprivalėjo to daryti), negalėjo numatyti paskolos gavėjo mirties momento. Todėl, netenkinus šio ieškinio reikalavimo, negaudama palūkanų ji patirtų nuostolius, o būtent tokia situacija prieštarautų ir įstatymui, ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principui. Todėl atsakovo argumentus dėl palūkanų priteisimo teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė S. L. nurodo, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2 tomas,139 – 141 b. l. ). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, ginčo sumos dydį, advokato darbo laiko sąnaudas, vertina, kad 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos. Todėl, atsakovo T. Č. apeliacinį skundą atmetus, ieškovės S. L. patirtos 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje priteistinos iš atsakovo T. Č. (CK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi atidėjo atsakovui T. Č. likusio 387,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo T. Č. priteistinas 387,00 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 96 straipsnis).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo T. Č. ieškovei S. L. 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo T. Č. 387,00 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio valstybei (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300010112394300,įmokos kodas: 5660).